NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS POLITINIO GYVENIMO RAIDA IR LŪŽIAI
DR. ZENONAS IVINSKIS
Apie nepriklausomą Lietuvą, jos politinio, ekonominio, kultūrinio bei religinio gyvenimo vystymąsi yra tiek daug rašyta mūsų memuariniuose tremties spaudos puslapiuose, atskirose studijose ir gausioje mūsų literatūroje, jog, atrodo, galima čia patekti į tam tikrą pavojų. O tai reikštų — vis kartotis tuose pačiuose dažnai girdėtuose posakiuose ir laisvinimo kovos dešimtmečiais nuolatiniu tautiniu standartu pasidariusiuose formulavimuose.
Bet taip atrodo tik žiūrint iš paviršiaus ir pasitenkinant trumpais, sumariškais apibendrinimais. Kai jau užsimezga išsamesnės diskusijos, kai pradedama giliau raustis po anuos, rodos, dar taip nesenos mūsų naujosios praeities dešimtmečius, atsiranda tiek daug įvairių neištirtų klausimų, kyla tiek daug skirtingų požiūrių ir įvairių diferencijų, jog mes patys turime tuo stebėtis.
Stebėtis reikia, kad mes daug labiau ir sutartiniau galime įžvelgti, pavyzdžiui, į Vytauto epochą, kurios, galima sakyti, ir visi šaltiniai yra išspausdinti. Tas pats pasakytina didele dalimi ir apie kitus šimtmečius anos senosios Lietuvos valstybės, kuriai buvo tekęs toks svarbus vaidmuo rytų Europoje. Mes esame jau taip pat išsidirbę bendrą pažiūrą, pav., į herojiškas lietuvių kovas su vokiečių ordinu, per daug generacijų gausiai lašinusias kraują iš gyvo lietuvių tautos kūno. Be nuomonių skirtumų įvertiname nuo Kazimiero Jogailaičio mirties metų, tai yra 1492, prasidėjusią Maskvos militarinę agresiją, kuri užsibaigė 18-jo amžiaus gale mūsų valstybės padalinimais. Rodos, visada vienodai nuo tautinio atgimimo laikų galvojame ir apie praeitų amžių santykius su lenkais ir apie padarinius Liublino unijos, kurios keturių amžių sukaktį minėsime jau kitais metais.
Istorijos pervertinimas
Taip su senąja praeitimi.
Bet kai prieiname prie taip šviesios, dar, sakyčiau, garuojančios mūsų nepriklausomybės metų istorijos, dažnai suklumpame. Jau būtų pats laikas iš 30-40 metų perspektyvos pagrindiniais klausimais geros valios lietuviams turėti bendrą, visiems priimtiną, apdairią, objektyviais duomenimis paremtą pažiūrą. Bet esame iš tiesų dar gana toli nuo to idealo. Daug labiau mes sutariame nepriklausomos Lietuvos genezės klausimu. Visai kitaip yra, kai pradedama diskutuoti perversmo sutemų ir okupacijų metai. Žinoma, perdaug stebėtis tokiu reiškiniu nereikia. Paprastai po ištikusių katastrofų ir tautos nelaimių bandoma iš pagrindų perkainoti ikitolines tautines ir valstybines vertybes. Taip, pav., įvyko su lenkais jau 1939 metų gale.
Mes turime, toliau nesižvalgydami, ir mums artimesnių pavyzdžių. Čia turiu galvoje nuo amžių mums artimus kaimynus ir gimines latvius.
