DVIGUBAS EVIDENCIJOS DĖSNIS

išeivijos bendravime su Lietuvos lietuviais

JUOZAS KOJELIS

Filosofas ir klasikinis filologas Vladimiras Šilkarskis, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus u-tų profesorius, savo paskaitose apie „Ilijadą" naudojo „dvigubos evidencijos dėsnio" terminą. „Dviguba evidencija" Šilkarskis vadino Homero naudojamą Trojos karo vaizdavimo būdą. Iš vienos pusės, patys graikai ir trojėnai į karo įvykius prie Trojos sienų žiūrėjo ir juos matė kaip natūraliai besivystančią karo eigą. Tačiau iš tikrųjų Trojos karo drama vyksta ne tik prie Trojos miesto sienų, „llijados" epo autorius skaitytojui parodo ir kitą tikrovinę pusę: Olimpo kalną su Olimpo dievais. Čia daromi tikrieji karo įvykių eigą lemią sprendimai. Bet gi kovoją graikai ir trojiečiai tos antrosios plotmės nemato. Jiems atrodo, kad sėkmės ir nesėkmės yra jų pačių pastangų, drąsos ir strategijos išdavos.

Juozas Kojelis skaito paskaitą ,,Dvigubas evidenciįos dėsnis". Sėdi moderatorius Rimtautas Dabšys ir koreferentė dr. Jūratė Izokaitytė.

Koks ryšys yra tarp Trojos karo ir išeivijos bendravimo su Lietuvos lietuviais? Ryšys yra. Tiesa, Lietuva nėra apgulta, bet priešo pavergta. Apgulti ir laisvieji lietuviai. Priešas siekia eliminuoti laisvuosius, kurie yra išvengę jų fizinės kontrolės. Pradžioje jie bandė fiziškai paimti laisvuosius baltus į savo rankas, o tam nepasisekus, pasiūlė iš paviršiaus labai patrauklią „kultūrinių ryšių" idėją. Ta pati strategijos kaita vyko santykiuose ir su kitomis į tremtį pasitraukusiomis tautinėmis grupėmis. Tačiau visose tos strategijos fazėse, išskyrus pirmąją, kalbant apie lietuvius tremtinius, buvo gundoma patriotiniu masalu: buvo bandoma sukelti įspūdį, kad anksčiau „grįžimas į tėvynę" ir vėliau „kultūrinių ryšių su kraštu" palaikymas neš palaimą Lietuvai, Lietuvos žmonėms, lietuvių kultūrai ir pačiai išeivijai. Taip pat buvo vaizduojama, kad visa ta iniciatyva ateinanti iš pačių lietuvių Lietuvoje. Tikrovėje gi visa iniciatyva pradėta ir strategija buvo ir tebėra vystoma sovietiniame Olimpe, Maskvoje, specialiame KGB skyriuje.

Sekant ir analizuojant Lietuvos gyvenimo ir santykių su išeivija raidą, nesunku pastebėti jos paralelizmą su estų ir latvių raida: naudojama ta pati terminologija, tą pačią reikšmę turinčių organizacijų ir laikraščių pavadinimai, net knygos turi tuos pačius užvardijimus. Akcijos, nukreiptos į baltų išeiviją, pasikeitimai vyko maždaug tuo pačiu laiku. Anos pusės į mus taikomi argumentai lygiai tokie patys.

Net labai giminingo mentaliteto žmonės, veikdami atskirai, tokio uniformizmo negalėtų pasiekti. Šalia to loginio argumento, akivaizdžiai maskvinio Olimpo paslaptis atidengė sovietinės strategijos jų Olimpe ekspertas, 1978 m. rugsėjo mėnesį į Vakarus pasitraukęs latvis lmants Lešinskis (neseniai mires), kuris buvo tų sprendimų centre: aštuonerius metus išeivijai taikomo latvių „Dzimtenes Balss" redaktorius, šešerius metus — „Kultūrinių ryšių su užsienio latviais" draugijos pirmininkas, šešerius metus KGB agentas Jungtinėse Tautose, veikdamas Jungtinių Tautų sekretoriato kontrolieriaus oficialiose pareigose. Tuo klausimu jo išsami apžvalga paskelbta ,,Baltic Forum" žurnalo 1985 rudens numeryje pavadinimu: „Cultural Relations or Ethnic Espionage: an Insider's View".

