PARAPIJŲ VAIDMUO TAUTINĖS GYVYBĖS IŠSAUGOJIME
Ilgus amžius Romos Katalikų Bažnyčia naudojo liturgijoje lotynų kalbą. Nesikeičianti lotynų kalba saugojo minties pastovumą ir įgalino Bažnyčią išlaikyti tarptautinį charakterį.
Vatikano Antrasis Suvažiavimas leido tautinėms grupėms vartoti liturgijoje savo kalbas. Tas sprendimas patarnauja ir tautinėms grupėms ir kartu liturgijai. Dabar kiekviena mintis, lydinti liturginį žodį ir ženklą, yra tikinčiųjų pilnai suprantama. Tautinės kalbos liturgijoje leidžia tikintiesiems tapti sąmoningesniais Bažnyčios nariais.
Įvedus liturgijoje tautines kalbas, Katalikų Bažnyčia pasidarė tautų apjungėja ir kartu tautinių kalbų globėja. Dabar Katalikų Bažnyčioje religija ir tautybė susijungė per tautinę kalbą į tamprų junginį.
Tas tautinės kalbos ir religijos junginys yra labai svarbus šiuo metu ypač mažoms tautoms, kurios yra pavergtos ir kurių nariai yra išblaškyti po visą pasaulį.
Žydai per ilgus šimtmečius išlaikė savo tautybę, kuri buvo surišta su religija tautinėje kalboje. Toji tautinė grupė, kuri išlaikys maldą surištą su tautine kalba, nežus. Tai aiškiai liudija žydų pavyzdys.
Iki šiol JAV-se lietuvių tautinę gyvybę stipriai palaikė parapijos. Didesnės lietuvių bendruomenės steigė savo parapijas ir prie jų lietuviškas mokyklas. Vatikano Antrojo suvažiavimo minėtas nutarimas įgalina lietuviškas parapijas atsinaujinti ir grįžti prie pirminio jų tikslo: išlaikyti lietuvius katalikus susibūrusius lietuviškoje maldoje.
Į naują Bažnyčios patvarkymą skubiai atsiliepė mūsų Tėvai Jėzuitai. Jie greitai išvertė liturginius tekstus į lietuvių kalbą ir išleido pirmąjį lietuvišką mišiolą, kurį Vatikanas patvirtino. Su šiuo patvirtinimu atsirado liturginė lietuvių kalba, kuri bus Vatikano globojama ir saugojama kaip viena iš daugelio tautinių pasaulio kalbų. Patvirtinimas liturginės lietuvių kalbos yra kartu patvirtinimas ir tautinės lietuvių Bažnyčios.
Jungtinėse Amerikos Valstybėse turime virš 100 lietuvių parapijų. Jei tų parapijų, klebonai ir jų žinioje esąvisi dvasiškiai pilnai paklustų naujajam Vatikano patvarkymui, tai įvyktų tikras lietuvių parapijų atsinaujinimas. Iniciatyvos šiam lietuvių parapijų atsinaujinimui turi parodyti ir mūsų dvasiškija ir kartu mūsų pasauliečiai. Kaip seniau, taip ir dabar mūsų parapijos turi rūpintis tautinės gyvybės išsaugojimu lietuviuose.
P. Narutis