Daug problemų ir įdomių klausimų turi jie savo naujausioje istoriografijoje. Kas domisi jų paskutinio dešimtmečio periodika ir seka ypač tremtyje leidžiamą žurnalą “Jauna Gaida”, gerai žino, kaip ten dabar labai fundamentaliai pervertinama nepriklausomos Latvijos istorija.Tas pervertinimas vyksta visoje jaunojoje generacijoje, kuri 1940 metų sutemas išgyveno vyresnėse gimnazijos klasėse, o už kelerių metų tūkstančiais buvo suverbuota į Latvių SS legijoną (Liet. Encikl., 14, 236). Toji generacija buvo auginta prezidento ir drauge ministerio pirmininko vadonio Ulmanio naujai nacionalinėje dvasioje perrašytos Latvijos istorijos epochoje. Kai tas pats Ulmanis, bolševikų armijai įžengiant į Latviją, atmintiną 1940 metų birželio dieną per radiją į tautą kalbėjo apie sovietinius komunistus kaip apie taikingus kaimynus, paliko jaunų patriotų galvose plyšį. Šiandien jis yra virtęs visu tarpekliu. Perdėm kritiškai, net hiperkritiškai nusistačiusioji jaunoji latvių generacija nori ne tik apvalyti oficijozinį ulmaninių laikų savos istorijos ilgai blizgintą fasadą, bet siekia dar daugiau. Ji reikalauja atsakymo į klausimą kokia prasme ji turėjo lieti kraują už tuos, kurie jau tada rašė, jog baltų tautos tebusiančios tik išgarinimui skirtas lašelis ant įkaitinto germanizacijos akmens. Šitoji latvių generacija Ulmanio biustą ne tik nuėmė nuo pjedestalo, bet sudaužė jį į šipulius.
Lietuvos naujoji istoriografija, kurioje nemaža dėmesio skiriama nepriklausomybės laikotarpiui, nėra tampoma tokių aštrių konvulsijų. Bendrai paėmus, kai nepaskęstama atskirų detalių analizėje, mūsų nepriklausomo gyvenimo dvidešimtmetis mums toje prailgusioje naktyje “be aušros” gana šviesiai prisistato. Bet ir mes turime visą eilę klausimų, kuriais memuarinėje literatūroje ir gausioje emigracinėje bei tremties periodikoje reiškiama gana prieštaringų pažiūrų.
Neištyrinėti nepriklausomyės laikai
Štai imkime, pav., 1926 metų gruodžio 17-tosios perversmą, kuris staiga nepriklausomos Lietuvos gyvenimą iškėlė iš demokratinių bėgių į antidemokratinius vingius. Jau praėjo per 40 metų nuo to reikšmingo lūžio mūsojo tautinio valstybingumo istorijoje. Mes tačiau nė iš tolo dar nesame suradę bendro vardiklio, kuris įgalintų nors kiek priartėti prie objektyvesnio vertinimo ir duotų visoms grupėms patenkinamą atsakymą į klausimą: “Ar perversmas buvo reikalingas?”.
Nėra vienos nuomonės dėl Voldemaro vaidmens lietuvių tautai. Nemažiau išsiskiria nuomonės, kai imama analizuoti trijų ultimatumų metai ir pats prezidento Smetonos pasitraukimas iš krašto 1940 metų birželio 15 d. Tos rūšies diskusijų objektų galima pririnkti ir žymiai daugiau. Neturiu tikslo čia jų smulkiai išskaičiuoti. Tenorėčiau pastatyti tik klausimą, kokios yra priežastys, kad eilėje svarbių nepriklausomos Lietuvos istorijos klausimų dar bendros pažiūros ir maždaug visų pripažinto vertinimo neturime.
Randu dvi pagrindines priežastis. Paradoksiškai skamba, bet yra tiesa, jog nepriklausomybės laikai yra dar taip mažai teištyrinėti. Daugelis vyresnės kartos veikėjų, kurie savo akimis matė, kaip Lietuva po Pirmojo pasaulinio karo savon valstybėn susiorganizavo ir kaip toji valstybė, Antrajam pasauliniam karui prasidėjus, buvo okupuota, turi daug vertingų savų asmeniškų prisiminimų ir žino įdomių faktų. Bet tai dar nereiškia pilno, integrališko, vispusiško bei objektyvaus nepriklausomos valstybės gyvenimo vystymosi pažinimo.
Kai jaunas Amerikos profesorius Alfredas Erikas Senn’as, žinomo kalbininko sūnus, keliuose savo darbuose, remdamasis ne savo išgyventa patirtimi (jos jis visai neturėjo), o pasinaudodamas perdėm šaltiniais ir ypač archyvine medžiaga (joje svarbią vietą užėmė ministerio Jurgio Šaulio archyvas), pristatė mums kiek kitokį nepriklausomos Lietuvos gimimo paveikslą, negu buvome per eilę dešimtmečių įpratę matyti, ne vienas gerokai nustebo ir nepritarė. Tad Senn’as susilaukė periodikoje gana aštrios kritikos.
