KLAUSIMAI SAU PATIEMS

VYTAUTAS VOLERTAS

JAV LB Krašto valdybos pirmininko Vytauto Volerto paskaita, skaityta šios vasaros LFB studijų savaitėje.

DOVYDO KILPINĖ

Jei leidžiu pasiblaškyti savo mintims, akyse išauga savotiškas mūsų tautos vaizdas. Atrodo, lyg būtume tvirto medžio stuobrys. Aptrintas, pakerpėjęs, aplaužytas, bet nesupuvęs. Iš to stuobrio veržiasi atžalos, taip pat stambios prie liemens, bet lėtai augančios. Kai kurios tų atžalų apskabinėtos, ir nė viena neišsistiepusi labai aukštai. Kas su šiuo stuobriu kaktomuša nesusiduria, jo nemato. Bet jis egzistuoja ir nesirengia griūti.

Toje mano palaidoje vaizduotėje atsiranda ir tautų, iki pažemės nuplautais kelmais atrodančių, kuriuose tačiau yra uždaryta daug energijos. Ši energija kartais iš podirvio kelia staigias ir greitai augančias, nors plonytes, atžalas, ūgiu lietuviškąjį stuobrį pralenkiančias. Ar tai nebus kažkas panašaus į latvius? Gero kamieno jiems stinga, Latvijoje rusų gyventojų procentas, miestuose ir kaime, sparčiai didėja. Bet latviai tai vienur, tai kitur, tai gerai, tai ne taip gerai mus užstelbia. Pralenkė savo skaičiumi pirmame Sovietijos politbiure, pirmoje Čekoje, SS legiono steigime. Pralenkia kultūriniais šuoliais, politinėmis staigmenomis. Skaitlingai vyko laivu į Helsinkį, gudriai supynė amerikiečių ir latvių konferenciją prie Rygos. Mus net viršija piniginėmis aukomis išeivijoje, išmoningesne veikla ir didesniu skaičiumi tvirtai įsikūrusių bei nuo visuomenės nepasitraukusių ekonomistų.

Šiuose pasisakymuose nesugestionuojama, kas yra geresnis, kas blogesnis. Net istorija neturi teisės į šj klausimą atsakyti. Istorija daug kartų susiniekino nelogiškais zigzagais ir neteisingu jų pristatymu, — matome tik praeities griaučius, o kas juos užpildė, nežinome ir nežinosime. Lietuvių išlikimas liudija mus buvus tvirtesniais už daugeli išnykusių tautų. 

Lietuvių, neskaitlingų, šiandieninis noras išlikti — be abejo, toks noras yra ryškiai matomas — diktuoja, kad privalome būti tvirtesni už kitus, nes spiriamės prieš milžiniškas jėgas. Bet prieš Galijotą atlaikė Dovydas savo kilpine. Tačiau Dovydo kilpinę mes turbūt prarandame. Išeivijos nutautėjimas, neieškant priežasčių, tik į padėtį atkreipiant dėmesį, yra labai gėdingas pažymys. Gal dviejų trečdalių kažkada iš DP stovyklinių mokyklų atsivežtų jaunuolių, šiandien subrendusių ir jau nokstančių, nesirodymas gyvenime (čia ir bičiulių šeima liečiama) yra beveik skandalas. įsirausimas kasdienon, smaugiamiems namų, baldų ir dolerių meilės, nesidomėjimas knyga bei kitais kultūriniais įvykiais, yra gėda prieš mūsų pačių kažkada menkesniais laikytus Sovietų Sąjungos ,,kolhozninkus". Vakarietiškoje kultūroje verčiamės be kultūros.

Ir gal teisinga būtų mintis — naudingiausiai baigtųsi, jei visą dėmesį šiandien kreiptume tik į pasilikusį branduolį. Nutolusioje erdvėje, tačiau dar vis mūsų orbitoje skriejančių jau nelaikykime svarbiu faktoriumi kasdieninėje veikloje, nes juos gali priartinti tik labai didelis sukrėtimas. Kad traukos jėga visai neišnyktų, impulsuokime tą trauką šokių šventėmis, jaunimo kongresais bei leidiniais, kaip Bridges, nelaukdami apčiuopiamos naudos. Juo stipriau bandytume juos tiesioginiai arčiau pritempti, juo labiau jie šiauštųsi. Išgyvename didelę praradimo nelaimę, bet ir nelaimėje juk reikia įprasti tvarkytis.

