LIETUVOS REIKALŲ IŠNEŠIMAS Į PLAČIĄSIAS AMERIKIEČIŲ MASES
JAUNESNIEJI KALBA
REGINA ŽYMANTAITĖ
Turime veiksnius ir eilę kitų grupių, kurios atlieka tam tikrus darbus Lietuvos laisvinimo žygyje. Didžiausia mano patirtis šioje srityje — darbas Pabaltijo Moterų Tarybos veikloje. To vieneto centras New Yorke. Pabaltijo Moterų Taryba apjungia lietuvių, latvių ir estų moterų federacijas, turinčias savo vienetus viso laisvojo pasaulio kampuose. Ši organizacija, sakyčiau, yra politinė. Pabaltijo Moterų Tarybos veikloje, tenka jau kuris laikas dalyvauti, o 1973 metais teko vadovauti Tarybos centro valdybai (būti jos pinnininke).
Pabaltijo Moterų Tarybos tikslas buvo ir yra siekti su Pabaltijo kraštų bylos reikalu plačiąsias amerikiečių ir kitų laisvojo pasaulio kraštų mases, duodant joms kiek galima daugiau informacijų apie pavergtą Lietuvą, Latviją ir Estiją, ir laimint tas mases mūsų reikalui. Puikiai žinome, kad tą informaciją reikia tinkamai ir gerai paruošti bei persijoti, kad ji nevirstų neesminių ir nuobodžių žinių tvanu. Juk ja mes ir kitos grupės siekiame palaikyti kitataučių tarpe gyvą interesą mūsų bylai ir užmegzti ryšius su laisvojo pasaulio politinio ir visuomeninio gyvenimo vairuotojais. Tų ryšių mezgimas yra labai svarbus. Vienu ar kitu atveju, iškilus opesniam ir svarbesniam reikalui, tie kontaktai yra nepaprastai naudingi.
Pabaltijo kraštų bylos reikalais esame varstę ir varstome legislatorių duris Washingtone, esame turėję audiencijas Baltuosiuose Rūmuose ir Valstybės Departamente. Yra tekę atstovauti ir kitoms grupėms. (Pavyzdžiui, VLIK-ui, Washingtone lankant amerikiečių legislatorius, kurie ruošėsi vykti į tarptautinę Parlamentarinės unijos konferenciją, įvykstančią Rumunijoje).
Ne vienas dažnai pakalba ir pasako, kad lietuvių ir kitų etninių grupių veikla JAV-se neturinti lemiančios reikšmės. Toli gražu taip nėra. Spaudimas daro daug įtakos, formuojant JAV-bių užsienio politiką. Jei ne grupių (“lobby groups”) veikla, Amerikos užsienio politika būtų buvusi visai kitokia Sovietų Sąjungos atžvilgiu paskutiniųjų dvidešimties metų laikotarpyje.
Mūsų priėjimas prie krašto viršūnių ir spaudimas į jas turi būti tinkamas, gerai apgalvotas: kartais tereikia tik priminimo ar švelnaus paspaudimo, kartais kietesnio ar gana kieto. Ne visad galime leisti sau būti agresyvūs (“pushy”). Jei persistengsime (per daug ir per dažnai), galime pasidaryti, kaip amerikiečiai sakytų, “a nuisance”. Įkyrėsime ir nieko nelaimėsim. Amerikos politinių sferų psichologija yra gana savotiška, ir jos mes nepakeisime. Ji turi būti priimta tokia, kokia ji yra, suprasta ir gerbiama. Amerikiečiai sielojasi dėl visų gerbūvio, ką vokiečiai pavadintų “Weltschmerz”. Amerikiečiai užstoja ir remia persekiojamus (“downtrodden”, “the underdog”). Siekdami amerikiečius su savo reikalams palenkti, turime kreipti į tai didelį dėmesį.
Sovietai geležine kontrole ir ginklu nori išauginti naują žmogų — ‘sovietžmogį”. Vienas iš žinomesnių sovietų antropologų vienoje New Yorko kolegijoje 1974 metų pavasario semestre pravedė seminarą tema: “Sovietinio žmogaus antropologija”. Tas sovietų profesorius įrodinėjo, kad “sovietžmogio” išugdymas artėjąs prie realybės. Paskutiniųjų penkerių metų įvykiai pavergtoje Lietuvoje duoda priešingą vaizdą. Žmonijos noras buvo ir yra pačiai apspręsti savo likimą, ir laisvei bei nepriklausomybei nepagailima jokios kainos.
Istorijos raida rodo, kad radikalūs pasikeitimai ateina visai nelauktai ir netikėtai. Žinoma, nebūtų tikslu pasiduoti likimo valiai. Priešingai, turime daryti viską, kas tik galima žygyje dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Laisvųjų pareiga vykdyti tai, ko pavergtieji negali. Lietuvos bylos reikalą turime išnešti į plačiąsias mases: per mokslo institucijas, spaudą, radiją ir televiziją. Turime budėti, kad JAV-bių vyriausybė nepakeistų savo nusistatymo Pabaltijo kraštų bylos reikalu. Jei mes, lietuviai, nuteisime rankas Lietuvos laisvės žygyje, kiti tikrai nieko nedarys.
Mūsų pažintys ir ryšiai su krašto politinio gyvenimo vairuotojais turi nepaprastos reikšmės, dažnai nulemdami pasisekimą ar pralaimėjimą. Lietuvių pažintys ir ryšiai su krašto legislatoriais yra gana riboti. O galėtų būti visai kita padėtis! Daugelis iš mūsų būname krašto sostinėje. Kodėl ta proga neaplankyti savo kongresmano ir valstijos senatorių? Aš tai visad padarau. Daug naudos duoda pažintys ir ryšiai su legislatorių pavaduotojais (“administratine assistants” ir “legislative assistants”).
Dažnai pamirštame savo miestų ir valstijų pareigūnus, pamirštame legislatūrų narius. Per juos daug ko galėtumėm laimėti Lietuvos bylos reikalui.
Mes, lietuviai, žengiame tik pirmuosius žingsnius kitataučių verbavime ir jų įjungime į Lietuvos laisvės žygį. Viešosios opinijos formavimas mums palankia linkme plačiose laisvojo pasaulio masėse yra irgi tik pradinėje stadijoje. Trūksta šioje srityje tinkamesnio ir pilnesnio darbo plano. Reikia manyti, kad mūsų veiksniai ir aktyviosios organizacijos pajudės ta linkme pilna sparta galimai greičiau.