O vistiek, tik šitokiu kritiškai moksliniu istorijos metodu eidami, tegalėsime pastatyti tvirtą nepriklausomos Lietuvos istorijos rūmą ir tai ne vienai dienai.
Mūsuose tuo atžvilgiu yra jaučiama nepaprastai didelė spraga. Išskyrus retas išimtis, mes sistemingai visai netyrinėjame nepriklausomos Lietuvos istorijos laikotarpio. Nepasakyčiau, kad nebūtų susidomėjimo, kad pasigestume diskusijų ir laikraštinės polemikos. Pradėjus kuriuo klausimu rankioti periodikos iškarpas, net per keletą metų jų prisirenka apstokai. Bet tie straipsniai - straipsneliai ir eilė memuarinių apybraižų akivaizdžiai apreiškia, jog daugelis net senokai paskelbtų aktų tomų, tiesiogiai liečiančių Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius, dar mūsų nėra iš viso panaudoti.
Objektyvumas— istoriko idealas
Mes negalime disponuoti šiandien jokiais Lietuvos ministerijų archyvais, kuriuos komunistai, tik okupacinių tendencijų ir interesų vedami, stengiasi atrinkti sau naudingus faktus, kad visą nepriklausomos Lietuvos istoriją perrašytų. Neskaitant eilės knygų ir brošiūrų, vilniškės, t. y. tarybinės Mokslų akademijos darbuose jau eilė metų rašomi įvairūs archivyne medžiaga paremti straipsniai. Tos rūšies bibliografinių pozicijų, ypač apie 1917-19 metų laikotarpį, čia būtų galima gana daug priskaičiuoti, pradedant Lietuvos TSR istorijos šaltinių trečiuoju tomu. Tų skaudžiai atrinktų aktų ir visokios rūšies šaltinių tikslas tėra vienintelis: jie turi akivaizdžiai parodyti, kaip Lietuvos darbo žmonės tada kovoję už Tarybų valdžios įvedimą Lietuvoje. Ir tik tarptautinės kontrrevoliucinės jėgos Lietuvoje, visai panašiai kaip Estijoje ir Latvijoje, neleidusios komunistinei santvarkai išsiskleisti. Tokia pat gana vienašališka selekcija vadovaujantis yra prieš 7 metus (1961) paruoštas ir IV-sis Lietuvos TSR istorijos šaltinių tomas, apimąs, kaip ten pasakyta, “Lietuvą buržuazijos valdymo metais” (1919-1940). Normaliai tai reikštų pagrindinį šaltinių tomą mūsų temai, tačiau, deja, veltui mes ieškotume tame storuliame tome (863 psl.) tikrosios medžiagos nepriklausomos Lietuvos istorijai, nes komunistų atsišaukimų lapeliai gegužės 1-sios proga ar gausios straipsnių ištraukos iš “Priekalo”, “Tiesos”, “Revoliucinio Darbininko” ir kitos komunistinės spaudos dar nė iš tolo nereprezentuoja Lietuvos politinio ir kultūrinio gyvenimo.
Bet ir tuos tendencingus šaltinius reikia pažinti! Moksliniu nusiteikimu reikia juos konfrontuoti su kitais jau įvairių artimų ir tolimų kaimynų išleistais rinkiniais. Tik sistemingas tyrinėjimas, o ne atsitiktinis pasidairymas po tokius tomus palengvins mums įsigyti teisingą supratimą, anot Leopoldo Rankes, kaip gi iš tikrųjų yra buvę (wie es eigentlich gewesen). Tad išvada: mums reikia daug planingiau atsidėti naujosios Lietuvos istorijos tyrinėjimui.
