SEPTYNIOLIKTOJI LIETUVIŠKŲ STUDIJŲ SAVAITĖ VOKIETIJOJE

Septynioliktoji Lietuviškųjų studijų savaitė šiais 1970 metais įvyko liepos 19-26 d. Katalikų akademijos patalpose Stuttgarte - Hohenheime. Ją ruošė visos Lietuvių Bendruomenės Vokietijoj globojamos kultūrinės organizacijos, tarp kurių ELF Bičiuliai buvo iniciatyvinis sambūris. Dalyvius sudarė 10-ties kraštų lietuviai, kurių per visą savaitę buvo 130 asmenų. Daugiausia jų buvo atvykę iš Vokietijos ir nemažas skaičius iš JAV-bių. Iš Amerikos ypač gražus būrelis susidarė studentų, kurie maloniai pasirodė Tėvynės valandos programoj, vadovaujamoj M. Saulaitytės. Tarp savaitės svečių pažymėtini: vyskupas dr. A. Deksnys, prof. V. Marijošius (iš JAV), prof. P. Rabikauskas (iš Romos), dr. A. Gerutis (iš Šveicarijos), dr. P. Karvelis, Norkaičiai (senj. ir junj.), J. Glemža ir kiti iš Vokietijos.

Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, buvo organizacijų posėdžiai, naujesnių knygų parodėlė, lietuviškų filmų demonstravimas, jaunimo linksmavakariai, šeštadienio koncertas, tačiau tai buvo daugiau ar mažiau priedai prie esminės dalies, kurią sudarė paskaitos ir po jų ėjusios diskusijos. Nors šią studijinę dalį moderatorius paprastai pradeda organizuoti nuo pusės metų, tačiau joj vis tiek kartais pasitaiko netikėtinumų paskutinę valandą. Šitaip atsitiko ir šią savaitę.

ŽVILGSNIAI ŽEMYN NEREIŠKIA PESIMIZMO dėl lietuvių jaunimo ateities — A. Grinienė (Vak. Vokietija) ir M. Saulaitytė (JAV-bės).

PRISIMENATE MŪSŲ DISKUSIJAS PRIEŠ 20 METŲ? — dr. J. Grinius ir dr. P. Karvelis (Vakarų Vokietija).

Mirus St. Girdvainiui, Lietuvos atstovui prie šv. Sosto, St. Lozoraitis junj. nebegalėjo palikti savo posto Romoj, ir todėl iškrito jo paskaita apie Lietuvos padėtį septintame dešimtmety. Vietoj šios paskaitos buvo kun. dr. P. Celiešiaus detalus pranešimas apie lietuvių koplyčios šventinimo iškilmes šv. Petro bazilikoj Romoj. Per šį pranešimą paaiškėjo, kad dėl koplyčios ir jos šventinimo buvo daromas iš Sov. Sąjungos spaudimas į Romos kuriją (tai atskleidė italų laikraščiai), o ši savo ruožtu mėgino paveikti popiežių. Antra paskaita, kuri buvo iškritusi tada, kai jau buvo išsiuntinėti pakvietimai į Studijų savaitę, buvo skirta kun. dr. A. Paškui (iš JAV). Kai paaiškėjo, kad dėl tarnybinių priežasčių jis nebegalės tesėti savo pažado, jo vietoj buvo pakviestas kitai temai kun. J. Dėdinas. Nors šiam mažai bebuvo likę laiko pasiruošti paskaitai, tačiau ji buvo atlikta pasigėrėtinai gerai.

Kad ir su čia paminėtais pakeitimais, visos savaitės paskaitos buvo taip suorganizuotos, kad jose nagrinėjamos problemos būtų svarbios lietuviams, gyvenantiems plačiame pasauly ir tėvynėje. Su plačiuoju pasauliu labiausiai susijusi buvo prof. kun. J. Jūraičio paskaita apie tariamą Dievo mirtį vitalinių jėgų sraute. Nurodęs keletą atvejų, kada galima kalbėti apie Dievo mirtį, prelegentas ilgiau sustojo prie būdų, kuriais žmonės mėgina Dievą pasiekti arba bent šiek tiek priartėti. Mūsų dienų žmonių skendėjimas tarp įvairių vitalinių jėgų, ypač seksualiniuose geismuose, neveda prie Dievo, nes sekse reiškiasi egoistinis užsidarymas. Tuo tarpu Dievui bent kiek pažinti reikia atsivėrimo. O žmogus atsiskleidžia meilėje — dvišaliame Aš ir Tu santyky. Taigi į Dievą žmonės artėja ne protiniais svarstymais, bet gyvenimu, kai pajunta reikalo atsiduoti kitam asmeniui. Todėl ir kelias į Dievą eina per santykius su asmenimis.

