ŠVENTASIS, KARDINOLAS IR VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA

BRONIUS NAINYS

Bronius Nainys, „Pasaulio lietuvio" redaktorius, buvęs 1984-1985 LFB Centro valdybos pirmininku, šias savo mintis išdėstė Čikagos LFB sambūrio susirinkime, 1986 vasario 9.

Besirūpindami savo tautos likimu ir siekdami jai laisvės bei valstybinės nepriklausomybės, mes kovojame su tiems mūsų siekiams prieštaraujančiais, ieškome pagalbos pas jiems pritariančius, į savo pusę stengiamės palenkti neutralius arba iš viso tais mūsų reikalais nesidominčius. Dėl tų visų tikslų dažniausiai mes sutariame, tik retkarčiais išsiskiriame dėl metodų, nors ir tai daugiau dėl, galima sakyt, ,,politinių išskaičiavimų" negu dėl tų metodų esmės. Visi iki vieno kovojame su dabartiniu okupantu-komunistine Sovietų Sąjunga, kovojome su nacių Vokietija, tvirtai prieštaravome lenkams, užgrobusiems mūsų sostinę ir trečdalį Lietuvos žemių. Ta mūsų kova su kitomis tautomis ir buvo, ir tebėra už mūsų tautos interesus. Kovodami nė vienas neabejojame, kad mums reikia laisvės ir kad reikia jos dabar, kad jai siekti laikas visada patogus, visada toks pat, ir uoliai dabojame, kad laisvei atgauti nepražiopsotumėm nė menkiausios progos.

Tačiau kažkaip kitaip reikalai pradeda klostytis, kai tie mūsų laisvės siekiai garsiau pradeda skambėti Vatikano koridoriuose, reikšdami pageidavimą mums naudingesnio ar bent palankesnio sprendimo. Ir jau pasitaiko, kad dėl to mūsų nuomonės pradeda ryškiau ir aštriau išsiskirti. Prisimenu, kai tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos viena po kitos Vakarų valstybės pradėjo uždarinėti mūsų atstovybes. Kaip mokėdami, mes prieš tokius veiksmus protestavome. Neišsiskyrė mūsų nuomonės, kai visi garsiai reiškėm protestus prieš Brazilijos vyriausybę, uždarančią mūsų atstovybę, tačiau net gerokai pradėjome nesutarti dėl protestų Vatikanui, užsimojusiam nebepripažinti mūsų atstovybės. Kai vieni viešai prieš tokį Vatikano užmojį protestavom, tai kiti net piktokai skelbėm, kad prieš popiežiaus vadovaujamą valstybę protestuoti negalima.

Galima ar negalima? Į šį klausimą atsakymas gal ir nėra toks paprastas, nes Vatikanas yra skirtinga valstybė, nes jos vairuotojas popiežius yra kartu ir Vatikano valstybės ir Romos Katalikų Bažnyčios vyriausia galva, nes Katalikų Bažnyčia yra paties Dievo kūrinys, o valstybė, nors ir Vatikano, yra pačių žmonių padarinys, todėl ir santykiavimas su Vatikanu pasidaro jau daug sudėtingesnis ir santykiautojams sudaro didesnį galvosūkį.

Patyrėme nuomonių išsiskyrimą maždaug prieš trisdešimt metų, gelbėdami nepriklausomos Lietuvos atstovybę Vatikane, atrodo, kad tokį pat nuomonių išsiskyrimą patirsime ir dabar, minėdami Lietuvos Krikšto 600 metų sukaktį. Duok, Dieve, kad tos mūsų nuomonės neišsiskirtų, o jeigu to ir negalėsime išvengti, tai bent pasistenkime išvengti jausmingų aštrumų, tas skirtingas nuomones svarstydami. Būtų geriau, jeigu visi sutartumėm, bet jeigu nesutarsim, tai pabandykim nesutarti kaip džentelmenai ir nebesusipeškim, nes tai mums nieko gero neduos.

600 metų nuo Lietuvos krikšto yra didelė, žymi, ryški ir labai svarbi sukaktis. Labai svarbu mums ją paminėti kaip galima iškilmingiau ir ruošti minėjimą taip, kad kas nors iš jo paliktų. Garsiai nuskambėjo anais metais įvykęs šv. Kazimiero minėjimas, tačiau jo palikimas, man atrodo, vis dėlto žymiai per kuklus. Nors ir labai garsiai skambėjo Vatikano varpai, net ir paties popiežiaus skambinami, tačiau jų aidas jau seniai dingo, išsisklaidė po platų pasaulį ir kažin kiek žmonių jį beprisimena. Ar norėtumėm, kad tai atsitiktų ir su Lietuvos krikšto sukaktuvėm? Manyčiau, kad šiuo metu mums reikėtų nebepasitenkinti tik aidu, nors ir labai galingu, bet reikia ieškoti ir labai aiškaus, ryškaus ir kaip galima svarbesnio palikimo. Realaus ir naudingo, kuriuo galėtų remtis ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia, ir tos Bažnyčios labai stipri palaikytoja Europos rytuose lietuvių tauta. Ypač tokios atramos jai reikia dabar, kai ji neša sunkią okupanto priespaudos naštą.

