Profesorius dr. Pranas Dovydaitis

Per pastarųjų penkiolika metų išeivijoje įvairūs autoriai yra paskelbę apie žymius Lietuvos vyrus keletą tokių stambių biografijų, kokių kažin ar esame turėję nepriklausomoje Lietuvoje. Šios rūšies reikšmingos knygos yra: Juozo Ereto “Stasys Šalkauskis” (1960), Aleksandro Merkelio “Antanas Smetona” (1964), Juozo Ereto “Kazys Pakštas” (1970), Jurgio Gimbuto ir Juozo Danio “Steponas Kolupaila” (1974), Petro Maldeikio “Mykolas Krupavičius” (1975) ir Juozo Girniaus “Pranas Dovydaitis” (1976). Tarp šių visų gražių veikalų ploniausia yra Stasio Šalkauskio biografija (278 psl.) ir pačios stambiausios — Antano Smetonos (740 psl.) ir Prano Dovydaičio (776 psl., neskaitant iliustracijų 16 psl.).

Šie du pastarieji veikalai, tartum susidurdami varžybose savo dydžiais ir puslapių skaičiais, simboliškai primena, kad šitų dviejų biografijų asmenybės buvo iš dalies panašios, bet dar labiau skirtingos, Lietuvos gyvenime ne kartą atsistojusios kaip varžovės iki priešiškų susidūrimų. Nors abu jie — Antanas Smetona ir Pranas Dovydaitis — buvo kilę iš lietuviško kaimo neturtingų, darbščių, dorovingų ir religingų šeimų, nors vaikystėje ir jaunystėje jie abu pasireiškė kaip labai gabūs, darbštūs, religingi bei patriotiški jaunuoliai, tačiau lietuvių tautos gyvenime jiedu nuėjo skirtingais keliais: pirmasis pasuko į politiką, galop tapdamas Lietuvos diktatorium, o antrasis visą gyvenimą išliko demokratas, tapęs moksleivių jaunimo ir darbininkų populiariu apaštalu, kurį pirmasis vargiai begalėjo pakęsti. Tačiau abu juodu giliai palietė didžioji Lietuvos nelaimė — sovietinė okupacija, dėl kurios Antanas Smetona turėjo bėgti iš tėvynės ir mirti Amerikoje (Clevelande užtrokšdamas per gaisrą), o Pranas Dovydaitis, likęs Lietuvoje, enkavedistų ištremtas į Sibirą ir Sverdlovsko kalėjime buvo sunaikintas.

Šių dviejų lietuviškų asmenybių gyvenimo pabaigos palyginimas tikriausiai išeitų netikslus be minėto dr. Juozo Girniaus gražaus veikalo apie apaštalautoją, mokslintoją, profesorių Praną Dovydaitį. Šiuo savo kūriniu, kuris pareikalavo kelerių metų darbo, mūsų žinomas filosofas ne tik dar kartą patvirtino savo stiprų literatūrinį talentą, bet ir nemažai nusipelnė lietuvių kultūrai, pasakodamas, vaizduodamas ir vertindamas vienos iš spalvingiausių lietuviškų asmenybių gyvenimą ir įvairius darbus nuo jaunystės iki mirties. Prano Dovydaičio gausūs bičiuliai ir jo idėjos vaikai ateitininkai ypač turi būti dėkingi dr. J. Girniui, kad jis ne tik kruopščiai išnagrinėjo didžiojo krikščionio ir patrioto turiningą gyvenimą, bet ir gana tiksliai atskleidė jo kančių aplinkybes sovietiniuose kalėjimuose.