O mūsų branduolys turėtų būti kietas, tobulas, gudrus ir apsukrus. Tačiau išeivijos branduoliui reikia nuodugnios dezinfekcijos.

TRIUKŠMINGI VAKARIEČIAI

PLB ir Vliko mėtymasis žodžiais bei skyrimasis darbais neaugina geriausių vaisių. O, rodosi, lengva būtų suprasti kai kurias principines taisykles: mirti savanoriškai neįsakoma nei žmogui, nei minčiai; prievarta, niekinimu ir piktumu negalima nei draugiškumo laimėti, nei meilės siekti, nei kooperavimo tikėtis. Po vienu stogu arba kaimynystėje gyvenama kalbantis ir tariantis, ne stumdantis.

Iš JAV LB šaknų prasikalusi reorganizuota atžala nestiprino LB kamieno. Kai kuriems energingiems, pripažinimo ieškojusiems asmenims priveržus JAV LB reiškimosi sąlygas, ta jų energija nukrypo kitur ir padėjo minėtai LB atžalai praskelti velėną.

Štai vėl Lietuvos krikšto klausimas. 1953 skelbėme ir beveik visi sutikome, kad Lietuva krikščionybėn palinko prieš septynis šimtmečius. Nuo tada ir Lietuvos valstybingumą pradėjome skaičiuoti. Po trisdešimt keturių metų pakeitėme nuomonę, šaltai ir gudriai nepagalvoję. kaip neseniai Romoje sėkmingai praėjusi ivykį vadinti. O tinkamą vardą buvo galima rasti be šurmulio. Skaičių kaitaliojimu iš kelio mušame svetimus žurnalistus, mūsų smulkmenų nežinančius. Vieni prašėme Vilniaus arkivyskupijos administracijos pakeitimo. Kiti griežtai tarėme, kad negalima prašyti, jei mums nesiūlo. JAV LB likusia padėtimi dėl Vilniaus vyskupijos yra nepatenkinta, bet nusprendė šio klausimo kol kas neliesti, kad atslūgtų ugnis.

Nuomonių skirtumai pavojų nekelia. Nuomonės ateina iš mūsų budraus, gyvo branduolio. Sumigusieji nesvarsto ir planų nekuria. Pavojingas yra tik būdas, kuriuo nuomones dėstome. Pas mus nėra diskusijų, yra kova. Nėra logiškų, nors ir kietų, svarstymų, yra barniai. Nėra vieningos laikysenos okupanto požiūriu. Pavojingas yra ir laikymasis, nuomonėse laimėjus, ar pralaimėjus. Nelieka oponentų. Lieka išdidūs karžygiai ir jų priešai.

Save skaitome vakariečiais. Jais turbūt esame. Bet iš kur mumyse įsipilietino triukšmo pomėgis? Iš slavų? Kodėl vyrauja nusiteikimas, — jei ne mano tiesa, jokios tiesos nėra. Iš menkavertiškumo jausmo? Koks tada branduolys? Suminkštėjęs?

SENTIMENTAI

Mūsų pastangos ir tautinės pražūties saugantis, ir primenant Lietuvos okupacijos rakštį Vakarams, ir stumiant kultūrinį krovinį, yra tokios didelės, lyginant su normalių sąlygų gyvenimu, jog persisotiname šių temų kalbomis, straipsniais, ginčais. Jaučiame ir finansinės naštos slėgimą, bei pavargstame darbuose, kurie, į visas puses tiesiant rankas, kartais tik darbeliais virsta. Rūpesčiai, persitempimas ir gal net neviltis sukelia įvairias nuotaikas. Ypač išsiskiria du sentimentai.

Dažniau girdimi pareiškimai akcentuoja lietuvių tautos pranašumą, užsispyrimą, kilnumą. Antrieji, retesni, kurie populiarumo balsavimuose skaudžiai pralaimėtų, mus plaka prie žemės, išeiviją laiko niekinga, nurodinėja kultūrinių bandymų menkus rezultatus, beveik ragina pasiduoti. Šie sentimentai, nei vienas turbūt neatstovauja tikrovės, rišasi su dviejų skirtingų nusiteikimų žmonėmis. Tautą vertinantieji yra daugiau Vakarų kultūros šalininkai, artimesni konservatyvizmui. Jie tikisi pilnos Lietuvos nepriklausomybės, gina griežtesnę tvarką, vertina idealizmą. Pesimistai linksta internacionalizman ir socializman (nebūtinai lietuviškos socialistų partijos supratimu), pripažįsta net kompromisą su SSSR, užtaria slavizmą, neigia idealizmą.

