JAV LB VIII Tarybos rinkimai

IŠEIVIJOJE

Juozas Gaila
JAV LB LB Valdybos pirmininkas 1973-1976

Norint išlaikyti žmoguje gyvą mintį, intelektualinį budrumų, reikia nesitenkinti programų skelbimu, o visais galimais būdais jų idėjas pakartotinai ir nuolat nuleisti į asmenį ir asmenį artinti į idėją.

Juozas Brazaitis

Reikia, kad organizacijos idėjos virstų iš pradžių medžiaga asmens galvojimui, paskui virstų jo nuosavu galvojimu ir jautimu. Paskui jos virs ir aplinkiniuose galvojimo šviesa ir spyruokle veikti.

Juozas Brazaitis

Tarybos sąranga

Pagal veikiančius Jungtinių Valstybių Lietuvių bendruomenės organizacinius nuostatus bendruomenės taryba yra vyriausias bendruomenės organas, kurį sudaro trejiem metam pilnateisių lietuvių rinkti atstovai plūs krašto valdybos nariai ir apygardų pirmininkai. 1949 Vliko priimti Laikinieji PLB santvarkos nuostatai (28 str.) buvo nustatę bendruomenės tarybai demokratinę sąrangą: tarybą sudaro krašto pilnateisių lietuvių tiesioginiu ir slaptu balsavimu rinkti atstovai. Tarybos demokratinė sąranga buvo palikta ir JAV LB Laikinojo organizacinio komiteto 1952.III.6 priimtuose JAV LB Laikinuosiuos įstatuos: LB tarybą sudaro trejiem metam visų pilnateisių lietuvių tiesioginiu ir slaptu balsavimu renkami nariai. Šie JAV LB Laikinųjų įstatų demokratinės LB tarybos nuostatai I-sios JAV LB tarybos sprendimu buvo įrašyti 1956. IV.22 priimtuose jau nuolatiniuose JAV LB įstatuose.

 Tačiau tarybos išrinktoji JAV LB centro valdyba demokratine tarybos sąranga nebuvo užganėdinta. Esą netikslinga ir neteisinga, kad centro valdybos žmonės, kuriem tenka nešti sunkiausią bendruomenės organizacijos vykdomų darbų naštą, bendruomenės vyriausiame organe — taryboje neturi mandato. Iš paviršiaus tokia valdybos pretenzija atrodo pagrįsta. Tačiau ji priešinga bendruomenės tarybos demokratinei sąrangai, nes šalia visų pilnateisių lietuvių rinktų atstovų tarybos nario teises pripažįsta ir LB vykdomojo organo pareigūnam. Tuo būdu LB taryba tampa ne demokratiniu, o hibridiniu organu, kurio tik dalis yra demokratinė, atėjusi visuotiniais rinkimais, o antra dalis yra autoritetinė, arba veikmeninė, atėjusi iš valdybos nario pareigų autoriteto. Vis dėlto, nepaisant LB valdybos minėtos pretenzijos aiškios prieštaros LB tarybos demokratinei sąrangai, jau I-oji JAV LB taryba 1957.IX.2 JAV LB tarybos demokratinę sąrangą pakeitė į hibridinę, nustatydama, kad JAV LB tarybą sudaro: a) visų pilnateisių lietuvių rinkti atstovai ir b) centro valdybos nariai ir bendruomenės apygardų pirmininkai arba apygardų valdybų atstovai.

Šiaip pažeista bendruomenės organizacijos demokratinė sąranga buvo palikta galioti ir 1960.IX.24 perredaguotuos JAV LB įstatuos. Autoritetinis, veikmeninis principas tarybos sąrangoje net buvo sustiprintas, šalia centro valdybos narių tarybos atstovo mandatą suteikiant ir kitų LB centrinių institucijų pirmininkam. Naujuosiuose, 1972.IV.30 tarybos priimtuose, JAV LB įstatuose anas autoritetinio principo LB taryboje išplėtimas vėl buvo susiaurintas tik į krašto valdybos narius ir apygardų pirmininkus.

