VEDAMIEJI

 „Į LAISVĘ" turi būti jauna

UŽLIPUS i kalno viršūnę, valandėlei reikia sustoti, atsigręžti atgalios, pasižiūrėti į kažkur toli pasilikusią kelio pradžią, — tada mesti žvilgsnį į priekyje beiškylančias, gal dar rūkuose paskendusias aukštumas ir pradėti žingsniuoti toliau.

Sustojame trumpai valandėlei ir mes šiame šimtajame ,,Į Laisvę" numeryje. Buvę redaktoriai, bendradarbiai apžvelgia prirašytus puslapius, ieško, ką geriau ir prasmingiau būtų galėję juose išsakyti. Neapsistoja prie praeitų žingsnių per ilgai, tvirtai bando žvelgti ateitin, į kelių, kuriuo reiktų eiti tolyn.

Redaktoriai ir bendradarbiai teigiamai vertina ,,Į Laisvę" pastangas skleisti lietuvių išeivijoje rezistencinę mintį. Tiesa, suabejoja, ar ši mintis ir kitos žurnale pasireiškiančios idėjos pasiekia didesnę visuomenės dalį ir ją pakankamai veikia. Tad čia ir būtų tos naujos aukštumos, į kurias reiktų atkreipti dėmesį: galimai plačiau lietuvių išeivijoje skleisti mintį, kad rezistencinis nusistatymas ir nuotaika yra pagrindinis atsparos taškas, norint išvengti visuotinės niveliacijos svetimuose kraštuose.

Atsparumas turi būti ugdomas visuose frontuose: tiek politinėje veikloje, tiek kultūriniuose pasireiškimuose, tiek lietuvybės išlaikymo bei jaunimo lietuviškai veiklai paruošimo srityse.

Rezistencinio gajumo reikalinga ir paties žurnalo gyvybei pratęsti į jaunąją kartą, įtraukti bendradarbiais daugiau jaunų asmenų, kurie lietuviškų reikalų ir Lietuvos bylos kėlimu pasaulyje ateitų su naujomis idėjomis ir nauja energija. Dr. Vytauto Vardžio žodžiais —,, ,Į Laisvę' turi būti jauna!" Jauna ir po šimto numerių. Jauna ne amžiumi, bet savo dvasia.

Tad džiaugiamės, kai tas dvasios jaunumas yra pastebimas. Šiame numeryje skaitome net keturis jaunosios kartos autorių straipsnius: rašo Gintė Damušytė, Laurynas Vismanas, Gailė Radvenytė ir Paulius Viskanta. Jie ateina su naujomis, gyvomis ir angažuojančiomis idėjomis. Atkreipkime į jas dėmesį!

J. Baužys

Okupacijos nepripažinimo politika —

JOS ESMĖ IR PRASMĖ

Didelė ir svarbi mūsų politinės veiklos atrama yra Lietuvos okupacijos nepripažinimas. Lietuvos nepriklausomybės šventės proga ji mums pakartoja JAV Valstybės departamentas, kartais patvirtina kiti valdžios pareigūnai, net ir pats prezidentas. Retkarčiais jį mums pamini Didžiosios Britanijos, Vatikano, Australijos ir dar kelios kitos Vakarų valstybių vyriausybės. Labai dažnai vieni kitiems primenam jį ir mes patys. Tačiau vargu ar mes žinome ir suvokiame, kas jis toks yra ir ką iš esmės ar praktiškai reiškia?

Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą ir pradėjus joje šeimininkauti, prezidento Roosevelto vyriausybė turbūt pati pirmoji pareiškė, kad bent de jure ji tos okupacijos nepripažįsta. Lietuvos valstybės pareigūnai galvojo, kad toks pareiškimas savaime aiškus, ir jie giliau jos esmės aiškintis nebandė. Tikriausiai jie manė, kad teisiškoji Lietuvos valstybės padėtis Amerikos atžvilgiu visiškai nepasikeitė. Nepasikeitė ji nė kitų, tokį patį nusistatymą pareiškusių, valstybių atžvilgiu. Taip turbūt galvojome ir dabar tebegalvojame ir mes, lietuviai išeiviai.