Ryšių fazės

Lešinskis dėsto, kad sovietų „ryšiai" su tautiečiais Vakaruose prasidėjo nuo pirmųjų dienų, karui pasibaigus. Tie ryšiai turėjo kelias fazes:

1.    Tuoj po karo buvo siekiama prievartinio grąžinimo, remiantis Jaltoje padarytais susitarimais. Laimei, alijantai nepripažino Baltijos valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, baltų pabėgėlių nelaikė Sovietų Sąjungos piliečiais ir jų prievarta negrąžino.

2.    Nepasisekus išgauti alijantų pritarimo prievartiniam grąžinimui, pradėta akcija ,,už grįžimą į tėvynę". Sovietų agentai Europoje važinėjo po stovyklas, įtikinėdami pabėgėlius grįžti. Ši akcija turėjo dalinį pasisekimą.

Mirus Stalinui 1953, sovietai iš izoliacijos pajudėjo į tarptautinių santykių areną. Siekdami pasitikėjimo ir pripažinimo, 1955 sovietai pabėgėliams paskelbė amnestiją už karo meto nusikaltimus. Amnestija nelietė tik vad. „didžiųjų nusikaltėlių". Rytų Berlyne veikė karinio sovietų saugumo įstaiga „Komitetas už grįžimą į tėvynę", įsikūrusi garsiojoje Unter der Linden alėjoje. Lešinskis vardais ir pavardėmis nurodo asmenis, kurie tą akciją vedė. Rytų Berlyne buvo pradėta leisti išeivijai skirti laikraščiai: latvių „Dzimtenes Balss" (lietuvių pradžioje „Už grįžimą į tėvynę", vėliau „Tėvynės balsas", o nuo 1967 — „Gimtasis kraštas"; estų „Kodumaa").

3.    Tai akcijai neturint didesnio pasisekimo, „Komitetas už grįžimą į tėvynę" 1961 buvo perkrikštytas į „Komitetas už grįžimą į tėvynę ir kultūrinius ryšius su tautiečiais užsienyje".

4.    Apie 1964 m. komiteto centras iš Rytų Berlyno perkeltas į Maskvą ir iš komiteto pavadinimo išimta dalis „už grįžimą į tėvynę" ir palikti tik „kultūriniai ryšiai". Rytų Berlyne palikta komiteto filiale, o skyriai įkurti Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Gudijoje ir Kabardinų autonominėje respublikoje. Iš „kultūrinių ryšių" komitetų palengva pasitraukė karinės žvalgybos žmonės ir atėjo civiliai KGB specialistai. Tik Vilniuje užsiliko iki šiol gen. Pranas Petronis.

Tikslai ir taktika

Imants Lešinskis, kuris sakosi KGB tarnyboje praleidęs 22 metus, teigia, kad „kultūrinių ryšių" ofenzyva sovietai siekia užsienio tautinėse grupėse susilpninti priešiškumą sovietinei sistemai, įvestai jų kilmės kraštuose, ir siūlomus „kultūrinius ryšius" priimti už tikrą pinigą. KGB iš tikro nesitiki tremtinius ir emigrantus perauklėti į komunistus. Laimėjimu laikoma ir tai, jei dezinformacijos dėka pasiseka ką nors palenkti į prosovietinę pusę arba bent neutralizuoti. „KGB, kas liečia operacijas kituose kraštuose, pirmiausia yra žinių rinkimo agentūra... Tikroji KGB užduotis yra Vakarų visuomenę ne perauklėti, bet ją infiltruoti. Šiuo metu emigrantų bendruomenės jau yra tapę Vakarų visuomenių integraline dalimi".

Visą „kultūrinių ryšių" su tėvynėmis programą planuoja ir kontroliuoja KGB. Latvių, lietuvių, estų, gudų kalbomis leidžiami išeivijai skirti laikraščiai pumpuote pumpuoja dezinformaciją apie būklę kraštuose ir išeivijoje. Kalbėdamas apie „Dzimtenes Balss", Lešinskis sako, kad gyvenimas Latvijoje vaizduojamas rožinėmis spalvomis, o išeivijoje — juodomis. Atskiri žmonės puolami dėl vad. „karo meto nusikaltimų", ir Lešinskis pasakoja, kokiu būdu ta kaltinamoji medžiaga organizuojama. Kaip „Dzimtenes Balss" lygiai taip pat sukirpti estų „Kodumaa" (Gimtasis kraštas) ir lietuvių „Gimtasis kraštas". Ši spauda siekia suardyti išeivių bendruomenių moralę, kad būklę okukupuotose Baltijos valstybėse priimtų kaip nepakeičiamą faktą. Pėdų sumaišymui, tarp kitų leidinių, vien Vakarų Vokietijoje leidžiami KGB kontroliuojami žurnalai — latviškai „Daugava", lietuviškai „Nemuno kraštas". Nostalgijai sukelti, KGB parinko Latvijos ir Lietuvos didžiųjų upių vardus.

