IDEALIZMAS IR OPORTUNIZMAS LIETUVOJE IR IŠEIVIJOJE

VYTAUTAS ANTANAS DAMBRAVA

Ambasadoriaus dr. Vytauto A. Dambravos kalba, pasakyta 1999.01.30 Los Angeles Lietuvių Fronto bičiulių studijų savaitgalyje 

Amb. Vytautas A. Dambrava skaito paskaitą Los Angeles LFB pol. studijų metu. Nuotr. J. Pupiaus.

Nuo Lietuvos ir nuo didžiųjų išeivijos židinių mane bent laikinai skiria dideli nuotoliai. Nežinau, ar ši padėtis man kenkia ar mane gelbsti. Nepalietus ranka žaizdos, yra sunku viską objektyviai vertinti. Tačiau, stebint iš perspektyvos mūsų meto reiškinius, galbūt trumpa analizė ir kritiškas žvilgsnis yra naudingi.

Šių laikų oportunistai, suprantama, nenori būti tuo vardu vadinami - jie surado savo stabams kitus vardus. Ir ne vienas mūsų moderniame, numoralėjusiame pasaulyje klausiame, kiek beliko mumyse idealizmo? Kodėl idealizmas blėsta? Kaip ilgai jis išsilaikys ir ar pajėgsime jį sugrąžinti atgal į mūsų gyvenimą? Tai apokaliptinis nuogąstavimas, primenąs Kristaus žodžius švento Luko evangelijoje: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?"

Visi, be išimties, savyje nešiojame gėrio ir pikto pradus. Idealizmas ir oportunizmas yra ne kas kita, kaip tų pačių priešiškų jėgų - gėrio ir blogio - apraiškos mumyse. Kova tarp gėrio ir blogio tęsiasi visą gyvenimą, ir nuo mūsų pačių priklauso, kuri tų jėgų liks nugalėtoja. Toje dvikovoje glūdi žmogaus gyvenimo prasmė; ji apsprendžia kiekvieno likimą amžinybėje.

Pasaulis mamonos šimtmetyje mūsų akyse nesulaikomai rieda bedugnėn. Rieda jon oportunistai, kurie vergiškai taikosi prie kiekvienos padėties, ieškodami naudos, rieda ir apsimetėliai idealistai, kurie, rodydamiesi avių kailyje, viduje jau yra tapę plėšriais vilkais... „Juos pažinsite iš vaisių" - sako ir mus įspėja Kristus.

* * *

Kai aš buvau jaunas, turbut nė nežinojau žodžio „oportunistas", tik nuolat girdėjau žodžius: idėja, idealas, idealizmas, idealistas. Tie, sakyčiau, šventi žodžiai buvo kartojami ir šeimoje, ir mokykloje, ir bažnyčioje.

Kokiu idealizmu spindėjo jaunoji kunigijos karta, kada jaunas vikaras, vos spėjęs atlaikyti mišias, bėgdavo krautuvėn pirkti vaisių, o po to skubėdavo į kaimą aplankyti sunkiai sergančios močiutės, ją paguosti, išklausyti išpažinties, palaiminti ir dovanų atvežti - apelsinų, apie kuriuos ji gyvenime nė nesvajojo. Arba kokiu idealizmu degė gimnazijos jaunimas - ar jie būtų ateitininkai ar skautai, literatai, jauni filosofai ar poetai! Kiek daug Lietuva turėjo vyresnės kartos idealistiškai nusiteikusių katalikų vadų:    profesorius Šalkauskį, Dovydaitį, Skrupskelį, Pakštą; jaunųjų intelektualų eilėse -Maceiną, Ivinskį, Ambrazevičių -Brazaitį, Girnių. Kokius rašytojus, kokį pasaulinio garso poetą -Bernardą Brazdžionį - yra davusi mūsų Lietuva. Kokius hierarchus turėjo Katalikų Bažnyčia: anksčiau Palaimintąjį Matulaitį, vėliau - Reinį, Borisevičių, Matulionį. Visi jie - pirmieji sovietinio barbarizmo taikiniai, visi jie - mūsų kankiniai ir šventieji. Kas, jei ne idealo siekimas, Lietuvon atvedė šveicarą Juozą Eretą, kada jis Šveicarijoje mirštančiam lietuviui studentui davė žodį vykti jo vieton į Lietuvą ir skirti savo gyvenimą Dievui ir tautai.