Tačiau ar taip iš tikrųjų yra? Taip klausti yra daug priežasčių, kartais labai ryškiai parodančių, kad dėl tos nepripažinimo politikos esmės nebesutartame nė mes patys. Tas klausimas mūsuose labai aštriai pasireiškė, pradėjus mums santykiauti su okupuotos Lietuvos lietuviais, ypač į okupuotą tėvynę keliaujant. Labai dideli triukšmą buvome sukėlę pirmosios sportininkų (krepšinio žaidėjų) išvykos į Lietuvą metu. Vieni aiškinom, net ir JAV Valstybės departamento raštais pasiremdami, kad tokia išvyka su okupacijos pripažinimu ar nepripažinimu neturi nieko bendro, o kiti teigėm, kad, šitaip besielgdama, pati išeivija pripažįsta Sovietų Rusijos teises į Lietuvą, taip sudarydama precedentą taip pat pasisakyti ir Amerikos valdžiai. Šito triukšmo atgarsiai tebeaidi dar ir šiandien.

Iš kai kurių tos okupacijos nepripažįstančių kraštų vyriausybių, įskaičiuojant ir JAV, esame patyrę, kad tokie mūsų pasielgimai tos nepripažinimo politikos nekeičia, aiškiau — tai politikai jokios įtakos neturi, taigi nieko nereiškia. Bet šiuo metu atsirado jau daug rimtesnį rūpestį keliančių ženklų. Juos labai išryškino OSI teismai ir tų teismų nutarimai nupilietintus pabaltiečius siųsti į Sovietų Sąjungą, ne būtinai į pačią Rusiją. Nuo tokių atidavimų pabaltiečius išsaugoti mes kaip tik ir bandėme dengtis ta nepripažinimo politika, ir niekas iš to neišėjo. Akivaizdus įrodymas buvo Karl Linno atvejis. Visais būdais JAV valdžiai teigėme, kad pagal tą nepripažinimo politiką Linnas yra nepriklausomos Estijos valstybės pilietis, kad jį čia atstovauja teisėtas nepriklausomos Estijos atstovas ir tik jo globon Linnas tegalėjo būti atiduotas, ir tik su juo tegalima buvo tartis, kaip tvarkyti nupilietinto Linno reikalus ir kur jį dėti. Bet, kaip matome, taip nebuvo. Nepriklausomos Estijos atstovas Amerikai nebuvo nė atsiklaustas, nebuvo su juo nė tariamasi, praktiškai — jo čia buvimas šiuo atveju nereiškė nieko.

Kitas pavyzdys — mūsų pačių sukurta teorija, išryškėjusi kaip tik šiais metais minint Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį. Lietuvių išeivija, vadovaujama PLB ir Kraštų bendruomenių vadovybių, viešai bandė prašyti popiežių Vilniaus arkivyskupiją priskirti Lietuvos bažnytinei provincijai. Vliko valdyba viešu pareiškimu teigė, kad toks popiežiaus patvarkymas reikštų, jog Vatikanas pripažįsta Lietuvą Sovietų Rusijai, tiksliau — jos prijungimą prie Rusijos laiko teisėtu. Tačiau tie patys žmonės neprieštaravo dėl galimos popiežiaus kelionės į Lietuvą, nors tarp jų buvo ir tebėra garsiai šaukiančių, kad ,,praktiškai mes patys seniai ją (okupacijos nepripažinimo politiką, b. n.) paneigėm, važinėdami į Lietuvą" (v.m. Dirva, 1987 birželio 25). Tai jau labai keistas teiginių mišinys, teįmanomas turbūt tik grupinių išskaičiavimų bet kokios logikos neturinčioje filosofijoje.

Šitokiai pareiškimų painiavai įsigalėjus, taip pat ir JAV vyriausybei tą okupacijos politiką lankstant,,pagal pareikalavimą", sunku mums besuvokti jos esmę, o dar sunkiau prasmę. Nežinom mes, kaip ir kokiu atveju aiškins ją tos okupacijos nepripažįstančių kraštų vyriausybės, nebesusigaudom, kaip kokiu atveju ją suprasim ir patys. Todėl ar neatėjo laikas pamėginti šį klausimą išsiaiškinti iš esmės su Lietuvos okupacijos nepripažįstančiomis įvairių kraštų valdžiomis (šiuo atveju labai svarbu būtų žinoti JAV ir Vatikano interpretaciją) ir taip pat tarp mūsų pačių, kad dėl vienokio ar kitokio jos interpretavimo mes bent vieni kitų nevadintumėm tikrai bjauriais vardais. Suprantama, kad išsamus išsiaiškinimas nebūtų lengvas, gal surištas ir su kokia nors rizika padėtį pabloginti, tad aiškinimasis turėtų būti gerai apgalvotas, tačiau reikalingas, nes šiandieninis mūsų painiojimasis nieko gero nedaro.

Bronius Nainys

1988 metais

JAV ir Kanados Lietuvių fronto bičiulių Studijų ir poilsio savaitė bus ir vėl Dainavoje, rugpjūčio 7-14 dienomis. Jau dabar pasižymėkime kalendorius.