Didelį dėmesį KGB teikia jaunajai kartai: kai šioje pusėje spaudoje pasirodo baigusio aukštąjį mokslą pavardė, ten tuoj įtraukiama į kartoteką; kai šioje pusėje iškyla kairesnė, prieš establišmentą pasišiaušusi grupė, tuoj iš ten pasirūpinama užmegzti ryšius. Paraleliai vedami latvistikos kursai Rygoje ir lituanistiniai Vilniuje. Programoje komunizmas tiesiogiai nepumpuojamas: mokoma kalbos, tautinių šokių, dainų, ekskursuojama. Lankomos „ministerijos", laikraščių redakcijos, „kultūrinių ryšių" su išeivija įstaigos, pavyzdiniai kolchozai ir t.t. Taip pat kiekvienam dalyviui užvedama kartoteka, surašoma charakteristika. Sovietų sistema dirba kantriai ir ištvermingai. Kad surastų unciją „vertingo metalo", anot Lešinskio, išsijojama tonos žemių. „Ryšių su užsienio tautiečiais" patikimumui sutvirtinti, KGB išryškėjusius komunistus pakeičia naujais, tautoje populiarumu besinaudojančiais žmonėmis.

Liūtas Mockūnas tuo pačiu klausimu

Tame pačiame „Baltic Forum" numeryje tą pačią problemą nagrinėja lietuvis Liūtas Mockūnas, vienas iš „Akiračių" redaktorių. Jo straipsnis pavadintas „The Dynamics of Lithuanian Emigre-Relations” („Lietuvių emigracijos ir krašto santykių vystymąsi veikiančios jėgos”). Iš Lešinskio pavardėmis, datomis ir įvykiais dokumentuoto straipsnio aišku, kad pagrindinė veikiančioji jėga yra KGB. Mockūnas savo straipsnyje apie tai nė žodeliu neužsimena, tarsi sovietinio Olimpo, kuriame bandoma lemti išeivijos tautinės dvasios linkmė, visai nebūtų. Jis tai labai komplikuotai ir praktiškiems sprendimams sunkiai pasiduodančiai problemai suranda lengvą atsakymą. Pirmiausiai jis visą išeiviją suskirsto į dvi bendravimo su kraštu klausimu prieštaraujančias ar net kovojančias stovyklas: vieni už artimus ryšius su kraštu, antri — prieš. Pirmoje grupėje išvardija laikraščius — „Vienybę", „Akiračius” ir „Metmenis", Santaros-Šviesos organizaciją, antroje — nurodo į „Naujienas” ir į Vliką bei Altą. Darydamas apibendrinimus, Mockūnas su pirmąja grupe riša jaunesniąją generaciją, su antrąja — visus kitus laikraščius (išskyrus komunistų spaudą) ir vyresniąją generaciją.

Čia labai įdomu pastebėti, kad brooklyniškė „Vienybė" „ryšių su kraštu" klausimu visą laiką bandė šlietis prie santariečių-šviesiečių, o šie šalinosi nuo jos dėl „Lietuvos laisvės siekiui priešiškos bei provokuojančios laikysenos" (K. Drunga, „Metmenys” nr. 6). Net pats Mockūnas nurodo Vytauto Kavolio kritišką pasisakymą dėl „Vienybės” vengimo Lietuvos nepriklausomybės klausimo (Balde Forum, 54 p.). Šviesiečių-santariečių nusistatymą „Vienybės" atžvilgiu šeštos dekados pabaigoje išreiškė Algimantas Gureckas, vienas iš „Santaros" steigėjų. (Šiuo metu atrodo, kad Gureckas nuo santariečių-šviesiečių ir jų spaudos yra nutolęs). Laiške „Į Laisvę" žurnalo redakcijai 1968 m. 42 nr-je jis tarp kitko sako: šviesiečių-santariečių ir „Vienybės" „skirtumai yra esminiai. Nesileisdamas juos čia analizuoti, noriu tik pažymėti, kad Lietuvos nepriklausomybės tikslo mes neatsisakėm ir, kiek emigraejos uždavinius bei pastangas, to tikslo siekiant, iš vis galima vadinti kova, iš jos fronto nedezertyravom”. Taigi, šeštoje dekadoje santariečiai-šviesiečiai atsiribojo nuo „Vienybės" dėl „Lietuvos laisvės siekiui priešiškos bei provokuojančios laikysenos", gi aštuntos dekados viduryje Liūtas Mockūnas tos organizacijos vardu su „Vienybės" linija pilnai identifikuojasi.