Galima laukti, kad vyresniajai LB veikėjų kartai, brendusiai nepriklausomos Lietuvos autoritetinio režimo aplinkoje, pamažu išeinant iš apyvartos ir ateinant jau JAV demokratinėj aplinkoj brendusiem veikėjam, bus atstatyta ir JAV LB tarybos integrali demokratinė sąranga vietoj dabartinės hibridinės.

Antra vertus, jei ir toliau nebus atstatyta LB tarybos demokratinė sąranga, o palikta ligšiolinė hibridinė, tuo atveju, atrodo, būtų tikslinga LB tarybos atstovo mandatą suteikti ne tik LB kai kuriem aukštiesiem pareigūnam, bet ir kitų tautinių organizacijų bei institucijų atstovam, pvz. Lietuvos vyčiam, ateitininkam, skautam, jaunimo sąjungai, moterų organizacijom, redakcijom, parapijom arba ir kai kieno siūlomiem LB apylinkių pirmininkam, etc.

Renkamųjų LB tarybos atstovų skaičius, neskaitant ex officio gaunančių tarybos atstovo teises, lig šiol nėra nusistovėjęs. I-joj taryboj buvo 27, II-joj — 20, III-joj ir IV-joj po 31, V-joj — 37, Vl-joj 37 teisėti ir 5 “įteisinti”, Vll-joj — 42 ir VHI-joj — 60. Pridėję apygardų pirmininkus ir krašto valdybos narius, VlII-joj taryboj turėsime apie 80 sprendėjų. “Kam tokį griozdą išaugino” — klausia LB vienos apygardos rinkimų komisijos pirmininkas. Tikrai, kuriais sumetimais toks infliacinis tarybos atstovų skaičius nustatytas, viešumoje neteko pastebėti. Taip pat nėra duomenų įtarti, juoba nutarti, kad 20 galvų taryba buvo buvusi mažiau darbinga, mažiau vaisinga ar mažiau išmintinga už tas, kuriose buvo 31, 37, 42 atstovai plus dar ex officio galvos. Tarybos sudėties didinimas savaime dar nereiškia ir jos sugebėjimų bei paveikumo didinimo, o veikiau reiškia tik jos kaštų ir kai kurių nepatogumų tarybai susirinkti didinimą. Todėl tarybos atstovų didinimui turi būti tikrai rimta priežastis.

Dėmesio vertas LB tarybos sąrangai priekaištas, kad vietoj mirusio ar pasitraukusio tarybos nario ateina daugiausia iš eilės balsų gavęs kandidatas. Daugumos sistemos rinkimuose, kur bendrame kandidatų sąraše dalyvauja įvairių grupių siūlomi, kartais diametraliai skirtingų nusistatymų, kandidatai, toks metodas netinka, nes gali pakeisti tarybos daugumą, t.y. pačių balsuotojų valią. Todėl daugumos sistemoje “už durų” laukiančių kandidatų eilės negali būti. Juk tokiu atveju nei nauju kongresmanu, nei senatorium, nei viceprezidentu ar prezidentu neina kandidatas. O jau kadencijos metu mirus ar atsistatydinus, arba gubernatorius skiria naują, arba kongresas renka, arba daromi nauji rinkimai vakuojančiai vietai užimti.

Tarybos rinkimų tvarka

Tarybos rinkimų tvarka beveik su kiekvienais tarybos rinkimais vis buvo mažiau ar daugiau keičiama. O tačiau ir VIII-sios tarybos rinkimų tvarka tebesišaukia pataisoma.

I-sios ir Il-sios tarybos rinkimam visose Jungtinėse Valstybėse buvo tik viena rinkimų apygarda su vienu bendru kandidatų sąrašu. Visi JAV pilnateisiai lietuviai iš 95 kandidatų į I-ją tarybą turėjo atrinkti 27 atstovus, į II-ją — iš 76 kandidatų 20 atstovų. Numanu, kad ir sąmoningam balsuotojui iš 95 kandidatų susirasti 27 sau patinkamiausius, arba iš 76 sau patinkamiausius 20, nėra lengvas, juoba greitas sprendimas prie rinkimų urnos. Visai natūralu, kad tokiuose balsavimuose daugiausia balsų tenka tiem kandidatam, kuriem tinka amerikiečių “celebrity” ar lietuvių žymūno, įžymybės pavadinimas, nors tos įžymybės kartais su pačios LB tarybos uždaviniais ir nedaug ką bendra beturėtų. Tur būt todėl jau III-ją tarybą rinkome apygardomis. (Beje, Laikinojo Organizacinio komiteto 1952 priimtuose LB laikinuosiuose įstatuose (44 str.) jau buvo nustatyta, kad “JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos rinkimai vyksta apygardomis”. Tik vėliau tas nuostatas buvo pakeistas).