Okupacijoms nusiaubus mūsų šalį, lietuvio idealizmas neužgeso nė Sibiro taigose. Lietuvis vykdė Fatimos misiją, suledijusion Sibiro žemėn įkaldamas krikščionybės, o drauge ir savo išganymo simbolį - kryžių. O ką ir besakyti apie mūsų apverktus ir apdainuotus miško brolius, kurie krauju ir gyvybe paliudijo ištikimybę tėvynei. Jie nuplovė gėdą, kurią Marijos Žemei užtraukė svetimi pavergėjai, ją niekindami. Tie taurieji idealistai išpirko mums laisvę, baigdami tautai užtrauktą prakeikimą, kai ne vien svetimi, o jau ir savieji savus skriaudė, išdavinėjo, skundė ir žudė. Niūrios buvo Lietuvai ir lietuvių tautai dienos, pavirtusios į dešimtis metų.

Taip, lietuviai savo prigimtimi yra idealistai. Daug mūsų sesių ir brolių atliko herojiškus žygius, kai jų idealams grėsė pavojus. Katalikų Bažnyčios kronika, Baltijos kelias, 1991 m. sausio įvykiai tai įrodė. Lietuviai didvyriškai atlaikė tremties, lagerių, smurto, kankinimų ir mirties išbandymus, tačiau nemažai jų vėliau neatsispyrė pinigų, turtų, valdžios pagundai.

Rinkdami 1990 metais Lietuvos Aukščiausios Tarybos atstovus, Lietuvos žmonės jais tikėjo kaip idealistais - didžiavyriais. Skaudu, o drauge ir apmaudu, kad tarp tų didžiavyrių atsirado nemaža dalis ir tokių, kurie, kaip privilegiją, išsirūpino sau Vilniuje sklypus ir kitas materialines vertybes, nors gal per daug ir nenusižengdami įstatymams. Tuo tarpu daugelis iš Sibiro grįžusių paliegusių tremtinių dar neturėjo teisės įeiti į savo namus, ir ne vienas toli nuo gimtinės ieškojo kampo kur prisiglausti. Šie kryžiaus kelią praėję tremtiniai kaip elgetos galėjo Lietuvoje rodyti tik savo žaizdas, kurias jiems padarė neteisingumas. O dalį tų mūsų „didžiavyrių" jau buvo pagavęs oportunizmo kipšas. Prasidėjo nauja, anksčiau ironiškai skambėjusi gyvenimo ritmika: „Ta idėja ne idėja, kur kišenėn neįdėjo". Gyvenimas buvo rikiuojamas pagal graikų filosofo Epikūro dėsnį: „Carpe diem, quam minimum credula postero" (Naudokis proga, mažiausia pasitikėdamas rytojumi). Gyvenk ir linksminkis dabar - amžinybės nėra.

Ta ligi šiol neatslūgusi oportunizmo banga daugiau ar mažiau palietė ir paskesnius seimus, o ką bekalbėti apie bankus, nesąžiningus teisėtvarkos pareigūnus, apie policijos pagalbą kontrabandininkams, apie klestinčią korupciją ir nusikaltimus. Prisiminus Pirožnikovą, gimė „medinės sielos", kurios, iš vienos pusės degdamos, iš kitos pasiliko visiškai šaltos. Ar reikia stebėtis, kad į sielą lietuvio, kuris 1991 metais šventai tikėjo Lietuvos ateitimi, yra įsiskverbęs baisus nepasitikėjimo ir abejingumo virusas. Dažnas pasako: nežinau kam ir kuo dabar tikėti, ko laukti. Tačiau tauta intuityviai tiki, jog anksčiau ar vėliau jų svajonė matyti savo šalį darbščią ir dorą išsipildys, o jos vyriausybė apvalys nusikaltimų purvus ir tarnaus bendram gėriui, kad laisvėje atgims idealai ir iškils naujos idealistų bangos. Juk idealo galimybės prielaida yra laisvė, o vidinis idealo pagrindas yra tai, ko žmogus gali siekti būdamas laisvas ir drauge tai, ko žmogui verta siekti, kad savo laisvę įprasmintų pilnu savo esmės išskleidimu. Maironis mums pranašavo: „Užgims darbai, prašvis laikai, pakils nauja tėvynė". Taip, mielas Maironi, pakilo nauja tėvynė, atgimsta darbai ir laikai švinta, bet kodėl toks ilgas apyaušris ir toks lėtas? Kas darosi, kad lietuviui idealistinį tautos nusiteikimą reikia gelbėti, kaip krintantį brangų kristalinį indą, kad jis nesubyrėtų į šipulius?

* * *

Manau, kad atsakymo reikia ieškoti ne vien mūsų žmogiškoje prigimtyje, bet ir pusę šimto metų tautos idealistinį nusiteikimą slopinusiame sovietiniame režime, kuris gimdė ir bailius, ir pataikūnus. Jo metu okupantas ir tas pačias idealizmo ir oportunizmo sąvokas sąmoningai iškraipė, apversdamas mūsų mąstyseną aukštyn kojom.

