KAZYS VEVERSKIS

Ištrauka iš Vlado Ramojaus “Kritusieji už laisvę” II tomo

Kazys Veverskis, Lietuvos Laisvės Armijos kūrėjas ir organizatorius, galėjo būti gimęs maždaug 1912 m. Veliuonos apylinkėje. Jaunystėje piemenavo ir bernavo, tačiau visą laiką jautė šviesos ir mokslo alkį. Susitaupęs truputį pinigų, iškeliavo į Kretingą pas pranciškonus ir ten pradėjo privačiai mokytis. Išlaikęs egzaminus iš 4 kl. kurso, įstojo į pranciškonų gimnazijos 5-tą klasę. Mokėsi labai gerai, o pragyvenimą užsidirbo, padėdamas silpnesniesiems mokiniams.

VLADAS BUTĖNAS - RAMOJUS, knygų autorius - žurnalistas - visuomenininkas, kurio “Kritusieji už laisvę’’ II tomą išleido Į Laisvę Fondas Lietuviškai Kultūrai Ugdyti, šiame “Į Laisvę” numeryje spausdiname tos knygos ištrauką “Kazys Veverskis” ir recenziją “Krauju rašyti lapai”.

Penktosios klasės mokiniai tuo metu buvo gan jauni, tad gerokai vyresnis (maždaug 22 metų) Kazys klasės draugų buvo pramintas Seniu. Tą vardą jis vėliau naudojo kaip slapyvardį antinacinėje ir antibolševikinėje rezistencijoje.

1936 m. Kazys Veverskis persikėlė į Jurbarko gimnazijos 7 klasę. Pragyvenimą čia irgi užsidirbo korepeticijomis. Už metų persikėlė į Kauną ir brandos atestatą įsigijo “Aušros” berniukų gimnazijoje. Buvo įstojęs į Karo mokyklą, bet jos nebaigė. 1940 m. atvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Tų pačių metų rudenį grįžo į Vilnių, bet jau buvo apsisprendęs bėgti iš rusų pavergtos Lietuvos. Pabėgęs, gyveno Berlyne. Į vokiečių okupuotą Lietuvą grįžo 1941 m. rugpiūčio mėnesį (ne lapkričio, kaip skelbia bolševikiniai šaltiniai). Kovai prieš nacių okupaciją pogrindyje suorganizavo Lietuvos Laisvės Armiją. 1944 m. rudenį pasiliko Lietuvoje raudonosios armijos užnugaryje organizuoti kovos prieš naujus okupantus.

Apie Kazį Veverskį “Darbininko” 1963 m. sausio 4 d. Nr. 1 buvo paskelbtas toks liudijimas:

“Nuo 1939 metų buvau šios organizacijos (t. y. LLA) kūrėjo ir vado V. asmeniškas draugas ir bendradarbis. Priklausiau ir tai pačiai studentų korporacijai. Iš mano kambarėlio jis 1940 rudenį pasitraukė į Vokietijos pasienį ir tamsią lietingą naktį, rūbus prisįrišęs prie lentgalio, 2 km. aukščiau tos vietos, kur Nemunas skyrė Lietuvą nuo Vokietijos, nusileido į upę ir pasileido pasroviui; išlipo kairiajame Nemuno krante, jau Vokietijoje.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, jam grįžti iš Vokietijos nebuvo leista. Grįžo nelegaliai. Ilgą laiką per Vokietiją žygiavo užsivertęs ant pečių dalgį, kastuvą ar grėblį, vaizduodamas žemės ūkio darbininką. Grįžęs ir aplankęs tėvus panemunyje, atsirado mano tėviškėje. V. jautė savyje mesianinę misiją. “Jaučiu, Dievas šaukia mane gelbėti Lietuvą”, ne tik man vienam yra išsireiškęs V.

Kaip ten bebūtų (kai kas iš jo šaipėsi), tačiau faktas lieka faktu, kad pokario partizaniniame judėjime LLA suvaidino vieną iš reikšmingiausių rolių.

LLA pradžia buvo sunki, nes V., būdamas mažai žinomas žmogus, daug kur sutiko nepasitikėjimą ir abejingumą. Pradžioje rėmėsi savo draugais, vėliau įsijungė žemesnio laipsnio jaunesnių karininkų. Nors V. karininku nebuvo, tačiau buvo buvęs tokiose sąlygose, kurios leido jam daugelį jų asmeniškai pažinti. Tik žymiai vėliau, apie 1944, į LLA eiles įsijungė žinomesnių asmenų ir aukštesnio laipsnio karių.

Dėl veiklos LLA-joje šių žodžių autorius, gestapo lydimas, pervažiavo visą eilę Lietuvos ir Vokietijos kalėjimų: kartu keliavo kratos metu paimti privatūs laiškai. Tarp jų buvo vienas atvirlaiškis, pasirašytas Senio slapyvardžiu. Visa laimė, kad gestapas neįtarė V. ir “Senio” identiškumo, nors daug ir ilgai kalinį tardė. Skaitydami “Partizanus už geležinės uždangos”, rasim vieną vietą, kur pasakojama, kaip vienas apsuptas partizanų dalinys buvo sunaikintas; žuvę visi, tik vienam Seniui pasisekę prasiveržti. (Antroje “Partizanų” laidoje šis epizodas aprašytas 332 p. “Dainavos štabas apsuptas”).

