VIENAS IŠ TŪKSTANČIŲ

Janina Jazdauskienė

Žmonos prisiminimai apie savo vyrą Šarūną Jazdanską - buvusį partizaną ir Sibiro tremtinį 

Partizanas ir Sibiro tremtinys Šarūnas Jazdauskas.

Apie pokario metų Lietuvos gyventojų pasipriešinimo kovas dabar spaudoje yra daug medžiagos iš archyvų ir likusių gyvų tos kovos dalyvių betarpiškų prisiminimų. Daug kur minimas ir mano vyras Šarūnas Jazdauskas. Mano tikslas - apjungti tuos fragmentiškus duomenis ir nuosekliau apžvelgti jo nueitą kelią. Tai nėra išsamus visų to meto įvykių, kuriuose mano vyrui teko dalyvauti, aprašymas, nes jis nemėgo daug pasakoti apie save, nenorėjo prisiminti viso to, ką teko išgyventi.

Š. Jazdauskas gimė 1922 m. vasario 28 d. Kaune, bet augo Palangoje. Išaugęs prie jūros, jis iš mažens svajojo būti jūrininku, todėl 1940 m. liepos mėnesį su draugu baidare slapta perplaukė siena su Vokietija ir įsidarbino vokiečių prekybiniame laive. 1942 m. pavasarį, motinos spaudžiamas, grįžo į Lietuvą. Dirbo Radviliškio geležinkelio stotyje, nes geležinkelininkų vokiečiai neėmė į kariuomenę. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį buvo komandiruotas į Vilniaus geležinkelių valdybą. Čia jis ir įsijungė į pogrindinę veiklą.

Vilniaus geležinkelių valdyboje susikūrė Geležinkelininkų Laisvės Kovotojų Sąjunga, kurios tikslas buvo, iškilus represijų pavojui, sutrikdyti geležinkelių eismą. Tuo pačiu metu kūrėsi ir Lietuvos Laisvės Armija (LLA), kuriai vadovavo kadriniai Lietuvos karininkai. 1943 m. į LLA įsijungė ir geležinkelininkų pogrindinė organizacija.

1943    m. pabaigoje Lietuvos geležinkelių valdybą perėmė vokiečiai, Š. Jazdauskas iš darbo pasitraukė ir perėjo į nelegalią padėtį. Gyveno Vilniuje Jurgučio pavarde ir dirbo LLA centrinio štabo ryšių skyriuje.

1944    m., artėjant Raudonajai armijai, dalis LLA vadovybės ir narių pasitraukė į Žemaitiją. Ten buvo atrinkta vyrų grupė ir pasiųsta į trumpalaikius kursus Rytprūsiuose pasimokyti ryšių, žvalgybos ir kitų karinių dalykų. į šią grupę pateko ir š. Jazdauskas. Kursai buvo vokiečių žinioje. Vokiečiai tikėjosi juos panaudoti savo tikslams, bet lietuviai turėjo kitus tikslus. Jau buvo aišku, kad vokiečiai karą pralaimės, taigi reikėjo ruoštis pasipriešinimui sovietų okupacijai. Reikėjo ginklų, radijo ryšių, ką vokiečiai žadėjo duoti.

Pasimokius kursuose 3 mėnesius, 5 vyrų grupė - Adolfas Kubilius (grupės vyresnysis), A. Šertvytis (radistas), š. Jazdauskas, J. Dūda ir S. Semsis - 1944 m. spalio 17 d. parašiutais buvo nuleisti į Telšių apskritį netoli Alsėdžių. Jie iš anksto buvo susitarę susitikti Skirpsčių kaime Š. Jazdausko tetos O. Pocienės sodyboje. Ten įsirengė slėptuvę ir laikėsi iki 1945 m. pavasario. Turėjo slėptuvių ir kitose vietose, kad iškilus pavojui būtų kur pasislėpti.

Pasitraukus iš Lietuvos vokiečiams, Žemaitijoje buvo daug vyrų, besislapstančių nuo raudonųjų okupantų. Vieni slėpėsi bijodami, kad nepatektų į kariuomenę, kiti - nespėję pasitraukti į Vakarus. Slapstėsi būreliais ir pavieniui. Reikėjo juos visus suburti į organizuotą junginį.