Atsiverskime tarptautinių žodžių žodyno 1969 metų sovietinę laidą. Ten idealizmo sąvoka taip aiškinama: „Idealizmas yra glaudžiai susietas su religija ir savo kovoje prieš materializmą per visą filosofijos istoriją stoja kaip reakcinė klasių pasaulėžiūra".

Taip idealizmo sąvoką pateikia lietuvių rankomis redaguotas sovietinis žodynas.

Iš kurgi lietuvis galėjo išgirsti ir dar mažiau skaityti, kad „idealizmas - tai nusiteikimas vadovautis savo gyvenime idealais ir jiems nesuinteresuotai tarnauti, kad bendriausiąja prasme idealo sąvoka savyje 14 talpina tiesos, gėrio ir grožio siekimą, tikinčio žmogaus žvilgsniui tapatų su šventumo siekimu?". Ir ar daugelis šiandien supranta dr. Juozo Girniaus filosofinę mintį, kad „žmogus, būdamas laisvas, yra tokia būtybė, kuriai pačiai yra patikėtas jo esmės išskleidimas idealo siekimu, o idealo sąvoka įgija prasmės tik ten, kur yra laisvė, kur yra tarpas tarp faktinės tikrovės ir idealistinių siekimų. Kur yra laisvė, ten iškyla įtampa tarp „yra" ir „privalu". Ir jeigu ne vienam idealistui prikišama realizmo stoka, tai dėl tokio idealizmo, kuris esmėje yra oportunizmas, tai yra vergiškas taikymasis prie kiekvienos padėties. Kas nori sėkmingai siekti idealų, tas turi blaiviu žvilgsniu įvertinti savo laikmetį ir suvokti, kokius uždavinius virš laiko ribos egzistuojantis idealas kelia duotuoju momentu. Taigi, idealizmo priešingybė yra egoistinis visko matavimas tik materialine nauda".

Olandų valstybininkas Hugo Grotius, laikomas tarptautinės teisės tėvu, yra pasakęs: „Homo homini lupus est" (žmogus žmogui yra vilkas). Jei taip, tai idealizmas, kaip nukrypimas į idealistines vertybes, yra kaip tik saitas žmonių sutelkimui iš to „vilkinio" visų prieš visus karo į solidarias bendruomenes. Lengva suprasti, kad, jei kurioje bendruomenėje blėsta idealistiniai nusiteikimai, jai iškyla pavojus būti dezintegruotai oportunistinėmis pagundomis. Be idealizmo nėra jokios ištikimybės nei kasdienybės pilkumoje, nei tais momentais, kai tenka ją liudyti herojine auka. Tik idealizmas gali žmogų įžiebti herojiškam ryžtui, ir lietuvių tauta šią tiesą atvejų atvejais patvirtino.

Tas pats sovietinis tarptautinių žodžių žodynas sudarkė ir oportunizmo sąvoką, pritaikydamas ją saviems pasaulinės revoliucijos tikslams ir tam žmogaus „vilkiškumui" įpilietinti. Štai jų pateiktas oportunizmo apibūdinimas. Skaitome:    „Oportunizmas – tai susitaikėliškumas, bendradarbiavimo su buržuazijos politika, darbininkų klasės išdavimo politika: atsisakymas kovos dėl socialistinės revoliucijos ir proletariato diktatūros, dėl komunizmo. Oportunizmas reiškia buržuazijos politiką; darbininkijos judėjime reiškia smulkiosios ir nežymios suburžuazėjusių darbininkų dalies sąjungos su „savąja" buržuazija interesus prieš proletarų mases, engiamųjų klasės interesus".

Kaip matote, tai mažne politinis - ideologinis traktatas, iškreiptai ir suveltai apibūdinantis šią sąvoką.

Bostone išleistoje Lietuvių enciklopedijoje oportunizmui apibūdinti nereikėjo nė penkių vienos skilties eilučių. Cituoju: „Oportunizmas - tai taikymasis prie aplinkybių dėl naudos; beprincipiškumas, težiūrint kaip besikeičiančiomis aplinkybėmis pasinaudoti". Tai ir viskas.

Sovietinis marksizmas savo tendencingais, sąmoningai išgalvotais ir pagal kompartijos liniją nubrėžtais reikalavimais kaip tiktai ir suleido tauton oportunizmo nuodus. Jis išmokė taikytis prie aplinkybių dėl naudos, jis išmokė beprincipiškumo.

Nelaimė, didelė nelaimė, kad pusę šimto metų lietuvių tautai, o ypač priaugančioms kartoms teko išgyventi iškreiptą gyvenimo filosofiją.