Savo straipsnyje Mockūnas peržvelgia visą „ryšių su kraštu" evoliuciją, kuri atskiromis fazėmis paraleliai vystosi su latviais, kaip ją pavaizdavo Lešinskis, tik tuo skirtumu, kad Mockūnas Maskvos ir KGB rolės nemato ir net neprileidžia, kad tokia būtų.

Mockūnas savo straipsnį „Baltlc Forum" žurnale baigia tokiom išvadom: „Pradedant šeštosios dekados pradžia, santykiai tarp II Pasaulinio karo emigrantų ir Lietuvos pasistūmėjo toli. Daug kas pasiekta, kai kas dar reikia padaryti. Tolimesnių santykių vystymuisi kliūtys šioje pusėje beveik pradingo. Iniciatyvą dabar turi parodyti sovietiniai lietuviai. Kokią kryptį jie pasirinks, priklausys nuo tokių paviršiaus nieko neturinčių priežasčių, k.t. vietų Vilniaus viešbučiuose, Lietuvos situacijos varžomoje karinėje zonoje, nuolatinių konjuktūros svyravimų ir, virš visko, nuo Amerikos ir Sovietų Sąjungos santykių".

Bendravimas be iliuzijų

Liūtas Mockūnas savo straipsnyje pateikia keletą teisingų faktų ir nurodo konfliktų ,,ryšių su kraštu" vystymosi istorijoje, nors kai kurie jų galėtų būti kiek kitaip interpretuojami. Teisingas straipsnio autoriaus teigimas, kad tremties išeivijos visuomenėje vieni be dvejojimo priėmė ,,Tėviškės" draugijos siūlomus „kultūrinius ryšius", kiti bet kokių ryšių kratėsi. Jo nurodyta spauda ir organizacijos aplamai tinka į jo aptartas pozicijas. Tačiau jis daro principinę klaidą, norėdamas įtikinti, kad visa lietuvių išeivija skilo pagal jo nurodytą plyšį. Didelė dalis tautinę atsakomybę jaučiančios ir tremties misijos nepraradusios išeivijos atmetė abiejų savo tarpe besipešančių sparnų tezes ir paliko ištikima Lietuvos laisvės idealui, kuris reikalavo ryšių su savo tauta, bet tokių ryšių, kurie nepadėtų įteisinti sovietų okupacijos ir aneksijos. Ir čia galvoje turima ne tiek formalų įteisinimą, bet okupacijos pripažinimą mūsų pačių sąmonėje su visomis iš to išplaukiančiomis faktiškomis konsekvencijomis.

Lietuvių Fronto bičiuliai nuo pat pradžios tokią poziciją užėmė ir jos tebesilaiko šiandien. Jie tai pavadino rezistenciniu bendravimu su kraštu. Šio sąjūdžio žurnalo ,,Į Laisvę" vedamieji reiškė oficialų sąjūdžio nusistatymą tuo klausimu. Štai kelios citatos:

1967 kovo mėn. nr-je rašoma: „Bet koks bendradarbiavimas su Lietuvos pavergėju pagal jo nustatas taisykles reiškia apriorinį apsisprendimą kapituliuoti. Priešas tai žino ir to nori... Iš tikrųjų, kultūrinis ir kitoks bendravimas ir bendradarbiavimas su savo tauta reikalingas, net būtinas, kaip valgymas ar gėrimas. Net dar daugiau — politinis dialogas ir su pavergėju. Tačiau kultūriniam bendradarbiavimui reikia tinkamų sąlygų, politiniam dialogui — tinkamo forumo".

