ATIDUOK TĖVYNEI, KĄ PRIVALAI!

V. ŠEGŽDIENĖ

V. Šegždienė, šio straipsnio autorė, yra Šiaulių m. Šventupio vid. mokyklos vyresnioji mokytoja 

Gražiai įprasmino Šiaulių apskrities moksleiviai ir mokytojai Ginkluoto pasipriešinimo judėjimo Lietuvoje 54-ąsias metines - 1998 m. gegužės 20 d. jie keliavo apskrities kovų ir kančių keliais. Ši kelionė - tai tęsinys puikaus projekto, kurį paruošė Šiaulių apskrities Socialinių reikalų ir švietimo departamentas kartu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyriumi. Prieš pusę metų buvo organizuotas konkursas „Šiaulių krašto kovų ir kančių keliai". Moksleiviai ruošė kūrybinius darbus, rinko kraštotyrinę medžiagą: tremtinių ir partizanų prisiminimus, dainas, dokumentus. Aktyviausi moksleiviai ir jų mokytojai buvo pakviesti dalyvauti pažintinėje - mokomojoje ekskursijoje.

Išlydėdamas per pusšimtį ekskursantų apskrities Socialinių reikalų ir švietimo departamento direktorius J. Bosas kalbėjo: „Simboliška, kad kelionę pradedate čia, prie apskrities pastato, kur gyveno, dirbo žymus politikos veikėjas, pasipriešinimo okupaciniam režimui vadovas generolas Jonas Noreika - Vėtra. Noriu tikėti, kad aukštoje, neišbraidytoje partizanų žolėje išminsite platų taką..."

Viktoras Šniuolis ekskursijos metu prie gen. Jono Žemaičio paminklo Šiluvoje.

Vis mažiau lieka galinčių paliudyti didįjį mūsų tautos išbandymą. Žole užžėlę dvidešimties tūkstančių partizanų kapai, du šimtai tūkstančių šių kovų dalyvių, jų talkininkų ar liudininkų buvo ištremta į Sibirą, įkalinta sovietiniuose lageriuose. Sunku įvertinti, kokią unikalią galimybę turėjo ekskursijos dalyviai, visą kelionės metą galėdami betarpiškai bendrauti su Prisikėlimo apygardos vado adjutantu (ėjusiu ir vado pareigas), Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) Visuomeninės dalies viršininko adjutantu, Maironio rinktinės vadu, apdovanotu net dviem Vyčio kryžiais, vyresniuoju leitenantu Viktoru Šniuoliu.

Nors Prisikėlimo apygarda susikūrė vėliau už kitas Vakarų Lietuvos srities apygardas, jos štabas suformuotas tik 1948-aisiais, tačiau apygardos geografinė padėtis - buvo įsikūrusi pačiame Lietuvos viduryje - lėmė specifinę paskirtį: čia vyko 1949-ųjų visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, čia bazavosi aukščiausioji partizanų vadovybė, per Prisikėlimo apygardą ėjo ryšių keliai su visomis Lietuvos apygardomis, į jos funkcijas įėjo vyriausiosios partizanų vadovybės apsauga ir darbo sąlygų užtikrinimas, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio direktyvų ir dokumentų platinimas visoje Lietuvoje. Prisikėlimo apygarda garsėjo savo leidiniais. Kartu su poetu Broniumi Liesiu - Naktimi, dailininku Laurynu Mingaila - Džiugu, laikraštį rengė ir partizano brolis Vytautas Šniuolis - Vytenis - Svajūnas, poetas. „Atiduok Tėvynei, ką privalai!" -toks Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio šūkis kartu buvo ir „Prisikėlimo ugnies" šūkis.

* * *

Kokia yra žmogaus pareiga savo tautai ir valstybei? Kodėl tauta pasirenka vieną ar kitą kovos būdą? - panašūs klausimai neramina ir mokytojus, ir moksleivius. Pilietinio auklėjimo dilemos atsiskleidžia visu aštrumu. Vertindami partizaninį judėjimą jau šiandien susiduriame su įvairiomis nuomonėmis: vieniems jis buvo betikslis jaunosios kartos sunaikinimas, kitiems - kriminalinio elemento siautėjimas, gi dauguma jame pirmiausiai mato tautinio idealo - laisvės siekimo įprasminimą, tęsimą mūsų tautos kovų už tautos išlikimą, išplaukiančių iš 1918-ųjų metų ir net tolimesnių amžių. Kad tai buvo didelė auka -sutinkame, bet ji buvo pateisinama, nes tai yra tautos moralinė stiprybė, iš kurios šiandien semiamės jėgų. „Mirti, bet nepasiduoti gyviems!" -tokią priesaiką duodavo partizanai. Sovietinė okupacija, kaip neteisybė, buvo tokia didelė ir brutali, kad laisvės dvasia išaugusi karta pasirinko kovą ir žūtį, o ne prisitaikymą ir bedvasę egzistenciją.