Antra priežastis, kliudanti susidaryti bendrą pažiūrą į pačius svarbiausius dramatiškos Lietuvos istorijos etapus, yra beveik pastovi objektyvinės minties stoka. Jau tuoj bus ketvirtis šimtmečio, kaip neturime po kojomis gimtos žemės. Atrodo, lyg galėtume labiau susikalbėti, kai autoriams nebetenka šeiminių partijų frakcijoms vadovauti ar seimų posėdžiuose energingų kalbų sakyti, kurias anų laikų santykiams pažinti dabar skaitome seimų stenogramose. O vis tik mūsų tikrovėje yra kitaip.
Nebeteikdami daugiau tos rūšies pavyzdžių, kurių žymi dalis liestų nesuderinamas diferencijas dėl pirmojo ir paskutiniojo Lietuvos prezidento, čia tegalime išsigelbėti tik anuo žinomu ir kiekvienam istorikui privalomu objektyvumo idealu. Jo siekti turi kiekvienas istorijos tyrinėtojas, istorijos mėgėjas, ar memuarų rašytojas; jų, ačiū Dievui, jau turime ir nepriklausomybės laikotarpiui.
Kalbėdami apie anuos nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius, apie jos lūžtvinius momentus, ypač turim, kiek mūsų silpna žmogiškoji prigimtis leidžia, artėti į objektyvumo idealą. Tikiu, kad šiandieninėmis Lietuvos istorijos tyrinėjimo ir apskritai mūsosios istoriografijos sąlygomis jis dar nėra pilnai įgyvendinamas.
Bet jis nėra negalimas, ir tam patvirtinti aš turiu įdomų pavyzdį. 1968 metų gegužės mėnesį naujosios belgų istorijos ordinarinis profesorius Jacques Wìllequet laikė Bonnos universitete viešą paskaitą apie belgų pogrindinę veiklą prieš okupantus vokiečius Antrojo pasaulinio karo metu.
Šita gana subtilia tema kalbėjo žmogus, kuris pats buvo dalyvavęs belgų rezistencijoje. Jis kalbėjo tokiai įvairiaspalvei auditorijai, kurioje klausytojų tarpe sėdėjo ne vienas buvęs vokiečių okupacinių (nacinių) organų pareigūnas.
Profesorius Wìllequet, turėdamas savo žinioje nemažą istorikų štabą, Briuselyje vadovauja Studijų centrui (Centre d’Etudes), kuris specialiai tyrinėja belgų rezistencijos istoriją. Visokiais morališkai patikrintais būdais ir iš buvusiųjų priešų, ir iš tūkstančių tardymo aktų mirtin nuteistųjų po visą Vidurio Europą studijų centras yra surankiojęs daug vertingos medžiagos.
Istoriko privalumai
Willequet įsakmiai pabrėžė, kad savo tyrinėjimo metu istorikas turįs bandyti užmiršti net kokiai tautai jis priklauso. Tik tuo būdu jis galįs priartėti prie galimai aukščiausios objektyvumo ribos. Savo išvedžiojimuose istorikas turįs reikštis lyg koks inžinierius. Naujai pastatytame tilte mes nieko daugiau neapčiuopiame, kaip objektyvias inžinieriaus pastangas suplanuotą tiltą gerai pastatyti.
Šitokie mums neįprasti profesoriaus Willequet reikalavimai jo paties paskaitoje nevirto tuščiomis frazėmis. Savo įdomiuose išvedžiojimuose, pateikdamas daugybę faktų, jis buvo tokis kritiškas, kad kalbėjo lyg trečias žmogus. Tikrai būtų buvę sunku atspėti, kokiai tautai jis priklauso, jeigu klausytojams paskaitos pradžioje nebūtų buvę kai kas papasakota iš jo biografijos.
