LIETUVIŲ LANKYMASIS Į PAVERGTĄ KRAŠTĄ IR JO NAUDA LIETUVAI

Ištrauka iš pašnekesio su dr. ANTANU MACEINA, kuris buvo paskelbtas “Į LAISVĘ” žurnalo 1968 metų rugsėjo numeryje

Ne paslaptis, kad lietuviuose yra nemaža pasimetimo bendravimo su kraštu klausime. Savo laiku dr. Antanas Maceina, Lietuvių Fronto Bičiulių sąjūdžio ideologas, davė eilę sugestijų, patarimų bei rekomendacijų tuo reikalu. Tos jo mintys tebegalioja ir šiandien. Skelbiame ištrauką iš pašnekesio su dr. Antanu Maceina, kuris buvo įdėtas “Į LAISVĘ” žurnalo 1968 metų rugsėjo numeryje (nr. 43/80).

Redakcija

Trečiu klausimu Jūs paliečiate “laisvojo pasaulio lietuvių” svečiavimąsi “pavergtoje Lietuvoje” ir norėtumėte patirti mano pažiūrą šiuo reikalu: “Kiek laisvųjų lietuvių lankymaisi į komunistinės Rusijos pavergtą Lietuvą pateisinami” ir “ar pavergtai tautai tų laisvų lietuvių lankymaisi yra naudingi?” — Viena protinga lietuvė moteris neseniai man kalbėjo, esą lietuviškas jaunimas iš laisvojo pasaulio, apsilankęs Lietuvoje, grįžtąs toks antikomunistinis, tiek sovietine santvarka nusivylęs, tiek nelemtų įspūdžių prislėgtas, kad niekas geriau negalėtų antikomunistinės nuotaikos šiame jaunime pažadinti, kaip tokie apsilankymai. Jai atsakiau: jei taip iš tikro yra, tai reikia rengti kuo didžiausias keliones Lietuvon ir skatinte skatinti jaunimą ten vykti.

Tačiau aš stipriai abejoju šios moters diagnoze; abejoju todėl, kad lankymąsi Lietuvon ne mes iš komunistų išprašėme, o komunistai mums jį primygtinai pradėjo kažkodėl siūlyti ir toliau tebesiūlo. Jau tik šis vienas faktas turėtų versti mus susimąstyti. Kodėl komunistai trokšte trokšta, kad kuo daugiausia laisvojo pasaulio lietuvių aplankytų savo kraštą? Prieš kokį dešimtmetį jie mus įtikinėjo grįžti. Negrįžome. Dabar jie mus įkalbinėja apsilankyti. Ir aš pats esu gavęs prašymų apsilankyti — su visomis “garantijomis”, kad galėsiu grįžti atgal į Vakarus. Kodėl visa ši propaganda? Ko ji siekia? Nejaugi komunistai, turį tiek akių bei ausų visame pasaulyje, nežinotų, kad grįžusieji iš Lietuvos yra nusivylę sovietine santvarka ir parsivežę neigiamų įspūdžių? O jeigu jie tai žino ir vis dėlto lankymąsi skatina, tai čia slypi kažkoks planas. Koks? Jo turinio nežinome, tačiau jo buvimu abejoti netenka. 

Viena tik aišku, kad šis planas nėra tam, kad sovietinei santvarkai pakenktų, bet kad jai padėtų bei ją stiprintų. Galimas daiktas, kad šis planas yra toks platus ir toks ilgametis, jog sovietai sutinka tuo tarpu pakelti ir kaikurių psichologinių nuostolių, sudarydami blogo įspūdžio atsilankantiems. Tačiau, ilgu nuotoliu matuodami, komunistai, matyt, tikisi šiuos nuostolius atgauti su kaupu. Ar jie tai pasieks, sunku pasakyti. Tačiau man neaišku, kodėl turėtume įsijungti į šį planą, pasiduodami sovietų įtaigoms ir lankydamiesi tėvynėje? Juk argi jau taip sunku — net ir jaunimui — suprasti, kad sovietai šį lankymąsi skatina anaiptol ne žmoniškumo vedami: pasimatyti su giminėmis, pasidalinti su jais savo vargais bei rūpesčiais, paguosti senus tėvus ir t.t. O jei visų šių sovietinių paskatų pagrinde glūdi ne žmogiškieji motyvai, tai reikia tikrai būti dvasiškai akliems bei kurtiems, kad nematytum ir negirdėtum visoje šioje svečiavimosi propagandoje komunistinių motyvų, tegu jie savo turiniu mums ir nebūtų žinomi.

Tuo, man rodos, išsisprendžia ir anas mūsų spaudoje dažnai svarstomas “kultūrinių ryšių” klausimas. Jų norime ne tik mes. Jų nori ir Europos žmonės. Štai, Vokietijos vyriausybė neseniai priėmė įstatymą, kad nuo 1968 metų liepos 1 d. bus leidžiama laisvai pardavinėti vokiečių sovietinės zonos laikraščius: tuo būsią paskatinti vokiečiai komunistai ir pas save leisti pardavinėti Vakarų Vokietijos laikraščius. Gražus žingsnis, tiesa? Tačiau jau po poros dienų Ulbrichtas pareiškė, kad apie kapitalistinio pasaulio laikraščių laisvą pardavinėjimą negalį būti nė kalbos. Taigi ryšys vienašališkas: komunistinė spauda bus platinama, Vakarų — ne.