Kun. Jonas Dėdinas savo paskaitoje apie Katalikų Bažnyčios sudabartėjimą nagrinėja kitą svarbią problemą, kuri jaudina visus katalikus, taigi ir daugelį lietuvių, būtent, Bažnyčios ateitis po II Vatikano susirinkimo. Pirmiausia keliais pavyzdžiais nurodęs, kokią didelę pažangą atlieka gamtos mokslai ir prie kokių žmogaus gyvybės bei sielos problemų ateity jie gali pastatyti Bažnyčią, prelegentas ilgiau sustojo prie tų klausimų, kokius dabar gali užčiuopti sociologas, antai, kaip registruotų tikinčių skaičiaus mažėjimas, pamaldų lankymo silpnėjimas, kunigų atsisakymas kunigystės, celebato klausimas, pasauliečių vaidmens didėjimas ir kita. šias problemas prelegentas iliustravo Olandijos bažnytiniu gyvenimu, kur senųjų hierarchinių ir naujųjų demokratinių pradų susidūrimas labai ryškus.

Lietuvišką gyvenimą, kuris vyksta toli nuo Lietuvos (Amerikos kontinente), palietė Marija SauIaitytė savo pranešime apie lietuvių jaunimą JAV-bėse. Pažymėjusi pasaulinio lietuvių jaunimo kongreso (1966 m.) teigiamą reikšmę tautiniu atžvilgiu, prelegentė sustojo prie organizuoto jaunimo veiklos, kokia reiškiasi ateitininkuose, skautuose, neolituanuose, šviesiečiuose, sportininkuose. Kalbėdama apie jaunimo organizacijas, lituanistines mokyklas, lietuviškas parapijas, M. Saulaitytė savo mintis rėmė statistiniais duomenimis. Ji apgailestavo lietuvių parapijų nykimą ir kai kurių klebonų nejautrumą lietuvių kalbai, nors iš kitos pusės pats jaunimas dabar rodąs didesnį lietuvišką sąmoningumą (lietuviai studentai kartais didžiuojasi savo pranašumu prieš amerikiečius). Prie to sąmoninimo daug yra prisidėjusios Dainavos ir Putnamo stovyklos.

KĘSTUTIS IVINSKIS, jaunas deklamatorius “Tėvynės valandėlės” programoje klausytojus nukelia į Kęstučio laikus.

Dr. J. Griniussavo paskaitoje “Tarp žydriojo ir juodojo romantizmo” kalbėjo apie lietuvių literatūros dabartinį stovį tarp dviejų pasaulių (Rytų totalistinio komunizmo ir Vakarų individualistinio kapitalizmo) pasaulinės literatūros krizės akivaizdoje. Lietuvių literatūros sunkų stovį Vakaruose padidina neornamentuotos generacijos kritikų reikalavimai kurti pagal anarchistinio individualizmo modelius antiromantinius kūrinius, vadinamus moderniais. Iš tikrųjų tai juodasis romantizmas, nes tokios literatūros autoriai išvysto žydriojo romantizmo pradus iki kraštutinių antitezių. Tuo tarpu Rytų komunistinio totalizmo favorizuojamas realizmas tampa toks nekūrybiškas, kad žymesnieji rašytojai iš jo veržiasi čia žydriojo romanizmo kryptimi (kaip Just. Marcinkevičius “Siena” ir “Mindaugu”), čia, pasinaudodami absurdinės literatūros (juodojo romantizmo) elementais, kuria pozityvios prasmės sintetinius kūrinius, kaip Juozo Grušo “Meilė, džiazas ir velnias”, kurie galėtų įsirikiuoti į integralinį realizmą.