Karštas ir šaltas nuomones įtaigoja žmogaus psichologinė struktūra ir aplinkybės. Bet aplinkybes keičia laikas. Teisingesni duomenys randami ne nuomonėse, bet įžvalgiame tikrovės stebėjime. Todėl turėtų būti įdomi mūsų padėtis Europoje, laikui keliaujant. Kur mes buvome ir kur likome?

Į RYTUS IR VAKARUS

Krikščionybės ir Romos imperijos skilimas padalino kultūrą. Kai Vakarai buvo nualinti barbarų, Bizantija, nuo jų nenukentėjusi, turtėjo, vertindama kūrybą ir meną. Išsaugojusi daug pirmykščio archaiškumo, ji kultūron įterpė ir Mažosios Azijos bruožų. Staiga įsigalėjus muzulmoniškiems arabams, kurie ilgai siautėjo Bizantijoje, visose srityse liko ir arabiškų ženklų. Rusai, ukrainiečiai, gudai, iš Bizantijos gavę krikščionybę, gyveno jos įtakoje. Vakariniai slavai, čekai, slovakai, lenkai liko prie Romos. Šiandien, palyginę dviejų kultūrų slavus, rasime daug priešingų bruožų.

„Šventoji Romos imperija", vakarietiškoji, buvo didžiulio skaičiaus valstybėlių ir laisvųjų miestų junginys. Jos visos kovojo viena prieš kitą, jungiamos tik popiežiaus autoriteto. Tačiau vystė savo kultūrą, skirtingą nuo Rytų. Lietuviai gyveno šiame kultūrų dvišakyje. Jau nuo mūsų tūkstantmečio pradžios jie buvo žinomi kaip geri žemdirbiai, šioje srityje pralenkę savo kaimynus. Žvejyba, medžioklė, bitininkystė ir gyvulininkystė turėjo šalutines reikšmes, taip tvirtina Europos istorikai. Buvo taikūs pagonys ir pavyzdingos savivaldos, nei amatais, nei įrankiais, nei ginklais, nei papuošalais neatsilikę nuo Vidurio Europos tautų.

Iškyla įdomus klausimas: kaip šie žmonės, visiškai atskirti nuo Romos imperijos, taigi, ir nuo Vakarų Europos kultūros, nežinomi prekyboje ir laivininkystėje, sugebėjo turėti kultūrinį panašumą Vakarams gerokai prieš kryžiuočių atsiradimą?

Krikščionybės jubiliejaus minėjimo metu Vilniuje, birželio 28. Nuotr. K. K.

Kai XI-XII a. Europoje prasidėjo atgimimas su vienuolynų mokyklomis ir pirmaisiais universitetais, pagyvėjusi Europos prekyba jūromis atėmė iš Bizantijos, dabar jau Konstantinopolio, pajamas; rytų slavus, musulmonų nuvargintus, gnaibė turkai. Kultūrinis gyvenimas ten sustojo. Rytinių slavų kunigaikščių savitarpinės peštynės leido jų žemėse vyrauti mongolams, turkams, vikingams. Gyvenimas pustuščiuose plotuose anksčiau buvo vargingas, dabar dar labiau pasunkėjo. Šie nusikamavę slavai pirmieji ėmė puldinėti lietuvių žemes, iššaukdami reakciją. Išdavas žino kiekvienas, bent truputį Lietuvos istorijos mokęsis. Savotiškas užimtų slavų kunigaikštijų administravimas lietuviams leido gerai pažinti rusus, ukrainiečius ir gudus. Tačiau šia pažintimi bent du šimtus metų lietuviai neskubėjo naudotis ir savo kultūra prie slavų neartėjo. Matyt, nebuvo ten kuo žavėtis. Tik vėliau lietuvių administracijos atskiri individai, valdžios ir turto siekdami, už pasogines žemes įsižmonindavo slaves, su bizantiškomis ikonomis į namus ateinančias, ir nutautėdavo.

Pietuose, miškuose pasislėpę, vargo jotvingiai, lenkų su kitais slavais, vėliau ir kryžiuočių, plėšiami, žudomi. Tai vienišiausia baltų gentis XI-XH a. Apie lietuvių bičiuliškus ryšius su jotvingiais yra mažai žinių.