Kiek ikišiolinė istoriografija rodo, ne tik visoms trims Pabaltijo tautoms, bet ir didiesiems kaimynams, su kuriais Lietuva nė bendrų sienų nebeturi (turiu galvoje vokiečius), nėra pasisekę prie to idealo arčiau pririedėti. Visa eilė savaime suprantamų psichologiškai subjektyvių sąlygų ir resentimentų, kuriems pergalėti reikia ne vienos generacijos, veda prie to, kad, pav., federalinėje Vokietijoje Lietuvos ir kitų dviejų baltų valstybių naujausiai istorijai, galima sakyti, terodomas gana ribotas susidomėjimas. Jeigu kas rašoma, tai dažniausiai sustojant prie neuralgiškų klausimų ir keliant nepozityvius baltų valstybingumo reiškinius. Štai, prieš porą metų Herderio Institutas (Marburge) organizavo paskaitų ciklą. Ten diskutuota, kaip rytų ir vidurio Europoje parlamentarizmas pateko krizėn ir kaip demokratija žlugo trijose Pabaltijo valstybėse. Nuostabu, kad išleisdami tas paskaitas, leidėjai nerado reikalo ištaisyti net daug grubių klaidų apie Lietuvą. Ten rasime, kad ir kunigas Mironas buvęs krikščionių demokratų lyderis, o žinomas marijonų generolas Būčys — Žemaičių vyskupas ir t.t. Tokios rūšies istoriografiją, ypač kiek ji dar liečia Klaipėdos klausimą, ir 1939 metų sutartis, galima būtų ir toliau pratęsti. Tikėkime tačiau, jog pagaliau ateis laikas, kad Lietuva susilauks geresnės, t. y., objektyvesnės spaudos. Turės pagaliau ir Vakaruose atsirasti generacija, kuri į anuos du Lietuvos istorijos dešimtmečius, kurie lietuvių tautai reiškė jos ilgų lūkesčių ir svajonių išsipildymą, nežiūrės kaip į laikiną išimtį teišreiškiančius metus, tevertus tik praeinančio dėmesio.
Po šitokių bendresnio pobūdžio metodologinių pasisakymų, pereisiu prie kardinalinių nepriklausomos Lietuvos istorijos klausimų.
Prieš paliesdamas pačias svarbiausias užsienio politikos problemas, noriu labai trumpai žvilgterėti į laisva ir nepriklausoma valstybe tapusią Lietuvą: kaip ji gimė, brendo ir augo po Steigiamojo seimo ženklu.
Pirmiausia pora žodžių apie 1918-tuosius, t. y., jubiliejinius metus. Populiarusis baltų vokiečių filosofas grafas Hermanas Keyserling’as savo žinomoje knygoje “Das Spektrum Europas” (1928, p. 367; 99) labai vaizdingai iš savo patyrimo pasakoja, kaip staiga estų tautinėje sąmonėje 1918-tieji metai nuostabiai atsiskyrė nuo ankstyvesnių. O tarpą nuo 1918 iki 1920 reikia jau laikyti šimtmetiniu skirtumu.
Visa tai dar labiau tinka Lietuvai, kurioje 1918 ir 1919 jau reiškė dvi skirtingas epochas; pirmoji epocha — tai monarchija iš kaizerio Wilhelmo II malonės ar geriausiu atveju valdymas karaliaus Uracho Mindaugo II-jo, antroji jau reiškė įgyvendinimą demokratinės respublikos su pirmuoju prezidentu Smetona.
Kelias į demokratinę santvarką
Naujoji valstybė, įsakmiai jau minima ir Vasario 16-tosios akte, nereiškė senosios valstybės, savo valstybingumą tęsusios šešis šimtmečius, tokį atstatymą, kaip, pav., po II-jo pasaulinio karo savo valstybes atstatė austrai, čekai ir kiti. Naujoji Lietuvos valstybė daug skyrėsi savo sienomis, teritorijų apimtimi, gyventojų sudėtimi ir eile kitų elementų. Ji jau reiškė absoliučios daugumos lietuvių valstybę, kurios visa egzistencija buvo paremta tautine sąmone. Žinoma, senoji Lietuva, imperija nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kurioje eilė tautų buvo apjungta bendro sugyvenimo, tolerancijos ir savos valstybinės (dar ne tautinės!) sąmonės lanku, teikė daug paskatų ir romantiškų pavyzdžių lietuviams patrijotams.