I-sios, II-sios, III-sios tarybos rinkimų tvarką galima laikyti ir cenzine, nes už balsavimo teisę reikėjo susimokėti tautinio solidarumo įmokas. Su IV-sios tarybos rinkimais tas “cenzas” buvo panaikintas ir balsuotojų skaičius pusėtinai šoktelėjo: II-sios tarybos rinkimuose buvo 4137, III-sios — 4648, o IV-sios jau 7575.

Jau organizaciniame komitete (Loke) prasidėjo nesutarimai, ar LB tarybos rinkimam taikyti daugumos (mažoritarinę) sistemą, ar proporcinę? Ir Loke ir LB taryboje lig šiol vis laimi daugumos sistema prieš proporcinę, nors proporcinė būtų palankesnė išeivijos pasaulėžiūrinių nuotaikų vaivorykštei pasireikšti.

Savo ruožtu daugumos sistema šlubuoja ta prasme, kad dažnas tarybos mandatas tenka tokiam kandidatui, kuris nesurenka visų balsų absoliutinės daugumos. Mat, esant ne dviem, o daugiau kandidatų vienam mandatui, balsai išsisklaido, juoba, kad balsuotojas, neišskiriant net sovietinių balsavimų, neverčiamas balsuoti už tiek kandidatų, kiek renkama atstovų, o gali tenkintis pabalsavęs už vieną ar du, nors renkami 4 ar 5 atstovai. Balsam išsisklaidžius, ir pirmaujantieji kandidatai nesurenka visų balsų absoliutinės daugumos. Kaip šią daugumos sistemos ydą pataisyti, matyt, lig šiol neturima recepto. Ir JAV senato ar prezidento rinkimuose, kai kandidatuoja ne du, o trys ar keturi kandidatai vienam postui, išrinktasis nesurenka visų balsų absoliutinės daugumos.

Su III-sios LB tarybos rinkimais, pradėjus juos vykdyti apygardomis, rinkimų procesas buvo suskaldytas į dvi dalis: dalis rinkimų proceso vyksta rinkimų apygardos rėmuose, dalis — visų apygardų bendroje plotmėje. Apygardomis vyksta kandidatų siūlymas ir balsavimas, o mandatų paskirstymas apygardom vyksta jau po balsavimo, visų apygardų balsus sudėjus į bendrą katilą ir pagal apygardos balsų skaičių jai paskiriant proporcingą dalį tarybos mandatų.

