LAISVĖ -AUKŠČIAUSIAS TAUTOS TIKSLAS

EDIS SABAS

Vyresnieji daug kalba, kad reikia išlaikyti lietuvybę. Jaunesnieji nuolat esame raginami jaustis lietuviais ir tokiais išsilaikyti. Ir kas galėtų kitaip sakyti? Mano tėvų ir jų tėvų kartos gerai suprato lietuvybės išlaikymo svarbą. Todėl namuose, mokyklose ir organizacijose vaikams buvo stengiamasi perduoti lietuvių kalbą, supažindinti su valstybės istorija, įvesti į tautos kultūrą.

Edis Sabas (kairėje), šio straipsno autorius, kalbėjęs Los Angeles politiniame savaitgalyje, šiuo metu kariuomenėje — aviacijos leitenantas. Šalia jo, dešinėje. Linas Kojelis, JAV karo laivyno rezervo karininko uniformoje.

Augau Čikagoje, o Čikaga yra Amerikos lietuvių kultūros centras. Kur kur, bet Čikagoje turbūt lengviausiai galima pažinti, suprasti ir išgyventi tautinę lietuvių kultūrą.

Jaunoji karta dažniausiai ir patenkina vyresniųjų norą „išlaikyti lietuvybę", šokdama tautinius šokius, priklausydama organizacijoms, stovyklaudama, dainuodama, iškylaudama. Ir jaunieji, ir vyresnieji retai kelia klausimą: kodėl reikia išlaikyti lietuvybę? Kodėl aš turiu mokėti lietuviškai, kuriam galui aš turiu prikimšti galvą Lietuvos istorijos faktais, kuo aš praturtinsiu savo asmenybę, žinodamas Lietuvos dabartį rusų okupacijoje? O jei kartais tėvai ar mokytojai ir nori pagrįsti lietuvybės išlaikymo reikalą, tai nurodo tokias priežastis, kaip tai „jūsų tėvai buvo lietuviai, — tai ir jūs turite būti", „lietuvių kalba yra sena ir graži", „be lietuvių kalbos negalėsite pažinti lietuvių kultūros" ir t.t. Bet visa ši motyvacija vargu giliau pasiekia jauno žmogaus dvasią.

Juk yra milijonai amerikiečių, kurių tėvai ar tėvų tėvai buvo kilę iš kokios nors tautos, bet savo kilmės kraštą ir rūpesčius yra visai pamiršę. Tiesa, kad graži ir sena lietuvių kalba, bet gražių ir senų kalbų pasaulyje yra ir daugiau. Gražios lietuviškos dainos, smagūs šokiai, turtinga literatūra, bet vėl noriu reikšti abejojimą, kad ta kultūra pririštų jauną Amerikos lietuvį prie lietuvybės. Juk, nors dainos dažniau dainuojamos, bet tautiniai šokiai šokami tik festivaliuose ir programose, o literatūrą jaunimas pažjsta tik tiek, kiek išmoksta lituanistinėse mokyklose. Labai mažas skaičius jaunų lietuvių skaito lietuviškas knygas, o dar mažesnis jas perka.

Šitoks žodinis argumentavimas dėl lietuvybės išlaikymo reikalingumo neatneša norimų rezultatų. Kai jaunuoliai suauga, baigia mokslus, sukuria šeimas ir nustoja šokti tautinius šokius, nuo lietuvių bendruomenės nutolsta. Su lietuvybe juos riša giminystės ir asmeniškų draugysčių ryšiai, o ne lituanistinėse mokyklose įgytas istorijos ir lietuvių kultūros negilus pažinimas. Tokiems lietuviukams ir lietuvaitėms lengva sukurti nelietuviškas šeimas ir savo vaikų generacijoje lietuvių kalbą ir lietuvybę pamiršti.

Man pačiam ,, lietuvybės išlaikymo" mįslė gerokai paaiškėjo po to, kai aš 1986 metų gale ir šių metų pradžioje, prieš išeidamas į karinę tarnybą, padirbėjau Jungtiniame baltų komitete (Joint Baltic American National Committee) Washing-tone. Dabar aš žinau, kodėl aš esu ir turiu būti lietuvis, nes supratau pavergtos Lietuvos problemas, kurios mane likimiškai įpareigoja kaip lietuvį ir morališkai kaip žmogų. Šiandien aš norėčiau iš visų žodynų išbraukti žodį „išsilaikymas", o įrašyti „stiprinimas" ir „kova". Stiprinimas išeivijos lietuviškos dvasios ir kova dėl Lietuvos laisvės.

Dabar man jau nebeužtenka žinoti daug faktų iš Lietuvos istorijos ir mokėti lietuviškai kalbėti, — man svarbu tas žinias praktiškai panaudoti ir veikti. Man dabar atrodo, kad priėjimas prie to vadinamo ,,lietuvybės išlaikymo" turėtų būti iš kitos pusės: pirmiausiai uždegti jauną žmogų kovos dvasia dėl Lietuvos laisvės, tada savaime jis norės sukurti lietuvišką šeimą, giliau pažinti savo tėvų krašto istoriją ir dvasinę kultūrą.

Tėvai, organizacijų vadovai ir mokytojai patys turėtų būti giliai įsitikinę aukščiausio — Lietuvos laisvės — tikslo svarba ir tada tą dvasią jie savaime perduos tiems, kuriems vadovauja.

Dabar aš esu įsitikinęs reikalingumu Amerikos lietuviams pakeisti tautinės egzistencijos išeivijoje tikslų akcentus: iš lietuvybės ir kultūros išlaikymo perkelti į politinius. Reikia klausti, kaip mes galime pasiekti to, ko trokšta viso pasaulio lietuviai — laisvos Lietuvos. Už tą tikslą sunkiausiose sąlygose kovoja pavergtos Lietuvos lietuviai. Jie ten kovoja kitose sąlygose ir kitomis priemonėmis, mes gi turime tapti Amerikos politinės sistemos dalimi.

Šiandien nėra daug tokių, iš vyresniųjų ir jaunesniųjų, kurie tą tiesą suprastų. Bet mūsų, jaunesniųjų, skaičius auga. Jų daugėja Washingtone. Jie supranta Lietuvos istorinį procesą ir siekia pakeisti Lietuvos politines sąlygas ir jos ateitį. Per ilgai tėvai ragino vaikus studijuoti mediciną ir inžineriją. Mums daugiau reikia humanitarų ir politikos specialistų. Politikos žmogus negali tikėtis tiek uždirbti kaip gydytojas, bet politikos tikslai taip pat aukšti, kaip ir medicinos. Čia eina kalba ne apie sveikatą, bet apie sveikus žmogaus ir žmonijos santykius.

Kai mūsų visuomenėje politiniam darbui bus suteiktas reikiamas pripažinimas, kai bus suprasta tikro politinio darbo reikšmė ne tik Lietuvos laisvės labui, bet ir lietuvybės bei kultūros išlaikymui, tada kova už aukščiausią sąmoningos tautos tikslą — laisvę neš gausesnius vaisius. Kad šioje pusėje kova už laisvę būtų sėkminga, turime suprasti šio krašto politinę sistemą ir per ją veikti.

... Būti atvykusiam į tą ar kitą šalį ar joje gimusiam dar nereiškia būti atvykusiam į šios šalies istoriją ar gimusiam iš jos istorijos. Svetima istorija niekad nėra ir negali būti mano kilmė, todėl šios istorijos nuosėdos bei pėdsakai arba kultūra, mano pažinta bei pasisavinta, nepadaro manęs kilusio iš anos istorijos...

Antanas Maceina