Lietuviai buvo įsisąmoninę atlikę svarbų europėjinį uždavinį — ne tik sėkmingai sulaikę tolimesnį totorių veržimąsi į Vakarus, bet kietu užsispyrimu per ištisas generacijas neleidę vokiečių ordino riteriams perkopti Nemuno linijos. Tik lietuvių buvo nuopelnas, kad ordinas neįstengė (nuo Mindaugo iki Vytauto laikų) išsikovoti per Lietuvą iš Prūsų į Livoniją jungiančio tilto.
20-jo amžiaus palikuoniai galėjo taip pat stebėtis, kad jų protėviai (tuo pačiu metu, kai jie vedė atkaklią kovą prieš kryžiuočius) vykdė plataus masto ekspansiją į rytų slavų erdvę anapus Dniepro iki Ugros, Okos ir Doneco aukštupių, t. y., dar toli į rytus nuo Smolensko, Kijevo, Černigovo, Briansko.
Bet visa tai jau buvo praeityje. Tempi passati! (Praėję laikai!). Niekas nebegalėjo ir galvoti bristi į tą pačią upę, kurios vandens buvo jau seniai nutekėję. Didelis nuostolis buvo lietuvių tautai, kad po lietuvių - lenkų unijos eros ir padalinimų epochos pačios Lietuvos vardas didele dalimi pateko užuomarštin, nes vis labiau ir Lietuvai užsienyje buvo priklijuojama lenkiška etiketė. Tuo aš noriu pasakyti, jog 1918 atsistatančiai Lietuvos senosios valstybės, garsiosios rytų Europos galybės, Magnus Ducatus Lithuaniae vardas ateičiai nebeteikė lauktinų politinių kreditų. Jis tik prisidėjo prie tautinės sąmonės puoselėjimo ir stiprinimo. Naują tautinę valstybę atkuriant, lietuviai turėjo net žymiai daugiau sunkumų už abi kitas baltų tautas, būtent estus ir latvius, kurios praeityje nei savo valstybių, nei savų kilmingųjų luomų nebuvo turėjusios. Bet ir tas paskutinysis faktas atsistatančiai Lietuvai nedaug gelbėjo, nes didžioji dalis Lietuvos kilmingųjų buvo prisiėmusi ne tik lenkų kultūrą, jų kalbą, bet ir tautinę taip pat atsistatančios Lenkijos sąmonę. Tokiu būdu ne tik estuose ir latviuose, bet ir pas mus pagrindiniai kovotojai už tautinę valstybę buvo ūkininkų ar valstiečių luomo šviesuoliai, kurių gerą dalį Lietuvoje sudarė kunigai.
Daug panašių elementų pokario Europoje, kaip ir Pabaltijo valstybėse, vedė prie tos pačios perdėm demokratinės tvarkos įgyvendinimo. Ji užvaldė Balkanus, Rytų ir Vidurio Europą. Kai tiek daug karalių turėjo tremtin leistis, po Pirmojo pasaulinio karo buvo sakoma, jog iš viso pasaulyje beliksią tik devyni karaliai: du šachmatuose, keturi kortose ir Trijų Karalių šventėje Kasparas, Merkelis ir Baltazaras.
Žinoma, daug nepatogumų būtų susidarę Lietuvai, jeigu kaizeris būtų davęs eigą Lietuvos Tarybos aktui — išrinkimui hercogo Uracho, kuris jau ir priesaiką buvo atlikęs ir lietuviškai pradėjęs mokytis. Juk tokiu atveju Seine Durchlaucht Wilhelm von Urach jau būtų 1918 metų liepos mėn. tapęs paveldimu Lietuvos monarchu. O įpėdinystė buvo garantuota, nes Urachas turėjo pustuzinį sūnų. Bet vokiečių militaristų Lietuvoje ir politikų Berlyne užsikirtusi laikysena prieš Tarybos nutarimus žymiai palengvino Lietuvai kelią į demokratinę santvarką.
Atgimusios tautos entuziazmas
Caristinį, kaizerinį ir kitokį jungą numetusios, staiga laisvos pasidariusios tautos persiėmė tobulos demokratijos idėja. Tad ir tų tautų atstovai parlamentuose turėjo įgyti labai dideles teises. Apie mūsų Steigiamojo seimo 112 atstovų anuo metu buvo sakoma, jog ten sėdi “112 karalių”. Bet visai panašiai buvo su estų ir latvių konstituantomis bei seimais.
