LIETUVOS PARTIZANAI BOLŠEVIKINĖJE LITERATŪROJE
Henrikas Kudreikis
Apie tragišką Lietuvos partizanų kovą prieš okupantus taip rašė 1991 metais buvęs kovotojas S. Radvila „Metų" žurnale: „Pasaulio jėgų žaidimo mastuose regimai pradingusi, negirdėtos visuotinio vyksmo dinamikos užtrenkta, tyli, bet kruvina mūsų tautos kova dar neseniai atrodė neturinti vietos nė istorijos paraštėj. Nežinojime ir iliuzijose paskendę laisvojo pasaulio humanistai nenorėjo apie ją girdėti. Be principų ir be širdies politikos realistai ją smerkė kaip neatsakingą saujelės fantastų bei desperatų aviantiūrą, kuri drumstė jų užbrėžtą pokarinės taikos stabilizavimą".
Vos tik bolševikams sugrįžus, 1944 metais okupantų valdžia pradėjo triuškinti savo politinius, ideologinius, religinius, ūkinius priešus ir tautinės sąmonės kibirkštį besinešiojančius lietuvius. Paskelbus mobilizaciją iš kaimų ir miestų buvo iššluoti visi vyrai. Be jokio karinio apmokymo juos metė į pirmąsias linijas. Pasilikusioms šeimoms tik iš senių, vaikų ir moterų raudonarmiečių sauvaliavimui nebuvo ribų: plėšė, žudė, naikino, kas pakliuvo po ranka. Tad nenuostabu, kad lietuvių tautoje pritvinko didžiulė neapykanta visam, kas buvo sietina su bolševizmu. Beliko viena išeitis — imti ginklą į rankas.
Raudonosios spaudos apaštalai ir ideologai — Antanas Venclova Cvirka, Liudas Gira ir kiti, be paliovos garbindami „didvyriškąją raudonąją armiją, greit atkreipė dėmesį į lietuvių partizanų veiklą. Partizanai buvo apšaukiami banditais. Beskaitant A. Venclovos raštus, į akis krenta autoriaus nepaprasta neapykanta partizanams. Aiškiai pastebimi jo paties, ar didžiųjų tautos išdavikų įsakymu, tvirtinimai, jog partizanai esą tik specialiai vokiečių apmokinti ir parašiutais nuleisti vokiečių agentai arba žmonės, kurie kaip nors buvo nusikaltę prieš sovietinę valstybę.
Pasirodo naujos apysakos ir romanai. Kiek išgalėdami visi autoriai verčia purvą ant partizanų galvų. Ko kito galima tikėtis iš stalinistų Baltušių, Sluckių, Dovydaičių ir jiems panašių?
1967 metais raudonasis rašytojas ir stribas Vytautas Petkevičius iškyla kaip tikras antipartizaninės literatūros meistras. Knygoje „Apie duoną, meilę ir šautuvą" Lietuvos partizanų judėjimą Petkevičius nupiešia juodžiausiomis spalvomis, o komjaunimas ir stribai išgiriami. Komsorgas staiga virsta gudriu detektyvu ir išaiškina, kad partizanų atsišaukimai esą rašyti gimnazijos rašomąja mašinėle. Apkaltinama viena iš gimnazisčių — Domicėlė Škėmaitė, pagal juos, pasileidusi mergina. Perduodama milicijai. Toliau komsorgas su saugumu išvynioja visą kamuolį: pakliūva keli gimnazijos vyrai, mokytojas, dvi literatūros mokytojos, kelios mergaitės ir gimnazijos sargas. Pas juos rado porą aprūdijusių pistoletų, keletą granatų ir pusiau sumontuotą radijo siųstuvą. „Teismas su jais nesiterliojo, įspraudė kiekvienam po dešimtį metelių ir išsiuntė į taigą kariauti su meškomis" — komsorgo žodžiai.
Puslapis po puslapio knygoje vaizduojamos partizanų suorganizuotos žudynės. Grįždamas iš miesto, Skeltys pamato gaisro pašvaistę. Parbėgęs į namus, neranda nei namų, nei brolio, nei vaikų, tik žarijų krūvą. Žmona dar buvo gyva ant sniego, stebuklingai išslinkusi, nors ir peršauta, iš degančio kambario. Mirdama pasakė: Žilionis, Bružas, Pušku... Skeltys atrūksta į stribų būrį.
Vieną vakarą į stribų būstinę įbėga sušilęs ūkininkas ir surinka „Banditai kaime". Susišaudoma su šešiais. Komsorgo žodžiais: „Širmis užkasamas, o du banditus patiesiam vidury turgaus ir pastatom sargybą". Tačiau sužeistas miršta ir vienas stribų. Čia jis pavadinamas naujuoju Matrosovu (raudonojo laivyno didvyris).