Šioks rinkimų proceso suskaldymas, nors iš paviršiaus gali atrodyti visai teisingas, nes sudaro sąlygas nustatyti kiekvienam tarybos mandatui vienodą balsų skaičių, vis dėlto rinkimam apygardomis nepritaikomas, nes pažeidžia demokratinių rinkimų principus, kurie reikalauja, kad rinkėjai, ir kandidatus statydami ir už juos balsuodami, tikrai žinotų renkamųjų mandatų skaičių. Kai rinkėjai nežino, kiek jų apygarda turi mandatų, kiek reikia išrinkti atstovų, tai rinkimų procese ne tik neaišku, kiek galima siūlyti kandidatų (jų siūlomas kiekis priklauso nuo to, kiek reikia išrinkti atstovų), bet ir negalima išlaikyti demokratinių rinkimų lygybės principo. Pvz. kad ir VIII-sios tarybos rinkimuose pagal rinkimų taisykles buvo leista balsuoti: Chicagos apygardoje už 24 kandidatus, Detroito — už 6, o po balsavimo pagal tas pačias taisykles paaiškėjo, kad Chicagos apygardai tenka tik 20 mandatų, Detroito — tik 4 mandatai. Kuo pagrįstas toks balsavimas, kai 20 atstovų išrinkti balsuojama už 24 kandidatus, ne už 20? Ar teisingas toks balsavimas, kai 4 atstovam išrinkti balsuojama už 6? Maža to. Tokią privilegiją turi tik kai kurios rinkimų apygardos. Kitos tuo atžvilgiu nuskriaustos. Taigi rinkimų lygybės principas pažeistas. Savo ruožtu, taisyklės nustatė Clevelando apygardoje balsuoti ne daugiau, kaip už 6 kandidatus, Bostono — už 3,    Hartfordo — už 4, New Yorko — už 4. Tačiau po balsavimo pagal tas pat taisykles Clevelando apygarda gauna 6 atstovus, Bostono — 4, Hartfordo — 5, New Yorko — 6. Ar teisingas toks balsavimas, kai taisyklės leidžia balsuoti už 6 kandidatus, o po balsavimo nustato 8 atstovus? leidžia balsuoti ne daugiau, kaip už 3, o po balsavimo nustato 4 atstovus? leidžia balsuoti už 4,    o po balsavimo nustato 5 ar net 6 atstovus? Kas Clevelando, Bostono, Hartfordo, New Yorko apygardom tuos nebalsuotus atstovus išrinko? Jie atsirado ne balsuotojų valia, o tik visai pašalinių aplinkybių dėka. Ir tai yra ne tik rinkimų lygybės principo pažeidimas, bet apskritai nesiskaitymas su demokratiniu rinkimų procesu. Teisingai VlII-sios tarybos vienos apygardos rinkimų komisijos pirmininkas po rinkimų rašė:

— Pagal šią sistemą New Yorko apygarda su tais pačiais 697 balsuotojais gali gauti nuo 3 iki 7 mandatų — žiūrint. . , koks Čikagoj bovo oras ir kiek Marquette Parke paveikė Naujienų lojimas. Kitaip sakant, N.Y. mandatų skaičius pareis nuo kitų apygardų, ypač nuo Čikagos balsuotojų skaičiaus, nes vien Čikaga gali nulemti, ar balsuotojų bus buvę 9 ar 6 tūkstančiai, atseit, ar koeficientas mandatams nustatyti bus 150, ar 100. Kas gali įtikinančiai paaiškint, kokia teorine teisybe ar praktine nauda pateisinama tokia “proporcinė” sistema?

Aišku, tokiai rinkimų tvarkai, kuri pažeidžia rinkimų lygybės principą ir kai kuriose rinkimų apygardose be balsuotojų valios “išrinkdina” dalį atstovų, pateisinimo nėra, išskyrus taisyklių leidėjų užsispyrimą. Šia prasme dėmesio vertos taisyklių leidėjų reakcijos į savo laiku (renkant Vl-ją tarybą) garbės teismo atitinkamą išaiškinimą. Esą tai taisyklių leidėjų niekinimas, prievartavimas ir neatsižvelgimas j LB reikalus. Taigi! Kai šitaip buvo sutiktas ir suprastas garbės teismo kompetentingas išaiškinimas, nenuostabu, kad ir vėlesnės rinkimų taisyklės tą išaiškinimą ignoravo, vis išleisdamos iš akių, kad rinkimų apygarda yra visai nepriklausoma nuo kitų rinkimų apygardų duomenų, kad yra visai savarankiškas rinkimų vienetas visam rinkimų procesui, pradedant rinkikais, kandidatais, balsavimais ir baigiant mandatais, kuriuos privalu nustatyti prieš balsavimą.

Šioj vietoj dera pastebėti, kad apskritai klaidingas yra mastas nustatinėti atstovų skaičių pagal apygardos balsuotojų skaičių, kuris gali kaitaliotis pagal visai atsitiktines aplinkybes. Taisyklių leidėjam verta žinoti, kad, nustatant apygardai mandatus, balsuotojų skaičius yra tik vienas iš tam tinkamų elementų, bet anaiptol ne vienintelis, nes atstovas ne tik balsuotojam atstovauja, bet visiem savo apygardos lietuviam, todėl, nustatant apygardos mandatus, nedera išleisti iš akių ir šio elemento.