Už tat pirmiausia skubame nusilenkti žuvusiems ir aplankome Radviliškio kapines.

Kovos bendražygiai 1991 metais čia pastatė paminklą žuvusiems Prisikėlimo apygardos partizanams. Radviliškyje prie mūsų prisijungęs Algirdas Kamentauskas apgailestauja, kad aplinka neprižiūrima, „dirvonuoja piktžolės". Greta kitų partizanų čia ilsisi Vyriausiosios partizanų vadovybės štabo ir organizacinio skyriaus viršininko P. Liesio, spaudos skyriaus viršininko Vytauto Šniuolio palaikai, surasti Mečionių sodyboje.

Mečionių sodyba stovėjo Radviliškio pakraštyje. Šeimininkams pabėgus nuo tremties, čia įsikūrė garnizono kareiviai. Būtent čia, šios sodybos šulinyje gyvuliams girdyti, buvo sumesti Radviliškio saugumo kieme išniekinti partizanų lavonai. Kad jie nuskęstų, užmesdavo žabų ir vėl skandindavo kitus. 1992 m. partizanai, ieškodami palaikų, 1,5 m. gylyje rado 5 žmonių palaikus, tarp jų ir trijų Prisikėlimo apygardos vadovų.

Niūrią moksleivių ir mokytojų nuotaiką praskaidrina nuostabūs pavasario laukai. Kelias vingiuoja pro žydinčias pievas, pakelėse pagarbiai dega kaštonų žvakės, kvepia alyvų kekės.

Miežaičiuose mus pasitinka pakelės kryžius, žuvusiems partizanams atminti. Vienišas palinkęs klevas prie kelio primena gimtuosius namus. Jų nebėra - tiktai klevas ir kryžius. „Ir dainelė, ta lopšinė, ta daina motulės...", - skambiu, melodingu balsu A. Kamentauskas užtraukia dainą apie gimtinę. Vėjas gena dainos žodžius, rodos, ligi pat tolumoje mėlynuojančių Liaudiškių miškų. Net keista, kaip V. Šniuolis, žilagalvis partizanas, jautrios ir poetiškos sielos žmogus, sugeba suvaldyti sentimentalius jausmus ir toliau mums dalykiškai pasakoja:

„Liaudiškių miškuose 1945 m. įkurta Žalioji rinktinė. Jai vadovavo Lietuvos kariuomenės kapitonas Izidorius Pucevičius (Radvila). Rinktinė turėjo apie 200 kovotojų Baisogalos, Radviliškio, Rozalimo, Pakruojo, Smilgių, Šeduvos apylinkėse. O liepos mėnesį šiuose miškuose vyko didelis mūšis. Čia stovyklavo apie 120 kovotojų, netoliese buvo įsikūrę dar apie 50 Zubrio tėvonijos vyrų. NKVD daliniai apsupo mišką. Kariuomenės buvo daug, lėktuvai skraidė. Netoliese eina geležinkelis, buvo atsiųstas net šarvuotas traukinys.

Mano tėvas buvo ryšininkas, perspėjo partizanus. Deja, pats žuvo Mažuolių miške... I. Pucevičius buvo geras taktikas, kovotojams pavyko prasiveržti iš apsupimo. Zubrio tėvonijos vyrai pasiliko miške. Mūšyje tuomet žuvo 8 partizanai, dar du vietiniai gyventojai buvo sušaudyti už ryšius su partizanais".

* * *

Įvažiavus į Mažuolių mišką, mūsų autobusai įstrigo miško keliuko provėžose. Gerą kelio galą paėję kvartaline, išvydome paminklinį akmenį: „Šiame miške 1945 m. buvo Radviliškio partizaninio judėjimo užuomazga. Čia gyveno ir dirbo vadai: Juozas Paliūnas - Rytas, Juozas Mingilas - Vilkas, Petras Mickus - Zubrys".

