BRAZAITIS VĖL MUMS KALBA

ČESLOVAS GRINCEVIČIUS

PROFESORIAUS Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio raštų išleidimas, šeši tomai, yra didelis Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti ryžtas, ištęsėjimas ir laimėjimas.

Mūsų generacijoj iš mirusių autorių išeivija susilaukė pilnų šešių tomų tik Vinco Krėvės raštų. Jei išeivija maždaug prieš aštuoniasdešimt metų nebūtų išleidusi Vinco Kudirkos šešiatomio, tai apie tą didįjį žmogų būtumėm mažiau žinoję, negu šiandien žinom. Kad būtų žinomas ateinančioms kartoms ir mūsų laikų asmuo, kuris veikė, aukojosi ir norėjo būti nežinomas; kad jo raštai, mintys, idėjos nenueitų užmarštin; kad jis būtų amžiams gyvas, — ir buvo sumanyta išleisti jo raštus.

Nereikia daug aiškinti, kad Brazaitis buvo tikra Dangaus dovana gal pačiu sunkiausiu metu, kuris sugebėdavo rasti geriausią išeitį, išlaviruoti tarp pavojų su mažiausiais tautai ir valstybei nuostoliais. Pagaliau mus domino ir jo raštai iš anų ramių nepriklausomybės dienų, apie kuriuos laiške taip atsiliepė skaitytojas S.D. iš Kanados: „Jo minties sklaida, problemų lukštenimas ir temos gvildenimas mane ypatingai domino. Jo plunksna lyg chirurgo peilis, pjovęs kur ir kiek reikia, bet ne skaudžiai... turėjo ypatingą analitiko ir sintetiko dovaną dalykus pilnai išsvarstyti ir prieiti reikalingų išvadų... buvo vienas iš vadovaujančių literatūros ir kultūros kėlėjų į europinį lygį".

Mintis surinkti ir išleisti Brazaičio raštus kilo jo laidotuvių dieną, dr. Juozui Kazickui pasiūlius sudaryti Brazaičio atminimo fondą, rasti autorių jo monografijai parašyti ir suredaguoti raštišką palikimą. Monografijai autorių buvo lengviau rasti, sunkiau redaktorių raštams surinkti. Buvo kreiptasi į vieną, kitą žinomą literatą, bet kiekvienas turėjo begales kitų darbų, todėl ir naujų įsipareigojimų bent keliems metams negalėjo prisiimti. Tik po ketverių metų LFB taryba susitarė su Alina Skrupskeliene ir Česlovu Grincevičium. Susitarimas buvo žodinis, džentelmeniškas. Pažadas iš abiejų pusių ištęsėtas, raštų rinkinys išėjo laiku, pamečiui.

Su Skrupskeliene susitarėm, kad ji, kaip patyrusi literatė, lituanistė, sulygins, suvienodins Brazaičio raštų kalbą. Nuo pirmųjų jo rašinių, siekusių 1925 ar dar anksčiau iki 1974, jo mirties metų, keitėsi lietuvių kalbos rašyba. Rašyba keitėsi ir nuo ano meto Ambrazevičiaus iki vėlesnio Brazaičio. Ji visa tai kantriai ir rūpestingai sulygino pagal dabartines lietuvių kalbos normas. Mano uždavinys buvo periodikoje ir kitur esančius rašinius surinkti, nurašyti ir prižiūrėti spaudos darbus, palaikyti nuolatinį kontaktą su Draugo spaustuve, sekti tomų apipavidalinimus. Korektūras skaitėme abu ir vienodai esame atsakingi už pasitaikiusias neišrinktas klaidas.

Laimingu atveju daugiausia medžiagos pavyko rasti Pasaulio lietuvių archyvo bibliotekoje. Tik čia pilnų prieškarinių periodikos komplektų nebuvo; nebuvo tada ir paties archyvo. Spragas pavyko užkamšyti seselių kazimieriečių vienuolyno bibliotekoje, kurios vedėja tuo laiku buvo, dabar jau mirusi, seselė Perpetua. Daug padėjo renkant medžiagą, ypač pasilikusią rankrašty, nespausdintą, dr. Juozas Girnius. Padėjo dr. Kazys Pemkus, dr. Antanas Matukas, dr. Vincas Maciūnas, Regina Taunienė, Stasys Santvaras, Antanas Mažiulis, kun. Stasys Yla, Juozas Kapočius ir kiti. Nuotraukų daugumą surinko Paulius Jurkus, o jos buvo daugiausia Vytauto Maželio, kiek mažiau dr. Kazio Ambrozaičio, Petro Ąžuolo, Česlovo Grincevičiaus ir dar kitų.

Buvo žinoma, kad kai kurie Brazaičio rašiniai buvo išversti ir atspausdinti užsieniniuose žurnaluose. Čia daug mums padėjo dr. Kęstutis Skrupskelis, turįs ryšius su įvairių universitetų bibliotekomis. Jo dėka latvių ir estų kalbomis straipsniai atėjo iš Helsinkio, Rygos ir Berlyno universitetų bibliotekų. Iš Romos gavome italų k. atspaudą iš,,Encyclopedia Cattolica". Lenkų kalba straipsnį iš „Wiadomości Literackie" 1934 metų pavyko man pačiam rasti, lankantis Varšuvos universiteto bibliotekoje, kur daug padėjo tada bibliotekoje dirbusi Teresė Samulevičienė. Vieną straipsnį vokiečių ir keletą anglų kalbomis susiradom Čikagoje.