Visose kautynėse Petkevičiaus knygose kažkaip partizanai krenta, atrodo, visiškai nesigindami. Stribai visada lieka laimėtojais. Pagrindinis šios knygos (ir jų visų) tikslas įrodyti, kad lietuviai kovėsi su lietuviais. Kovos didvyriai — komjaunuoliai ir stribai. O kur keturios NKVD su 12-ka pulkų divizijos, kur devyni pasienio NKVD batalionai, plius raudonosios armijos lengvųjų šarvuočių ir žvalgybinės aviacijos daliniai, kurie per kelius metus išpurtė kiekvieną Lietuvos krūmą? Apie tai neminima.
Paskutinėje operacijoje prieš partizanų vado Patrimpo grupę pagalbon pakviesti 16-tosios raudonosios, vad. lietuviška, divizijos dalinys. Komsorgo Algio Bičiaus stribai ir raudonarmiečiai sunaikina partizanus. Žūsta vienas lietuvių divizijos karininkas, nuo Pabradės poligono, Rusijoje ir Kurše ištikimai už Staliną kovojęs, ir čia jam paaukojęs savo gyvybę.
Knygoje maža apie duoną ir meilę, daug apie šautuvą.
Pirmoje „Sodybų tuštėjimo meto" knygoje rašytojas Jonas Avyžius visu savo dideliu talentu aprašo vietos komunisto, dabar sovietų teroristo Mariaus Nemunio sugrįžimą į savo tėvų žemę. Parašiutu nusileido iš „didžiosios žemės" (atseit rusų okupantų-žudikų žemės). Šį terminą sugalvojo didieji rusų draugai: Antanas Venclova ir Petras Cvirka. Tačiau antroje šios knygos dalyje, Alberto Zalatoriaus žodžiais („Pergalė" nr. 4, 1989), „J. Avyžiaus romane pokariniai rezistentai pavaizduoti kaip retoriškos iškamšos. Į juos žiūrima iš Maskvos bokšto". Todėl kartais beskaitant nelengva susigaudyti, kurioje apkasų pusėje iš tiesų stovi autorius. J. Avyžius puikiai išstudijavo partizanų gyvenimo ištraukas, bet kam aprašomi tie begaliniai civilių žudymai? Juk partizanai buvo išleidę griežtus elgesio statutus, draudė žudyti civilius be teismo. Jie naikino tik plėšikų-žudikų bandas, kurios iš tiesų žudė civilius, padedami majoro Sokolovo smogikų, apvilktų partizanų uniformomis ir sudarytų iš lietuvių išdavikų. Deja, apie tai nerašoma.
Vienas knygos pagrindinių herojų — Gediminas Džiugas atsiranda partizanų eilėse, bet jis atsiverčia ir tampa bolševiku. Bolševikai sunaikina apylinkės partizanus. Pagal autorių bolševikai laimėjo.
Pats partizanų judėjimas palaikė gyventojų tarpe antibolševikinį nusistatymą ir neleido užgesti paskutinėms laisvės prisikėlimo viltims. Bet pagal autorių, pasirodęs raitelis buvo neegzistuojančios valstybės kariuomenės uniforma... Tai skaitant norisi šaukti: „Prasmek į žemę, autoriau! Tūkstančiams partizanų ir šimtams tūkstančių rėmėjų ir Lietuvos patriotų Lietuvos valstybė tebeegzistavo. Kovotojai nešiojo Lietuvos kariuomenės uniformas.
Skaitant Jono Mikelinsko „Juodųjų eglių šalį", gerąja prasme nustebino mane joje jau aiškiai pajaučiamas laisvės priešaušris. Šiame romane Mikelinskas nebijo pastebėti priežastis, kodėl apskritai atsirado partizanai. Su šia knyga prasideda partizaninių temų evoliucija į geresnę pusę. Jonas Mikelinskas, Vytautas Bubnys, R. Kašauskas, Vytautas Martinkus nebesitenkino oficialiųjų sociologinių tezių aiškinimu, jie tolo nuo dogmatinio realizmo sampratos.
Partizaninių knygų evoliucija tęsėsi toliau. Rašytojo Algirdo Pociaus romane „Kapai be kryžių" bolševikai suima gimnazijos anglų kalbos mokytoją. Tuoj į partizanų eiles išeina būrys aukštesnių klasių vyrukų. Išeina ir apysakos pagrindinės veikėjos Dovilės Mažrimaitės artimas draugas Šarūnas. Jis tampa būrio vadu. Maišosi ir kitas klasės draugas, dabar stribas, Žičkus. Maždaug vienoje šviesoje parodomi stribai ir partizanai. Tik šį kartą rašoma, kad su stribais veikia ištisos kuopos rusų kareivių. Žūna paskutiniai partizanai. Būrio vadą Šarūną-Papartį apsupa kapinių koplyčioje. Sužeistas jis nepasiduoda. Perkalbėjimui pasiunčiama Dovilė, kuri dingsta juodų durų angoje. Du šūviai. Stribas Žičkus rado Dovilę ir Šarūną gulinčius greta vienas kito ant spalių. Tai viena iš paskutinių knygų lietuvių partizanų tematika.