Pietvakariuose laikėsi artimiausi lietuvių giminės, prūsai, mažomis grupėmis išsiskirstę. Net XIII a. dar buvo priskaičiuojama 11 prūsų kilčių. Vyslos upe ir jūra jie galėjo pasiekti tuolaikinius prekybos centrus, Bremeną, Liubeką, tačiau apie šią iniciatyvą nieko nežinome. Prūsai gyveno ramiai, kol neprasidėjo lenkų puldinėjimai. Sekė prūsų atsiteisimo žygiai. Mozūrų kunigaikštis, prūsų išvargintas, atsikvietė kryžiuočius. Prieš lenkus ir kryžiuočius prūsai kovojo atkakliai, bet jų didžiausia nelaimė — susiskaldymas.

Minėjimo metu Vilniuje organizuojamasi procesijai. Nuotr. K. K.

Keista, kad tarp lietuvių, jotvingių ir prūsų būta mažai bendradarbiavimo. Tai ne atstumų reikalas. Juk lietuviai nusidangindavo iki Kijevo, iki Čekijos, iki Estijos, per dieną kariuomenės žygyje sukeldami vidutiniškai po 50-60 kilometrų. Tad kelionės iki jotvingių ir prūsų telkinių nesudarė sunkių kliūčių. Matyt, nebuvo kam ir su kuo tartis.

Vakaruose lietuvius saugojo Baltijos jūra. Per ją kartais atsikapsty-davo vikingų būreliai. Tačiau skandinavų ekskursijos į Lietuvą būdavo retos, ir XI a. jos visai aprimo. Vikingai smūgius kreipė Estijos pusėn ir slavų gilumon. Baltijos jūra lietuviams buvo atvira, tačiau neviliojanti.

Su šiauriniais aisčiais — kuršiais, žemgaliais ir latgaliais — lietuviai turėdavo dažnų susikirtimų. Pasipelnijimo tikslais lietuviai prasiverždavo iki Estijos vidurio, o šiauriečiai puldinėdavo lietuvius. Nei vieni, nei kiti nerodė ryškaus dėmesio jūrai, nors žinojo, kad vandenimis pas juos iš toli atkeliaudavo pirkliai, o vėliau tais pačiais vandenimis ir kalavijuočiai plukdė šarvus su ginklais. Aisčiai bendromis jėgomis nesimėtė ir prieš slavus rytuose, jau VII a. pradėjusius naikinti tolimesnes gimines, kurios gyveno, beveik iki Maskvos nusidriekę.

ASOCIALŪS AR PATVARŪS?

Toks yra labai paviršutiniškas lietuvių aplinkos vaizdas šio tūkstantmečio pradžioje, Lietuvos valstybei dar nesusikūrus. O per šį tūkstantį metų išnyko daug tautų, skambėjusių gerais ir blogais vardais. Nėra hunų, romėnų, keltų, gotų, vandalų, burgundų, frankų. Kai kurios giminingosios susiliejo, sukurdamos naujas, — kaip pavyzdžiui, germaniškosios tautos, virtusios galingais vokiečiais. Iki šiandien yra išlikę pora žiupsnelių lietuvių ir žiupsnelis latvių. Išnyko daug valstybių, kaip Naugardas, Burgundija, Saksonija, Bavarija. Lietuva, Latvija ir Estija dar egzistuoja Washingtono ir kitų vakarietiškų valstybių dokumentuose, ir jų padėtis nėra tokia beviltiška, kaip, pvz., Lotaringijos ar Švabijos. Mus, tas atliekas, ir stebina, — kodėl esame gyvi? Ar didybė, ar menkystė lėmė? Ar ne todėl naciai lietuvius laikė mažiau vertingais už latvius „įsiliejimui į arijus”, kad lėčiau nutaustame ir sunkiai lankstomės? Kodėl apie mus, prie jūros gyvenusius, taip vėlai istorija sužinojo? Kodėl neplaukiojome po vandenynus? Gal stigo drąsos. Kodėl aisčiai nesijungė vienon tauton ir leidosi, kad juos kaimynai naikintų? Gal prigimtyje turime kažkokius asocialumo bruožus, kurie ir šiandien mums neleidžia susikalbėti? Sunyko mūsų didžiulė valstybė, nes neauginome gausių šeimų, nes tos valstybės nejungė tautiškumas, nejungė diduomenė, begėdiškai tik savimi besirūpinusi, valstietį engusi, nešvietusi žmonių. Kodėl neatrandame kasinėjimuose nuostabių meno paveikslų, skulptūrų, reljefų? Negabūs buvome? Kodėl tremty stinga stambių milijonierių, politikų?