V. Šniuolis pasakoja: „1944 metų rudenį Dubysos slėniuose dar tebedundėjo karo patrankos, o mes, nedidelis būrelis vietos gyventojų, 56 pasitraukėme į mišką. įkūrėme pirmąją stovyklą. Ši miško glūduma buvo gera priedanga bunkeriui įrengti. Bunkeris buvo gynybinio pobūdžio: visose keturiose pusėse buvo įruoštos atsišaudymo angos. Aplinkui žemė užminuota, medžiuose taip pat minos. Į bunkerį vedė vingiuotas įėjimas, kad granatą nebūtų galima įmesti. Kampe stovėjo krosnelė, aplinkui dviem eilėm gultai. Čia praleisti žiemą pasiprašė ir grinkiškiečiai partizanai. Iš viso buvome apie 50 vyrų. Čia sutikome pirmąsias 1944 metų Kūčias. Giedojome „Tyliąją naktį...". Nemanykit, kad vien baimė šioje stovykloje slėgė. Buvo ir romantikos. Turėjome radijo aparatą. Brolis Vytautas buvo baigęs Šiaulių Berniukų gimnaziją, gerai mokėjo vokiečių kalbą, išversdavo mums radijo laidas, ruošė žinių apžvalgas. Susitikdavome su vietos gyventojais, jie noriai rėmė mus. Nemanykit, mieli mokytojai ir moksleiviai, kad partizanauti ėjo vien nenorį tarnauti svetimoje kariuomenėje arba siekiantys išvengti kalėjimo ar tremties. Iš tiesų buvo - Tėvynės Meilė. Šis jausmas atvedė į partizanų būrius šimtus dar gyvenimo nemačiusių jaunuolių. Pasirinkti kovos kelią, - nieko sau asmeniškai nesitikint, o rizikuojant viskuo - ne tik savo gyvybe, bet ir artimųjų likimu, - galėjo tik dideli patriotai. Lietuvos kariuomenė nepasipriešino, reikėjo tai daryti jaunimui. Partizaninis karas labai sudėtingas. Neturėjome patirties, nebuvo sąlygų. Mūsų guolis - glėbelis eglišakių ant sušalusios žemės, kareivinės - žalioji giria ir Tėvynės dangus virš jos... Tik vėliau įkūrėme stiprias bazes, įgijome partizaninės kovos įgūdžių".

Šioje stovykloje partizanai praleido visą žiemą. 1945 metų pavasarį išsisklaidė: P. Mingilas sukūrė „Geležinio vilko" tėvoniją, J. Paliūnas -Maironio, P. Mickus - Zubrio tėvoniją. Į šitą bunkerį partizanai jau nebegrįžo. Jis sugriuvo, liko tik duobė, pilna pavasario vandens. Gal kas ryšis atstatyti?

Dulkėtas kelias veda į Minaičių kaime buvusią Prisikėlimo apygardos būstinę. Čia, Miknių sodyboje įrengtame bunkeryje, 1949 m. vasario 2-22 dienomis vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kurio metu įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), išrinkta vyriausioji partizanų vadovybė. LLKS prezidiumo pirmininku suvažiavimas išrinko „Jūros" srities vadą - Lietuvos kariuomenės kapitoną Joną Žemaitį (Vytautą). Jam suteikė generolo laipsnį. Pirmuoju jo pavaduotoju ir vyriausiuoju Ginkluotųjų pajėgų vadu išrinktas „Nemuno" srities vadas Adolfas Ramanauskas (Vanagas). Jam suteiktas pulkininko laipsnis. Antruoju pavaduotoju ir LLKS visuomeninės dalies viršininku buvo išrinktas „Kalnų" srities vadas Juozas Šibaila (Merainis). Sudaryta vyriausioji vadovybė, išrinkta LLKS taryba, kuri 1949 metų vasario 16 d. pasirašė labai svarbią deklaraciją, skelbiančią, kad atkuriama okupuotos Lietuvos nepriklausomybė.

Gretimam psl. - Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo 1949 m. vasario mėn. dalyviai. Ten išrinkta LLKS taryba 1949.02.16 d. pasirašė deklaraciją dėl atkūrimo Lietuvos nepriklausomybės.

Šiems įvykiams atminti prie gyvenamojo namo Miknių sodyboje prikalta memorialinė lenta. Viktoras Šniuolis (Vyt Vytis) - šio suvažiavimo dalyvis, vienintelis gyvas liudininkas. Kartu su broliu Vytautu Šniuoliu (Vyteniu - Svajūnu) ypač daug pastangų įdėjo ruošiant šį suvažiavimą. Reikėjo išlaikyti konspiraciją, suorganizuoti ryšių sistemą, apsirūpinimą maistu ir kt. Gerai, kad Prisikėlimo apygarda turėjo gerą bazę, puikius ryšininkus. Ypač puiki ryšininkė buvo Izabelė Vilimaitė (Stirna).