Dviem lietuvių kartom buvo trukdoma sužinoti ir dar mažiau suprasti ir įsisąmoninti, kad idealas yra laisvės vertybė ir nesuinteresuotai siektinas kiekvieno žmogaus tikslas savo egzistencijai įprasminti. Tuo tarpu Leninas proletariato diktatūrą vadino sistema, kurios pagrindas yra smurtas, nevaržomas jokių įstatymų. Ir nežiūrint šios kriminalinės sistemos, nežiūrint dvasinio ir sistemingo lietuvių tautos nuodijimo melu, daugelis lietuvių intuityviai laikėsi sąžinės, rėmėsi savo protu ir sveika intuicija, ieškodami šiame košmare aukštesnio gyvenimo tikslo. Ir nors caristinė baudžiava ir nuožmi sovietinė priespauda lietuvius niekino, robotais vertė - daugelyje idealistinė dvasia išsilaikė. Žala betgi buvo padaryta. Ne visi buvo lygiai stiprūs ir lygiai atsparūs. Ne vienas pakluso melo doktrinai, daugiausia iš baimės, iš reikalo prisitaikyti, o kai kurie pasirinko ir išdaviko kelią, siekdami gauti privilegijų ir patekti į valdžią. Didžiuma vedė dvigubą gyvenimą: vaidinti atliekantį okupanto uždėtas prievoles, o privačiai klausyti sąžinės balso ir bent patylomis maldos žodžiais kartoti amžinąsias tiesas.

Subyrėjus Sovietų imperijai ir Lietuvai naujai atkūrus savo valstybę, atsivėrė galimybės atstatyti viešąjį ir privatų gyvenimą į normalias vėžes, grąžinti teisingumą, moralę ir kitas praeityje okupanto paneigtas vertybes.

Praėjo devyneri nepriklausomybės metai ir jau galima kelti neraminantį klausimą: koks yra šiandien jėgų santykis tarp idealizmo ir oportunizmo Lietuvoje, o taip pat ir išeivijoje?

Viena yra aišku: idealizmas Lietuvoje nėra išblėsęs. Aišku yra ir tai, kad oportunizmas veržiasi pirmyn. Moralinių vertybių atstatymas Lietuvoje vyksta lėtai, o jis yra būtinas. Stebėdami viešąjį ir privatų gyvenimą bei pačius žmones, skaitydami spaudą, mes esame grumtynių tarp idealizmo ir oportunizmo liudininkais.

Negatyvios jėgos, kurios ilgus metus mūsų tautą buvo užgožusios, greitai prisitaikė prie pakitusių sąlygų, tačiau savo viduje liko piktos ir nuodingos. Mūsų gyvenime tebedominuoja elementai, tarnavę diktatūriniam melo ir smurto monolitui; jie torpeduoja valstybės atstatymo darbą. Spaudoje skaitome, kad asmenys, priklausę ar net vadovavę Komunistų partijai ir bendradarbiavę su jos teroro vykdytojais - KGB struktūromis, yra naujai įsipilietinę, įsiskverbę į teisinės valstybės ir pilnavertės demokratijos siekiančią Lietuvą. Neseniai netikėdamas skaičiau, kad panašaus nusiteikimo atstovai su vyriausybės pritarimu (tikrai nesinori tikėti) rado užuovėją ir prezidentūroje, ir vyriausybėje, ir seime, ir diplomatijoje.

Atrodo, kad šiandien Lietuvoje labiau privengiama padoraus, ypač nuo sovietų daug kentėjusio žmogaus, negu to raudonojo raugo, kuris chameleoniškai keisdamas spalvas, taikosi prie naujų sąlygų ir siekia įvesti „savo tvarką". Ir koks kyla sambrūzdis, kai yra keliamas reikalas bent laikinai juos išformuoti iš atsakingų viešosios tarnybos postų. Niekas jų negalvoja deportuoti į Sibirą, siųsti į lagerius, į kalėjimą, kas 16 sovietiniame režime buvo tapę gyvenimo norma. Norima betgi, kad jie, įvardijus Komunistų partijos ir KGB struktūrų nusikaltimus lietuvių tautai, bent penketui ar dešimčiai metų palikdami aukštas ir atsakingas vietas, nedrumstų politinės ir socialinės ramybės. Sunkiai suvokiamu humaniškumo principu, mes iki šiol, atrodo, labiau jaudinamės dėl jų likimo, o ne dėl likimo tūkstančių savo brolių ir sesių, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai buvo sovietinio teroro aukos. Senojo režimo aukšti pareigūnai šiandien yra tapę turtuoliais, jie valdo fabrikus, jų įtakoje spauda, tarnaujanti ne tiesos ieškojimui, o interesų, ir nebūtinai švarių, politikai. Jie nuolat kartoja, kad reikia užmiršti praeitį, bet kalčių neišpažįsta, vengdami atsakomybės. Jie yra ir kito oportunizmo sinonimo - karjerizmo - atstovai, nes vaikosi karjeros, siekia aukštos tarnybos, nepaisydami priemonių.

