LENKIJOS ĮVYKIŲ ATGARSIAI PABALTIJY

VYTAUTAS VARDYS

Sutrumpintai versta ir sulietuvinta iš dr. Vytauto Vardžio straipsnio, spausdinto „Problems of Communism", July-August 1983, Vol. XXXII, psl. 21-34. Vertė Gytis Liulevičius.

Prof. dr. Vytautas Vardys skaito paskaitą XXXI studijų savaitėje, kurios įdomiai klausosi savaitės dalyviai (kitam puslapy). Nuotr. V. Maželio.

KOKIĄ gilesnę įtaką Pabaltijo kraštams yra turėję Lenkijos neramumų įvykiai, prasidėję 1980 rugpjūčio mėnesį? Socialiniai mokslai nepajėgia preciziškai išmatuoti vieno kurio krašto įtaką kitam, gi šiuo atveju padėtį dar labiau komplikuoja negalėjimas gauti pilnų empirinių duomenų. Dėl šių duomenų stokos reikia remtis kremlinologine analize, pasinaudojant sovietiniais šaltiniais ir juos papildant Vakarų žurnalistų bei keliautojų reportažais bei sovietinių disidentų savilaida.

 

Tačiau šitokios temos tyrinėjimas neabejotinai labai svarbus ir naudingas. Jeigu sovietų sienos — spygliuota viela, minų laukai, pasienio zonos — gali būti pramušamos ne vien vakarietiška „rock" muzika, bet ir komunistinėje Rytų Europoje kylančiomis šiuolaikinio visuomeninio „eksperimento" idėjomis, tai tokios idėjos galėtų plėstis ir Sovietų Sąjungoje ar tiksliau, jos tautinėse visuomenėse ir sluoksniuose, iššaukdamos arba bent prisidėdamos prie Sovietijos pertvarkymo arba, pasiskolinant profesoriaus Boris Meissner terminologiją, jos „vidinio atsinaujinimo" ieškojimo. Jei šitokia idėjų kelionė neįmanoma, tai tikėjimasis taikios vidinės sovietinės raidos į žmoniškesnę ir politiškai tolerantiškesnę visuomenę turi blėsti, patvirtinant sovietinės sistemos užsispyrusį konservatyvumą.

Bebandant nustatyti 1980-81 metų lenkiško reforminio sąjūdžio „išsiliejimą" į Pabaltijo respublikas, ši studija koncentruosis į tris temas. Pirma, tai informacijų apie įvykius Lenkijoje prieinamumą Pabaltijo gyventojams bei Pabaltijo imlumą (arba, kam tai labiau patinka, pažeidžiamumą) Lenkijos revoliucinėms idėjoms ir ryžtui, antra — Pabaltijo visuomenių atgarsį išjūdžiui už sienos, ir trečia — Pabaltijo komunistinių vadų reakciją į Lenkijos įvykius.

SUSIŽINOJIMO APLINKA

Geografiškai trys Pabaltijo respublikos galėjo palyginti lengvai gauti necenzūruotas žinias iš pačios Lenkijos ir iš Vakarų apie Lenkijos įvykius. Estai Taline ir gretimose pakrantės srityse mato Suomijos televizijos programas. Lenkiški televizijos signalai gaunami bent trečdalyje Lietuvos, taigi lietuviai, ypač per Lenkijos beveik nevaržomo susižinojimo laikotarpį, galėjo stebėti Lenkijos įvykių išsivystymą, pradedant popiežiaus Jono Pauliaus II pirmuoju apsilankymu ligi Suvienytos Lenkijos darbininkų partijos (PZPR) diskusijų 9-me Nepaprastame kongrese 1981 liepos mėnesį. Latviams transliacijos apie Lenkijos įvykius buvo šiek tiek mažiau prieinamos, tačiau ir jie galėjo klausytis Amerikos Balso bei Laisvės radijo savo kalba, arba plačiai mėgstamo BBC rusų kalba. Lenkiški laikraščiai ir žurnalai taip pat buvo prieinami, populiarūs ir suprantami ne tik Vilniuje, bet ir Rygoje. Pagaliau vakariečių latvių, estų arba lietuvių kilmės turistų keliavimas į jų kilmės kraštus buvo netrukdomas. Vyko toliau net moksliniai mainai — suteikiantys dar vieną susižinojimo kelią.

Visuomenės imlumas išoriniams įvykiams, idėjoms, pasiūlymams, ar bent politinei realybei paveikiamas įvairių veiksnių. Trys atrodo ypač svarbūs šių diskusijų kontekste: (1) ekonominės sąlygos; (2) politinio pasitenkinimo ar nepasitenkinimo laipsnis; ir (3) tradiciniai istoriniai ryšiai su kraštu, iš kurio ateina informacija ar kuriame vystosi įvykiai.

Lenkijos politinė krizė įvyko kaip tik tada, kai Sovietų Sąjungoje, įskaitant ir Pabaltijo respublikas ekonomija slūgo. Pramonės našumas Pabaltijy buvo sulėtėjęs, gyvenamųjų namų statyba 1981 metais nepasiekė 1980 metų lygio. Aplamai, blogas derlius ir blogas vadovavimas pastebimai sumažino mėsos ir sviesto gamybą ir — skirtingai kiekvienoje respublikoje — maisto gaminių perdirbimą. Svarstomu laikotarpiu Pabaltijo darbininkai, kurie tradiciniai džiaugėsi aukščiausiais sovietinės imperijos gyvenimo standartais, dabar pradėjo patirti įvairių prekių stoką, įskaitant (gana neįprastai) ir maisto.

Politiniu požiūriu Estija atrodė labiausiai prispausta. Estai suvokė, kad dėl nepailstamo rusinimo gresia tautinio identiteto išnykimo pavojus, ir jie buvo nusiteikę priešintis. 1979 metų gyventojų surašymas rodė, kad rusų skaičius Estijoje padidėjo ligi 27,8 nuošimčių, o pačių estų nusmuko ligi 64,7 nuošimčių. Nors rusų ,,užliejimo" pavojus buvo dar didesnis Latvijoje (1979 metais 32,8 nuošimčiai gyventojų buvo rusai ir tik 56,0 nuošimčiai latviai), nuotaikos ten buvo mažiau įtemptos. Bent išoriškai, politinis klimatas buvo ramiausias Lietuvoje, nežiūrint giliai įsišaknijusio religinio, žmogaus teisių ir tautinio priešinimosi, kuris metai iš metų, pagal vieną stebėtoją, yra sukūręs „didžiausią savilaidos tėkmę pagal gyventojų skaičių" visoje Sovietų Sąjungoje. Rusų mažuma tesudarė mažiau kaip devynis nuošimčius gyventojų (nuo 1959 metų šis nuošimtis beveik nepasikeitęs).