Taip yra ir su mūsąja lietuviška kultūra. Štai, prieš mane guli du katalogai (kovo ir birželio mėn.) “Kubon u. Sagner” knygyno Muenchene; knygyno, kuris pardavinėja komunistinio bloko leidinius. Tuose kataloguose yra gausybė lietuviškų sovietinių leidinių: literatūros ir mokslo srities (kovo mėn. kataloge 83, birželio mėn. — 67 pavadinimai). Palyginus su vokiečių knygomis, šie leidiniai yra nuostabiai pigūs. Kiekvienas gali jų pirkti. Taigi ryšys su sovietine Lietuvos kultūra yra. Viename kataloge buvo ir eilė lietuviškos muzikos plokštelių. Patirti, kas humanistinėje Lietuvos srityje kuriama, Europoje yra be galo lengva. Kas šia sritimi domisi ir ją seka, turi beveik visa, kas Lietuvoje išleidžiama. — Bet kaip gi yra su antrąja šio ryšio puse: su mūsų kultūra, kuriama tremtyje? Kur mūsų leidinių katalogai, prieinami Lietuvos žmonėm? Kur Vilniuje ar Kaune koks nors knygynas, kuris platintų mūsų literatūros, muzikos ir mokslo leidinius? Kam tad kalbėti apie ryšį, jei tai tik vienpusiškas, sovietinės kultūros platinimas?

Ar naudingi tad gali būti tokie ryšiai bei svečiavimaisi pavergtajai tautai? Jie galėtų būti net labai naudingi, jei būtų abipusiai ir laisvi. Tačiau kadangi jie yra vienašališki ir tam tikrų organų planingai dozuojami (kad tik neperdaug!), tad jie išsisemia pasibučiavimais, klausiamais žvilgsniais, pakuždomis tartais žodžiais ir kitais asmeninės plotmės neperžengiančiais dalykais. Kiek jie aplankytiems asmenims naudingi, priklauso nuo paties asmens, jo padėties, jo išsilavinimo: jokio bendro masto čia nustatyti negalima. Tik nereikia būti tiek naiviem, tarsi nežinotume, jog kiekvienas aplankytas asmuo yra registruojamas: kieno, kada, kur buvo aplankytas. Tai ne prasimanymas! Tai aprašo pati sovietinė literatūra (rusiškoji). Ar kas iš visų šių registracijų bus, tai priklausys nuo politinių vėjų.

— Tautai kaip bendruomenei, manau, kad tokie apsilankymai bei ryšiai neturi jokios naudos. Neabejotinos naudos turi iš to sovietinis iždas ir tuo pačiu komunistinė santvarka.

Politinisatžvilgis šių svečiavimųsi bei ryšių, manau, yra perdėtas: tai mūsų pačių interpretacija. Žinoma, būtų gražu, jei mes savo nesilankymų grįstume laisvės reikalavimu kraštui, pakeldami net ir skaudžių asmeninių aukų. Tačiau tai svajonė! Mūsų visuomenė (kad ir negausinga) yra per daug marga, kad galėtų šitokio sąmoningumo pasiekti. O kas lankosi, tai tasai krašto pavergimo nei pripažįsta, nei nepriparįsta. Nes toks lankytojas yra arba naivus, arba smalsus, arba turi simpatijų valdantiesiems, arba yra vedamas gilaus asmeninio sentimento. Visos šios kategorijos neturi tačiau nieko bendro su tarptautine teise bei su tarptautine Lietuvos padėtimi. Manau todėl, kad nereiktų svečiavimosi bei ryšių matuoti politiškai. Juos reikia matuoti psichologiškai ir vertinti kaip nesusigaudymą ir todėl nesubrendimą laiko dvasiai ir komunistinei taktikai suprasti.

GAIRĖS BENDRAVIMUI SU PAVERGTU KRAŠTU

P. Algis Raulinaitls, LFB Centro valdybos kasininkas, pasiūlė LFB poilsio Ir studijų savaitėje (1973 metų rugpjūčio 5 - 12) Dainavoje šias bendravimui su pavergtu kraštu gaires:

1.    Sovietinių įstaigų atsiųstų menininkų koncertai, rečitaliai ar literatūros vakarai nelankytini.

2.    Organizuotas vykimas įvairių grupių (vaikų, jaunimo, sportininkų ar pan.) į okupuotą Lietuvą neturi būti remiamas ar skatinamas.

3.    Vieši priėmimai iš okupuotos Lietuvos atvykusiems asmenims nedarytini.

4.    Asmenys, besireiškiantieji išeivijos veikloje, neturėtų vykti į okupuotą Lietuvą.

5.    Buvę nepriklausomos Lietuvos veikėjai ir visuomeninio, kultūrinio bei politinio gyvenimo darbuotojai taip pat turėtų susilaikyti nuo lankymosi okupuotoje Lietuvoje.

6.    Visi veiksmai, kurie pripažįsta okupanto teisę į Lietuvos tvarkymą, yra vengtini.

“Į LAISVĘ” žurnalo kitas numeris išeis rugsėjo pabaigoje.

•    Tą numerį redaguoja Anatolijus Kairys.

•    Jo adresas yra šis:

Mr. Anatolijus Kairys 8457 South Pulaski Road Chicago, Illinois 60652