Senis fiziškai buvo labai tvirtas, drąsus, šaltas, kritiškiausiose situacijose neprarasdavo galvos; buvo jautrus, giliai religingas, patriotinę misiją, kaip minėta, nudažęs mesianizmo idėja”.

Kazio Veverskio žuvimo laikas ir aplinkybės šiuo metu dar nėra pilnai žinomos. Iš bolševikinių šaltinių žinoma, kad 1944 metų lapkričio mėnesį, kai pavergtoje Lietuvoje įsisiūbavo kerštas ir sąskaitų suvedinėjimas ir kalėjimai buvo prikimšti lietuvių patriotų, K. Veverskis su kitais rezistencijos vyrais įsiveržė į Seredžių, surišo milicininkus ir išlaisvino kalinius. Po šio žygio jis su Adolfu Eidimtu, savo adjutantu ir ištikimiausiu bendradarbiu, iškeliavo į Kauną konsoliduoti LLA vadovybės. Bolševikiniai šaltiniai skelbia, kad LLA vadas žuvęs 1944 metų paskutinėmis dienomis, kai iš Veliuonos į Kauną gabenęs LLA archyvus. Tačiau ir tuo bolševikinio “fakto” paliudijimu negalima pilnai patikėti.

Iš anksčiau pateiktos “Darbininko” citatos matome, kad Senis, atrodo, dar 1946 metais kovėsi Dainavos partizanų eilėse, eidamas apygardos žvalgybos skyriaus viršininko pareigas. Tiesa, galėjo būti partizaninių slapyvardžių atsitiktinis sutapimas arba kitas partizanas galėjo būti perėmęs žuvusio Veverskio slapyvardį. Tačiau laisvąjį pasaulį yra pasiekusios žinios, kad 1967 m. K. Veverskis buvęs dar gyvas Vorkutos stovykloje. Vorkutoje buvo kalintas ir kitas LLA vyr. štabo narys — gen. M. Pe-čiulionis. Taigi galėjo būti, kad Punios šile sunaikinus Dainavos apygardos partizanų štabą, į rusų rankas kiek vėliau pakliuvo iš apsupimo prasiveržęs Kazys Veverskis ir atsidūrė Vorkutos katorgoje.

Papildant Lietuvos Laisvės Armijos kūrėjo ir vado charakteristiką, reikia pridėti, kad bet kokia neteisybė visada iššaukdavo jo aktyvią reakciją. Jo įsitikinimu, pasipriešinimas neteisybei išvedė jį iš Jurbarko gimnazijos. Išėjo ir iš Karo mokyklos, nes jam atrodė, kad karinės drausmės formom užmaskuojama daug neteisybės.

Aktyvi reakcija į bet kokios neteisybės pasireiškimą atvedė K. Veverskį ir į ateitininkų eiles. Mat, persikėlęs iš Kretingos į Jurbarką, jis apsigyveno kartu su mokiniais, kurie dalyvavo tuo metu draudžiamoje moksleivių ateitininkų veikloje. Draugai juo pasitikėjo, apie slaptą veiklą jį informavo ir kvietė stoti į ateitininkus. Kazys ateitininkų veiklą atsargiai sekė, bet ilgesnį laiką laikėsi nuošaliai. Bet kai vieno slapto susirinkimo dalyviai buvo išduoti ir nemaža dalis jų nukentėjo, Kazys pareiškė “ar nesakiau, žalčiai, kad būtumėte atsargūs”, ir pats tuoj pat į slaptą moksleivių ateitininkų veiklą įsijungė. 1937 m. buvo išrinktas kuopos pirmininku.

—    Dantė, rašydamas apie pragarą, išdaviką Judą patalpino pačiame pragaro dugne. Kaip jūsų tarpe galėjo atsirasti išdavikų?” — kalbėjo naujasis pirmininkas.

Kaune Veverskis buvo suartėjęs su prof. Pranu Dovydaičiu ir, atrodo, profesoriaus kiek buvo šelpiamas. Dovydaičio prašomas, buvo parašęs keliasdešimt puslapių savo vargo autobiografiją. Tam tikru atžvilgiu Dovydaitis ir Veverskis buvo panašūs vyrai. Vilniaus universitete Kazys buvo išrinktas studentų ateitininkų “Kęstučio” korporacijos pirmininku ir išbuvo juo iki bolševikų okupacijos.

Kazys Veverskis buvo gabus moksluose, linkęs į literatūrą, rašė eilėraščius. Lengvai sugyvenamas, draugystėje ištikimas, įsipareigojimuose sąžiningas. Sugebėjo pažinti žmones ir mokėjo juos įvertinti. Pvz., 1941 metais grįžęs iš Vokietijos, gan taikliai charakterizavo Berlyne susispietusius veikėjus. Apie ministerį K. Škirpą ir apie kai kuriuos kitus buvo geros nuomonės, nors pats į vadovaujančią viršūnę ir nebuvo įleistas. Tačiau apie vieną tos viršūnės narį taip išsireiškė:

—    Aš užtikrinu, kad asmeninės aukos Lietuvos labui jis niekad nepadarys. Jis tik garbėtroška.

Veik 30 metų kovomis ir kančiomis užpildytas laiko tarpas patvirtina jo sprendimo teisingumą.