Istoriškai Pabaltijo valstybių praeities politiniai ir kultūriniai santykiai su Lenkija yra buvę nevienodi. Praėjusiais šimtmečiais Latviją ir Estiją dominavo Pabaltijo vokiečiai, kurie palaikė glaudžius ryšius su savo tėvyne, ruošė diplomatinius, karinius bei vadovavimo talentus rusų carams, ar žemesnėse tarnybose Pabaltijo provincijose ruošėsi aukštesnėms pozicijoms vokiškose valstybėse. Lenkiška įtaka apskritai neprasiskverbė į Latviją ar Estiją, išskyrus trumpą laikotarpį 16 ir 17 šimtmečiuose, Livonijai (Rygos įlankoje) priklausant Lietuvos-Lenkijos valstybei.

Estija teišvystė artimus santykius su Lenkija tik po Pirmojo pasaulinio karo. Iš trijų nepriklausomų Pabaltijo valstybių jos santykiai su nepriklausoma Lenkija buvo draugiškiausi.

Lietuvos atvejis yra visiškai skirtingas. Lietuvių-lenkų ryšiai jau nuo 14 šimtmečio pabaigos yra buvę labiau įtempti, kai Jogaila priėmė Lenkijos karūną ir Romos krikščionybę. Lietuvos diduomenė laipsniškai pasisavino lenkų kalbą bei papročius, besirūpindama savo būvio išlaikymu ir gerinimu suvienytoje karalystėje. Lenkiška civilizacija pamažu skverbėsi į miestus, smulkiąją bajoriją, ir, tam tikru mastu, net valstiečius, ypač per katalikybę, kuri daugelį metų, net moderniais laikais, buvo žinoma Rusijoje „lenkų" religijos vardu.

Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdis padėjo atstatyti Lietuvos tautinę sąmonę ir istorinį identitetą. Tai sukėlė ne tik politinę kovą prieš carus, kadangi rusai tvarkė Lietuvos politinį gyvenimą, bet ir varžybas su lenkais dėl Lietuvos visuomeninių ir kultūrinių institucijų, kurios daugiausia buvo lenkų tvarkomos. Žymiausia institucija, dėl kurios ši pastaroji kova išsivystė, buvo Katalikų Bažnyčia.

Šis aštrus susikirtimas pasiekė aukščiausią viršūnę grumtynėse dėl Vilniaus krašto 1918-20 metais, ankstyvuoju modernaus valstybingumo metu. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, santykiai tarp dviejų istorinių partnerių buvo visiškai nutraukti. Tam tikra kultūrinių mainų išorė prasidėjo po 1938 metų diplomatinių santykių atstatymo, kurį padaryti Lenkija privertė ultimatumu, o ligi to laiko nebuvo nei kultūrinių, nei kitokių sąveikų, išskyrus susikirtimus Tautų lygoje. Tačiau, naciams 1939 m. rugsėjo 1 pradėjus karą ir užpuolus Lenkiją, lietuviai priglaudė bebėgančius pralaimėjusios lenkų kariuomenės karius.

Bendras pokarinės okupacijos likimas išlygino daugelį ginčų, o taip pat prablaivė abiejų pusių politikus ir inteligentus. Šiek tiek didesnė lenkų visuomenės laisvė, nors ir po komunistine valdžia, kėlė pavydą ne vienam lietuviui. Kai kurie stengėsi pramokti lenkiškai, kad tik galėtų skaityti atviresnę lenkišką spaudą. Lietuvos Katalikų Bažnyčia siekė Lenkijos Katalikų Bažnyčios padėties visuomenėje.

Imlumas Lenkijos įvykių idėjoms Lietuvoje buvo veikiamas ir įvairių kitų veiksnių. Pirmiausia, lietuviai nepasitiki lenkų tautinio charakterio nuosaikumu ir tebeįtaria lenkų politinius tikslus. Antra, santykiams su Lenkija įtakos turi Vilniuje ar jo apylinkėse gyvenanti lenkų mažuma, o taip pat ir nedidelė mažuma lietuvių pačioje Lenkijoje. Glaustai pažiūrėkime į kiekvieną iš tų veiksnių.

Pagal informaciją iš Lietuvos, lietuviai pritaria lenkų geresnio ir laisvesnio gyvenimo troškimams, tačiau Vilniaus krašto klausimai tebekelia tam tikrą baimę. Tai pastebima ir Lietuvos disidentinėje spaudoje. Esą lenkai siekia draugystės ryšių su lietuviais prieš bendrą Maskvos grėsmę, bet, jeigu Maskva dingtų nuo scenos, Lenkija ir vėl siektų atgauti žemes, dėl kurių anksčiau buvo ginčijamasi. Lietuviai pastebi, kad nei Vatikanas, nei Lenkijos Katalikų Bažnyčia nėra formaliai pripažinę esamųjų Vilniaus arkivyskupijos sienų, Lenkijos Bažnyčia vis dar prižiūri kai kurias arkivyskupijos sritis, kurias pokarinės sienos paliko Sovietų Lietuvos ar Gudijos pusėje. Taip pat baiminamasi ir lenkų staigiu ir emociniu charakteriu, kuris, sukėlęs politines bėdas Lenkijoje, galėtų į jas įtraukti ir Lietuvą.

