SKAITYTOJŲ ŽODIS
Vien ašarų neužtenka
Skaitant Janinos Semaškaitės straipsnį "Balto rūko skraistė" (Į laisvę Nr. 128) man nuriedėjo ne viena ašara. Bet to neužtenka. Kilo mintis, ar nebūtų galima iš autorių gauti adresus ne tik tos straipsnyje taip šiltai aprašytos partizanų ryšininkės Bronės Pupeikytės, bet ir daugelio kitų laisvės kovotojų, minimų "Į laisvę" žurnalo numeriuose.
Rožė Šomkaitė, So. Orange, NJ
Paminklai - Lietuvos istorija
Ačiū, kad žurnalą mums siunčiate. Jis labai Lietuvoje laukiamas. Visuomet įdomu, ką rašo V. Volertas, P. Jurkus, J. Semaškaitė ir kt. Lietuvoje kultūrinė spauda merdi: trūksta ne tik lėšų, bet ir spaudos darbuotojų, kurie būtų pasišventę "vardan tos Lietuvos".
Štai ir mūsų Zanavykuose -Šakiuose buvo pastatytas, nors ir kuklus, Lietuvos Himno autoriui dr. Vincui Kudirkai paminklas. Nuo jų nenori atsilikti ir vilkaviškiečiai, nes iš jų žemės kilęs šis Didysis Varpininkas. Tačiau mūsų spaudoje pasirodė rašiniai, kad žmonės neturi ko valgyti, o čia statomi paminklai. Tik neteko girdėti, kad iš bado būtų miręs nors vienas suvalkietis. O tokie paminklai labai reikalingi - tai Lietuvos istorija, kuri juk buvo sunaikinta sovietmečiu mūsų žmonių sąmonėje.
Eduardas Plečkaitis, Vilkaviškis
Ar bus ta "pasaulio pabaiga"?
...Kaip gyvename? - Ačiū Dievui, nepasakysi, kad jau nebeįmanoma gyventi. Tegu tik nebūna blogiau! Argi negyvenome blogiau? Tik dabar daug kas yra užmiršę, netgi iš Sibiro grįžusieji... Blogos sąlygos ne pataiso žmones, bet dar labiau sugadina. Geros - juo labiau, jeigu žmonėse nėra dvasios, o yra tik kūnas - tas brolis asilas, kaip kažkuris šventasis yra pasakęs. Dvasia užgrūdina, dvasia ir stebuklus daro. Oi kaip reikėtų dabar tų dvasingų žmonių, tačiau jų reikia ieškoti su žiburiu, ir vos vieną kitą terandi. Bet pas mus į tokius visų dantys nukreipti. Kanda jie žiauriai, plėšo gyvą kūną su tokiu įniršiu, jog tik tokie kaip Landsbergis dar pajėgia Dabar, kaip atrodo, prie tokių kandančiųjų žada prisidėti ir prezidentas. Tiesa, kai kurie mūsų veikėjai liberalai labai gaili prezidento, kad esąs atstumtas , vienišas. O patys -tokie mizerijos, taip susirūpinę, kaip čia tvirčiau į skvernus įsikibus galingesniesiems. Na, o pavydas irgi visada persekiojo mūsų brolį lietuvį, bet dabar jis tiesiog įsisiautėjęs. Kai kurie seimūnai nė žingsnio nežengia pavydui į parankę neįsikabinę. Rinkėjai mato, pasišaipo ir, numoję ranka, toliau vagia, žudo, geria, laukdami "pasaulio pabaigos". Ar bus ta "pasaulio pabaiga", ar nutrenks mus visus į prarają, kurioje viskas baigsis?..
Jadvyga Savickienė,Vilnius
Stebėtojo mintys
(Ištraukos iš ilgesnio laiško)
...Gavau jūsų redaguojamo "Įlaisvę" 127 numerį. Noriu tad pasidalinti keliomis mintimis, kurias prisiminiau žurnalą beskaitydamas.
Atsimenu žurnale minimos balanos šviesą. Lankiau jau legalią mokyklą, bet ir man dar teko iš elementoriaus paskaityti močiutei, čiupinėjančiai linų kuodelį ir sukančiai ratelį. Atsimenu mamos brolį, išėjusį iš namų savanoriu. Miręs jau ir tėvo brolis, per žalią sieną išbėgęs į Lietuvą nuo Lenkijos kariuomenės. Gyvendamas pasienyje nenorom tapau įvairių reiškinių stebėtoju. Stebėtojas - tai ne veikėjas. O, be to, kas kita yra matyti, kas kita girdėti ir kas kita spėlioti....
Žurnalo straipsnių autorių esama emocionalių ir nuosaikių. Vieni, atrodo, redaktorių puola, kiti jį užtaria. Čia pat tenka prisiminti, kad kito akyje įžiūrimas šapelis, o savoje nematomas rąstas. Straipsniuose galima atpažinti mintį, kad už gerus darbus dangumi mokama, o už blogus pragaru baudžiama. Sunkiau rasti mintį: kas be nuodėmės, temeta pirmas akmenį.
Žurnalą beskaitant nenorom peršasi V. Kudirkos žodžiai: 'Vienam iš mūsų tas, kitam anas dalykas amžinai netinka". Kitaip ir būti negali. Vieni savo tėviškes paliko prie ežerų, kur vanduo stovi, kiti prie upių, kur vanduo teka ir teka. Išeiviai irgi išsinešė nevienodus įvaizdžius ne tiktai vandens, bet ir politikos bei religijos požiūriu. Vieniems užkliūva Dievo, kitiems nomenklatūrininko sąvokos, o dažnai ginčijamasi dėl pačios nežinios.
Ilgai ir aš nežinojau, kad 1920.07.12 d. Maskvos susitarimu buvau priskirtas Lietuvai, 1921.03.18 d. Maskvos ir Varšuvos susitarimu atitekau Lenkijai, 1939.09.23 Maskvoje mano tėviškė priskirta Rytprūsių valdžiai, o 1945 m. sausyje, dar karui nepasibaigus, iš Stalino malonės Maskvoje vėl mane priėmė Lenkijos premjeras į savo šalį. Visa tai vyko be Dievo ir nomenklatūrininkų (tada ir tokio vardo nebuvo) žinios.
Tikriausiai gal ne visi žino, kad Maskvoje vykusio perversmo planas -parengtas Sniečkaus Palangoje; ir gal ne be Lietuvos nomenklatūrininkų parėmimo Gorbačiovas nustojo būti prezidentu... Nomenklatūrininkai dar savo dienoraščių neskelbia...
...Jei kai kieno prisiminimai ir išspausdinti, ir bendraamžininkai iš jų pasišaipo, tačiau kas, iš ko, kodėl ir kaip tepasisako patys. Aš tiktai stebėtojas.
J. Vaina,
Punskas
MIELI ŽURNALO SKAITYTOJAI IR SKAITYTOJOS, PRAŠOME PRATĘSTI SAVO PRENUMERATAS SAU IR ŽURNALO SKAITYTOJAMS LIETUVOJE. PASINAUDOKITE SU ŠlUO NUMERIU GAUTAIS VOKELIAIS.
Administratorius