Savo didžiulę knygą mūsų filosofas yra paskirstęs į dvi dalis. Pirmojoj daly arba pirmuosiuose 316 puslapių jis pasakoja apie intensyvų Dovydaičio gyvenimą, kurį prievarta nutraukė jėgos ir medžiagos garbintojai, rusų komunistiniai ateistai. Tarp daugelio šio vyro gyvenimo faktų net šių dienų apatišką ir išlepintą jaunimą gali sudominti Dovydaičio mokslo metai — kai dėl studentų streiko nebegalėdamas grįžti į rusišką mokytojų seminariją Veiveriuose, per dvejus metus, tėviškėje dirbdamas visus ūkio darbus, Dovydaitis pats pasiruošė gimnazijos baigiamiems egzaminams, o juos sėkmingai išlaikęs, studijavo Maskvos universiteto dviejuose fakultetuose ir drauge ėmėsi redaguoti “Ateities” žurnalą.

Šitoj pirmoj savo knygos daly J. Girnius turi progos gana plačiai užgriebti beveik pusės šimto metų kultūrinio ir politinio Lietuvos gyvenimo reiškinius, pradedant nuo Dovydaičio lankytos rusiškos pradžios mokyklos lietuvių spaudos draudimo laikais (tiksliau nuo 1896 m.) iki Sovietų Sąjungos invazijos į Lietuvą 1940 m. Anuos kultūrinius reiškinius J. Girnius dar papildo antrojoj daly, ypač jos pirmuoju skyrium, kur jis kalba apie Dovydaičio visuomeninius darbus. Šitaip šios biografijos daugelis faktų iliustruoja kultūrinės bei politinės Lietuvos istorijos puslapius XX amžiaus pirmojoj pusėj. Tiesa, šiuo istoriniu žvilgsniu žiūrint, Pr. Dovydaičio biografas neatidengia nieko nauja, ko vyresniosios kartos lietuvis šviesuolis bendrais bruožais nežinotų. Kartais kultūrinės Lietuvos istorijos išalkęs skaitytojas galėtų net pasigesti šiek tiek platesnių žinių apie “Saulės” draugijos veiklą, nes Dovydaitis yra buvęs ne tik šios draugijos išlaikomos gimnazijos direktorium Kaune 1916-20 m., bet taip pat trumpą laiką yra ėjęs pačios “Saulės” draugijos pirmininko pareigas. (Autorius, tiesa, pasiteisina dokumentinės medžiagos stoka). Turint prieš akis gana plačius dr. J. Girniaus istorinius užsimojimus ir sugebėjimus, reiktų taip pat tarti, kad jis prabėgomis tepamini Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto Kaune reformą, įvykdytą 1930-31 metais. Juk ji ne tik žymiai aprėžė universiteto autonomiją, nemažai jaudino profesūrą ir skaudžiai palietė Teologijos-filosofijos fakulteto katedras bei jų mokomąjį personalą. Tiesa, ta reforma nepanaikino religijų istorijos katedros, kurioje Dovydaitis dirbo nuo pat universiteto įkūrimo, bet, beveik panaikinusi universiteto autonomiją ir daug galios suteikusi politinei valdžiai, ji davė teisinį pagrindą prezidentui Smetonai vėliau (1936) atleisti profesorių Dovydaitį iš universiteto.

Dabar, skaudžiai pergyvenant visos Lietuvos didžiąją nelaimę (sovietinę okupaciją), nėra mados lietuviuose prisiminti autoritetinio režimo padarytas klaidas ir skriaudas. Tačiau faktai ir tiesa pasilieka. Todėl gerai Girnius padarė, primindamas Dovydaičio kalinimą. Įkalino Dovydaitį drauge su prof. Eretu ir dr. Leimonu karo komendantas pulk. Kerbelis dėl pavasarininkų kongresėly Marijampolėje pasakytos tariamai prieš vyriausybę kurstančios kalbos. Argi ne skaudus pačiam Lietuvos valstybingumui smūgis, kai nepriklausomos Lietuvos pareigūnas savo nuožiūra įkalina nepriklausomybės akto signatarą, buvusį Lietuvos ministrą pirmininką pačiu sunkiuoju Lietuvai metu, kai tas, kieno pavedimu anas pareigūnas Dovydaitį nutaria įkalinti, anuomet buvo iš Lietuvos pasitraukęs į saugų užsienį.