Kadangi šiemet ateitininkų organizacija (studijų savaičių viena rengėjų) mini savo 60 metų jubiliejų, Vincas Natkus savo paskaitoje kalbėjo apie ateitininkų įnašą į lietuvių literatūrą. Tai taip pat buvo žvilgsnis į Rytus ir į Vakarus, nes Rytuose (okupuotoj Lietuvoj) komunistai ateitininkus yra seniai sunaikinę, o Vakaruose jų organizacija tebėra gyva ir senesniuosius rašytojus papildo jaunais vardais. Prelegentas rado, kad su ateitininkais buvo ar yra susiję apie 80 lietuvių rašytojų, kuriuos galima suskirstyti į keturias kartas. Jų vyriausioji prasidėjo A. Jakštu - Dambrausku, o jauniausioji (ketvirtoji) paskiausiai pasireiškė “Tiltų ir tunelių” rinkiniu. Dėl didelio skaičiaus rašytojų kiekvieno jų nebuvo galima gerai charakterizuoti. Todėl prelegentas daugiausia savo dėmesio skyrė lyrikams, cituodamas jų poezijos, o kitų žanrų rašytojus dažniausia tepaminėdamas vienu antru sakiniu, arba tik pavarde.

Daug kur vardais - pavardėmis ir trumpomis charakteristikomis prisiėjo tenkintis ir Valteriui Banaičiu, kuris, užuot kalbėjęs apie šių dienų lietuvių muziką, stambiais bruožais davė Lietuvos muzikos istorinę apžvalgą. Šitos istorinės paskaitos (kaip ir V. Natkaus) čia neįmanoma sutrauktai perduoti. Tik reikia pasakyti, kad V. Banaitis, kaip ir kitais atvejais, kalbėjo įdomiai ir paliko viltį, kad jo nuomonę apie lietuvių dabartinę muziką išgirsime gal per kitų metų studijų savaitę.

Visai po dabartinius vandenis “braidė” etnologas Juozas Lingis iš Stockholmo. Savo groteskiškai skambančioj paskaitoj — “Pasirodo derlius, kukurūzams grojant” — jis kalbėjo apie komunistų mėginimus sukurti naujus papročius okupuotoj Lietuvoj. Tokios pastangos yra sustiprėjusios nuo 1963 metų. Tada ypač susirūpinta tikinčiuosius atitraukti nuo Bažnyčios. Todėl metrikacijos įstaigoje iškilmingos ceremonijos dabar vyksta su muzika, prakalbomis, žiedų sumainymu. Atatinkamai krikštynos imamos keisti vardynomis. Grynai pasaulietiškus lietuvių papročius komunistai mažiau keičia. Pavz., nors Užgavėnes jie pavadino žiemos švente, bet jose paliko Lašininį ir Kanapinį, kurių simbolinė prasmė nutylima. Tiek Užgavėnių, tiek Rugiapiūtės (pabaigtuvių) papročiuose dabar komunistai išryškina sovietinės tikrovės alegorines figūras — spekuliantus, tinginius, degtindarius, chuliganus; muzikantus aprengia kukurūzais, kurie sveikina šaunų Derlių, kaip Pietų kraštuose sveikina karnavalo alegoriją. Per Jonines žydintį papartį suranda ne atskiras asmuo, bet koks nors nusipelnęs kolektyvas.

Paminėti penkiasdešimtmečiui nuo Lietuvos Steigiamojo seimo prof. dr. Z. Ivinskis iš Bonnos kalbėjo apie to seimo kilmę ir reikšmę. Parodęs, kaip buvo einama prie to seimo ir davęs vieną antrą paralelę, prelegentas pažymėjo, kad į Steigiamąjį seimą negalėjo išrinkti atstovų lenkų okupuotosios Lietuvos dalis, tačiau laisvos dalies atstovai buvo iš visų tautybių ir visokių profesijų. Tas seimas buvo jaunos sudėties ir demokratinės nuotaikos. Nors jame absoliutinę daugumą atstovų turėjo krikščionių demokratų blokas (59 iš 112 atstovų), tačiau Lietuvos vyriausybė tuo laiku buvo koalicinė, vadovaujama dr. K. Griniaus. Steigiamasis seimas buvo energingas ir darbingas. Nors dėl lenkų kariuomenės invazijos jis buvo turėjęs sustabdyti savo darbus (kai kurie seimo nariai išėjo į frontą), tačiau per 29 savo darbo mėnesius jis priėmė apie 300 įstatymų projektų arba jų pakeitimų. Jo svarbiausi epochiniai darbai buvo: žemės reforma, Konstitucija, Lietuvos universiteto ir Valiutos įstatymai. Išreikšti įstatymuose Steigiamojo seimo nutarimai ir po 30 sovietinės okupacijos metų tebežėri kaip auksas.

