PO 25 METŲ
Z. PRŪSAS
Neturiu po ranka statistinių davinių, bet, atrodo, perdaug nesuklysiu teigdamas, kad apie trečdalis pokarinių lietuvių ateivių pasiekė Amerikos krantus 1949 metais. Taigi, apie dešimčiai tūkstančių lietuvių, dabar gyvenančių Amerikoje, šie metai būtų lyg ir 25 metų sukaktis. Gerai prisimenu nuotaikas tada. Jei būčiau paklausęs apie šimtą plaukiančių laivu, ar jie važiuoja Amerikon nuolatiniam apsigyvenimui, teigiamai atsakančių būčiau radęs gal tik keletą. Galvojome: važiuojame keleriems metams, kad atlietuvintume kiek atitrūkusius nuo tautinio kamieno Amerikos lietuvius, o po to grįšime atgal, jau į Lietuvą.
Kai tų pačių metų rudenį Ateitininkų Kongrese (New Yorke) a. a. prof. Pakštas išpranašavo, kad “dypukų” vaikai čia suamerikonės greičiau, kaip ankstyvesniųjų ateivių, daugelis pagalvojom: na, ir nušnekėjo!
Žiūrint iš 25 metų perspektyvos, daugelis matom, kad buvome gerokai naivūs. Po kelerių metų tuoj pastebėjom, kad savų vaikų išlaikymas lietuviškame kieme reikalauja tiek daug pastangų, kad per jas nebelieka laiko įtaigoti ankstyvesnės kartos atžalas. O kurie pabandėm dirbti ankstyvesnės kartos organizacijose, greitai sutikome sunkumų. Mes bandėm lietuvinti, o patys buvome amerikoninami, ir ilgą laiką vieni su kitais nesusikalbėjom.
Niekas negali tvirtinti, kad lietuviškiems reikalams per praėjusius 25 metus nebuvo atiduota energijos. Gal tik galima būtų apgailestauti naštos nelygų paskirstymą. Vieni vilko daugiau, kaip jų jėgos leido, ir dažnai nelaiku sukrito. Kiti gal galėjo stipriau pečiu paremti. Bet pagal įdėtą energiją rezultatai turėtų būti geresni. Buvo kliūčių, darėm daug klaidų. Prieš pradedant kitus 25 metus, reikėtų žinoti, kur apsirikom.
Duoti pilną situacijos vaizdą keliuose puslapiuose būtų sunku. Norėčiau tik pajudinti vieną klausimą: jei praeity kai kurie metodai nebuvo sėkmingi, kokios yra alternatyvos? Gal verta išbandyti naujus kelius. Tik todėl norėčiau iškelti porą minčių, kurios, atrodo, nebuvo anksčiau mūsuose diskutuotos.
Iki šiol apie 70 - 80% pastangų ėjo lietuvybės išlaikymui. Bet, žiūrėk, tėvai neriasi iš kailio, veždami vaikus šimtus mylių į šeštadienines mokyklas, į stovyklas, kalbėdami tik lietuviškai, sudarydami jiems sąlygas draugauti su lietuviais. O rezultatai? Vaikai kalba, rašo ir skaito lietuviškai, bet kai atitrūksta nuo mamos ar nuo tėtės piniginės, bėga nuo savųjų, kaip nuo užkrečiamos ligos. Iš kitos pusės, sunku atsistebėti airiais. Nei jie į šeštadienines mokyklas vaikus varo, nei į stovyklas veža, o, žiūrėk — penkta ar šešta karta su vokiečių ar anglų priemaišom pasididžiuodama giriasi: mes airiai! Jei tą paslaptį galėtum sužinoti, atsiektum keleriopos naudos. Gal į šią airių savybę turėtų atkreipti dėmesį mūsų sociologai, psichologai; gal Lietuvių Fondas galėtų paskirti stipendijas studentams doktorantams, kurie sutiktų tyrinėti, kodėl po kelių kartų airiams Airija yra senoji tėvynė, už kurią kovoja spaudoje, JAV Kongrese, o antros kartos lietuvis jau slepia savo kilmę.
Pereikime į politinę sritį. Gal virš 90% mūsų pastangų bazavosi JAV. Ar Lietuva yra Amerikos interesų sferoje? Aimanavimai Valstybės Departamente dėl rusų padarytų skriaudų yra tik uodo zirzėjimas vasarotojui. Iš pradžių kiek erzina, bet neskauda; vėliau apsiprantama ir nebegirdima. Mūsų krašto reikalai Amerikai neįdomūs, Washingtonas nėra suinteresuotas rusų imperijos suskaldymu. Jei sukiltų rusų pavergtos tautos Sovietų Sąjungoje, Amerika gal užmerktų akis, gal net pasistengtų, kad sukilėliai negautų ginklų, kaip Eisenhowe-ris pasielgė vengrų sukilimo metu. (Bent taip skelbė LIFE žurnalas).
Tuo tarpu yra valstybių pasaulyje, kurios būtų labai patenkintos, kolonialinei rusų imperijai subyrėjus. Mūsų interesai yra tie patys, kaip Vokietijos, Kinijos, Jugoslavijos, Rumunijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Turkijos. Pavyzdžiui, Kinija norėtų atgauti dalį Sibiro, o Rumunija — Moldaviją. Tiesa, ideologiniai nieko bendro neturime nei su Raudonąja Kinija nei su Rumunija, bet pasaulinėje politikoje ideologijos mažai ką reiškė ar reiškia. Churchillis buvo antikomunistas, bet jam nesutrukdė bendrauti su Stalinu, nes tuo laiku anglų ir rusų interesai sutapo. Ideologiniai Austrijos imperatorius buvo artimesnis Lenkijos - Lietuvos karaliui, bet susidėjo su Rusijos caru ir pasidalino Lenkiją su Lietuva.
Kad tai buvo kriminalinis aktas, perdaug negriaužė sąžinės nei pravoslavui carui, nei katalikui imperatoriui. Ir Churchillis su Rooseveltu ramia sąžine pasmerkė milijonus nekaltų žmonių mirčiai bei vergijai, nes galvojo tai darą Anglijos ir Amerikos labui.
Gal per ateinančius 25 metus reikėtų daugiau mūsų politinio dėmesio kreipti į Kiniją ar į kitas anksčiau minėtas valstybes. Jei JAV nenori iškelti mūsų klausimo Jungtinėse Tautose, gal tą sutiktų padaryti Raudonoji Kinija. Jei Vatikanas gali sutikti Podgorny, kodėl mums neprakalbinti Kinijos atstovo Jungtinėse Tautose? Juk jo ir mūsų interesai sutampa: kompromituoti rusus tarptautinėje arenoje, silpninti juos, sudaryti sąlygas pavergtoms tautoms nuo jų atsipalaiduoti.
Rezultatai būtų geresni, jei daugiau veiktume išvien su latviais, estais, ukrainiečiais ir su kitomis nerusiškomis Sovietų Sąjungos tautomis. Esame dalis 120 milijonų bloko, turinčio tuos pačius interesus.