Antroj savo knygos apie Praną Dovydaitį daly mūsų filosofas rašo apie dvejopus savo buv. profesoriaus darbus. (Visuomeninės veiklos Dovydaičio darbams nušviesti jis paskyrė 164 psl., o mokslinės veiklos apžvalgai — 231 puslapį). Nors Dovydaitis yra dirbęs ne vienoje katalikų organizacijoje (Šv. Kazimiero draugijoje, “Saulės” dr-joje, Liet. Kat. Mokytojų sąjungoje, Liet. Kat. Mokslų Akademijoje), tačiau daugiausia jėgų ir laiko jis yra skyręs studentams bei moksleiviams ateitininkams ir krikščionims darbininkams. Nors ateitininkų sąjūdžiui įsteigti 1910-11 metais ne vienas Dovydaitis nusipelnė, tačiau jis šiam sąjūdžiui įnešė didžiausią savo dalį dviem atvejais. Pirma, apsispręsdamas už mokslus einančio jaunimo sąjūdį ir imdamas redaguoti “Ateitį” kaip “Draugijos” žurnalo priedą. Kad į šį savo užmojų Pr. Dovydaitis žiūrėjo kaip į krikščionišką apaštalavimą ir didelį darbą, beveik pralenkiantį žmogaus jėgas, nurodo viena jo apsisprendimo aplinkybė. Tuo laiku Maskvoje kapelionavęs kun. Em. Paukštis liudija, kad apsispręsdamas už būsimų ateitininkų sąjūdį, studentas Dovydaitis 1911 m. sausio pradžioje paprašęs išklausyti išpažinties ir tris dienas iš eilės ėjęs šv. komunijos.

Antrą kartą ateitininkams prof. Dovydaitis stipriai angažavosi, kai 1930 autoritetinis režimas uždarė moksleivių ateitininkų organizaciją. Visomis savo jėgomis remdamas ateitininkus moksleivius, organizuodamas jiems “Gamtos Draugo” ekskursijas, dalyvaudamas jų susirinkimuose, jis tada ir skaudžiausiai nukentėjo: buvo prezidento atleistas iš profesūros. Nebegalėdamas moksleivių ateitininkų remti savo asmenim (kai vėl buvo grąžintas į universitetą), jis bent stengėsi padėti ateitininkams, pašalintiems iš gimnazijų, čia įstatydamas juos į kitas mokyklas, čia skirdamas jiems pinigines pašaipėles taip, kaip jis anksčiau remdavo studentes, ypač “Birutės” draugovės nares. Religine rimtimi pradėtą Maskvos studento Dovydaičio užmojų ir pasiaukojančia ištikimybe profesoriaus Dovydaičio remtą sąjūdį Dievas palaimino:    ateitininkų sutelktiniai ir pavieniai kultūriniai bei patriotiniai darbai Lietuvoje įgavo tokį svorį, kad jiems tolygių kituose kraštuose, tur būt, nėra.