Rinkimų organizacija

I-sios ir II-sios tarybos rinkimus vykdė Vyriausioji rinkimų komisija ir 55 bei 56 apylinkių rinkimų komisijos. Su III-sios LB tarybos rinkimais, įvedus rinkimus apygardoms, atsirado ir apygardų rinkimų komisijos. Vyr. Rinkimų komisijai vadovaujant, III-sios LB tarybos rinkimus vykdė 5 apygardų rinkimų komisijos ir 56 apylinkių rinkimų komisijos; IV-sios tarybos — 5 apygardų ir 63 apylinkių rinkimų komisijos; V-sios tarybos — 5 apygardų ir 62 apylinkių rinkimų komisijos; VI-sios — 9 apygardų ir 55 apylinkių rinkimų komisijos; VII-siös — 8 apygardų ir 59 apylinkių rinkimų komisijos; ir VlII-sios — 10 apygardų ir apylinkių rinkimų komisijos.

LB tarybos rinkiminės apylinkės teritorija atitinka veikiančios LB apylinkės teritoriją, o tarybos rinkimų apygardos teritorija, su kai kuriomis išimtimis, atitinka LB veikiančių apygardų teritoriją. Pats toks sutapdinimas rinkimų apylinkės ir apygardos su LB organizacijos administracine-organizacine apylinke ir apygarda apskritai yra tikslingas, išskyrus Chicagos apygardos atvejį. LB Chicagos apygardos teritorija nėra pati didžioji, bet yra pati gausioji lietuvių. Ir tokia unikali Chicagos apygardos padėtis nesiderina nei su visomis kitomis LB apygardomis, nei su pačiu demokratiniu rinkimų lygybės principu. Savo mase Chicagos apygarda yra tarsi saulė, o visos kitos apygardos — tik jos planetos. Susidaro nenormali padėtis, kai LB taryboje iš 42 mandatų, priklausančių 8 apygardom, vienai Chicagos apygardai tenka 24 mandatai. Šioji anomalija yra šalintina. Chicagos apygardos “kolosas” reikia suskaldyti į kokias tris apygardas. Pvz. viena galėtų apimti tik Marquette parko ir E. Chicagos apylinkes; kita — Bridgeporto, Brightonparko, Cicero, Gage parko, Melrose parko pylinkes; o dar kita — apylinkes už Chicagos ribų: Auroros, Beverly Shores, E. St. Louis, Hot Springs, Kenosha, Lemont, Milwaukee, Omaha, Rockford, Roseland ir Waukegan.

Rinkimų organizacijos formalus uždavinys yra labai siauras — rinkimų taisyklių rėmuose įgalinti dalyvauti rinkimuose tuos, kurie dalyvauti nori. Bet tai yra labai vienašališkas LB tarybos rinkimų proceso supratimas. Praktiškai LB tarybos rinkimų procesas šalia savo formalaus uždavinio — trejiem metam išrinkti LB tarybos atstovus, turi dar ir platesnį, tautinį uždavinį — suteikti išeivijos lietuviam progą lietuviais prisipažinti ir pasirodyti. Lietuviais prisipažinti ir pasirodyti net ir tiem lietuviam, kurie šiaipjau yra nuo lietuviškojo gyvenimo atitrūkę, nepriklauso nei kuriai lietuvių organizacijai, nei lietuvių parapijai, dažnas ir lietuvių kalbos nemoka. LB tarybos rinkimų proceso šį antrąjį aspektą rinkimų nuostatai tik trumpai primena:

— Balsuoti yra kiekvieno pilnateisio ne jaunesnio kaip 18 metų amiiaus JAV lietuvio tautinė pareiga ir garbė (35 str.).

Kai balsavimas yra tautinė pareiga ir garbė, tai natūralu, kad rinkimų organizacija šiai tautinei pareigai atlikti ir šiai tautinei garbei pademonstruoti pasistengtų sudaryti juo palankesnes ir patrauklesnes sąlygas. Pvz. ar šia prasme nebūtų tikslinga LB tarybos rinkimų dieną sutapdinti su MOTINOS DIENA, antrąjį gegužės sekmadienį? Juk lietuvė motina faktiškai yra pirmasis ir pagrindinis lietuvybei išlaikyti veiksnys. Motina ta prasme yra ir lietuvybės motina, lietuvybės patronė. MOTINOS DIENOS tradiciją pasirinkdami ir savo tautinei pareigai atlikti ir savo tautinei garbei demonstruoti, patiem LB tarybos rinkimam galėtume sudaryti šventišką aplinką ir tuo skatintume rinkimuose dalyvauti ir lietuvybei atvėsusius.