Kada neseniai Lietuvos valstybės prezidentas Valdas Adamkus buvo paklaustas, kuo jam yra tekę nusivilti per dešimt jo administracijos mėnesių, jis atvirai pasakė: „... kad negaliu daug ko pakeisti, kad negaliu pagerinti bendro žmonių gyvenimo, ko labai norėčiau... Neįsivaizdavau, kad tiek yra biurokratinių, politinių kliūčių, kurios kartais labai paprastus dalykus sukomplikuoja ir, užuot priėmus greitus sprendimus, jie sunkiai įgyvendinami... Norėčiau, kad mūsų teismai efektyviai ir atsakingai spręstų bylas. Norėčiau matyti, kad mūsų socialiai remtini žmonės galėtų normaliai gyventi. Norėčiau, kad pagaliau jaunoms šeimoms pastatytume būstus. Tų norų daug, bet nežinau, kur padėti tašką". Ir dar pridėjo „Negalime sustoti ir tik dejuoti".

Tai žodžiai, kuriems pritaria kiekvienas idealistinės dvasios tautietis, susirūpinęs padėtimi Lietuvoje.

Manau, kad šiuo metu yra skubu priimti desovietizacijos įstatymą. Jei jis būtų buvęs priimtas laiku ir tinkamos formos, Lietuva būtų kitokia. Vokietija pasmerkė nacius. Mūsų kaimynės valstybės jau pasmerkė sovietinius komunistus, o mes kažkodėl tebedelsiame, lyg pataikaudami rėksmingai mažumai, ignoruodami „tyliąją daugumą". Bijoma trinties, sukiršinimo. Kaip suprasti tokį perdėtą jautrumą? Kur mūsų principinis nusiteikimas, nekalbant jau apie idealizmą? Kai kam gal atrodo, kad lietuviai stojo į partiją ne idėjos vedini, o dėl praktiškų tikslų - tik siekdami užimti geresnį postą, gauti be eilės didesnį butą, geresnį gydymą bei kitokių privilegijų, ir kad čia nieko blogo nėra. O kad jis, gaudamas geresnį darbą, išstūmė tinkamesnį, talentingesnį, bet nepartinį; kad jis išsirūpindamas butą ne tik sau, bet ir savo vaikams ar „perkamiems" draugams, paliko vargstančią šeimą gatvėje; kad jis, užimdamas vadovaujančias pareigas, klusniai organizuodavo susirinkimus, kuriuose „vienbalsiai" būtų priimti nutarimai, ir pasirašydavo deklaracijas, pasmerkiančias bet kokius lietuvių laisvės siekių pasireiškimus - negi ir čia nieko blogo? Juk stodamas į partiją ir netikėdamas jų teiginiais bei matydamas jų nusikaltimus, darė negarbingą sandėrį su savo sąžine. Ar žinomas nors vienas atvejis, kad daug piktadarybių ir nusikaltimų padaręs komunistas būtų praregėjęs ir susideginęs ar viešai save pasmerkęs, ar nors atgailavęs, grąžinęs neteisėtai įgytą nuosavybę, atlyginęs skriaudą, padėjęs dėl jo kaltės daug iškentėjusiam ir tebekenčiančiam paliegusiam savo broliui lietuviui? Gal vienas, gal du? Kaip taisyklė, tokių nėra. Tas brolis - jam dar vis ne brolis, o ko gero - priešas. Ir jie nori diktuoti valstybei, reikalaudami jų nešvarius darbus užglostyti, užslėpti.

Dar daugiau - nė vienas aukštas Lietuvos kompartijos pareigūnas neaprašė piktadarybių organizatorių, nusikalstamų partijos veiksmų istorijos, panašios į Rusijoje Igorio Buničiaus išleistą knygą: „Partijos auksas". Dabar buvusieji dedasi nieko pikto nedarę, tik, ko gero, nario mokestį rinkę. Betruktų, kad jie būtų mūsų tremtiniams Sibire siuntę maisto ryšuliukus. Visa tai prilygsta spektakliui, kur šėtonas mus įtikinėja, kaip jis nuodėmės nekenčia. Buvusieji dar ir šiandien viršininkauja. Jų rankose ir pinigai, ir žiniasklaida. Jie formuoja žmonių, ypač jaunosios kartos mąstyseną, pataikaudami žemesniems polinkiams. Vienas inteligentas tremtinys man kalbėjo: „Jei toje pačioje šeimoje senelis savo parašu mūsų tautą Sibiran trėmė, sūnus komunistas ir sovietų patikėtinis šiandien užima aukštą diplomatinį postą, o anūkas televizijoje naudoja visas išmones žiūrovų pasaulėžiūrai savaip formuoti - jei tokie dalykai dar pas mus dedasi, tai toji Lietuva nėra mano Lietuva".