Dr. J. Girniaus knygoje antrąja darbo sritimi prof. Dovydaičio visuomeninėje veikloje nurodyti krikščionys darbininkai. Juose profesorius nebuvo nei pradininkas, nei vienas iš pradininkų. Į juos jis atėjo kultūrinio darbo dirbti tada, kada kiti (daugiau politiški) vadai pradėjo nuo jų trauktis arba buvo priversti juos palikti. Tautininkų autoritetiniam režimui įsigalint, iš Darbo federacijos traukėsi politiškai užsiangažavę Petras Jočys, Antanas Milčius, Petras Radzevičius ir kiti. Iš žinomų vyrų su krikščionimis darbininkais tepasiliko dr. Kazys Ambrazaitis, kurio veikimo taktika nežadino pasitikėjimo. Tada į pagalbą Darbo federacijai savo vardu, darbu, raštais ir pinigais atėjo Dovydaitis. Kai Darbo federacija buvo perorganizuota į Lietuvos Krikščionių darbininkų sąjungą, jos pirmininku tapo tas pats profesorius. Talkinant dr. Pranui Dielininkaičiui, Juozui Katiliui ir studentams ateitininkams, krikščionių darbininkų sąjūdis atsigavo. Dėl tų dvylikos metų (1928-40) Dovydaičio veiklos darbininkuose, dr. Girnius jį laiko vienu didžiųjų darbininkų vadų Lietuvoje ir kartu nuostabiu krikščionių vadu mūsų tėvynėje, nes visuomeninis darbas jam reiškė krikščionišką apaštalavimą, susietą su savęs atsižadėjimu kitiems padėti varguose (484 psl.).

Savo knygos antros dalies antrame skyriuje dr. Girnius rašo apie Dovydaičio darbus spaudoje ir moksluose. Pasirodo, kad tas vyras yra ne tik daug rašęs įvairiems lietuvių laikraščiams ir žurnalams, bet yra buvęs Lietuvoje pats žymiausias ir vaisingiausias žurnalų sumanytojas, leidėjas ir redaktorius. Jei neskaitysime jo redaguotos “Ateities”, kuri buvo pradėta leisti Adomo Dambrausko-Jakšto globoje, tai vieno Dovydaičio sumanytų ir leistų žurnalų rasime nemažiau kaip penketą: pedagoginės teorijos ir praktikos žurnalą “Lietuvos Mokyklą” (įsteigtą 1918 m.), katalikių studenčių ir moksleivių žurnalą “Naująją Vaidilutę” (įsteigtą 1921 m.), gamtos ir jos šalutinių mokslų žurnalą “Kosmos” (pradėtą 1920 m.), filosofijos žurnalą “Logos” (įsteigtą 1921 m.) ir religijos mokslų žurnalą “Soter” (pradėtą leisti 1924 m.). Nors ir su didelėmis sunkenybėmis pradžioje grūmėsi šie žurnalai, jų nė vienas nežlugo, kol sovietinė invazija jų nesunaikino. Šitiems beveik visiems žurnalams įleidus gerai šaknis lietuvių kultūrinėje dirvoje, prof. Dovydaitis juos redaguoti atiduodavo kitiems šviesuoliams ar institucijoms, išskyrus “Kosmosą”, kuris turėjo mažiausiai prenumeratorių. Šio žurnalo finansinę ir redakcinę naštą nešė jo steigėjas, kol visus laisvos Lietuvos laikraščius uždarė komunistai 1940 m.

Norėdamas bent iš dalies atskleisti, kiek savo darbo Pr. Dovydaitis yra įdėjęs j tuos penkis su puse žurnalų (tas pusinis — tai “Gamtos Draugas”, leistas priedu prie “Kosmoso” 1929-37 m.), Girnius nurodo, kad Dovydaitis prirašė tiek straipsnių, kad jų puslapių skaičius siekia šimtus ir tūkstančius. Antai, “Naujajai Vaidilutei” per ketverius (1921-25) redagavimo metus Dovydaitis parašė 330 psl., “Soterui” per šešeris (1924-30) metus — 771 psl., “Lietuvos Mokyklai per septynerius (1918-24) metus prirašė 511 psl., “Logosui” per septynioliką (1921-38) metų — 820 psl., o “Kosmosui” per dvidešimt metų (1920-40) davė du tūkstančiu puslapių. Suvesdamas Dovydaičio straipsnių duomenis į pastovesnius pavidalus J. Girnius nurodo, kad per savo septynerius darbingiausius metus (1924-1930) savo redaguojamiems trims moksliniams žurnalams (“Logos”, “Kosmos”, “Soter”) Dovydaitis yra parašęs 3.591 psl., kurie galėtų sudaryti septynias knygas po 340 puslapių kiekviena. O kur dar vėlesnių 10 darbingų metų (1930-40) straipsniai, nors tada profesorius šiek tiek mažiau rašydavo, koncentruodamasis į “Kosmosą” ir padėdamas “Ateičiai”, “N. Vaidilutei”, “Darbininkui”?

