Lietuviška politinė galvosena ir nauji metodai

LAURYNAS A. VISMANAS

Laurynas A. Vismanas, šio straipsnio autorius, savo jaunystėje nemokėjęs nė žodžio lietuviškai, neseniai baigė Ročesterio, NY, universitetą, įsigydamas du bakalauro laipsnius: politinių mokslų ir psichologijos, šiuo metu tęsia studijas Brokporto (S.U.N.Y.) universitete, viešosios administracijos srityje. Uoliai ir aktyviai įsijungęs į lietuvišką veiklą. Priklauso Liet. Bendruomenei, ateitininkams, dainuoja Ročesterio LB chore, šoka Žilvino šokių grupėje, dirba Ročesterio lietuvių radijo klubo ir jaunimo sąjungos valdybose. Taip pat yra American Society of Public Administrators (ASPA) narys.

Jau antri metai skaito Į Laisvę žurnalą, domisi politiniu ir visuomeniniu gyvenimu.

POLITIKA yra nepaprastai svarbi žmonijos gyvenime. Be jos negalėtume prikalbinti sumažinti obuolių krepšio kainą dviem doleriais, beįsikuriančios valstybės nesusilauktų didesniųjų valstybių pasitikėjimo bei jų milijonais dolerių skaičiuojamos paramos. Tokia pat padėtis ir mūsų kovoje už Lietuvos laisvę: be išmintingų ir sumanių politikos darbuotojų ši kova neturės pasisekimo. Kyla klausimas, kaip išeivijos lietuvius nukreipti į efektyvesnę ir daugiau rezultatų duodančią politinę veiklą? Kaip juos įtikinti, kad nuo šiandieninių politinių žygių priklauso Lietuvos ateitis? Lietuviškoje spaudoje vis matome tuos pačius, tik vis labiau senėjančius, „politikierių” veidus, kurių politinės veiklos metodai pasilieka tie patys. Tuo tarpu, besikeičiant laikams, turi keistis ir politikos metodai. Mums būtina yra sekti įvairius laiko pasikeitimus ir atitinkamai juos pritaikyti kovoje už Lietuvą.

Besikalbant su bendraamžiais lietuviais, dažnai turiu progą ir malonumą paaiškinti, kodėl aš jaučiu pareigą savo darbu politiškai prisidėti prie Lietuvos reikalų kėlimo. Juk aš gimęs Amerikoje, mano tėvai taip pat Amerikoje gimę, ir savęs anksčiau net nelaikydavau lietuviu. Tiesa, kaimynystėje gyveno keletas lietuvių šeimų, lankėme lietuviškoje bažnyčioje angliškas mišias, ir niekad nesusieidavome su vadinamais ,,dypukais". Tačiau, lankydamas gimnaziją, pradėjau domėtis savo „šaknimis". Skaičiau kiek galėjau apie Lietuvą, pradėjau ieškoti kaimynų, kurie su manim pasidalintų savo įspūdžiais ir prisiminimais iš Lietuvos. Skaitant apie Lietuvą ir jos istoriją, man buvo nesuprantama, kodėl lietuviams reikėjo tiek daug pergyventi, tiek daug kentėti. Nors pats ir nepatyręs nacių ir sovietinių komunistų siaubo, bet, skaitydamas jį pergyvenusių asmenų memuarus (Juciūtės, Tautvaišienės), jautriai įsijungiau į tą mūsų tautos skausmo ir chaoso pasaulį. Ėmiau suprasti, kad lietuvių tautai buvo padarytas didelis neteisingumas, ir tai mane paskatino įsijungti į kovojančių bei dirbančių Lietuvos naudai eiles.

POLITINIS SĄMONINGUMAS

Esu linkęs tikėti, kad asmuo gimsta su moraliniu įsipareigojimu reaguoti į neteisingumą. Kodėl mes džiaugiamės, kai televizijoje ar filme baltom skrybėlėm kaubojai laimi prieš juodai apsirengusius? Tačiau neužtenka vien matyti ir pripažinti, kad neteisingumas egzistuoja. Reikia prieš jį reaguoti. Žymusis rusų disidentas ir žmogaus teisių gynėjas Solženitsinas teigia, kad blogybei pasisekti reikia tik, kad gerieji žmonės pasiliktų tylūs. Amerikoje yra tiek daug tylinčiųjų. Nemaža jų yra ir lietuvių tarpe. Mes nepakankamai išnaudojame galimybes pasiekti Amerikos valdžios žmones ir juos įtikinti bei panaudoti savo naudai — kovai prieš Lietuvai daromą neteisingumą. Mes pasitenkiname savo įprastais, daugelį metų naudojamais metodais, nepastebėdami naujo potencialo.