Lietuvos televizija perkrauta kriminalistine medžiaga, sensacijomis, joje vyrauja smurto filmai, erotika, sąskaitų tarp atskirų partijų ir asmenybių suvedinėjimas. Stokojame žmogaus asmenybę taurinančių laidų, šiokia tokia išimtis - dalis Lietuvos televizijos programų, kuriose nemaža religinių ir kitokių dvasingų laidų, kaip „Nakviša", „Mūsų miesteliai" ir kitos. Sunku susigaudyti, kas yra tikrieji Lietuvos dienraščių šeimininkai ir ko jie siekia, nes dažnai faktus nustelbia kryptingi komentarai ir išvados. Didžioji spauda įsitvėrusi laikosi spaudos laisvės principo, kai pagrindinis informacijos uždavinys turėtų būti tarnauti tiesai ar bent jos ieškoti.

Radijo laidos dvasingesnės. Jomis iš tikro siekiama tarnauti dorai ir gerovei. Jose nemažai pasakojama apie mūsų kilnias ir įdomias asmenybes, pateikiama daug medžiagos apmąstymams. Norėtųsi išskirti laidas, vedamas Vaidoto Žuko ir Balio Urbono. Jos grąžina gyveniman tikrąjį lietuvių tautos veidą. Tačiau yra galybė kitų komercinių programų, kurios daro pinigą, nesirūpindamos auklėjamuoju poveikiu ir jam kenkdamos.

Švietimo srityje daug mokytojų, ypač lietuvių kalbos ir istorijos, dar pilnai neišnaudoja savo galimybių ir dar neatlieka savo pareigos.

Didžiausią teigiamą vaidmenį vaidina atsigaunanti ir kaskart labiau stiprėjanti Katalikų Bažnyčia. Ji palaiko žmonių viltis ir norą siekti idealo, ištikimai bei nesavanaudiškai tarnaujant Dievui ir artimui. Jos vaidmens neįmanoma pervertinti.

Jau vien iš šių pavyzdžių matome, jog Lietuvos padangė giedrėja. Jos 18 idealistinė dvasia pamaži atkariauja savo vietą tautos gyvenime. Daug, labai daug Lietuvoje daroma gero savo artimui. Tai ir privatūs vaikų namai, kai sutuoktiniai su meile augina būrį svetimų vaikų, ir kaimo žmonių rūpinimasis ligoniais kaimynais, ir aukų rinkimas sunkiai gyvenantiems.

Kas antri metai vyksta respublikinės tremtinių dainų šventės. Ypač įspūdinga šventė buvo surengta 1997 metais Klaipėdoje. Kasmet Ariogaloje vyksta Laisvės gynėjų šventės. Praėjusiais metais Vilniuje vyko Pasaulinė lietuvių dainų ir šokių šventė. Vilkaviškyje įsikūrė pavyzdingas jaunųjų tremtinių choras; jis dalyvauja įvairiose šventėse, gieda katedroje, yra kviečiamas į parapijų bažnyčias. Neturėdami išteklių, jaunieji giesmininkai visas išlaidas padengia savo paskutiniais centais. Vyriausybės ir savivaldybių ranka jų nepasiekia, bet jie viską atlieka su meile nuostabioje gryno idealizmo dvasioje.

Ko Lietuvoje šiandien daugiau: idealistų ar oportunistų? Sunku atsakyti. Yra daug abejingų, ciniškų žmonių. Vis dėlto idealistų yra daug. Viltį žadina kai kurių tautiečių nuomonė, kad, nors sovietinė priespauda bei nesiliaujančios oportunistinės apraiškos ir truko kone pusę šimto metų, vistiek apie aštuoniasdešimt procentų tautos yra padorūs žmonės. Tačiau jų padėtis tebėra sunki. Jie kenčia didelį vargą, nepriteklius. Svarbiausia betgi - trūksta vadų, ypač jaunimo tarpe, kurie, kaip kadaise, jiems ištiestų ranką, tarnautų, drauge vargtų ir rodytų kelią į ateitį. Idealistinių nusiteikimų pažadinimas jaunuolyje ir sąmoningo idealistinio nusistatymo suformavimas yra pagrindinis dorovinio auklėjimo uždavinys. Dorinės vertybės iš esmės yra idealistinio pobūdžio, ir todėl idealizmas yra dorinės sąmonės siela. Idealistinis nusiteikimas yra lygiai reikšmingas veiksnys ir visuomeniniu atžvilgiu. Idealizmas ir yra ta jėga, kuri neleidžia bendruomenę užvaldyti sovietiniu, oportunistiniu „žmogus žmogui - vilkas" dėsniu.