Lietuvos lenkų mažuma, nors mažėjanti, sudaro po rusų antrą didžiausią tautinę mažumą respublikoje. Lenkų Lietuvoje 1979 metais, buvo 247,000 arba 7,3 nuošimčiai visų gyventojų. Respublikos valdžia išlaiko platų lenkiškų mokyklų tinklą, kurios dažniausiai labai mažos ir sunkiai verčiasi, ir tuo leidžia lenkų vaikams, kurių tėvai to nori, išeiti vidurini mokslą savo kalba. Valdžia taip pat paruošia šių mokyklų mokytojus, spausdina knygas bei periodiką lenkiškai. Ši politika — priešinga asimiliacinei politikai lenkų, vengrų ar vokiečių mažumų atžvilgiu kitose sovietų respublikose — yra leidusi lenkams Lietuvoje išlaikyti savo tautini identitetą arba bent sulėtinusi jų asimiliaciją. Ir kitos pusės, šie lenkai pagal savo skaičius neturi atitinkamos politinės įtakos: jų atstovybė vietinėje kompartijoje ar valdžioje pagal nuošimtį žymiai mažesnė negu jų gyventojų skaičiaus dalis.

Mūsų kontekste svarbu pažymėti, kad daugelis Lietuvos lenkų turi šeimyninius ryšius Lenkijoje ir stripriai tebesidomi lenkiškais reikalais. Jei būtų buvęs pravestas nuomonių apklausinėjimas, jis turbūt būtų parodęs didelę šios mažumos simpatiją Solidarumui. Kremlius yra ypač tam jautrus, todėl nuo 1980 rugpjūčio mėnesio siekė užsitikrinti Lietuvos lenkų palankumą premijomis, pripažinimais ir priminimais, koks didelis yra sovietinis įnašas lenkų mažumos išlikimui Lietuvoje.

Lietuvių mažuma Lenkijoje yra žymiai mažesnė, apytikriai skaičiuojama 10-30,000. Jos didžioji dauguma gyvena gana suglaustai Punsko-Seinų apskrityje, arti Lietuvos sienos, kuri turtinga dar neišnaudotais žemės turtais. Ji taip pat turi arba lietuviškas mokyklas 40 (įskaitant gimnaziją), arba lietuvių kalbos dėstymą pradinių mokyklų programoje. Varšuva leidžia veikti Lietuvių kultūros draugijai su skyriais kitose vietovėse, kuriose gyvena nedideli lietuvių telkiniai. Leidžiami kai kurie kultūriniai mainai tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir Lenkijos lietuviai gali studijuoti Lietuvos aukštojo mokslo įstaigose.

Tačiau lietuviai Lenkijoje tikriausiai neprisidėjo, perduodant lenkiškąsias nuotaikas per sieną Lietuvai. Jų ryšiai su Lietuva yra palyginti siauri ir riboti. Joks žinomas Lenkijos lietuvis neįsijungė į Solidarumo veiklos sūkurį; anaiptol, kelios lietuvių organizacijos pajuto nenumatytų sunkumų. Tiesa, Solidarumo biuleteniai kartais paminėdavo Lietuvos ir kitų Pabaltijo valstybių likimą. Iš Solidarumo šaltinių pasirodė anglų kalba lankstinukas apie Lietuvą, kartu su Czeslaw Milosz straipsniu. Antroji Lenkijos televizijos programa 1981 lapkričio 11 perdavė atviras ir kritiškas diskusijas Lenkijos mažumų klausimu.

Bet Solidarumo sąjūdis liko giliai lenkiškai nacionalistinis. Lenkijos lietuvių žurnalo Aušra redaktoriai net tvirtino, kad Lenkijos lietuviai pasiliko lenkiškos revoliucijos „pašonėje” dėl į akis krintančio ,,tam tikrų žmonių” polinkio po 1980 rugpjūčio „šlovinti Jozefą Pilsudskį ir jo idėjas”. Redaktoriai pareiškė, kad Lenkijos lietuviai negalį remti sąjūdžio, kuris iškėlęs „lenkiško nacionalizmo ir net šovinizmo

vėliavą". Į šituos paaiškinimus tačiau reikia žvelgti skeptiškai, kadangi jie buvo atspausdinti 1982 gegužės mėnesį, t.y. po karo stovio įvedimo, todėl neaišku, kiek buvo norima patenkinti generolo Jaruzelskio cenzorius. Tačiau atrodo, kad po 1980 rugpjūčio vietiniai Lietuvių kultūros draugijos skyriai patyrė sunkumų iš Varšuvos vyriausybės. Lietuviams, be to, dar vis buvo problemų su Katalikų Bažnyčios hierarchija Seinuose dėl jų ilgamečio prašymo lietuviškų Mišių sekmadieniais miesto katedroje. Katedra ir jai gretima senoji kunigų seminarija yra turėjusi svarbią istorinę reikšmę Lietuvos kultūriniame gyvenime 19 amžiaus pabaigos tautinio atgimimo laikotarpyje. Visa tai, ypač aštrėjantis susikirtimas su vietine bažnytine hierarchija, tapatinama su Solidarumu, galėjo užtemdyti kitais atžvilgiais teigiamą nusistatymą Lenkijos įvykiams, kuriuos Lenkijos lietuviai būtų galėję perduoti į Lietuvą.

LENKIJOS ĮVYKIŲ POVEIKIS

Nežiūrint šių sąlygų, galima teigti, jog 1980 metų Lenkijos drama patraukė nekantrų dėmesį visose Pabaltijo respublikose. Rygoje lenkiški laikraščiai akimirksniu buvo išparduoti. 1980 rugsėjo mėnesį dvidešimties disidentų grupė, atstovaujanti visoms trims Pabaltijo tautoms, nusiuntė sveikinimą

Solidarumo vadui Lech Walęsai. Lietuvoje ir Estijoje pogrindžio leidiniai perdavė teisingas ir esmines žinias apie lenkų darbininkų revoliuciją. Naujas pogrindžio leidinys Lietuvoje pastebėjo, kad „lenkų laimėta teisė turėti laisvas profsąjungas" sulaužiusi totalitarinės diktatūros santvarką ir galinti turėti „rimtas pasekmes ne tik Lenkijai, bet ir kitiems socialistiniams kraštams". Po metų, 36 žmogaus teisių veikėjai (35 lietuviai ir vienas latvis) pasiuntė Walęsai dar vieną sveikinimą, Solidarumo pirmų metų sukakties proga, pareikšdami, kad „šis istorinis Lenkijos dirbančių žmonių sąjūdis ... yra reikšmingas ir Pabaltijo valstybėms". Besilankydamas Lietuvoje 1981 metų vasarą, S. Zawodzinskis, Baltstogės PZPR provincijos komiteto pirmasis sekretorius, buvo apipiltas klausimais apie Lenkijos padėtį, ir Vakarų korespondentas susidarė įspūdį, kad lietuvius „žavėjo Lenkijos eretiškas kelias". 1981 metais Estijos disidentų periodinis leidinys Lisandusi motete ja uudiste vabale levikule Eestis (Priedai prie nevaržomo įdėjų ir žinių sklidimo Estijoje) išspausdino pilną tekstą Dancigo sutarties, kurią sudarė lenkų valdžia ir Tarpgamyklinis streiko komitetas 1980 rugpjūčio 31 dieną. Nėra jokių žinomų lietuviškų ar latviškų šio dokumento vertimų.