Nežinau, kaip Jūs, ,,Į Laisvę" skaitytojai, sutiksite ir kaip pažiūrėsite į čia mano paryškintas mintis, kaip jas priims ir daugumas lietuvių išeivijos, nes jos bus, gal ne visos, bet bent pora tikrai kontraversinių, dėl kurių jau ir dabar prasideda viešas nesutarimas. Tad reikšiu jas šiek tiek baimindamasis, bet ir galvodamas, kad bent šiokio tokio pritarimo susilauksiu. Taip pat priminsiu, kad jos nebus nė naujos, nes jos vienu ar kitu metu jau buvo skelbtos.

Romos Katalikų Bažnyčia, o kartu su ja ir Vatikano valstybė, kartu su savo nepaprastai išsilavinusia kardinolų, arkivyskupų bei vyskupų kolegija pasaulyje yra labiausiai įtakinga konfesija, o Vatikano valstybės diplomatija yra pati geriausia, turinti didžiulį autoritetą ir tarp įvairių religijų, ir tarp tautų. Todėl ir popiežiaus žodis yra labai svarus ir religijos — tiksliau Bažnyčios, — ir valstybės atžvilgiu. Svarus ir reikšmingas. Ypač svarus ir reikšmingas jis yra mūsų tautai, jeigu dar paremtas konkrečiu veiksmu. Tokiu veiksmu, kurį, mano supratimu, popiežius galėtų atlikti šios Lietuvos Krikšto sukakties minėjimo proga.

Pirmiausiai, lietuvių tautai galėtų jis duoti šventąjį. Atrodo, kad arkivyskupo Jurgio Matulaičio byla jau prie pabaigos. Tiktų mums siekti, kad ta byla būtų paskubinta, užbaigta ir minėjimo metu Lietuvoje Vilniaus arkivyskupas Matulaitis būtų paskelbtas šventuoju ar palaimintuoju ir tokiam paskelbimui būtų numatyta tam tikra programa mūsų sostinėje Vilniuje. Tai tikrai būtų labai didelis ir reikšmingas įvykis, atkreipiantis viso pasaulio dėmėsi. Ta proga lietuvių išeivija savo gyvenamų kraštų vyriausybėms galėtų priminti Lietuvos okupaciją ir labai garsiai pakartoti reikalavimą laisvės ir nepriklausomybės, kartu melsdamasi į naują šventąjį užtarti mūsų tautą pas Viešpatį Dievą!

Taip pat jau seniai mes žinome ir nuolat kartojame, kad Lietuvai labai ir labai reikia kardinolo. Krikšto sukaktis būtų puikiausia proga popiežiui tą seną lietuvių norą patenkinti. Kokios ypatingos kliūtys čia galėtų būti? Taip, gal jo ir nepripažintų okupantas, bent iš pradžios, bet ar Romos Katalikų Bažnyčios vyriausias Ganytojas, šv. Petro vietininkas žemėje turėtų nusilenkti okupantui? Gi okupuotos Lietuvos Bažnyčiai, o taip pat ir už tos Bažnyčios laisvę kovojančiai tautai kardinolo kepurė būtų labai stipri užuovėja. Kardinolo titulas visgi ne vyskupo ir ne arkivyskupo, ir okupantui jau būtų žymiai sunkiau jį stumdyti, nes į jį būtų atkreiptos žymiai didesnės pasaulio akys, negu į vyskupą ar arkivyskupą. Kardinolo užnugary žymiai saugiau jaustųsi ir Lietuvos tikintieji, ir Bažnyčios vadovybė — vyskupai bei kunigai. Kardinolo kepurė matytųsi visame pasaulyje daug ryškiau, ir jo žodis nuskambėtų plačiau. Gi patys Lietuvos tikintieji, ypač aktyvūs kovotojai už tikėjimo laisvę pasijustų atsižvelgti, bent morališkai atlyginti, taptų drąsesni ir garsesni. Tai padėtų visiems.