Ateities klausimai yra svarbesni, kaip praeities. Tauta yra viena sąvoka, o valstybė — kita. Ar ateityje bus tautinių valstybių? Gal jos visos virs tik bendro intereso valstybėmis, kaip šiandien yra su JAV ir iš dalies su Anglija. O gal bus ideologinės, kaip SSSR, ko ji visomis suktomis priemonėmis siekia. Gal feministų, gal maskulistų?

Bendras interesas, atrodo, yra tvirtas pagrindas. Tai su kuo tuos interesus jungti? Su latviais, estais, suomiais, gudais, ukrainiečiais? Jei bendras interesas sudarytų valstybinį pagrindą, mes, kaip tauta, negalime likti tik gatvėje besimaišančiais žmonėmis, niekam neužkliūvančiais nei savo elgesiu, nei atrodymu, nei sumanumu. Tokie piliečiai yra patys pigiausi. Tautinę valstybę, jei ji bus, norime matyti kultūringą, tvarkingą, su kuria kaimynai skaitosi. Bendro intereso valstybėje, jei būtinos sąlygos verstų, trokštame pirmauti.

Siekiant tokios padėties, esame priversti temptis aukštyn moksle, kultūroje, kūryboje, nes mūsų skaičius yra nekalbus. Šis kelias reikalauja atsisakyti patogaus gyvenimo įpročių. Apsnūdę žmonės į ilgas keliones nesileidžia. Garsūs kūrėjai, siekdami savo tikslų, gyveno kukliai. Iškilūs politikai, šalia sugebėjimų, turėjo pakankamai kantrybės be nuolatinio darbo šliaužioti apie sostinių sienas ir žvalgytis progų iškilimui. Mokslininkai retai susikrauna turtus. Milijonieriai ne iš loterijų praturtėja, bet savo drąsa ir rizika, pradėdami nuo mažmenų, bet kasdien ieškodami geresnių progų. O mes esame tarnautojų, valdininkų tauta, — turėti nuolatinį darbą, kad ir mažokai atlyginamą, bet pastovų, kad nereikėtų kasdien galvos sukti ir kasdien rodyti savo iniciatyvą.

FAKTAI IR MISTIKA

Šiame pokalbyje nėra akademinių svarstymų, tik eiliniai klausimai, — kas esame, kokie esame. Gal net po akademinių išvedžiojimų tie patys klausimai mus vargintų, — šalia faktų, su kuriais sutiktume, liktų didelis krūvis mistikos. Senovėje izoliuotos tautos būvis, aisčių nerangumas, vėliau lietuvių ekspansija, pasidavimas silpnesniems lenkams, išlikimas ir staigus kultūrėjimas į save trauktų rūkus. Vis klaustume ir klaustume, — kodėl taip buvo, kaip iš tikrųjų buvo? Tad tuos klausimus — labai paprastoje formoje — galima pamėtėti ir šio žurnalo puslapiuose.

Man lietuvių tauta nėra stebuklas, bet ji savyje turi stebuklingų bruožų, garbingumo ženklų ir nepaprastos ištvermės bei laviravimo savybių nelaimėse. Man lietuvių išeivija, bent šiame krašte, yra idealizmo ir negatyvaus elgesio kratinys. įdomiausia, kad idealizmas su negatyvumu dažnai pinasi tuose pačiuose žmonėse. Nesusiklausymas, panieka kaimyno minčiai, nenoras tartis, užsispyrimas, greitas nutautėjimas nėra nei stebuklingumo, nei garbingumo bruožai. Man ateitis atrodo tik tada būsianti šviesi, kai Lietuvoje ir išeivijoje griebsime tai, kas geriausia. Daug matome, daug patiriame, tad ir atranka nėra sunki.

Klausimų apie praeitį liks. Būtų gera, kad savo keistumu jie netrukdytų mūsų dabarties.

Malonus skaitytojau,

Į Laisvę laukia Tavo pagalbos. Supažindink su ja savo draugus, pažjstamus. Užprenumeruok ją savo vaikams ar draugams Kalėdų proga. Juk ir Tavo pareiga yra plėsti lietuvišką rezistencinę mintį.