KONSERVATIZMAS IR EKSTREMIZMAS
KOMENTARAI IR AKTUALIJOS
Vilius Bražėnas rašo (“Į Laisvę”, 1979 rugs., 38 p.), kad “visų prezidentų administracijos, nuo Wood-row Wilson iki Richard Nixon, vykdė dvipartinę užsienio politiką sustiprinti Sovietų Sąjungą. Ši politika yra neskelbiama. Tai yra tautinės savižudybės politika”. Tokia savo išvada autorius apšaukia visas Amerikos administracijas pro-komunistinėmis, nedarydamas išimties ne tik Trumanui, bet, matyti, nei Eisenhoweriui, Johnsonui ir nei Nixonui. Bražėnas žodžio “pro-komunistinis” nevartoja, tačiau skaitytojui sunku jo išvengti, kai autoriaus Bražėno nuomone, II Pasaulinio karo, Korėjos karo, Vietnamo karo politika pasitarnavusi sovietams, kad “JAV politinė bei ekonominė galia buvo panaudota” nuversti draugiškom vyriausybėm, tokiu būdu palengvinant ir paspartinant “raudonosios tironijos plėtimuisi” (36 p.). Pagal tokią logiką, Lietuvos paskutinysis prezidentas A. Smetona gen. V. Vitkauską paskyrė kariuomenės vadu, kad tuo būdu palengvintų sovietinę Lietuvos okupaciją, o opozicijos lyderis K. Bizauskas tikriausiai buvo slaptas komunistas, patikėdamas Stalino žodžiu, kad jisai, kaip mažos tautos vaikas, norįs mažas tautas apsaugoti. Bražėno “konservatyvizmas” yra ekstremistinis — tai ne National Review ir ne William Buckley. Savo argumentus Bražėnas remia įvairiomis citatomis, kurių ne visos pilnai nurodytos ir ne visos buvo man įmanoma patikrinti. Peržiūrėjau Zbigniew Brzeziński knygą Between Two ages ir The New York Times, 1961.VIII.16 tekstą.
Savo straipsny Bražėnas rašo, “kad neabejotume, kokios tautų bendruomenės siekiama, toje pat knygoje Brzeziński pareiškia: ‘Marksizmas, liaudyje paskleistas komunizmo forma, atstovauja didžiulei pažangai žmogaus sugebėjime įprasminti sąryšį su šiuo pasauliu’ ”. Iš to išeina, pagal Bražėną (bet jis palieka skaitytojui susidaryti neišbėgiamą išvadą), kad prezidento Carterio asistentas valstybės saugumo reikalams nori sukurti komunistinę tautų bendruomenę! Gėda taip insinuoti ir taip klaidingai ir iš konteksto cituoti žmonių straipsnius. The New York Times strp. yra “sutvarkytas” panašiai. Laikraštis rašė apie Vakarų Berlyne komunistų pastatytą ar statomą (dar nebuvo baigta) sieną, bet {L skaitytojas nerado citatoje nei žodžio “Berlynas”, nei Kremliaus elgesio principų palyginimo su vakarietiškaisiais, nei Hitlerio-Stalino pakto pasmerkimo kaip “išdavystės” (“perfidy”), nei laikraščio išvados, kad istorija pilna amoralių diktatūrų kapų, kai laisvės jėgos po moralės įstatymu žygiuoja pirmyn. Laikraštis taip pat primena, kad Vakarų įsitikinimas, jog reikia vengti karo ir kraujo praliejimo net komunistinėm sistemom nuversti, neturėtų Kremliaus nuvesti į galvojimą, kad Vakarai eis savižudybės keliu ir visad priims ko-egzistenciją su blogiu (komunizmu), kad tik išvengtų galutinio susirėmimo su Sovietų Sąjunga. Gi dar blogiau, kad autorius ne tik cituoja pusę sakinio, nukirsdamas, kas jam nepatinka, bet net visai pakeičia kito sakinio mintį.
Pridedu tekstą to The New York Times paragrafo, kurį vertime į lietuvių kalbą cituoja straipsnio autorius. Ne anglosaksų kraštuose gyvenantiems “Į Laisvę” skaitytojams duodu pilną to paragrafo vertimą, nors, žinoma, dėl vieno kito vertimo niuanso gali iškilti nuomonių skirtumas.
Originale diskutuojamas NYT paragrafas yra toks:
While the Soviets seek to stir up revolution and war against us wherever they can— even to the perfidy of the Hitler-Stalin pact — we must seek to discourage anticommunist revolts in order to avert bloodshed and war. We must, under our own principles, live with evil even if by doing so we help to stabilize tottering Communist regimes, as in East Germany, and perhaps even expose citadels of freedom, like West Berlin, to slow death by strangulation.