Iš tikrųjų, Estijoje, tolimiausioje nuo Lenkijos respublikoje, lenkų drama, atrodo, paliko giliausias žymes. Toks poveikis matomas darbo nutraukimuose, jaunimo bruzdesy, ir ypač drąsiame Estijos intelektualų tautinių interesų formulavime prieš rusų įtakos invaziją Estijos respublikoje.

1980 spalio mėnesį, nepraėjus nei dviem mėnesiams po Dancigo streikų, sustreikavo 1000 Tartu traktorių gamyklos darbininkų. Tartu yra universiteto miestas, kur ir anksčiau yra buvę jaunimo sukilimų, ypač estų disidentų sąjūdžio atgimimo laikotarpiu, antroje 1970 dešimtmečio pusėje. Tačiau dabar atrodė, kad jaunimas pradėjo rodyti ofenzyvą ir kitose Estijos vietovėse. Jau rugsėjo 22 sostinės Talino policija, trukdydama populiarios muzikos vieneto „Propeleris" koncertą, patyrė jaunų estų įniršį. Tai pasireiškė gausiomis demonstracijomis, kurios prasidėjo spalio 1 ir tęsėsi iki spalio 8 dienos.

Demonstracijos iš sostinės plito į uosto miestą Parnu ir kitus miestus. Vien Taline žygiavo daugiau kaip 2000 (kiti net teigia 5,000) gimnazistinio jaunimo, besiskųsdami dėl menko valgio, apleistų įrengimų ir šildymo stokos savo mokyklose. Jie taip pat nešėsi nepriklausomos Estijos vėliavas, reikalavo „laisvės Estijai" ir ragino rusus „nešdintis namo". Spalio 11 respublikos vidaus reikalų ministeris per televiziją perspėjo, kad tolimesni prasižengimai prieš viešąją tvarką nebebus toleruojami. Mokyklose buvo sušaukti tėvų susirinkimai, kuriuose reikalauta, kad tėvai baustų savo vaikus. Spalio 13 rusų kalba leidžiamas Sovietskaja Estonia (spausdinama Taline) savo skaitytojams pranešė, kad respublikos prokuratūra iškėlusi kriminalinę bylą „prieš tuos kiršintojus ir kurstytojus, kurie sukėlė šiuos neramumus, ir prieš piktavališkus chuliganus". Buvo kalbama, kad šimtus suėmė, nors teismui atidavė tik vadus. Kitus nubaudė pašalinimu iš mokyklos ar kitomis bausmėmis, taip kaip ir Lietuvos jaunimą po 1972 gegužės mėnesio mini sukilimo Kaune. Estijos jaunimo demonstracijos, matyt, buvo laikomos pakankamai rimtos, nes pats KGB viršininkas Andropovas skubiai, nors tyliai, buvo atvykęs į Taliną.

Tačiau Estijos įvykių istorija tuo dar nesibaigė. Apie 40 estų rašytojų, menininkų ir artistų iš daugelio meno ar mokslo įstaigų pasiuntė pagrindiniams Talino ir Maskvos dienraščiams „Atvirą laišką iš Estijos SSR", kuriame jie taktiškai, bet tiesmukai, pareiškė, kad jaunimo revoliucijos tęsis ligi tol, kol estų tautai, kalbai ir kultūrai nebus užtikrinta ateitis. Jie apkaltino sovietinę tautybių politiką dėl sunkumų, perspėdami, kad jei padėtis nebus pataisyta, rusų ir estų bendruomenių santykiai pablogės, su galimomis „žiauriomis pasekmėmis Estijai ir visiems, kurie čia gyvena".

Estų bruzdėjimas dar nesibaigė menininkų ir intelektualų laiško pasirodymu. 1981 metų pabaigoje, tik prieš karo stovio įvedima Lenkijoje, buvo gautos žinios, kad „Demokratinio Sovietų Sąjungos fronto" vardu buvo dalinami lapeliai Estijoje ir kitose Pabaltijo respublikose, reikalaujantys darbininkų streikų, kurie spaustų valdžia keisti sovietų politika. Pagal Estijos kompartijos pirmojo sekretoriaus Karl Vaino vėlesnį pranešimą, Taline platinami laiškai skelbę: Jei esate už teisingumą ir demokratiją, dalyvaukite ,,tyliojo pusvalandžio" streike, pradedant gruodžio 1 dieną. Ir darykite tą patį kiekvieno sekančio mėnesio pirmą dieną.

Reiškiami reikalavimai buvo ir politiniai, ir ekonominiai: sovietinės kariuomenės atšaukimas iš Afganistano, galas kišimuisi į Lenkijos vidinius reikalus, sustabdymas maisto eksporto iš Pabaltijo respublikų maisto trūkumų metu, „diskriminacinių prekybos formų" panaikinimas, politkalinių išlaisvinimas ir panaikinimas ištrėmimo bausmės. Estijoje šis atsišaukimas privedė prie trumpų streikų 1981 gruodžio 1 ir 1982 metų sausio 4 dienomis, vien Taline per šiuos streikus, sakoma, buvo suimta bent 150 žmonių.