Savo ruožtu, rinkimų organizacija neturėtų balsuotojo sunkinti nebūtinais formalumais. Pvz. tokiu nebūtinu balsavimo formalumu tenka laikyti VlII-sios tarybos rinkimų taisyklėse įvestas balsuotojo parašo būtinumas, atrodo, paskolintas iš amerikiečių praktikos. Šioji LB VIII tarybos rinkimų naujovė jokiu būdu nesudaro balsuotojui patrauklumo. Ir ne todėl, kad ir mažai raštingas nesugebėtų savo parašo balsuotojų lape šiaip taip suraityti, bet pirmiausia dėl savo psichologinio poveikio. Mūsų žmogus įpratęs į savo parašą žiūrėti kaip į labai rimtą dalyką. Jam parašas yra įsipareigojimo simbolis ir todėl lengva ranka nelinkęs jo dėti. Kam savo metu teko rinkti parašus po jaunimo peticija, tas bus ne kartą susidūręs su klausimu, ar tikrai jis, tas parašas, reikalingas? ar nebus kartais jis panaudotas kokiam kitam reikalui?

Atrodo, kad tas balsuotojo parašo nuostatas VlII-sios tarybos rinkimų taisyklėse bus atsiradęs ryšium su priekaištais kai kuriom Chicagos apylinkėm dėl VII-sios tarybos balsavimo sąžiningumo. Esą kažkuri LB Chicagos apylinkė, pasirūpinusi ar Draugo, ar Naujienų prenumeratorių adresus ir jų adresatam išsiuntinėjusi balsavimo korteles. Jei taip iš tikrųjų ir buvo buvę (joks kompetentingas organas to nėra nustatęs ir paskelbęs); tai tokią iniciatyvą, skatinusią lietuvius atlikti savo tautinę pareigą ir savo tautinę garbę pademonstruoti, tektų tik sveikinti ir toliau plėsti. Nagi ir mūsų apylinkės valdyba kartais pasinaudoja LB reikalui kitų institucijų adresynu. Beje, niekam nepaslaptis, kad pvz. adresas, duotas vienam amerikiečių žurnalui, su laiku atsiduria ir kelių kitų amerikiečių laikraščių bei žurnalų valioje. Matyt, ir amerikiečiai savo reikalui adresus medžioja ne tik iš telefonų knygų, bet ir įvairiais kitais būdais. Bet net ir prileidus, kad vienoj kurioj rinkimų apylinkėje pasitaikė nesąžiningumo, ar tikslinga tuo pretekstu sunkinti ir kitų 58 apylinkių balsuotojus? (VII-sios tarybos rinkimuose buvo 59 apylinkės). Pagaliau, kaip pačių amerikiečių nuolatiniai nusiskundimai rinkimų vykdymo nereguliarumais liudija, balsuotojo parašas net nėra tikra apsauga, o LB tarybos rinkimuose jis tikrai sunkino balsuotojo padėtį. LB tarybos rinkimai dėl įvesto balsuotojo parašo tikrai plus deficit quam proficit!

Rinkimų rezultatai

Turint galvoj VlII-sios tarybos rinkimuose varytą jų, tų rinkimų, boikotavimo akciją, rinkimų rezultatai yra patenkinami, bet nėra džiuginantys. Palyginti su VII-sios tarybos duomenimis, VlII-sios tarybos rinkimuose: 1) Los Angeles apyg. balsuotojų sumažėjo 21%; visai iškrito S. Francisco ir Portlando apylinkės; 2) Chicagos apygardoje balsuotojų sumažėjo net 44.6%, o didžiojoj Marquette parko apylinkėje net 58%; visai iškrito Rockfordo ir Roselando apylinkės; 3) Detroito apyg. balsuotojų sumažėjo 38%; 4) Clevelando apyg. — 15%; 5) Bostono apyg. — 16%; 6) Hartfordo apyg. — 9%; New Yorko apyg. — 9%; 8) New Jersey apyg — 25%; 9) Philadelphijos apyg. — 27%; 10) tik Floridos apyg. balsuotojų padidėjo 255%, nes prisidėjo naujos Auksinio Kranto ir Palm Beach apylinkės.