Turime mes ir dar vieną visiems lietuviams vieningą norą, tai Vilniaus arkivyskupijos prijungimą prie Lietuvos bažnytinės provincijos. Apie tai mes labai plačiai kalbame, — ir privačiai, ir viešai, ir jau pradėjome net už apykaklių kibtis. įdomu, kad mes visi sutinkame, kad Vilniaus arkivyskupija turi būti prijungta prie Lietuvos bažnytinės provincijos ir jau seniai stengiamės paveikti popiežių, prašydami, kad jis taip padarytų, tačiau tokiai,,auksinei", bent aš taip manau, progai atėjus, mes kažkodėl pradėjom patys nuogąstauti ir aiškinti, kad dabar dar ne laikas, kad Vilniaus arkivyskupijos prijungimas yra politinis reikalas, o krikšto minėjimas religinis įvykis. JAV LB Krašto valdybos pirmininkui Gečiui pasisakius už reikalavimą tą klausimą mūsų naudai išspręsti kaip tik dabar ir tą savo pasisakymą paskelbus viešai spaudoje, tuojau pat atsirado taip pat viešai skelbiama kita nuomonė, kad tokio reikalavimo kelti dabar nereikia, dabar ne laikas. Tą nuomonę skelbiantis straipsnis yra pasirašytas inicialais, ne pavarde, todėl ir neaišku, kieno ta nuomonė iš tikrųjų yra, tačiau neoficialiai žinios sako, kad tokia pažiūra esanti žymių lietuvių išeivijos dvasiškių.

Kodėl mes dabar vėl taip susigūžiam, kaip jau ne kartą susigūžėm santykiaudami su Vatikanu. Jeigu jau mes visi sutinkam, kad Vilniaus arkivyskupija turi būti priskirta prie Lietuvos bažnytinės provincijos ir tam tikslui siekti ieškom progų, tai kodėl staiga nustojam ryžtis išnaudoti pačią geriausią progą — Krikšto sukakties minėjimą. Argi tas minėjimas iš tikrųjų tik religinis įvykis ir tėra? Ar tik religinis įvykis tebuvo ir pats Lietuvos krikštas? Yra rimtų duomenų manyti, kad tuo metu krikštas tebuvo išimtinai tik politinis įvykis. Juk krikštas į Lietuvą atėjo ne gyventojų supratimu ir jų įtikėjimu į Kristų, bet valdžios įsakymu. Krikštas atėjo valdovų valia, dargi svetimos įtakos spaudžiamų, bet ne gyventojų laisvu apsisprendimu. Tai yra istorijos faktai. Be to, kokia yra ir dabar Katalikų Bažnyčios veikla Lietuvoje? Ar ji tėra tik religinė? Net patys Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjai skelbia, kad kova už tikėjimo laisvę kartu yra ir kova už tautos laisvę, kad tautos ir tikėjimo laisvė yra tarp savęs glaudžiai surištos, susietos. Už tai Katalikų Bažnyčios Kronika iš liberalų net ir priekaištų susilaukia. Taip pat vargu ar galima dabar nustatyti tautos nusiteikimą šio minėjimo atžvilgiu? Man kažkaip atrodo, kad sukakties minėjimas turės labai daug ir politinės reikšmės. Gal net daugiau negu religinės, tai kodėl tuos du dalykus mums reikia skirti. Galima ir reikia skirti valstybę nuo Bažnyčios, bet ar galima ir ar būtinai reikia skirti religiją nuo politikos? Jeigu religiją jau būtinai reikia atskirti nuo politikos, tai panaikinkim krikščionių demokratų partijas, ne tik lietuvių, bet ir Vakarų Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir visas kitas. Sustabdykim ir Lietuvių Fronto bičiulių sąjūdžio veiklą, nes ir joje yra puoselėjama pasaulėžiūrinė politika.

Šitie mano čia pasiūlyti trys siekimai Lietuvos Krikšto minėjimo proga yra pagrindiniai, kurių mes turėtumėm siekti. Reikėtų taip pat neužmiršti ir dar poros reikaliukų. Tarp jų vienas būtų ir pagrindiniam minėjimui Lietuvoje vietovės parinkimas. Tikrai labai nesmagu buvo patirti, kad tam minėjimui parinktas Kaunas, bet ne Vilnius, ne mūsų sostinė, kur tas krikštas ir prasidėjo. Kas ir kodėl Vilniaus atsisakė ir minėjimą perkėlė į Kauną? Jeigu tai buvo padaryta okupanto įsakymu, tai turbūt būsim bejėgiai tokį įsakymą pakeisti. Bet jeigu tai priklausė nuo pačių tikinčiųjų vadovybės, tai reikia stengtis tokį sprendimą pakeisti ir pagrindinį minėjmą Lietuvoje ruošti sostinėje Vilniuje. Pasiteisinimas, kad Vilniuje nėra tokios didelės šventovės yra neįtikinantis. Kai tautą krikštijo, jokios šventovės tenai nebuvo (t.y. katalikiškos). Krikštijo būriais po atviru dangum. Po tuo pačiu dangum galime ir sukaktį paminėti. Ar jau Vilniuje nebėra nė vienos bažnyčios, supamos kokio nors šventoriaus, jeigu valdžia neleistų jo minėti kokiame nors parke?