Tačiau darbininkai ir jaunimas Lietuvoje ir Latvijoje nesugebėjo pasekti estais. Didelė ir dažniausiai gerai informuota lietuviškoji pogrindžio spauda, reikia sakyti, kol kas nėra minėjusi nei tariamai išdalintų lapelių, nei bet kokių streikų Lietuvos teritorijoje. Kodėl taip mažai atgarsio? Galbūt dėl to, kad Lietuvos jaunimas jau 1972 metais buvo pademonstravęs savo laisvės troškimus. Latvijoje gi po tautinių komunistų išvalymo 1950 dešimtmečio pabaigoje viešas latvių pasipriešinimas tepradėjo rodytis tik 1970-80 vidury, ir disidentai tuo metu dar nebuvo pasiruošę išeiti į gatves.

PARTIJŲ VADOVYBĖS GINASI

Iš oficialiosios sovietinės spaudos labai aiškiai matyti, kad visose trijose Pabaltijo respublikose komunistinės vyriausybės buvo labai susirūpinusios Lenkijos krizės poveikiu vietiniams gyventojams bei galimu spaudimu ir čia panašiai spręsti ekonomines ar visuomenines problemas. Lietuvoje atrodė didžiausias susirūpinimas: Lietuvos kompartijos pirmasis sekretorius Petras Griškevičius viešai minėjo Lenkijos įvykius savo kalboje, pasakytoje 26-tame Sovietų Sąjungos komunistų partijos kongrese jau 1981 metų pradžioje.

Sovietų supratimu, Lenkijos neramumus įkvėpė ir palaikė „tas nedoras lenkas popiežius", t.y. Jonas Paulius II ir Katalikų Bažnyčia, kuriai jis vadovauja.

Lenkiško tipo nacionalizmo ir religijos junginys, grasinąs nuversti socialistinę Lenkijos santvarką, komunistų partijai atrodė labiausiai galįs būti pavojingu ir Lietuvoje. Juk čia plačiai prigijęs ir stiprus katalikų teisių sąjūdis jau bandė siekti, tarp kitų tikslų, ir Katalikų Bažnyčios (ar kitų religijų) teisinio pripažinimo, leidimo Bažnyčiai naudotis susižinojimo priemonėmis ir antireliginių įstatymų sušvelninimo. Visose trijose respublikose partijos ir saugumo pareigūnai įžiūrėjo dar vieną grėsmę, neva ateinančią iš pabaltiečių išeivių, gyvenančių Vakaruose, ir iš Vakarų kraštų žvalgybų.

Komunistinių vadovybių atoliepis buvo įvairus. Jos (1) bandė izoliuoti žmones Pabaltijo respublikose nuo Lenkijoje pasireiškusios žalingos įtakos, (2) puolė disidentų sambūrius ir jų tariamus rėmėjus Vakaruose, ir (3) bandė atitaisyti bent kai kurias skriaudas, sukeliančias disidentines nuotaikas. Apskritai buvo pabrėžiamos preventyvinės priemonės — nusistatymas, charakterizavęs saugumo politiką, kada Andropovas tapo KGB viršininku 1967 metais, nors tai, aišku, nesustabdė nei areštų, nei teismų.

LIAUDIES IZOLIACIJA

Pirmoji priemonė, kurios sovietai ėmėsi, buvo apribojimas informacijos srovės iš Vakarų ir iš Lenkijos. Jau 1980 rugpjūčio mėn., kaip anksčiau minėta, Kremlius atnaujino Amerikos Balso trukdymą. Laikraščių kioskuose tebuvo galima gauti tik partijos liniją palaikančius leidinius iš Lenkijos. Keliavimas į Lenkiją vėl buvo suvaržytas, nors tai nepatiko intelektualams bei menininkams ir ypač Lietuvos lenkams su šeimyniniais ryšiais Lenkijoje. Be to, visi pabaltiečiai buvo perspėti neturėti ryšių su išeiviais Vakaruose. Nors turizmas iš Vakarų ir nebuvo sumažintas, tačiau Pabaltijo respublikų žmonės pasidarė žymiai santūresni pokalbiuose su savo giminėmis ar draugais tiek Vakaruose, tiek Estijoje, Latvijoje bei Lietuvoje, o turistų kelionės buvo įvairiopai apsunkinamos.

PUOLAMI DISIDENTAI IR JŲ RĖMĖJAI

Šitaip apribojusi susižinojimą, valdžia Pabaltijo respublikose ėmėsi varžyti veiklą tokių grupių, kurios galėtų sukelti panašias nuotaikas kaip Lenkijoje. Du lietuviai, pasirašę 1979 metais ,,Baltų chartą", 1980 rugsėjo mėnesį buvo Vilniaus teismo nuteisti. Buvo suimti ir trys Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos bendradarbiai. Gruodžio mėnesį už Perspektyvų ir Alma Mater leidimą buvo suimtas profesorius Vytautas Skuodis ir dar du kiti intelektualai. Suėmimai

tęsėsi 1981 metais. Aukų tarpe dabar buvo ne vien Kronikos rėmėjai, bet ir Lietuvos Helsinkio akto peržiūros grupės likusieji nariai: Vytautas Vaičiūnas, Mečislovas Jurevičius ir kun. Bronius Laurinavičius, vėliau žuvęs sunkvežimio katastrofoje, kuri disidentų žiniomis, buvo KGB surežisuota. Lietuvos Helsinkio grupė tapo sunaikinta. Liko tada dar tebeveikiantis Katalikų Teisėms ginti komitetas. Keletas jo narių buvo viešai spaudoje prokuratūros perspėti, bet šiaip liko nesuimti. Tačiau padėtis pablogėjo 1982 lapkričio mėn., atėjus į valdžią Andropovui. 1983 sausio mėnesį sovietų žinių agentūra Tass paskelbė „kriminalinės bylos" sudarymą KTG komiteto nariui kun. Alfonsui Svarinskui už jo pamokslų naudojimą kurstyti tikinčiuosius į „atvirą kovą prieš sovietų valdžią".