Iš 1970 gruodžio mėn. nr.: „Lietuvių Fronto bičiulių nusistatymas bendravimo su tauta klausimu yra aiškus, tvirtas ir nesikeičiąs nuo Lietuvių Fronto egzistavimo pradžios: IŠTIKIMAI ESAME SOLIDARŪS SU LIETUVIŲ TAUTA. Norint išlaikyti solidarumą, reikia jausti tikrąjį tautos pulsą. Todėl sąlyčiai su tauta yra ne tik leistini, bet ir būtini. Iš antros pusės, negalima naiviai galvoti, kad paėmus okupanto ranką, būsią galima pajusti lietuvių tautos širdies plakimą. Gi darant skirtumą tarp okupanto ruso ir okupuoto lietuvio, negalima neprileisti, kad okupanto tarnyboje nebūtų ir lietuvių. Nedidelė paguoda, kad jie tai daro iš prievartos, o ne savanoriškai".

Iš 1973 rugsėjo mėn. nr.: „Okupanto planuose , kultūrinis bendradarbiavimas' turi tarnauti okupacijos įteisinimui. Ir štai kodėl išeivijos ryšių su tauta klausimas yra kritiškai jautrus. Jį praktiškai sprendžiant, iškyla du pavojai: kovos prieš okupaciją vardu galima pradėti kovoti prieš brolį lietuvį, gi iš antros pusės, kovą prieš okupaciją imti vadinti kova prieš savo tautą. Tos klaidos pastebimos abejuose mūsų visuomenės ekstremistiniuose sparnuose".

Dar iš 1979 gruodžio mėn. nr.: ,, Esame viena tauta Šioje ir anoje geležinės uždangos pusėje, tačiau tik tiek, kiek tas vienumas yra paliudytas tų pačių tautinių tikslų, tos pačios kūrybos, tų pačių pastangų ir darbų".

Spręsti bendravimo su kraštu klausimą, taip kaip jį pateikė angliškai kalbančiam pasauliui Liūtas Mockūnas, yra neatsakinga. Jei neatsakingumu laikysime vienos pusės kovą, pvz., prieš vadovėlį „Tėvų nameliai brangūs", apie ką savo straipsnyje Mockūnas kalba, tai dar labiau neatsakominga nutylėti rezistenciją prieš okupaciją Lietuvoje su Helsinkio susitarimams sekti ir Tikinčiųjų teisėms ginti komitetais, Katalikų Bažnyčia, politiniais kaliniais ir su gausia pogrindžio laisvąja spauda, ką Mockūnas daro, ar „Akiračiuose" pirmajame puslapyje paskelbti redakcinį straipsnį, teigiantį, kad Lietuvos istorijoje buvę tik du dideli žmonės — Vytautas Didysis ir Antanas Sniečkus, Sniečkus, nuo kurio „didybės" į tremtį pasitraukė jo paties motina, kuris vadovavo visoms lietuvių deportacijoms į Sibirą, kuris kartu su Maskvos emisaru Michail Suslovu naikino Lietuvos laisvės kovotojus ir kurį jo augintinis Aleksandras Štromas pavadino didesniu nusikaltėliu lietuvių tautai už patį Suslovą. Nei Santara-Šviesa, ir nė vienas iš „Akiračių" redaktorių iki šiol nuo to pareiškimo nėra atsiriboję ar kaip kitaip pabandę tą teigimą paaiškinti.

„Sovietiniai lietuviai"

Grįžkime trumpai prie Liūto Mockūno svarstymų išvadų. Jis sako, kad „tolimesnių santykių vystymui kliūtys (tarp II Pasaulinio karo emigrantų ir Lietuvos) šioje pusėje beveik pradingo. Iniciatyvą dabar turi parodyti sovietiniai lietuviai" (pabraukta JK).