Mums atrodo, kad mūsų problemos pačios sunkiausios, kad mūsų skausmas pats didžiausias. O reikėtų mūsų tautos padėtį suprasti kontekste visų pasaulyje vykstančių kovų.

Aplamai, lietuviuose per daug pastebima baimės naujiems ir mažai žinomiems dalykams. Gal todėl ir taip mažai lietuvių reiškiasi gyvenamojo krašto politikoje? Vien tik dalyvavimas balsavimuose neparodo pilno Amerikos politinės sistemos supratimo. Kiek šitą straipsnį skaitančiųjų per praėjusius šešis mėnesius yra parašę bent vieną atviruką savo kongresmanui ar senatoriui Lietuvos reikalu? O kiek iš jūsų po praeitų metų rinkimų buvote nuėję pasveikinti savo perrinktą atstovą, ar užmegsti ryšius su naujai išrinktuoju? Kiek iš mūsų yra pakankamai gerai susipažinę su OSI veikla, kiek aktyviai įsijungę į organizuotą prieš OSI pasipriešinimą? Neužtenka tokius darbus palikti vien tik „politiniams veikėjams”. Darbo dirva plati, o darbininkų maža. Laikas suprasti, jog kiekvienas lietuvis ar lietuvė yra atsakingi už dabartinę Lietuvos padėtį, jei jis ar ji nieko ta kryptimi pozityvaus nedaro.

Pagirtina, kad pastaruoju metu lietuviškojo švietimo darbuotojų posėdžiuose pradedamas pabrėžti reikalingumas įvesti politinio sąmoningumo kursą į mūsų lituanistinių mokyklų programas. Tuo turėtume tikrai džiaugtis, nes čia mūsų atžalynas ir mūsų politinė ateitis. Nuo pat mažens turime raginti savo vaikus domėtis Amerikos ar kurio kito gyvenamojo krašto politika ir net pasiūlyti jiems pasirinkti politines studijas kaip profesiją. Dar vis per dažnai išeivijos lietuviai galvoja, kad tik teisės, medicinos ar inžinerijos profesijos gali užtikrinti jų vaikų ateitį. Neturėdami pakankamai politinėje srityje dirbančiųjų, neturime proporcingai ir įtakingesnės reprezentacijos Washingtone. Kitos etninės grupės yra mus žymiai pralenkusios, ir tai ne tik gėda, bet ir žalinga mūsų tautos interesams.

Tūkstančiai maldininkų šv. Petro aikštėje, Romoje per Lietuvos krikščionybės jubiliejaus iškilmes birželio 28. Nuotr. J. B.

KOALICINĖ VEIKLA

Atskiros ir mažesnės grupės nevisada yra pajėgios atkreipti valdžios dėmesį paveikti kongreso ar senato atstovus savo reikalams. Dažnai Amerikos politinė sistema remiasi koalicijomis. Koalicijos, sudarytos iš įvairių grupių bei organizacijų, turi daugiau jėgos įtikinti atstovus kongrese, kad reikalas svarbus ir vertas dėmesio. Kartais viena kuri grupė remia kitos grupės reikalus, nors jie tiesioginiai jos ir neliestų. Tada anoji grupė, nenorėdama likti skolinga, reikalui esant, padeda pirmajai pravesti savo tikslus. Ir taip koalicijos bendradarbiavimas plečiasi ir stiprėja.

Tačiau lietuviai yra įpratę dirbti tik savo tarpe. Įvairios koalicijos pas mus beveik negirdėtas reiškinys. Lietuviai dažniausiai yra užėmę pačią konservatyviausią politinę liniją. Neoficialiais apklausinėjimų duomenimis virš 90% Amerikos lietuvių pritaria respublikonų partijai, daugelis jų balsuoja pagal partijos liniją. Lietuviams reikia suprasti, kad Amerikos politikoje bet koks ekstremizmas veda į politinę savižudybę. Reikia išnaudoti ir kitokių įsitikinimų bei ideologijos grupes ir tuo užsitikrinti jų pagalbą. Politikoje, ypač Amerikoje, tie, kurie garsiausiai šaukia, tie daugiausia ir laimi. Per ilgai jau lietuviai šaukia vieni patys ir tik sau. Siekdami vien tik savo ekstremistinės politikos linijos, mes siauriname mūsų horizontą ir mažiname galimybes rasti naujų draugų kovoje už žmogaus teises ir Lietuvos laisvę.

Viktoras Nakas, apibūdindamas lietuviškos išeivijos galvoseną, teigia, kad lietuviai kenčia nuo savo „geto efekto”. Mes esame linkę galvoti, kad mūsų kova už žmogaus ir tautos teises yra kažkokia speciali, skirtinga nuo kitų panašių kovų, vykstančių šiuo metu pasaulyje. Mes nestebime, kas dedasi aplink mus. Mums atrodo, kad mūsų problemos pačios sunkiausios, kad mūsų skausmas pats didžiausias, kad mūsų tautos padėtis pati blogiausia ir neteisingiausia. O reikėtų mūsų tautos padėtį suprasti kontekste visų pasaulyje vykstančių kovų.