Nors gausūs Dovydaičio straipsniai žurnalams ir “Lietuvių Enciklopedijai” ir dar gausesni puslapių skaičiai atskleidžia didelį prof. Dovydaičio intelektualinį veiklumą bei jo darbštumą, dr. Girnius vis dėlto beveik su liūdesiu konstatuoja šio nuostabaus Lietuvos mokslintojo tragiką, tardamas: “Iš vienos pusės tūkstančiai puslapių, iš antros — nė vieno stambaus veikalo, kuris Dovydaičiui atstovautų mūsų mokslo istorijoje” (646 psl.). Tėra tik dvi nedidelės knygos iš jo mokslinio darbo pradžios (“Biblija ir Babelis”, 1911 m. bei “Kristaus Problema”, 1914 m.). Tai, žinoma, rodo, kad Dovydaitis buvo ne tiek originalus mokslo kūrėjas, kiek veiklus ir uolus mokslo perteikėjas Lietuvai, arba kaip Girnius sako, Lietuvos mokslintojas, kuris karštai norėjo, kad Lietuva greitu tempu taptų mokslinga ir šviesi, laisva ir tikinti, priešingai caristinės Rusijos užmojams — kad Lietuva žūtų tamsi ir juoda. Trumpai tariant, savo intensyvia moksline veikla Dovydaitis bent porą dešimčių metų anksčiau buvo pradėjęs sukti Lietuvos laikrodį šimtą metų pirmyn. (Tai prof. K. Pakšto šūkis ateitininkų kongresui 1935 m. Telšiuose).

Nuostaba ima regint, kokią medžiagos gausybę yra surinkęs ir suvartojęs knygos apie Dovydaitį autorius. Jis surinko, perskaitė, surūšiavo ne tik įvairius atsiminimus bei laiškus, paties Dovydaičio įvairius autobiografinius straipsnelius apie jo vaikystę ir jaunystę, bet ir jo labai gausius įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose paskelbtus straipsnius, duodamas stambesniųjų santraukas, kad skaitytojas matytų, kokias problemas ir kaip sprendė Dovydaitis. Ypač kiekvienas lietuvis turi būti dėkingas Girniui už tai, kad jis, tur būt su Dovydaičio dukters Onos Dovydaitytės-Malko pagalba, surinko pakankamai žinių apie Dovydaičio paskutiniuosius metus Sibiro kalėjimuose. Lenko Stefano Chojnackio ir ukrainiečio, buvusio raudonosios armijos politruko liudijimų negalima skaityti nesijaudinus. Graudūs ir paties Dovydaičio žodžiai, tarti mums, lietuviams, per minėtą buvusį politruką, kuriam bolševikų kankinys kalbėjęs:

— Tikiuosi, kad tu sulauksi geresnių dienų, o mano dienos suskaičiuotos. Jei išeisi į laisvę, o Lietuva bus išlaisvinta — parašyk ten be adreso. Papasakok mano tautiečiams, kad paskutinėmis savo gyvenimo dienomis ištikimo Lietuvos ir savo tautos sūnaus Prano Dovydaičio tik kūnas buvo toli nuo mylimos tėvynės, o mintys ir širdis skriejo viršum erdvių, įsisiurbdamos nematomomis akimis į pažįstamus vaizdingus peizažus, miestų siluetus ir nepaprastai man brangius veidus mano žmonos, vaikų, giminių ir man artimų žmonių. Pasakyk jiems, kad čia liko tik mano dulkės, o siela ir širdis ten — Lietuvoje! (305 psl.).