The Soviets not only scoff at our scrouples but have also learned to take advantage of them in order to pursue their own ends with impunity. But history is dotted with the graves of amoral dictatorships while forces of freedom under the moral law march on. The Soviet dictator might well remember that even the moral law prescribes a line beyond which surrender to amorality becomes immoral and that the West is not so “scrupulous” as to commit suicide to escape a showdown with him.
Viliaus Bražėno vertimas:
Mes turime siekti prieškomunistinių sukilimų atgrasymo, kraujo praliejimui ir karui išvengti. Nežiūrint savų principų, mes turime susigyventi su blogiu, jeigu tai darydami mes net padėsime stabilizuoti griūvančius komunistinius režimus kaip Rytų Vokietijoje, ir gal net išstatysime laisvės tvirtoves lėtai mirčiai nuo užsmaugimo.
Pilnas vertimas lietuvių kalbon būtų toks:
Nors sovietai siekia, kur tik gali, sukelti prieš mus revoliuciją ir karų — nevengdami Hitlerio - Stalino pakto išdavikiškos klastos, — tačiau kraujo praliejimui ir karui išvengti mes turime siekti pristabdyti prieškomunistinius sukilimus. Vadovaujantis savo principais, mums reikia priimti blogį, net gi jei tuo būdu mes padėsime stabilizuoti netvirtus komunistinius režimus, kaip Rytų Vokietijoje, ir galbūt išstatysime lėtos mirties nuo uždusinimo pavojun laisvės citadėles, kaip Vakarų Berlyną.
Sovietai ne tiktai tyčiojasi iš mūsų skrupulų, bet taip pat išmoko pasinaudoti jais, nebaudžiamai siekdami savo tikslų. Tačiau istorija yra paženklinta nemoralių diktatūrų kapais, kai tuo tarpu laisvės jėgos, moralės įstatymo vedamos, žygiuoja į priekį. Sovietinis diktatorius turėtų gerai prisiminti, kad net moralės įstatymas nubrėžia ribą, už kurios pasiduoti nemoralumui pasidaro nemoralu, ir kad Vakarai nėra tiek "skrupulingi”, kad pasirinktų savižudybę, siekdami su juo (sovietiniudiktatoriumi) išvengti susirėmimo.
Šiuomi nenoriu ginti Amerikos klaidų, padarytų santykiuose su Sovietų Sąjunga, galima ir anksčiau cituotą pareiškimą kritikuoti, tačiau tenka atkreipti dėmesį, kad Bražėnas — gal pasitikėdamas John Birch draugijos literatūra, kuria jis matyt naudojasi — vartoja neleistiną metodą istorinei teisybei nustatyti. Tuo pačiu jis verčia skaitytoją suabejoti savo prielaidomis ir dar labiau — atmesti, kaip pagrindo neturinčias, jo praktines išvadas.
Autorius taip pat kritikuoja Lietuvių Fronto programinį “Credo”. Čia, mano nuomone, Vilius Bražėnas sumaišo LF kritišką nusistatymą kapitalistinės ekonomijos ir socialinės tvarkos atžvilgiu su LFrontui primetamu neutralumu “laisvojo pasaulio ir tarptautinio komunizmo” grumtynėse. Lietuvių Frontas labai aiškiai pasisako už demokratiją, prieš diktatūrą, prieš komunistinę santvarką, bet LFrontas taip pat pasisako už daugiau europietinę, Lietuvai daugiau tinkamą mišrią ekonominę santvarką. Tų dalykų nereikia maišyti ir nereikia Lietuvių Fronto vaizduoti, kaip nebojančio “kuri pusė laimės šią gigantišką kovą”. Bražėnas nori LFrontą nutempti į “gyvastingai atgimstantį konservatizmą ir besklindantį naująjį amerikonizmą”. Toks konservatyvizmas, kurį siūlo Bražėnas t. y. neskiriantis tarp politinės ir ekonominės santvarkos, neskiriantis Sovietų Sąjungos nuo “tarptautinio komunizmo”, insinuojąs, kad Amerikos valdantieji sluogsniai ir visos JAV administracijos sąmoningai silpnina Ameriką ir tik ieško būdų kaip sustiprinti Sovietų Sąjungą, veda tiktai į loginį ir filosofinį susimaišymą ir į politinį akligatvį.
Čia turime reikalo ne su filosofiniu konservatyvizmu, bet su politiniu ekstremizmu, kuris kompromituoja tiek konservatyvią filosofiją tiek politiką.
Vytautas Vardys