Vilniuje gyvenanti Loreta Paulavičiūtė, pirmos grupės invalidė (tai aukščiausia invalidumo grupė) sako: „Aš negaliu vaikščioti, bet pas mane ateina daugelis, ir visi jie yra tikri idealistai. Dvasios galiūnų Lietuvoje daug. Rodos, tarybiniai metai davė ne vien tik blogį. Jie žmones grūdino, darė drąsiais, stiprino dvasią ir meilę savo artimui. Turiu ir įrodymų. Ne turtuoliai pas mane ateina. Aš platinu religines knygas. Daugelis ir už paskutinius centus nuperka. Pavyzdžiui, Džoidžerio knyga „Tikėjimo įžvalgos" - tris tūkstančius egzempliorių išpirko per kelis mėnesius. Ateina pas mane į namus gydyti aukščiausios kvalifikacijos gydytojai. Gydo veltui, jokių pinigų iš manęs neįma. Visi skubėkim daryti gera".

Su šia paskutine sugestija - daryti gera - atsigręžkime į savąją realybę - į išeiviją.

Kada prieš penkiasdešimt metų traukiniai stojo, laivai metė inkarus, iš jų išlipome mes - tremtiniai, su ašaromis palikę gimtinę, pasiryžę kovoti už ją. Visus jungė tas pats likimas. Tąsyk susirinkę į bažnyčias ar į minėjimus, su skausmu širdy giedodavome „Marija, Marija", su ašaromis  „Lietuva brangi, mano tėvyne". Tąsyk visi buvome idealistai, visi iki vieno. Visi jungėme jėgas darbui ir kovai prieš sovietinę melo imperiją.

Praėjo kelios dešimtys metų... belaukiant. Laikui durų neužtrenksi, laikui kelio nepastosi. Lietuva tolte tolo, kiti kraštai priartėjo. Laisvės kraštuose prasidėjo lenktynės vytis dolerį. Pagal žydišką principą: kai turtingas, tai ir išmintingas. Tiesa, ne visi pinigą vijosi, ne visi turtus žvejojo. Buvo nemaža donkichotų, tebemylinčių savo Dulcinėja -Lietuvą. Jie pasirinko kuklų gyvenimo būdą, ištikimai tarnaudami tautai, dirbdami ir kovodami už jos nepriklausomybę. Koks šventas žodis turėjo būti „nepriklausomybė"! Tie rinktiniai idealistai mokė jaunimą tautinių šokių, dainų ir giesmių, leido spaudą, knygas, rašė poeziją. Pramokę krašto kalbos ir įgavę šiek tiek įtakos visuomenėje, pradėjo aktyvų darbą už tėvynės laisvę: ir dokumentais, ir demonstracijomis, ir plakatais, ir rezoliucijomis - žodžiu, visais įmanomais būdais. Darbai buvo būtini, kilnūs. Visi tie projektai piniginės naudos nenešė. Priešingai, jie reikalavo pinigo - daugiau, negu jų lietuviai turėjo.

Ilgainiui idealistų gretos gerokai praretėjo, oportunistų - augo, šakojo ir lapojo. Lietuviškam reikalui pinigų likdavo vis mažiau... Lietuva tolo, tapdama antraeilės svarbos reikalu. Ačiū Dievui, buvo labai kilnių išimčių, bet jos taisyklės nepakeitė.

Ir štai Sovietų Sąjunga subyrėjo. Lietuva išsilaisvino. Staiga, kaip iš kibiro pasipylė naujų patriotų banga - nematytų ir negirdėtų, nes praeity jie lietuviškam reikalui laiko negaišino. Patriotizmas tapo mados reikalu: reikia juk pasirodyti, kad ir mes turime nuopelnų. Kaip įrodymą, mes vienur kitur parodome saują žalių dolerių ar gal net surizikuojame pinigų dalį investuoti Lietuvoje, nes, taip jau įprasta, pinigas daro pinigą... Pastebėjome, kad turtingą ir mūsų valstybė greičiau pastebi, pagerbia, kartais net apdovanoja. Daug juodą darbą dirbusių dvasios milžinų buvo ir lieka užmiršti. Laimei, tauta jų nenustūmė užmarštin, o Lietuvos žemė su meile priglaudė ne vieno išeivio idealisto kūną ar dulkes. Tauta pradeda atskirti žodžius nuo darbų, tikrąjį idealizmą - nuo „persimetėlių" oportunistų, kuriems tinka Henriko Ibseno pastaba: „Susimildamas, nevartok to svetimo tarptautinio žodžio ,idealas', kai mūsų kalba turi puikų savą pakaitalą - melas".