* * *

Aplankėme ir antrąją Prisikėlimo apygardos būstinę Balandiškių kaime. Prie paminklinio akmens pritvirtintas įrašas: „šioje Stepono Sajaus sodyboje 1948 m. įkurta Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vyriausios vadovybės būstinė". Beje, V. Šniuolis pastebi, kad neteisingai įrašytas Sajos vardas: turi būti Stanislovo, o ne Stepono. Sodyboje dar išlikę trobesiai, bet niekas čia jau nebegyvena, viskas susmegę, ir betrūksta tik stipresnio vėjo gūsio, kuris galutinai sugriautų tai, kas dar mena partizanų paliktus pėdsakus. Čia buvo gerai įrengtas bunkeris, o gyvenamojo namo belangėje kamaraitėje vyko pirmieji suvažiavimo posėdžiai. Kai tapo nesaugu, buvo persikelta į Minaičius.

„štai priešais matosi Užpelkių miškai. Gavome užduotį palydėti į štabą LLKS prezidiumo sekretorių Petrą Bartkų. Naktį atžygiavome į Užpelkių mišką. Buvome 5 vyrai. Atėjo ryšininkas, beje, išdavikas. Aš budėjau tuo metu ir pastebėjau, kad mus supa. Pradėjome atsišaudydami trauktis. Kautynėms vadovavo mano brolis Vytautas. Reikėjo pralaužti apsupimą ir pasitraukti į miško gilumą. Visai šalia manęs sudejavęs krito kulkos pakirstas Petras Bartkus, kitoje pusėje - Bronius Liesis. Pamačiau sužeistą štabo dailininką Lauryną Mingilą (Džiugą). „Nepalik manęs gyvo, nušauk mane", - prašė jis. Mes buvome davę priesaiką: gyviems nepasiduoti! Štai tokią akimirką reikėjo apsispręsti, ką daryti. Gelbėjau, nešiau. Už 20 metrų gulėjo mano brolis, jis dengė mus ir... pats žuvo". Tai jų kūnai - P. Bartkaus, B. Liesio, V. šniuolio atsidūrė saugumiečių rankose, buvo išniekinti, sumesti Mečionių sodyboje į šulinį ir tik visai neseniai palaidoti amžinon ramybėn Radviliškio kapinėse...

„Sužeisto draugo ranka pusiau nutraukta, smakras peršautas, negalėjo kalbėti, - toliau pasakojo V. Šniuolis. - Paprašė bloknotėlio, kaire ranka išvedžiojo: „Broli, nepalik manęs gyvo...". Sulaukęs vakaro, nunešiau jį į Miknių sodybą Minaičių kaime. Nors jėgos visai išseko, tą patį vakarą išėjau pas ryšininkę I. Vilimaitę (Stirną), kuri buvo dirbusi vaistinėje, nusimanė medicinoje, pagalbos. Einant tykojo pasala. Padariau didžiulį lankstą ir bunkerį pasiekiau nepastebėtas. Iš mano veido partizanai suprato, kas atsitiko. Ypač netektį išgyveno mūsų vadas - J. Šibaila. O dailininkas, nežmoniškai sunkiomis sąlygomis slaugomas, pasveiko, toliau dirbo „Prisikėlimo ugnies" redakcijoje. Tai jo piešta vinjetė puošia velykinį numerį, kurį dabar laikote rankose. Vėliau jis irgi žuvo netoli Tytuvėnų".

Ekskursijos dalyviai Daugėliškių miške, netoli Ariogalos. Pirmoje eilėje matosi kartu keliavę partizanai: Valiušis, Bersėnas, Smitrius, Šniuolis ir Skrasnodomskis.