A. Kubiliaus iniciatyva buvo nutarta organizuotai kovai įkurti Žemaičių Legioną. Legiono kūrimui vadovavo pats A. Kubilius, Š. Jazdauskas buvo jo pavaduotojas, o A. Šertvytis - radistas. Jie daug važinėjo, rinkdami žinias apie besislapstančius partizanų būrelius, mezgė ryšius, spausdino ir platino įvairius informacinius lapelius, aiškindami apie organizacijos tikslus ir uždavinius, aiškino gyventojams kaip elgtis su okupantais.

Adolfas Kubilius 1945 m. pavasarį dėl išdavystės, ar atsitiktinai buvo areštuotas ir 1946 m. sušaudytas. Po jo arešto nutarta slėptuvę Skirpsčiuose likviduoti. Eidami į sodybą pasiimti ten buvusių daiktų, partizanai, tarp jų ir Š. Jazdauskas, pateko į čekistų pasalą. įvyko susišaudymas, bet daugumai pavyko pasitraukti. Sunkiai sužeidė A. šertvytį, taigi grupė liko be radisto.

Po A. Kubiliaus arešto Žemaičių Legiono organizavimui vadovavo Š. Jazdauskas. Jis susirišo su kai kuriais Lietuvos karininkais, kurie Žemaitijoje gyveno su suklastotais dokumentais arba slapstėsi, bet, kaip pats sakė, daug pagalbos iš jų negavo. Tik 1945 m. rugsėjo mėnesį pagaliau buvo sukurtas Žemaičių Legiono štabas. Legiono vadu buvo išrinktas majoras Jonas Semaška, slapyvarde „Liepa", jo pavaduotoju -Šarūnas Jazdauskas - „Nurmis", štabo viršininku - Fortūnatas Ašoklis -51 „Pelėda". Legioną sudarė 8 rinktinės, kurių kiekvienai priklausė tam tikra apskritis. Jos turėjo savo vadovybes. Nuo 1946 m. rugsėjo š. Jazdauskas vadovavo „Šatrijos" rinktinei, kuri veikė Telšių apskrityje, o 1947 m. balandžio mėn. vėl grįžo į Žemaičių Legiono, kuris jau buvo vadinamas Žemaitijos apygarda, štabą.

1947 m. pavasarį ir vasarą Žemaitijos apygarda patyrė didelius nuostolius. KGB, padedama savo agentų, rengė operacijas viena po kitos. Žuvo arba buvo suimti daug partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų. Apygardos štabas suskilo, jo vadais tapo du žmonės, kurie tarpusavyje nesutarė. Rudenį Š. Jazdauskas išvyko į Vilnių, kur nelegaliai gyveno Stasio Jakubausko pavarde. Nežinau, kokią užduotį jis turėjo Vilniuje atlikti. Tardomas sakė, kad iki suėmimo užduoties nebuvo gavęs.

Š. Jazdauskas buvo pažįstamas su aktyviu pasipriešinimo judėjimo organizatoriumi J. Markuliu - kvalifikuotu KGB agentu. Nors jau 1946 m. pabaigoje kai kurie partizanų vadai įtarė, kad J. Markulis - „Erelis" yra KGB agentas, bet ne visi dar buvo tuo įsitikinę. Manau, kad tarp jų buvo ir š. Jazdauskas. Būdamas Vilniuje, jis 1947 m. lapkričio 23 d. su J. Markuliu susitiko, pasikalbėjo. Atsisveikindamas J. Markulis jį pabučiavo. Kitą dieną Š. Jazdauskas gatvėje buvo sulaikytas ir nugabentas į KGB rūmų rūsį. Po naktinių tardymų, 1948 m. vasario 23 d. buvo paskelbtas prokuroro sprendimas persiųsti jo byla SSSR Valstybės saugumo ministerijos Ypatingajai komisijai, vadinamai „Trojka", su pasiūlymu skirti aukščiausią bausmę - 25 metus katorgos, šį siūlymą Ypatingoji komisija ir patvirtino.

Š. Jazdauskas buvo ištremtas į Norilską. Dirbo „komjaunuoliškose" statybose, kaip rašė sovietiniai laikraščiai. Kaliniai buvo varomi į sunkiausius darbus: amžino įšalo žemėje kasė griovius namų pamatams ir vamzdynams, statė namus, dirbo atviruose rūdynuose, anglies šachtose. Dirbdavo po 12-14 valandų per dieną, išbadėję, neturėdami šiltų drabužių ir avalynės, nors šaltis siekė 40 ir daugiau laipsnių. Ypač būdavo sunku, kai šalia tokio speigo dar prisidėdavo ir pūga, kada stiprus arktinis vėjas skverbiasi per kiekvieną drabužių plyšelį prie nuogo kūno, verčia iš kojų, snaigės kerta į veidą.