Lenkijos įvykių metu sovietinė KGB pasireiškė ir Estijoje bei Latvijoje. 1980 rugsėjo 20 Parnu mieste buvo suimtas žymus estų disidentas Veljo Kalep. Jis buvo apkaltintas Įvairiomis minties piktadarystėmis, įskaitant ir bandymą įsteigti socialdemokratų partiją pogrindyje, ir 1981 buvo nuteistas ketveriems metams kalėjimo. Tais pačiais 1981 Taline teismas paskyrė 15 metų bausmę ornitologui ir vertėjui Mart Nikius, kuris daugelį metų palaikė artimus ryšius su lietuviais disidentais, ir kuris turbūt buvo vienas iš pagrindinių „Baltų chartos" sumanytojų. Tuo pačiu metu valdžia įkalino jau iš pareigų atleistą Tartu universiteto profesorių Juri Kukk, buvusį komunistą, bet išstojusį iš partijos ir atsisakiusį jai paklusti. Kukk mirė, neištvėręs nei dviejų mėnesių Vologdos darbo stovykloje.

Komunistinės valdžios isterija aukščiausią laipsnį pasiekė Latvijoje, kai teismo procedūroje, trukusioje nuo 1981 gegužės 25 iki birželio 5, du latviai — Juris Bumeisteris ir Dainis Lismanis — gavo griežtas 15 ir 10 metų bausmes kaip ,,tėvynės išdavikai". Jie buvo apkaltinti šnipinėjimu užsienio valstybėms, ypač palaikant ryšius su Bruno Kalninš latvių socialdemokratine grupe Švedijoje. Sovietinė spauda minėjo Švediją kaip svarbų tarptautinio šnipinėjimo centrą. Buvo teigiama, kad į šią bylą buvo įveltas ir latvių tautybės Amerikos CIA agentas Švedijoje. Apskritai tuo metu atrodė, kad laisva medžioklė buvo vykdoma visose trijose Pabaltijo respublikose, norint atskleisti ir įrodyti „ideologinę subversiją".

Lietuvos komunistų partijos konferencijoje (1981 sausio 29-30) buvo priimta rezoliucija, reikalaujanti „bet kokių nacionalistinių, šovinistinių bei zionistinių išraiškų" numalšinimo. Rezoliucija toliau reikalavo mobilizuoti ateistinį švietimą kovai prieš „religinį ekstremizmą". Ši tendencija tebesireiškia ir dabar. Kiek vėliau KP pirmasis sekretorius Griškevičius centrinio komiteto penktajame plenume primygtinai reikalavo atskirti „religinius ekstremistus" nuo eilinių katalikų ir stengtis visokiais būdais „parodyti, kokie bjaurūs ir beviltiški antpuoliai tų ekstremistų dvasiškių, kurie bando religiją naudoti reakciniams politiniams tikslams, kenkti sovietų tautų draugystei ir gaivinti buržuazinius bei nacionalistinius nusiteikimus".

Naujų idėjų plitimui užkirsti buvo bandoma įjungti ir mokslininkus. Pagrindinis Lietuvos „ateizmo žinovas" Jonas Anyčas, buvęs Lietuvos KP centrinio komiteto sekretoriato skyriaus viršininkas ir dabartinis Vilniaus Pedagoginio instituto rektorius, ėmėsi daryti pastangų įtraukti respublikos filosofus, kad jie savo raštais ir paskaitomis pasmerktų simbiotinių lietuvių tautos ir katalikų religijos santykių idėjas.

ATKREIPIMAS DĖMESIO Į NUSISKUNDIMUS

Pilnesnio vaizdo dėlei, reikia pripažinti, kad sovietinė valdžia tuo metu bandė peržiūrėti ir patenkinti keletą religinių ir tautinių disidentų iškeltų nusiskundimų. Oficiali reakcija Estijoje ir ten vykusius jaunimo sukeltus neramumus ir estų intelektualų pateiktus skundus buvo palyginti švelni. Viena jų iškelta negerovė, būtent, kad rusų ateiviai Estijoje neišmoksta estų kalbos ir jai neskiria dėmesio, buvo pripažinta verta tam tikrų reformų. Šitas klausimas sekančiais metais buvo keliamas ir Rygoje. Pirmasis Latvijos KP sekretorius Voss reikalavo lygybės ir „didesnio atsižvelgimo” į įvairių tautybių kalbas Latvijoje. Yra svarbu, sakė jis, rusams ir kitiems nelatviams išmokti gyvenamos respublikos kalbą jos mokyklose. Šių diskusijų atgarsiai nuaidėjo ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, 1982 rugsėjo mėnesį šį klausimą iškėlė respublikos antrasis sekretorius Lionginas Šepetys, propagandos veikėjų susirinkime pranešdamas apie Rygos konferenciją. Jis pabrėžė reikalą rusams ir kitiems išmokti respublikos kalbą, ypač lankantiems mokyklas. Tačiau visa tai ir pasiliko kalbomis: nieko teigiamai konkretaus nebuvo pasiekta.

Religinėje srityje valdžia taip pat naudojo ne vien bauginimo, bet ir papirkinėjimo metodą. Po ilgo ir stipraus lietuvių bei latvių dvasiškių spaudimo 1982 vasarą popiežius Jonas Paulius II pagaliau paskyrė du naujus lietuvius vyskupus, Vincentą Sladkevičių ir Antaną Vaičių, bei vieną naują latvį vyskupą, Julijans Zondaks. Čia buvo svarbu ne tiek pats paskyrimo faktas, kiek sovietų nuolaida, popiežiui atmetus du lietuvius kunigus, laikomus „sovietiniais kandidatais”, kuriems smarkiai priešinosi kunigija ir pogrindinė Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kronika. Vatikanas, atrodo, pritarė disidentams kunigams, ir sovietai nusileido, nekliudydami šių dvasiškių paskyrimui. Taip pat pat pažymėtina, kad vienas iš paskirtųjų, vyskupas Sladkevičius, buvęs ištremtas iš savo vyskupijos prieš 25 metus, dabar gavo leidimą oficialiai grįžti į savo administracines pareigas.