Savo paskaitoje apie “Dvipolę visuomenę” dr. K. J. Čeginskas (iš Uppsalos, Švedijos) sociologo akimis pažvelgė dabartinės Lietuvos gyventojų pasiskirstymą. Nors Lietuvoj kaimo gyventojų mažėjimas ir miestų didėjimas buvo ryškiai matyti po II-jo pasaulinio karo, tačiau tik šiemet (1970) gyventojų surašymas parodė, kad iš 3.129.000 Lietuvos žmonių miestuose gyvena 1.572.000, t. y. 50,2 proc. (Prelegentas skaičiais nurodė, kaip mažėjo kaimo gyventojai ir kokie miestai ypatingai padidėjo). Nors miestuose dabar gyvena truputį daugiau negu pusė gyventojų, bet dėlto Lietuvos negalima vadinti miestietiška. Jos visuomenė mišri su dviem piliais — kaimu ir miestu — ir tokia pasiliks dar ilgokai, bent kol miestiečiai pasieks 60 proc. gyventojų. Su miestų didėjimu paprastai auga pramonė. Šitaip yra ir Lietuvoj. Tik jos miestų žymus gyventojų procentas dirba pramonės darbininkais. Tuo tarpu aukštai išvystytos pramonės visuomenėj didžiausią procentą gyventojų sudaro aptarnaujamųjų profesijų žmonės. Su kaimo gyventojų mažėjimu ir miestų didėjimu kinta ir lietuvių kultūros pobūdis. Kadangi miestuose žmona dažniausia dirba už savo šeimos sienų, silpnėja šeimyniniai ryšiai, gausėja ištuokos, mažėja gimimai, vyras praranda pirmaujančią padėtį net išsilavinimo atžvilgiu, nes kai kuriose inteligentinėse profesijose moterys gausesnės. Lietuvoj dabar matyti susirūpinimo ir dėl gausėjančių ištuokų ir dėl gimimų mažėjančio procento.

KELIAS Į DIEVĄ EINA PER SANTYKIUS SU ŽMONĖMIS — kun. dr. J. Jonaitis (Šveicarija) ir dr. K. J. Čeginskas (Švedija).

Šeštadienins (tradicinis) koncertas klausytojus vėl nukėlė į dvilypę sferą (tarp Lietuvos ir didžiojo pasaulio), nes koncerto programoj buvo dviejų lietuvių kompozitorių (M. K. Čiurlionio ir B. Dvariono) ir dviejų tarptautinių garsenybių (J. Brahmso ir Fr. Liszto) kūriniai. Juos atliko talentinga lietuvių pianistė Aldona Dvarionaitė, kuri pakeliui iš Lenkijos į Paryžių buvo sustojusi Vokietijoj. Kad jos piano koncertas suteikė dalyviams nemažai estetinio pasigėrėjimo, liudijo klausytojų gausūs plojimai.

PASIRODO DERLIUS, KUKURŪZAMS GROJANT — J. Lingis (Švedija) ir kun. prof. J. Jūraitis (Šveicarija).

Studijų savaitė buvo baigta sekmadienį koncelebracinėmis šv. mišiomis, kurioms vadovavo ir pamokslą pasakė vyskupas dr. A. Deksnys, ir bendru posėdžiu. Jame moderatorius V. Natkus (Vasario 15 gimnazijos direktorius) davė savaitės paskaitų skerspiūvį, o dalyviai pareiškė savo pastabas dėl šios ir būsimos savaitės. Buvo reikštas pasitenkinimas dėl gerų Kat. akademijos patalpų; buvo siūlyta pasikviesti vieną antrą paskaitininką iš Lietuvos; reikšta padėka savaitės dvasios vadovui prof. J. Jūraičiui, kuris rytais vadovaudavo šv. Mišioms ir pasakydavo pamokslėlį; dėkota technikinės rengimo komisijos nariams kun. B. Liubinui, O. Bartusevičienei, stud. M. Landui ir meninės dalies vadovei A. Grinienei.

Keliais atžvilgiais ši studijų savaitė buvo viena iš geriausių.

J. Grinius