Minėdami sukaktį, ar ko nors geresnio negalėtumėm pasiekti ir pačiame Vatikane? Nors Vatikanas Lietuvos aneksijos ir nepripažįsta, bet mūsų atstovybė tenai atrodo kaip koks pamestinukas. Ar nevertėtų siekti, kad jos padėtis būtų sustiprinta? Taip pat ar nevertėtų siekti teisės išeivijoje steigti lietuviškas parapijas, priklausančias tiesiog mūsų vyskupui ar vyskupams, bet ne vietos arkivyskupijom, kad parapijų teises turėtų mūsų vienuolijos, kaip Jėzuitai, Marijonai, Putnamo seselės, Kazimierietės ir jų išlaikomose mokyklose būtų dėstoma ir lietuvių kalba...

Daugtaškis... Daugiau reikalavimų priskaičiuoti bent šiuo metu nebenoriu. Užtektų, jeigu pasisektų įgyvendinti tik tuos čia mano iškeltus siekimus. Žinoma, kai kurie iš jų per daug kliūčių sutikti neturėtų, pvz., šventojo paskelbimas ar kardinolo paskyrimas. Vilniaus arkivyskupijos priskyrimas Lietuvos bažnytinei provincijai jau sunkesnis uždavinys. Ne mums, bet popiežiui. Žinome, kad popiežius yra lenkas ir savo tautą myli taip pat, kaip ir mes, lietuviai, Lietuvą. O koks gi lenkas lengva ranka į Vilnių numotų? Juk milijonai lenkų dar ir dabar garsiai šaukia už Vilniaus grąžinimą Lenkijai. Priskyrimas Vilniaus arkidiecezijos Lietuvai Lenkijoje per daug populiarus nebūtų. Kažin ar daug lenkų popiežių už tai pagirtų? Gal tad dėl to ir mūsų vyresnieji dvasiškiai aiškina mums, kad krikšto proga to prašyti nereikia, nes popiežių galim pastatyti į nepatogią padėtį, kuris juk nori būti geras ir mums, ir lenkams. Bet jeigu popiežiui tai nepatogu daryti dabar, tai kada bus patogu? Juk lenkų nuomonės niekad nepasikeis. Tad ar mes sakydami, kad nereikalaukim iš popiežiaus tokio žingsnio daryti dabar, iš tikrųjų jam nesakome, kad tokio žingsnio jis iš viso nedarytų? Ar kartais ir Kauno pasirinkimas pagrindiniam minėjimui irgi nėra to paties ,,nepatogumo” išdava? Jeigu susidarytų, sakykim, popiežiui galimybė to minėjimo proga nuvykti į Lietuvą ir jame dalyvauti, ar jam patogu būtų prieš lenkus dalyvauti Vilniuje ir taip jį pripažinti Lietuvai, ar to viso išvengti ir dalyvauti minėjime Kaune? Sakome, kad šio minėjimo metu nesuplakim religijos su politika ir juodvi išskirkim, bet ar iš tikrųjų kažkas jų jau nėra suplakęs? Suplakęs mums nepageidaujama prasme?

Gerai žinau ir suprantu, kad šios mintys yra stiprokai kontraversiškos, ir bus žmonių, gal dar ir nemažai, kurie joms griežtai nepritars, nes kaip jau pradžioje minėjau, santykiaujant su Vatikanu, kuris kartu yra ir Bažnyčia, ir valstybė, dažnai susiduriam su painiais uždaviniais, kur kartu su logika ir ramiu mintijimu pinasi dar ir religiniai jausmai, kurie irgi turi ir logiką, ir protavimu grindžiamas tiesas. Tačiau esu įsitikinęs, kad tokie klausimai keltini ir viešai svarstytini, ieškant mums palankiausio sprendimo ir mūsų tikėjimo, ir mūsų tautos atžvilgiu. Krikšto sukaktis yra labai svarbus įvykis, kurį mums reikia rimtai minėti. Minėjimams sąlygos yra labai nepalankios: tauta okupuota, valstybė sunaikinta, išeivija išsisklaidžiusi, silpnėjanti. Bet visgi mes visi norėtumėm, kad minėjimas nebūtų vien tik garsus nuskambėjimas, nors ir paties Vatikano varpų, bet kad ir mums, ir tautai paliktų pačias ryškiausias bei prasmingiausias žymes. Mano manymu, jos būtų — šventasis, kardinolas ir Vilniaus arkivyskupija. Kodėl mums nesiekti? Nepasieksim? Nieko nebūsim pralaimėję.