* * *

Iš tolo boluoja aukštas Šiluvos koplyčios bokštas. Sakralinis mūsų tautos centras. Šalia bažnyčios stovi gėlėse paskendęs koplytstulpis Jonui Žemaičiui (Vytautui). Jam vieninteliam suteiktas aukščiausias -partizanų generolo laipsnis. Baigęs Kauno karo mokyklą, studijavęs Prancūzijos artilerijos mokykloje, J. Žemaitis tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1944 metais Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose suorganizavo 150 vyrų Vietinę rinktinę. Vokiečiams ją išformavus, kurį laiką slapstėsi, o nuo 1945-ųjų tapo Žebenkšties rinktinės, veikusios Raseinių apskrityje, štabo viršininku. 1947 m. buvo išrinktas Kęstučio apygardos vadu. 1948 m. įkūrė „Jūros" (Vakarų Lietuvos) sritį, tapo jos vadu. Tai jis ėmėsi organizuoti vieningą partizanų vadovybę, sušaukė visos Lietuvos partizanų suvažiavimą. Jam vadovaujant buvo parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija ir taktika. „Ketvirtasis Lietuvos prezidentas" - taip jį vadino partizanai. 1951 ištikus insultui atsisakė pareigų ir gulėjo paralyžiuotas bunkeryje Jurbarko rajono Šimkaičių miške. 1953.05.30 bunkeris buvo susektas, (metę granatą su migdomosiomis dujomis, čekistai jį suėmė gyvą. Okupacinė valdžia (asmeniškai pats Laurentijus Berija) siūlė laisvę ir gyvybę, norėdami palenkti J. Žemaitį bendradarbiauti. Atsisakęs siūlymų, 60 1954.11.26 buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. „Buvo jautrus, žmogiškas, - prisimena V. Šniuolis. - Sykį kartu žygiavome miškais. Man pakilo temperatūra, krėtė šaltis. Apsistojome bunkeryje. Liepė persirengti nusivilkęs savo marškinius... Labai rūpinosi kiekvienu kovotoju".

Ariogaloje mūsų laukė partizanas Vytautas Smitrius (Gilė). Susitikome su partizanais K. Berseinu (Stimiuku, Klajokliu), Antanu Skraskadamskiu (Vilku), Vladu Valiušiu (Ąžuolu) ir Steponu Kondrotu (Žvirbliu). Sunku patikėti, kad V. Smitrius savo rankomis Ariogalos kapinių pakraštyje, buvusiame šiukšlyne, pastatė nuostabiai gražią koplyčią. Jos viduje įrengtas nedidelis altorėlis, o marmuro plokštėse įamžinti bendražygių vardai. Nuostabus vaizdas atsiveria nuo koplytėlės: žemai slėnyje vingiuoja Dubysa, o tolumoje dunkso Maironio apdainuoti miškai. Čia veikė J. Paliūno (Ryto) Maironio rinktinė. 1952 m. jam žuvus, rinktinei vadovavo V. Šniuolis (Vyt Vytis). Kiek jo draugų atgulė koplytėlės atšlaitėje? Prieš keletą metų čia palaidoti žuvusiųjų palaikai. 53 kuklūs kryželiai žvelgia į Dubysą. Juos laimina virš koplyčios spindintys žodžiai: „Šlamėk, Dubysa, amžiną maldą Tėvynės karžygiams!", šiuos žodžius V. Smitriui padėjo išrinkti V. Šniuolis. Dar labiau mus visus sujaudina jo suredaguota malda, kurios nuščiuvę klausėmės:

„Tu vienas, Viešpatie, žinai, kokie jausmai mus jungia su tais, kurių nebėra mūsų tarpe. Jie buvo mūsų šeimos broliai, sesės, mūsų kovų už Tėvynės laisvę nuoširdžiausi dalyviai. Tiesa, jie buvo žmonės, kaip ir mes, su savo dorybėmis ir silpnybėmis. Leisk, Viešpatie, prisiminti juos ir paprašyk jiems Tavo gailestingumo. Užskaityk, Viešpatie, ypač aukas tų, kurie aukojosi už geresnę Tėvynės ateitį. Suteik jiems ir visiems mūsų žuvusiems, nukankintiems Tavo ramybę ir šviesą per amžius...".

Tauta stipri ne vien gyvaisiais, bet ir išėjusiais.

Laimingi ir mirusieji, kuriuos prisimena gyvieji.

Kai V. Smitrius mums pateikė susipažinti šūsnį albumų su partizanų nuotraukomis, dokumentais, iškarpomis iš pageltusių laikraščių, negalime neatsistebėti, kada suspėjo tiek daug surinkti? Kaip per tokį palyginti trumpą laiką - nepilną dešimtmetį - partizanai suspėjo įamžinti svarbiausias kovų vietas, perlaidoti, pagerbti šimtus žuvusiųjų? Atsakymą surandame tik ilgiau pabendravę: per sunkius teroro, melo, pergyvenimų metus šie žmonės sugebėjo išsaugoti prisiminimus, savitarpio solidarumą, ryšius, pareigą ir meilę. „Atiduok Tėvynei, ką privalai!" - šis šūkis jiems vis dar aktualus. Manau, kad po šios įsimintinos kelionės jis tapo suprantamesnis ir mums - mokytojams ir moksleiviams. Projektas „Šiaulių apskrities kovų ir kančių keliai" dar nebaigtas. Kitais metais minėsime visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo 50-metį. Moksleivių laukia nauji kūrybiniai darbai, o ir apskrities partizanų keliai dar ne visi išvaikščioti.