Žemiau dedama lentelė įgalina palyginti ne tik visų LB tarybų balsavimo duomenis, bet ir LB organizacinio tinklo padėties raidą, ir atskirų vietovių lietuvių bendruomeninį pastovumą.

LENTELĖ

 

Pastaba: Išskyrus Bostono apygardos rinkimų komisijos pirmininką, kitų apygardų rinkimų pirmininkai buvo nuoširdžiai paslaugūs suteikti šiai lentelei reikalingus VIII-sios tarybos rinkimų duomenis. Jiems didelis ačiū.

Konsolidacijos ar fragmentacijos keliu?

Jau 1960 L. Dambriūnas, apžvelgdamas penkiolikos pokario metų mūsų išeivijos visuomeninę veiklą, teisingai įžvelgė, kad “tarptautinė politinė raida nėra mums palanki”, kad “dėl to reikia ruoštis ilgai kovai”, kad “tam gi reikia sąmoningos, stiprios, gajos tautinės bendruomenės” ir kad todėl “vienas iš svarbiausių uždavinių yra mūsų tautinės bendruomenės stiprinimas, nes ji yra visokios veiklos Lietuvos labui pagrindas” (Į Laisvę, 1960, Nr. 20). VHI-sios LB tarybos rinkimai aiškiai byloja, kad tasai “visokios veiklos Lietuvos labui pagrindas” nuo 1973 iki 1976, užuot sustiprėjęs, yra pusėtinai sukrėstas. Ir ta Amerikos lietuvių tautinės bendruomenės pastarųjų metų atžanga nėra kokia staigmena. Jai priešiškos nuotaikos visą laiką buvo juntamos. Seniau ją kamavo skirtingų pasaulėžiūrų kovinės aistros. Su dypukų imigracija — senųjų ir naujųjų ateivių nesusigyvenimas ir tarpusavio susipratimo stoka. O keleliais pastaraisiais metais pagrindiniu Amerikos lietuvių nedarnos veiksniu pasidarė Lietuvos vadavimo uždavinių Jungtinėse Valstybėse vykdymas. Ne be pagrindo, apžvelgiant LB VII-sios tarybos rinkimus, buvo konstatuota, kad “tik patriotinės išeivijos vieningumą konsolidavusi, mūsų išeivija pajėgtų sutelkti ilgai distancijai reikalingus dvasinius ir medžiaginius išeivijos išteklius” ir kad “būtų nedovanotinas apsileidimas ir gal net tikras nusikaltimas Lietuvai, jei ir akivaizdoje ilgo ir sunkaus kelio į Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymą, JAV LB vadovybė nebandytų patriotinės išeivijos vieningumo atstatyti”. (Į Laisvę, 1973, Nr. 58). Negalima neigti tokių bandymų buvimo. Vis dėlto lig šiol tų bandymų pastangos buvo lygtinės, ir vertybių eilėje išeivijos vieningumas buvo subordinuotas kai kuriom kitom vertybėm, kaip teisė, sugebėjimai, rezultatyvumas, etc.