Pasiskaitę ano meto brošiūrų ir laikraščių straipsnių, gyvai jaučiame, su kokiu entuziazmu buvo kalbama ir vis rašoma apie savą nepriklausomybę, apie laisvę tautos, kuri pagaliau pati turi visas teises rinktis savo valdžią.
Šitaip atėjo šeiminio režimo laikai, kur valstybės prezidentui tik minimumas teisių bebuvo palikta. Taip pat buvo ir Latvijoje. O estai buvo pasirodę tiek demokratiški, kad iki perversmo metų (1933) visai neturėjo prezidento.
Kai demokratija pasuko į savo radikalias formas, visose trijose Pabaltijo valstybėse greitai pasireiškė analogiškas reiškinys — didelis partinis susiskaldymas. Jau į mūsų Steigiamojo seimo rinkimus buvo prezentuota 21 sąrašas, nors iš viso tada Lietuvoje tebuvo 9 minėtinos partijos.
Šitokis seiminis (prancūzų demokratijos tipo) režimas, kaip antipodas prezidentinio režimo, jaunose demokratijose, žinoma, apsunkino radikalios mašinerijos sukimąsi. Bet ji sukosi! Ir per visos tautos atstovus yra atlikusi gana reikšmingų darbų.
Nedėstydamas plačiau Steigiamojo seimo reikšmės, noriu tik padaryti porą pastabų.
Kai steigiamasis seimas 1920 metų gegužės 15 d. Kaune susirinko į pirmą iškilmingą posėdį, perdėm čia dominavo jaunoji karta, kuri savo idealizmu ir tautiniu entuziazmu energingai buvo prisidėjusi prie valstybės kūrimo darbo. 29 atstovai neturėjo nė 30 metų, o iš minėtų 112-kos narių tik aštuoni tebuvo perėję 50 metų ribą.
Steigiamąjį seimą teko atidaryti seniausiai amžiumi atstovei žinomai rašytojai Bitei-Gabrielei Petkevičaitei (ji atstovavo liaudininkus demokratus!). Bet ir ji ką tik tebuvo baigusi 59 metus. Vadinasi, nė vienas atstovas dar nebuvo pasiekęs 60-jų!
Čia noriu bendrai pastebėti, jog ne tik seimų atstovų, bet ir vyriausybių vyrų jaunumas tada ryškiai atspindėjo jauną valstybę. Kai Ernestas Galvanauskas 1919 metų rudenį tapo ministeriu pirmininku, finansų, prekybos ir pramonės ministeriu, artėjo į 37-tuosius metus. Dr. Petras Karvelis ministeriu tapo būdamas 28 metų. Kas mus šiandien tikrai turi stebinti — tai tų jaunų vyrų nebijojimas ant savo pečių pasiimti tokios didelės atsakomybės anais taip pavojingais ir netikrais laikais.
Anksčiau minėtasis istorikas Alfredas Erikas Senn’as, kuris per, palyginti, trumpą laiką rūpestingai yra parašęs eilę darbų iš nepriklausomos Lietuvos istorijos, pernai vasarą pastebėjo man: jis jau turįs 35 metus, bet tokių didelių atsakomybių nė iš tolo negalėtų prisiimti. Ir čia amerikietis istorikas labai stebėjosi jaunų Lietuvos ministeriu ryžtingumu, nebijojimu atsakomybės. Kai daugelį mūsų nusitęsusi tremtis be reikšmingų pareigų susendė, atsiminkime, jog ano meto mūsų seimų nariai, ministeriai, istorijon nuėję valstybininkai tebuvo gal tokio amžiaus, kuriame dabar imamasi tik kokios paprastos tarnybėlės.
Svarbieji seimo darbai
Grįžtant prie Steigiamojo seimo darbų, reikia pažymėti, jog svarbiausi iš jų buvo savos valiutos (lito) įvedimas, universiteto įkūrimas, konstitucijos priėmimas ir žemės reforma.
