PRISIMINIMAI APIE 1941 METŲ SUKILIMĄ
Zenonas Prūsas
Tuomet aš buvau 20 metų Vilniaus Universiteto Miškų mokslų fakulteto antro kurso studentas. Gyvenau studentų bendrabutyje senamiestyje, Bokšto gatvėje, netoli Didžiosios gatvės, o dauguma paskaitų ir laboratorinių pratybų vyko Čiurlionio g. Nr. 1 esančiame keturių aukštų pastate. 1941 m. birželio 20 d. antrasis kursas grįžome iš pratybų Trakų apskrities miškuose, o birželio 21 prasidėjo karas. Bendrabučio pastatą miškininkai dalinomės su Meno akademijos studentais, kurių tik nedaugelį artimiau pažinau, o kitiems tik labas pasakydavau, susitikęs prausykloje. Iš jų geriausiai pažinau, rodos, Stanulį, kuris rimčiau draugavo su mano nuomone, labai gabia Meno akademijos studente Katiliūte. Gėrėdavausi jos tapyba. Berods birželio 22 dieną Stanulis su dviem kitais savo draugais mane susistabdė koridoriuje ir painformavo, kad mes keturiese turėsime užimti Vilniaus II milicijos nuovadą. Tarp keturių turėjome tik vieną mažą revolverį su keletu šovinių. Antroji milicijos nuovada buvo kitoje miesto pusėje, Pylimo gatvės papėdėje, prie Tauro kalno, priešais didelį NKVD pastatą. Drebėdami nuėjome į tą nuovadą, kur radome keletą lietuvių milicininkų. Atkišę tą vieną revolverį, pareikalavome, kad jie pasiduotų. Vietoj kad pasipriešinę, jie labai apsidžiaugė. Sako, — gerai, vyrai, bus mūsų daugiau. Gerai, kad atėjote. Sandėlyje jie turėjo nemažai šautuvų ir šaudmenų, taigi dabar visiems jų užteko. Be tų 4 milicininkų ir mūsų keturių, iš kažkur dar atėjo 4 ar 5 jauni vyrai, jų tarpe ir Meno akademijos vyresnio kurso studentas Kazimieras Žoromskis, kurį pažinau tik iš matymo. Kodėl jis atėjo ne kartu su mumis, taip ir nepaaiškėjo. Atrodo, kad kairioji ranka nežinojo, ką daro dešinioji. Kai sužinojome, kad Žoromskis yra atsargos jaunesnysis leitenantas, jį ir išsirinkome vadu.
Neaišku buvo, ką mums reikėtų daryti. Kitoje gatvės pusėje, prie NKVD pastato enkavedistai rusai dūzgė kaip bitės. Viską krovėsi į sunkvežimius ir ruošėsi bėgti. Karštesnieji iš mūsų lyg ir siūlė pulti jų pastatą ir išvaduoti kalinius. Bet buvome prastai apsiginklavę, tik šautuvais, ne automatais. Be to, neatrodė, kad enkavedistai rengtųsi vežtis kalinius. Todėl nutarėme tik apšaudyti, kai sunkvežimiai pajudės. Keli savanoriai užėmėme pozicijas Tauro kalno šlaite, kuris tuo metu buvo tik apleistas laukas. Dabar ten yra gražus parkas. Atrodė, kad NKVD kareiviai važiuos Pylimo gatve į pietus. Taigi, atitinkamai išsidėstėme pagal tą gatvę. Kai tik sunkvežimių vilkstinė pajudėjo, pradėjome šaudyti. Enkavedistai važiavo atviruose sunkvežimiuose, be brezentų, tai taikiniai buvo labai geri, būnant tik 20-30 metrų atstume nuo kelio. Jei būtume turėję kulkosvaidžių, būtume gal daugelį iššaudę, bet su paprastais šautuvais negali daug šovinių iššauti, nes reikia kelių sekundžių įdėti naują šovinį. Staiga sunkvežimiai sustojo, enkavedistų dalis išlipo, pradėjo į mus šaudyti ir mus supti. Pasitraukėme per Tauro kabią į Čiurlionio gatvės pusę ir pasislėpėme Vokiečių kapinėse, kur mus paliko ramybėje. Iš mūsų niekas nežuvo, o enkavedistų nuostoliai nėra žinomi. Sutemus apsižvalgę grįžome į milicijos nuovadą. Čia buvo ramu. Vadas įsitaisė guolį po milicijos sunkvežimiu, kiti sugulė patalpose ant grindų, o aš pats spėjau susidraugauti su vienu drąsiu žemaičiu milicininku (pavardės nebeprisimenu), kuris šaudė į NKVD sunkvežimius ne atsigulęs, o stovėdamas.
Jis pasiūlė man su juo eiti į jo butą, rodos, Žvėryno rajone. Sakė, ką čia mes gulėsime ant grindų! Be to, esame visą dieną nevalgę, gal ten rasime ką nors užkąsti. Rodos, turįs duonos. Tai taip naktį su šautuvais ir nukeliavome į jo kambarį. Truputį užkandom, nu-migom, o paryčiu, jau užsidėję baltus raiščius, grįžom į nuovadą. Pusiaudienį (birželio 24 d.?) Vilniuje jau pasirodė pirmieji vokiečių kareiviai. Žoromskis pasidarė II policijos nuovados viršininku, o mane paskyrė sekretoriumi. Pradėjome išdavinėti visokius pažymėjimus ir šiaip teikti atsilankantiems žmonėms informaciją, kurios ir mes patys neturėjome. Taip mums besidarbuojant prisistatė vyresnio amžiaus ponas, kuris turėjo pažymėjimą, kad dar prieš rusams ateinant jis buvęs tos nuovados viršininku, todėl jis ir vėl iš mūsų ją perimąs. Mums padėkojo už atliktą darbą. Rodos, su juo daug nesiginčijome. Su juo pasiliko ir buvę milicininkai, dabar jau pasidarę policininkais. Taip ir baigėsi mano trumpa policijos karjera
Buvo ir vienas mažas incidentas, kuris mane jauną, naivų bernelį gerokai sukrėtė. Iš kažkur mūsų būryje atsirado vienas mums nepažįstamas, kiek už mus vyresnis pilietis. Kai jau vokiečiai pasirodė Vilniuje, jis mums išrėžė „patriotinę" kalbą, aiškindamas, kad dabar atėjęs laikas atkeršyti žydams, ir mūsų paklausė, ar nesą savanorių, kurie su juo norėtų eiti plėšti žydų namų. Pagalvojau — na ir patriotas idealistas! Savanorių neatsiradus, jis kažkur pradingo. Nežinau, ar jis pats vienas ėjo plėšti, ar ne. Atrodė bailiu.
1996 m. gruodžio 18 d.