Sunkesnis atvejis buvo su straipsnių latvių ir estų kalbomis spausdinimu. Prieš duodant į rinkyklą jie buvo atitinkamai pakoreguoti, padaryti pabraukimai, viena kita iškreipta lietuviška pavardė pataisyta. Buvome užmiršę, kad spaustuvė neturi tokių raidžių nei ženklų, kurių prireikė latvių ir estų tekstuose. Lenkų, vokiečių, italų kalbų reikalingus ženklus kruopščiai ir rūpestingai ranka pridėjo Birutė Lintakienė, kuri ir knygas sudėjo į puslapius, bet su tom dviem kalbom to padaryti buvo neįmanoma. Teko atsisakyti mašinos rinkinio ir tekstą dėti fotostatiniu būdu. Bet tekstas buvo jau „pagadintas"! Ir teko būti „dziegormeisteriu", adatėle ir peiliuku išimti anksčiau padarytus pataisymus, pabraukimus. Atrodo, kad visa tai pavyko, akis niekur to nepastebi.

Porą savaičių teko raustis Darbininko redakcijoj, kur Brazaitis dirbo maždaug 23 metus. Tikėjausi rasti jo kokį archyvinį palikimą. Deja, Brazaitis savo archyvą, laiškus buvo sunaikinęs. Su pagalba kun. K. Bučmio ir P. Jurkaus tik perverčiau Darbininko komplektus, kai ką iš jų išrinkau, bet didžiulis Brazaičio lobynas, jo vedamieji, taip ir liko nepanaudoti. Man tvirtino redaktoriai, kad daugiau negu 90 procentų visų vedamųjų buvo Brazaičio. Daugumas jų buvo proginiai, lokaliniai, šiandien neaktualūs, bet liko ir svarių. Jų negalima buvo išrinkti. Susidarytų dar keli tomai ir darbui nebūtų galo. Be to, jie nepasirašyti, tai lengvai galima sumaišyti su kitų redaktorių rašytais — Sužiedėlio, Dabušio, Bučmio, Jurkaus ar kitų.

Iškilo dar vienas sunkumas. Dažnai Brazaitis po straipsniais pasirašinėdavo tik inicialais J.B. arba tik B. Lygiai taip periodikoje pasirašinėjo daug kas: B. Brazdžionis, J. Baužys, J. Balys, J. Blekaitis, J. Būtėnas, J. Bradūnas, J. Bauža, J. Bačiūnas, J. Bičiūnas ir dar kiti. Kai kurie iš jų ir užklausti jau neatsiminė, jų ar ne jų rašiniai.

Pasirašinėjo Brazaitis ir slapyvardžiais. Lietuvos laikais Servus tik ne daug kam buvo žinomas. Nežinojo to pradžioje ir bolševikai. 1940 vasaros gale buvau liudininku: kartą sėdėjau prof. Vaclovo Biržiškos, V. D. Universiteto bibliotekos direktoriaus, kabinete, kai paskambino iš bolševikų saugumo ir iškart Biržiškos paklausė, tiesiog reikalavo greit pasakyti, kas XX Amžiuje pasirašinėja Dauliaus, Hispanus ir Servus slapyvardžiais. Jie tai vėliau sužinosią ir patys, bet jiems prireikė kaip tik dabar. Biržiška juk renkąs slapyvardžius. Biržiška nesusivaldė ir gan šiurkščiai atsakė, kad jis niekad jokiai „ochrankai", saugumui netarnavo, žinių nerinko, nepranešinėjo, o slapyvardžius renka tik mokslo reikalams ir tai iki 1914 metų mirusių rašto žmonių.

Liko nesurinkti, nesudėti ne tik Darbininko vedamieji; liko didesnė pusė Servus ar kitais slapyvardžiais pasirašyti straipsniai XX Amžiuje ar kituose leidiniuose, kurie dabar mums neprieinami. Nepasinaudota jo rašytais ar redaguotais politiniais anglų ar vokiečių kalbomis memorandumais, daugelio paskaitų užrašais, juodraščiais, santraukomis, į juosteles įrašytais pranešimais ar kitais proginiais rašiniais. Gausus jo rašytas palikimas. Tik dalį, svarbiausią, vos įglaudėm į šešis tomus.

Tomus gražiai apipavidalino dailininkė Ada Sutkuvienė. Akį maloniai paliečia ryški, iš kitų knygų išsiskirianti nugarėlės braiža. Kai visi tomai vienodo storumo, tai sustatyti lentynoje daro patrauklų vaizdą. Tomai ne tik patraukia savo minčių svarumu, gražia kalba ir išdailintu stiliumi, bet ir savo estetika puošia kultūringo lietuvio butą.

Atspausdinta kiek daugiau egzempliorių, negu šiuo metu galima jų parduoti. Brazaičio knygos nesensta. Pasikeitus politinėms sąlygoms, jo surinktas žodis bus didelė brangenybė, bibliofilinė retenybė.

Džiaugiuosi, kad prisiimtas pareigas mums pavyko užbaigti be ypatingų kliūčių, atidėliojimų ir pasiteisinimų. Ačiū visiems, kurie kokiu nors būdu prisidėjo, pagelbėjo Brazaitį sugrąžinti, palikti gyvą ateinančioms kartoms nors kaip rašto žmogų. Man asmeniškai buvo nemaža garbė būti to kuklaus, bet didelio Mokytojo mokiniu, karo metu artimu bendradarbiu ir bendraminčiu, o dabar iš jo plunksnos išėjusių žodžių redaktorium.