UŽ KIEKVIENO ŽMOGAUS TEISES

Šv. Rašte parašyta, kad iš tų. kuriems buvo duota daugiau talentų, yra daugiau ir reikalaujama. Išvedant paralelę — lietuviai žino, kas yra kentėti, žino, kas yra neteisingumas. Tad tas žinojimas turėtų mus paskatinti padėti ir kitiems, kurie taip pat kovoja prieš neteisingumą. Mes turėtume paremti ir tuos kovojančius prieš aparteidą Pietų Afrikoje, mes turėtume kartu žygiuoti ir su feminizmo judėjimu ir, bendrai, aktyviai jungtis į kovą prieš bet kokius neteisingumo pasireiškimus. Tuo ne tik atliksime savo moralinį įsipareigojimą, bet gausime progą garsinti lietuvių vardą, Lietuvos klausimą, įsigyti draugų ir paramos Lietuvai. Kol neištiesime pagalbos rankos kitiems nuskriaustiesiems, neturime jokios teisės tikėtis ir kitų paramos savo užsibrėžtai kovai už Lietuvos laisvę.

Potencialių sąjungininkų savo misijai nesunkiai galime surasti įvairių politinių judėjimų (jei tik jie nepriešingi mūsų tikslams) tarpe. Nėra jokio klausimo, kad šiais laikais Amerika yra pats geriausias kraštas, kuriame žmonės nori gyventi. Tačiau dabartinė Reagano administracija neretai pasižymi per dideliu ir nepagrįstu optimizmu. Daug ką būtų galima geriau padaryti. Čia, kaip ir visur, yra problemų ir kliūčių įgyvendinti pilnam teisingumui. Daugelis ir čia negali pilnai naudotis konstitucijoje garantuotomis žmogaus teisėmis. Neapykanta ir diskriminacija dar vis plačiai randama Amerikoje. Jei mes pasiduodame šio krašto per daug optimistinei didingumo retorikai, mes nutolstame nuo realybės. Jokiu būdu negalime užmerkti akių ir nematyti pasitaikančių neteisingumų.

Tad mūsų kova už žmogaus teises turi eiti visu frontu už visų žmonių teises. Gal kas pasakys, kad mūsų laikas per brangus, kad mūsų veikėjų skaičius per ribotas išsiplėsti į tokį politinį veikimą. Tai tiesa, tačiau turėtume rasti tam tikrą balansą. Be abejo, Lietuva turėtų užimti pirmą vietą mūsų strategijoje, bet be draugų ir sąjungininkų koalicijos mes nieko neatsieksime.

Mūsų kovose ir pasiryžimuose taip pat neturime leisti įsiskverbti liūdesiui bei pesimizmui. Kahlil Gibran, prancūzų kilmės lebaniečių filosofas, sako, kad kuo daugiau širdgėlos žmonės patiria, tuo daugiau jie tampa pajėgūs patirti pilnutinį džiaugsmą. Žiūrint į visa tai, ką mūsų tauta yra pergyvenusi, tikrai galime tyru džiaugsmu džiaugtis.

Šios vasaros LFB studijų savaitėje vienų vakarų dainavo ,,garsus sekstetas". Iš kairės: Pilypas Narutis, Antanas Razma, Zigmas Brinkis, Balys Raugas, Vytautas Brizgys ir Algimantas Gečys. Akordeonu pritarė Audrius Polikaitis. Nuotr. V. Midelio.

Redakcija pasižada kitame numeryje duoti išsamų studijų ir poilsio savaitės reportažų ir gausiai nuotraukų.

Semkimės stiprybės iš praeities, kaip ir mūsų Tautos Himnas ragina. Prieš bemaž 70 metų susirinkę mažam kambarėlyje, dvidešimt vyrų drąsiai pasisakė prieš lietuvių tautai per amžius užmestą neteisingumą ir paskelbė nepriklausomos valstybės atstatymą. Tai labai reikšmingas pavyzdys ir mums. Jie suprato politikos svarbą ir išnaudojo momentą, jie aukojosi tėvynės labui. Jokiu būdu negalime ir mes vien tik sėdėti ir nostalgiškai prisiminti laimingesnes tėvynės dienas. Tai būtų lygu prisipažinimui, kad esame nugalėti, kad jau užgesinta laisvės liepsna. Ugnis gal ir prigesinta, bet žarijos dar karštai žėri. Jei jų nepūsime, ugnies neįžiebsime, jei plačiau nesireikšime politiniame gyvenime, prarasime ir Lietuvos atstatymo viltį.