Kaip tai suprasti? Ar Mockūnas „sovietiniais lietuviais" laiko pavergtą lietuvių tautą, ar saujelę Maskvai parsidavusių išdavikų? Tomas Venclova yra teigęs, kad Maskvai parsidavusių lietuvių esąs labai mažas nuošimtis, ir nuo jų jam tekę iš Lietuvos bėgti. Kokiu būdu „sovietiniai lietuviai" gali pašalinti kliūtis tolimesniam santykių vystymuisi? Juk iš tikro tarp II Pasaulinio karo tremtinių ir okupuotos Lietuvos lietuvių ta kliūtimi buvo ir tebėra Maskva ir jai tarnaują „sovietiniai lietuviai". Tik reikia labai abejoti, kad jie būtų tokie galingi, kad be Maskvos sutikimo patys galėtų pasirinkti bendravimo ar bendradarbiavimo kryptį. Mockūnas teigia, kad vad. „krypties pasirinkimą" „sovietiniams lietuviams" riboja tokie veiksniai, kaip Vilniuje viešbučių trūkumas, Lietuvos laikymas karinėje zonoje, konjunktūros svyravimai ir Amerikos-Sovietų Sąjungos santykiai. Bet ar taip? Ar tuo galinguoju veiksniu nėra pati Maskva? Juk jei „sovietiniams lietuviams" lietuviškąją misiją vykdyti kliudo nuo jų pačių nepriklausančios sąlygos, kurias nurodo Mockūnas, tai „sovietiniai lietuviai" galėtų pasirinkti kryptį, kur tos sąlygos neegzistuoja — būtent pasukti į rytus pas Gudijos ir Sibiro lietuvius: ten siųsti lietuvių kalbos mokytojus, dainininkus, rašytojus, menininkus, iš ten į lituanistinius kursus Vilniuje atsivežti studentų. Bet mes žinome, kad jie to padaryti negali, net jei norėtų, mat Maskva yra pagrindinė „kultūrinių ryšių" krypties lėmėja. Dar būtų vienas būdas, kuriuo gal okupuotos Lietuvos rašytojai galėtų paliudyti savo ištikimybę Lietuvos laisvei, — tai surasti kelius į laisvąją pogrindžio spaudą. Bet jų čia nejusti. Netenka tad abejoti, kad išvykose į laisvąjį pasaulį jie vykdo KGB pavestą misiją.

Mockūnas, darydamas savo prielaidas, skleidžia Lietuvos reikalui žalingą dezorientaciją angliškai kalbančiame pasaulyje.

1984—1985 LFB Centro valdyba. Iš kairės stovi: Stasys Džiugas, Vladas Sinkus. Sėdi: Juozas Baužys, pirm. Bronius Nainys, Česlovas Grincevičius. Nuotr. J. B.

Šiuos svarstymus baikime vėl Trojos karo epizodu. Kaip žinome, Trojos paimti graikai jėga neįstengė. Ir medinis arklys į Trojos miestą pats nebūtų įėjęs. Dezorientacijos dėka, kad arklys esąs pastatytas deivės Atenos garbei, patys trojiečiai išgriovė Trojos miesto sieną ir savo jėgomis arklį įvilko į miestą. Kas atsitiko, žinome.

„Palyginimas nėra įrodymas", sako prancūzų priežodis. Ir iš tikro, Trojos arklio pavyzdžiu spręsti komplikuotą ryšių su kraštu problemą būtų neatsakinga. Juk sovietiniame arklyje gali būti paslėpti kariai ne tik su maskvinėmis, bet ir su lietuviškomis širdimis. Bet jei ir tokių nebūtų, visi čia atvykę ar atsiųsti turėtų būti priimami su laisvo žmogaus atvirumu, lietuviška meile, bet ir su rezistenciniu apdairumu. Net ištikimieji Maskvai, pabuvoję tarp laisvųjų žmonių, pakvėpavę laisvoje atmosferoje, bus paliesti nerimo, abejonių ir

Sovietijon parsiveš naujų atsakymų ieškančias širdis ir protus.

Pagrindinis pavojus išeivijai, — jei ji už tikrą pinigą priimtų Maskvos suplanuotus ir KGB kontroliuojamus „kultūrinius ryšius". Yra faktas, kad toks pasitaikantis mūsiškių naivumas liūdina net kai kuriuos čia atvykstančius intelektualus, nekalbant apie aktyviąją rezistenciją Lietuvoje.

Sprendžiant ryšių su Lietuvos lietuviais klausimą, būtina išgirsti krašto rezistencijos balsą. Jeigu mes kartu su krašto rezistencija nešauksime, tai, poeto Henriko Nagio žodžiais, „Aukštaitijos, Suvalkų ir Žemaitijos žemės, Dzūkų ir Vilnijos laukai ir akmenys šauks".