Po pusės metų sovietai sankcijonavo dar vieną neįprastą popiežiaus paskyrimą, būtent, Rygos vyskupo Julijans Vaivods pakėlimą į kardinolus, suteikiant Latvijai ir Sovietų Sąjungai pirmąjį kardinolą jų istorijoje. Tačiau Vaivods investitūra į kardinolų kolegiją 1983 vasario 3 iššaukė nepaprastą nusivylimą Lietuvos katalikų disidentų tarpe. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika paskyrimą pavadino „stulbinančiu". Jis buvo interpretuojamas, kaip priėmimas pasyvios ir prisitaikančios Latvijos Bažnyčios politikos ir tuo pačiu atmetimas principingo ir atkaklaus lietuvių kovingumo už religines teises, pareikalavusio daug aukų. Be to, lietuviai vėl pradėjo rūpintis 1961 metais iš pareigų pašalinto ir vidinei tremčiai nuteisto vyskupo Julijono Steponavičiaus likimu. Nuo 1978 metų Steponavičius buvo plačiai minimas kaip kardinolas in pectore, t.y. slaptas kardinolas, žinomas tik popiežiui Jonui Pauliui, kuris tariamai jį tokiu paskyrė. Atsižvelgiant į vyskupo Vaivods pakėlimą, kilo naujos abejonės, ar Steponavičius iš viso buvo popiežiaus parinktas. Šios abejonės sudavė dar vieną smūgį Lietuvos katalikų protesto sąjūdžiui.

Šitaip tvarkydamas Lietuvos bažnyčios reikalus, popiežius susidūrė ne tik su Kremliumi, bet ir su Lietuvos Bažnyčios pogrindžiu. Lietuviai jautėsi įskaudinti visos popiežiškos politikos ėjimais Sovietų Sąjungos katalikų atžvilgiu. Vis dėlto jie buvo apraminti, Vatikanui pašalinus Panevėžio vyskupijos valdytoją vyskupą Romualdą Krikščiūną. Vyskupas buvo pašalintas dėl jo asmeninių ydų ir įtarimo per glaudžiu bendradarbiavimu su sovietine valdžia ir KGB.

Sovietai pastebimai nesipriešino Krikščiūno atleidimui, kuris įvyko 1983 balandžio mėnesį precedento neturinčio Lietuvos vyskupų (išskyrus vyskupą Steponavičių) ad limina apsilankymo metu Romoje. Tai buvo pirmas toks vizitas po Antrojo pasaulinio karo, ir Romos akimis jis ženklino „reikšmingą pažangą Vatikano ir Maskvos santykiuose". įvykęs tik du mėnesius prieš numatytą popiežiaus antrąją kelione į Lenkiją, jis greičiausiai siejosi su popiežiaus „Ostpolitik". Iš tikro, Kauno vyskupas (dabar arkivyskupas) Liudas Povilonis, kalbėdamas Lietuvos delegacijos vardu, pakvietė popiežių aplankyti Lietuvą. Popiežiui grįžus birželio pabaigoje iš Lenkijos, Vakarų spauda pranešė, kad „Romos Katalikų Bažnyčios tam tikri šaltiniai Lenkijoje" patvirtino Vatikano „pradinius" ryšius su Kremliumi dėl popiežiaus kelionės į Lietuvą atšvęsti 500 metų Kazimiero mirties sukaktį bei kitas datas, susijusias su Lietuvos krikštu ir unija su Lenkija prieš 600 metų.

Tačiau, nors ir sueidamas į matomai geresnius santykius su popiežiumi, Kremlius labai aiškiai parodė, jog Lietuvos Katalikų disidentų kovų už religines teises netoleruos. 1983 gegužės 6 kun. Alfonsas Svarinskas, pirmaujantis Katalikų komiteto tikinčiųjų teisėms ginti narys ir protestų bei peticijų žodžiu ir raštu organizatorius, buvo nuteistas griežta 10 metų kalėjimo ir tremties bausme. Lietuvoje taip pat buvo pranešta, kad suimtas Svarinsko bendradarbis kun. Sigitas Tamkevičius. Taigi sovietai Vatikanui pasiuntė aiškų ženklą, kad pagerintų ryšių su Maskva kaina reikš, jog popiežius turės sutikti su eventualiu Lietuvos katalikų pogrindžio sunaikinimu. Kremlius aiškiai nusprendė sutrukdyti Lietuvos Bažnyčiai išaugti iki tokių grasinančių proporcijų, kaip katalikų Bažnyčia Lenkijoje.

Per šį laikotarpi Pabaltijo komunistinės vyriausybės rodė didesni rūpestį bent trimis kitomis visuomeninėmis problemomis, įžvelgdamos jų galimą neigiamą poveiki Lenkijos krizės šviesoje. Tai buvo: darbo našumo problema ir prastas sovietinių profsąjungų funkcionavimas; jaunimo nerimas; Lietuvos lenkų mažumos ištikimybės klausimas.

Pirmiausia darbininkų padėties klausimu buvo susirūpinta Lietuvoje. Lietuvos partijos plenumas jau 1980 rugpjūčio 26 buvo beveik išimtinai skirtas spręsti darbininkų politinio integravimo į valdančiąją struktūrą problemai ir atoliepiui į darbininkų reikmes bei skundus. Pirmasis sekretorius Griškevičius savo kalboje susitelkė ties klausimu kaip ,,sustiprinti darbininkų branduolį partijos eilėse". Neįprastai atvirame straipsnyje Lietuvos valstybinis prokuroras Alfonsas Kairelis atskleidė, kad 1980 metais, prokuratūrai užprotestavus, 58 nelegaliai atleisti darbininkai buvo grąžinti į savo vietas. Per praėjusius penkerius metus, rašė jis, 383 pareigūnai gavo papeikimą už tokius prasižengimus, 333 neteisėti vietinių tarybų ir komisijų sprendimai buvo panaikinti ir kai kuriais atvejais net kriminalinės bylos buvo užvestos dėl adminsitracinių prasižengimų. 1981 metais partijos konferencijos visose trijose respublikose pabrėžė reikalą sustiprinti profsąjungas, pagerinti darnius santykius darbovietėse ir vykdyti darbo tvarką. Tokie priminimai yra įprasti Sovietų Sąjungoje, bet čia, atrodo, jie įgavo primygtinumo Lenkijos neramumų akivaizdoje. Ar naujasis susirūpinimas kiek padėjo? Pavieniai estų streikai 1981 metų pabaigoje leidžia abejoti šios politikos sėkmingumu.