Gal ir ne šitaip gražiai sudėstytais žodžiais yra kalbėjęs profesorius-kankinys, tačiau nėra abejonės, kad jo mintys ir jausmai yra buvę panašūs ar tapatingi. Atskleisdamas tokius gražius žodžius, knygos autorius taip pat išsklaido besusikuriančią apie profesorių legendą, pagal kurią vienas lenkų vyskupas Sibire įšventinęs Dovydaitį kunigu. Remdamasis spausdintais lenkų atsiminimais apie Gario priverčiamųjų darbų stovyklą ir kitų asmenų liudijimais, Girnius įrodo, kad tai netiesa. Bet yra tikra, kad Dovydaitis buvo nukankintas Sverdlovsko kalėjime. Ten jis buvo tardomas naktimis; “lyg ruošdamasis pačiam blogiausiam atvejui, iš Lietuvos atsivežtus kailinukus, labai vertingus Uralo šalčiuose, kitą naktį, prieš išvedant tardymui, atidavė kalėjimo kameros draugui. Gal suprato ar nujautė, kad jie jam nebebus reikalingi. Paskutinę valandą parodė gerą širdį liekančiam gyvajam” (306 psl.). Tik kodėl autorius toks atsargus? Ar iš kailinėlių dovanojimo nematyti, kad Dovydaičio ištikimybė aukštesniems principams bylojo jam, kad iš tardymo didysis lietuvių krikščionis nebegrįš gyvas?

Jei turėsime galvoje, kad čia sutrauktai atpasakotos kai kurios Girniaus knygos vietos neatstoja nė šimtosios dalies viso jo veikalo, suprasime, kad šis straipsnis tėra tik griaučiai. Jie toli gražu nepajėgūs atskleisti įvairių įdomių faktų ir minčių gausybės, sutelktos šioje stambioje knygoje. Ir dėstymas joje atrodo lengvesnis negu kituose Girniaus filosofiniuose raštuose. Tiesa, aforizminis stilius, kuris liudija Girnių kaip aistringo mąstymo rašytoją, čia nėra labai intensyvus. Bet biografiniame veikale toks intensyvumas nė nereikalingas.

Džiaugiantis šia gausiai dokumentuota ir iliustruota, turininga, gero stiliaus ir gražia knyga, negalima neapgailestauti dėl vienos antros klaidos. Nors jų visas puslapis surašytas atitaisyme, tačiau jų vis dar yra likę. Pvz., knygos 341 puslapy koreguojant Friburgo “Rūtos” draugijos narių fotografijos datą, autorius nurodo Lietuvių enciklopedijos XXVII tomo 457 psl. Tačiau tiek pažvelgus į šito tomo nurodytą puslapį, tiek į tekstą apie “Rūtos” draugiją, jokios foto nuotraukos nerasta. Pasitaiko viena antra ir kalbos klaida. Sakysim, užuot “vartojo”, rašoma “naudojosi” (178 psl.); dalyvis “mėgstamas” visur rašomas “mėgiamas”. Tačiau šitokių smulkmenų skaitytojas dažniausiai nė nepastebės, nes jį neš įdomios knygos skaitymo srovė. Gal kitiems neužklius nė tas kaimietiškumas, kurį autorius pabrėžia įvairiose knygos vietose, charakterizuodamas Lietuvos krikščioniškąjį mokslintoją ir Sibiro tremtinį bei kankinį Praną Dovydaitį. Šioji knyga turėtų rast vietą ne tik kiekvieno ateitininko šeimoje, bet ir kiekvieno lietuvio, besidominčio savo tautos keliais ir jos kelrodžiais.

Juozas Girnius, PRANAS DOVYDAITIS, Chicago 1975, išleido “Ateitis” prel. Juozo A. Karaliaus lėšomis, meniškai prižiūrėjo D. Stončiūtė; tiražas 1500 egz.

Jonas Grinius