Per metus buvo leidžiama parašyti namiškiams tik du laiškus, ir tik rusiškai, kad tikrintojai galėtų perskaityti. Buvo ribojami ir siuntiniai. Jazdausko sesuo, pati gyvendama nelengvai, siuntė siuntinius, kiek buvo leidžiama. Gyvendamas, o tiksliau - tik egzistuodamas tokiomis sąlygomis, š. Jazdauskas 1951 m. susirgo džiova. Beveik negydoma liga progresavo ir iš uždaros formos išsivystė į atvirą. Darbas, liga ir prasta mityba organizmą labai išsekino. 1953 m. Š. Jazdauskas, jau pripažintas invalidu, buvo perkeltas į Irkutsko srities lagerį, kur bent jau klimatas buvo švelnesnis, negu tolimojoje šiaurėje. Nebebuvo varomas ir į darbus. Sesuo atsiuntė sunkiai tuo metu gaunamų antibiotikų - streptomicino.

Po Stalino mirties, 1954 m. ėmė sklisti gandai, kad invalidus išleis į laisvę nepasibaigus kalinimo terminui. Tik buvo neaišku, ar leis grįžti 52 namus, ar pasiųs į tremtį. Reikėjo pereiti specialią medicinos komisiją Krasnojarske, kad pripažintų invalidumą, o po to laukti galutinio Maskvos sprendimo. Taip tikintis laimingo likimo ir vėl puolant į neviltį prabėgo beveik dveji metai. Pagaliau 1956 m. balandžio 20 d. atėjo sprendimas, kad š. Jazdauskui, kaip nepagydomam lagerio sąlygomis ligoniui, leidžiama grįžti į Lietuvą pas seserį, gyvenančią Šiauliuose.

Grįžęs Š. Jazdauskas ilgokai gydėsi ir pasveiko, bet plaučiai liko surandėję. Buvo sunku gauti darbą, nes buvusio politinio kalinio niekur nenorėjo priimti. Nuolat lankėsi saugumiečiai priekaištaudami, kad nedirba. Siūlė rašyti atgailaujantį straipsnį, kurį paskelbus žadėjo aprūpinti geru darbu. Š. Jazdauskas griežtai atsisakė atgailauti dėl savo praeities. Pasak jo, tai būtų buvęs išsižadėjimas savo įsitikinimų ir jaunystės idealų. Nors ir nepatenkinęs saugumiečių reikalavimų, jis vis dėlto darbą gavo.

1961 m. rudenį š. Jazdauskas persikėlė į Vilnių ir prisiregistravo pas mane. Po mėnesio buvo išregistruotas motyvuojant, kad neturįs teisės gyventi Lietuvoje. Tai buvo labai netikėta ir nesuprantama, legaliai grįžus į Lietuvą ir čia jau išgyvenus beveik septynerius metus. Bet toks jau buvo sovietinis teisėtumas, kuriam reikėjo paklusti. Š. Jazdauskas išvyko į Kaliningrado - Karaliaučiaus sritį ir prisiregistravo Sovetske (Tilžėje). Pradėjome ieškoti teisybės. Rašėme į įvairias vyriausybės ir teisėtvarkos įstaigas, buvau nuvažiavusi aiškintis net pas SSSR vyriausiąjį prokurorą. \ mūsų pareiškimus buvo arba visai neatsakoma, arba patariama kreiptis į Vilniaus miesto milicijos valdybą, kur laukdavo atsakymas, kad „toks žmogus mums Lietuvoje nereikalingas". Taip tęsėsi iki 1964 m. pabaigos, kol pavyko iš Saugumo komiteto gauti leidimą gyventi Lietuvoje, bet tik ne Vilniuje ir Kaune. Mano vyras pasirinko Jonavą. Ten gyvenant ir dirbant pavyko pasikeisti pasą. Jame nebebuvo atžymos, kad jis buvęs politinis kalinys. Su tuo pasu 1968 m. persikėlė į Vilnių. Jau nebebuvo trukdymų prisiregistruoti ir dirbti, nors visą laiką jutome, kad KGB jo iš savo akiračio nepaleido. Po sunkios ligos 1991 m. birželio 29 d. Šarūnas mirė, nespėjęs pasidžiaugti atkurta Lietuvos nepriklausomybe, dėl kurios paaukojo didelę dalį savo gyvenimo ir sveikatą.