Susirūpinimas dėl darbdavių daromų darbo įstatymų pažeidimų atslūgo po karo stovio įvedimo Lenkijoje 1981 gruodžio mėnesį. Jau 1982 metų pradžioje Griškevičius barė darbininkus už padidėjusias pravaikštas, darbo jėgos tėkmę ir prastą darbą. Dabar buvo spaudžiamas jaunimas: „Norėčiau paklausti", sakė jis, ,,ar auklėjamasis darbas šiomis sąlygomis yra veiksmingas, ar jaunieji darbininkai taps gerais savo gamyklų šeimininkais, kai jie dabar mato tiek netvarkos darbovietėje. Mes neturėtumėme taikytis prie tinginių dykinėtojų, išsisukinėtojų, aplaidžių darbininkų". Partijos vadas toliau kalbėjo apie mažamečių nusikalstamumą, net komjaunimo narių tarpe, ir reikalavo suprasti būtinybę sovietų tautoms suartėti ir klestėti, vertinti lenininę tautybių politiką ir, specifiškai, stiprinti „karinį-patriotinį" auklėjimą ir mokymą. Pagaliau jis perspėjo prieš visokias nacionalizmo, šovinizmo, tautinės izoliacijos ir tautinės puikybės apraiškas ir pilietinio neatsakingumo veiksmus, kuriuos imperializmas kursto „dėmesio atitraukimo nuo mūsų tėvynės" vardan.

Susirūpino Kremlius ir lenkų mažuma Lietuvoje. Tai buvo rodoma staigiais pripažinimais ir premijomis. pavyzdžiui, Leonidas Brežnevas suteikė Raudonosios vėliavos žymenį Vilniaus gamyklai, kurios viršininkas ir darbininkų atstovai, pagerbti viešose iškilmėse, turėjo visi lenkiškas pavardes.

KELETAS IŠVADŲ

Nežiūrint, kad svarstoma tema yra dar negalutinai pasibaigusi ir gali atsirasti vis naujų duomenų, kuriuos reikėtų imti dėmesin, analizuojant įvykius, kai kurias išvadas galima padaryti jau dabar. Aplamai, galima sakyti, kad Lenkijos įvykių atgarsiai Pabaltijo kraštuose nuaidėjo gana ryškiai, ir juos buvo galima dokumentuoti. Pabaltijo komunistinių vadų tarpe buvo pastebėtas rimtas susirūpinimas dėl galimų „išsiliejimo" poveikių. Oficialiųjų dokumentų tekstų bei veiksmų nagrinėjimas gana aiškiai rodo, kad valdžia laikė būtina imtis apsaugomųjų, preventyvinių priemonių, o taip pat ir patenkinti tam tikrus visuomenės sluoksnius, norint sulaikyti taikingos lenkų revoliucijos idėjas ir labai užkrečiamą dvasią.

Tačiau žymiai sunkiau yra atsekti priežastinius ryšius tarp revoliucinio Lenkijos rugpjūčio iš vienos pusės ir, pvz., Estijos 1980-81 įvykių; tarp Solidarumo — ir Latvijos „šnipų" teismo; tarp Lenkijos heretinio judėjimo — ir Lietuvos disidentinės veiklos bei spaudos augimo. Pavyzdžiui netikslu yra kalbėti apie „Romos katalikų atgimimą sovietinėje Lietuvoje", sustiprėjusį Lenkijos įvykių įtakoje. Lietuvos disidentinis sąjūdis, tiek religinis, tiek ir tautinis, turi savo ilgą ir savarankišką istoriją, prasidėjusią dar 1968 metais. Jis jokiu būdu nėra Lenkijos įvykių išdava.

Be to, lietuviai, nors ir pritardami lenkų darbininkų sąjūdžiui, pasirodė nenorį rizikuoti savo gyvenimo lygio ir palyginti ramios padėties, mėgdžiojant lenkus ir reikalaujant reformų. Šiame rezervuotume galima įžiūrėti ir nesaugaus nacionalizmo simptomus. Kartu su susižavėjimu dėl komunistinės santvarkos išardymo pastangų Lenkijoje ir pavydu, matant laisvėjančią lenkų visuomenę, daugelis politiniai sąmoningų Lietuvos gyventojų buvo nustebinti stipriu lenkiškojo nacionalizmo įsiliejimu į Solidarumo sąjūdį. Ši keršijančio lenkų nacionalizmo baimė, gal savarankiškai suvokto, bet gal ir sovietų inspiruoto ir panaudoto, atrodo, atbukino lietuvių didesnį entuziazmą pasekti Lenkijos įvykių pavyzdžiu.

Estai, tokių nusistatymų nevaržomi, labiau negu kiti baltai buvo paveikti lenkų pavyzdžio priešintis Kremliaus santvarkai. Estijos KP vadas Vaino beveik aiškiai pripažino šį ryšį, pavadindamas Taline platinamus laiškus ,,šlykščiais kurstymais streikuoti, panašiais į Lenkijos Solidarumo skelbiamus". Tačiau ir čia, ne Lenkijos įvykiai, o vietinės sąlygos buvo pagrindiniu estų pasipriešinimo faktorium. Latviai, po to, kai Nikita Chruščiovas ir Arvydas Pelšė sužlugdė jų tautinių komunistų grupę, reiškėsi žymiai mažiau. Jų laikas dar tebebuvo ateity.

Išvadoje galėtume tvirtinti, kad Lenkijos įvykių metu Pabaltijo respublikose buvo galima įžiūrėti tam tikros pasipriešinimo jėgos atsiradimą rusinimui, priešreliginei politikai, maisto trūkumui, papirkinėjimui bei korupcijai ir KGB preventyviniam žmogaus teisių varžymui. Paliekant nuošaly net ir lietuvių-lenkų įtampos klausimą, vis dėlto Lenkijos rugpjūtis tikriausiai negalėjo suvilioti Pabaltijo tautas rimtesnei jų pačių akcijai, nebent jos būtų susidūrusios su tokiu neryžtingu režimu, kokiu Lenkijoje buvo Giereko vyriausybė. Sovietinė santvarka dar buvo per daug disciplinuota ir per daug represyvi, kad Rytų Europoje pasirodžiusioms revoliucinėms idėjoms galėtų leisti sukelti panašų reforminį sąjūdį ir pačioje Sovietų Sąjungoje.