* * *

Belieka mūsų pačių ideologinius bendraminčius nuoširdžiai paklausti: o kaip su mumis? Ar mes likome ištikimi savo idealams? Ar mums tikrai rūpi pilnutinės demokratijos įgyvendinimas Lietuvoje? Ar mes nepradėjome savo pasaulėžiūros modifikuoti, moderninti? Galbūt jau supatogėjome? Kaip mes tų tikslų sieksime, neturėdami prieauglio, neturėdami stiprios spaudos? Iš kur semsime jėgas? Sakyčiau, iš Lietuvos. Jei taip, kaip mes jiems padėsime? Pagalvokime, kiek reikia jėgų, kiek laiko ir sunkaus darbo siekti bendro gėrio, kada taip lengva 20 pilotiškai nusiplauti rankas, pasirenkant mažesnį blogį? O gal mūsų sąžinė lieka švari, nes mes jos nebenaudojame?

Kokį veidą, kokį pavyzdį šiandien rodo tautai tie, kurie vien doleriais reklamuodami savo patriotizmą, dar nepastebi nelaimės ištiktų savo brolių. Žinokime, jog ir dosni turtingojo auka nėra taip sunki, kaip vargas, kurį teko mūsų broliams išvargti, kaip darbas, kurį reikėjo ir šiandien reikia tėvynėje atlikti. Esu tikras, kad mumyse dar bujoja idealistinė dvasia. Jūsų dalyvavimas šiame studijų savaitgalyje tai paliudija. Savo svarstymuose betgi neužmirškime, kad ir išeivijoje oportunizmas leidžia nuodus į mūsų šeimas, į mūsų bendruomenes, neduok Dieve, gal ir į mūsų Bažnyčią. Turime budėti. Vašingtone Senato vestas politinis teismas mums rodo, į kurią pusę rieda pasaulis.

Lietuvių Frontas visuomet buvo idealų tarnyboje. Jis turi likti idealų sargyboje. Los Angeles Lietuvių Fronto bičiuliai nuolat ragino kritiškai žvelgti į save ir rikiuoti jėgas, padėti tiems, kuriems yra sunkiausia. Lietuvai būtinas stiprus dienraštis, kuris tarnautų kilniems tautos ir valstybės interesams - kaip kadaise „XX Amžius". Mes turime dėti visas pastangas tremtinių ir partizanų palikuonių socialiniam klausimui išspręsti. Mes turime siekti, kad Lietuva greičiau baigtų nusiplauti praeities apnašą, kad ji taptų teisine valstybe ir sąžiningai tarnautų bendram gėriui, pirmiausia - teisingumui.

Mūsų gyvenimo kelrodis yra idealizmas. Tiesa, dažnai idealistai yra ir purvu drabstomi. Lietuvių tautoje pavydo kipšiukas dirba viršvalandžius, ir ne vienas oportunistas, ypač jei jis yra turteiva, yra net mūsų pačių aukštinamas. Kas gi tada yra visa ko matas: tavo sąžinė ar žmonių nuomonė? Tu esi, kas tu esi. Tiems, kurie tavim tiki, joks įrodymas nereikalingas; tiems, kurie tavimi netiki, joks argumentas neįtikins.

Idealų nevykdymas tikrovėje jų nepaneigia, o teisia pačią tikrovę. Ir save reikia vertinti pagal tai, kuo žmogus privalo būti. Tai ir suteikia idealams gyvenime jėgos prasmę. Mūsų filosofas dr. Juozas Girnius sako: „Idealas žmogui drauge yra ir ta šviesa, kuri nušviečia jo laisvei kelią, ir tas nuolatinis žadinimas, kuris neleidžia jam nurimti farizejiniame pasitenkinime, lyg tobulybė jau būtų amžinai laimėta. Tą patį vaidmenį, kurį idealai vaidina atskiro žmogaus gyvenime, jie apskritai turi ir istorijos vyksme. Idealai veda istoriją, teikdami šviesos kiekvienam laikui, o drauge ją teisia, kiek visais laikais vyksta jų išdavimas".

Dėkokime Dievui, kad savo tarpe turime taurių idealistų. Ir politikoje, ir literatūroje, profesijose ir, aišku, poezijoje. Baigdamas iš širdies pageidauju, kad ir poeto Bernardo Brazdžionio eiliuotas lobis būtų mums švyturiu audringoje gyvenimo jūroje, kad jo pranašiškas balsas ir įspėjimai padėtų mums laimingai priplaukti teisybės ir šviesos salą, o joje surasti suslėptas idealizmo brangenybes, kurias Viešpats yra paskyręs mums ir ateities kartoms.