Ar toks subordinavimas pateisinamas? Tiesa, išeivijos vieningumas nėra pats sau tikslas, o tėra sąlyga. Bet išeivijos tautiniam savitumui išlaikyti bei ugdyti, o tuo pačiu ir išeivijos ilgos distancijos talkai mūsų tautos pastangom kovoje dėl savo laisvės ir valstybinės nepriklausomybės išeivijos vieningumas yra gyvybinės reikšmės sąlyga. Išeivijos fragmentacija reiškia ne tik išeivijos pajėgumo ir paveikumo nuosmūkį, bet ir pagreitintą egzistencinį sunykimą. Išeivijos fragmentacija yra išeivijos pačiai tautinei egzistencijai priešas Nr. 1. Ar tad neatrodytų, kad išeivijos fragmentacijos kaina yra per brangi, kad ją vertėtų mokėti net ir už naudojimąsi LB teise Lietuvą vaduoti, LB politiniais sugebėjimais, LB politinių pastangų laikiniu rezultatyvumu? Ar neatrodo, kad mūsų išeivijos Jungtinėse Valstybėse fragmentacijos kaina mokami laikiniai LB politiniai laimėjimai vis dėlto neatlygina išeivijos nevieningumo nuostolių ir pačiai LB organizacijai daromos žalos? Ne be rimto pagrindo buv. Lietuvos prezidentas velionis dr. K. Grinius kvietė išeiviją visuotinės tarpusavio amnestijos. Ne be rimto pagrindo buv. Vliko pirmininkas ir Lietuvybės išlaikymo tarnybos valdytojas velionis prel. M. Krupavičius garantavo Altai, kad LB organizacija jo funkcijų nepalies. (Žiūr. jo pagarsėjusią 1950.V.30 instrukciją, 13 str.). Ne be rimto pagrindo ir pavergtosios tautos balsas iš okupuotos Lietuvos kiekviena pasitaikiusia proga maldaute maldauja išeiviją būti vieningą, vengti fragmentacijos.

Kai mes, vaikai, tarpusavyje susikaudavome, mama vis sakydavo: “Tu jau didelis, supratingesnis, nusileisk tam kvailiukui”. Ir tekdavo nusileisti, nors kartais ir labai nenoromis, su skaudančia širdim, kad teisybė buvo tavo pusėje. Ir mūsų išeivijos atveju ištverti vieningume nėra lengvas uždavinys. Ar lengva būtų LB atsisakyti politinės akcijos, kai Vasario 16-sios aukos tai veiklai nuo $5,752.13 1972 jau 1973 pasiekė $10.006.75, 1974 — $15.481.85, 1975 — $18.080.57, o 1076 — $22. 697. Ar lengva būtų LB susiprasti su Alta, kai kažkuris Altos veikėjas grasina nenurimsiąs, kol LB organizacija nebūsianti palaidota, nors toks grasinimas ir tebūtų tolygus Chruščiovo pasigyrimui “We will bury you”. Bet fanatizmo visose organizacijose pasitaiko, nors tai pats blogasis patarėjas teisingai apsispręsti. Faktiškai fanatizmas yra išeivijos fragmentacijos varomoji jėga. Šios nelaimingos fanatizmo jėgos poveikiui išeivijos gyvenime minimalizuoti, pirmiausia turime saugoti mūsų bendrines organizacijas, kad jose neįsivyrautų fanatizmas.

Prof. Brazaitis buvo mėgėjas kontrastuoti uolą su srove. Ir išeivijos vieningumui puoselėti tiek LB organizacijoje, tiek ir bendrinėse mūsų organizacijose reikalingos ne nepajudinamos, kad ir visai teisėtose savo ambicijose uolos, bet gyvosios srovės, per laiką nugludinančios ir kiečiausias uolas. LB veikėjų kantrus sugebėjimas pakelti neteisingus priekaištus, susilaikyti nuo pasinaudojimo savo politine teise, kantrus sugebėjimas išeivijos vieningumo labui nuolankauti ambicingam “kvailiukui” per laiką savo padariniais gali mūsų išeivijos ir okupuotos Lietuvos labui pasitarnauti daug pozityviau, nekaip antagonizuojantys ir išeivijos fragmentaciją skatinantys LB teisėti politiniai dienos laimėjimai, kurių rezultatas per laiką gali būt aptartas anuo palyginimu, kad operacijos buvo sėkmingos, bet pacientas yra miręs.

Nuo to, ar LB VlII-ji taryba pasuks, nepaisant sunkumų bei aukų, konsolidacijos keliu, ar žiūrės pirmiausia politinių LB teisių ir sieks dienos laimėjimų, — labai daug pareis mūsų išeivijos Jungtinėse Valstybėse ateitis.

Vt. Vt.

Ar jau atsilyginai Į LAISVĘ prenumeratą?