Žemės reforma ūkininkų krašte, kur agrariniai santykiai išgyveno kelias lūžtvines epochas, ar tai imsime 1557 metų valakų įstatymą (ustava na valoki), ar 1861 metų baudžiavos panaikinimą, sudaro tikrai šviesų epizodą demokratinių Lietuvos vystymosi metų.
Žemės reformos priežastys, plačiau nedėstant, glūdėjo pačiuose žemės valdymo santykiuose. Didesnė visos žemės dalis kelių tūkstančių dvarininkų rankose rodė, jog šitame žemės ūkio krašte reikia pravesti teisingesnį žemės sklypų normų paskirstymą. Šitoje srityje krikščionys demokratai su savo lyderiu Krupavičium turi pastovių nuopelnų.
Žinoma, be socialinio teisingumo reikalavimų, žemės reforma turėjo ir politinį charakterį. Kaip estai ir latviai net žymiai radikalesnėmis žemės reformomis už mūsąją išjungė Estijos, Livonijos ir Kuršo stambių agrarų, vokiečių baronų ir riterių politiškai ekonominę įtaką, taip Lietuvoje buvo siekiama išspręsti sulenkėjusių dvarų problema.
Tie dvarininkai, kurie panorėjo eiti su tauta, buvo savan tauton priimti su dėkingumu. Jie net iškopė į atgyjančios tautos vadus. Užtenka čia paminėti, pavyzdžiui, Šaulių Sąjungos vadą Putvį - Putvinskį, grafą Zubovą, tris dvarininkaites — žinomas rašytojas, universiteto rektorių Roemerį ir kt.
Žemės reformos istorija yra gana plati tema. Jau 1919 metais buvo išleistas taip vadinamas mažasis žemės reformos įstatymas, kad juo galėtų pasinaudoti į kovą prieš bolševikus einą savanoriai.
Skaitydamas steigiamojo seimo stenogramas jauti tas jaudinančias nuotaikas, kuriose seimui teko dirbti. Lenkams užgrobus Vilnių, bylos su lenkais klausimu Steigiamajame seime daug kalbų pasakyta. Apie Hymanso projektą ten buvo daug dienų kalbėta. Jo priėmimas, savotiškai slidus kompromisas, būtų garantavęs ne tik Vilniaus, bet ir Kauno kantone (Lietuva turėjo būti išdalinta kantonais!) lenkų kalbą ir Lenkijos įtaką.
Reikšmingas buvo Steigiamojo seimo darbas — konstitucijos priėmimas. Kaip minėta, ano meto dvasioje buvo pasirinktas seiminis režimas, o tai reiškė, kad seimas ne tik leidžia įstatymus, renka valstybės prezidentą, prižiūri vyriausybės darbus, bet pradeda ir baigia karą. Visi ministeriai solidariai turėjo atsakyti seimui už vedamą politiką ir savo darbus. Du trečdaliai seimo narių galėjo atstatyti ir patį prezidentą.
Kai tauta nuo seniau veržėsi prie laisvės taip, kaip veržiasi ištroškęs žmogus prie šaltinio, tai suprantama, kodėl iš ūkininkų - valstiečių išaugę šviesuoliai norėjo tautai duoti tokią pilnutinę demokratiją. Tai buvo bendra pokarinė tendencija ir kaimynuose. Tauta, žinoma, turėjo būti sąmoninama, auklėjama ir brandinama tokiam demokratiniam gyvenimui. Savaime aišku, kad tai turėjo pareikalauti ilgesnio laiko.
Demokratijos žlugimas
Gyvenimo praktikoje tačiau tokia demokratija apreiškė daug trūkumų. Tie patys tautiečiai ir šviesuoliai, kurie prieš dešimtmetį teturėjo mažiau diferencijacijos kovodami prieš bendrą priešą carą ir jo biurokratijos rusinimo mašineriją, staiga pajuto perdaug stiprius saldžios demokratijos vaisius ir apsvaigo. Tai buvo charakteringa beveik visoms pokario naujoms demokratijoms: jos per penkioliką metų žlugo. Demokratija teišsilaikė Suomijoje ir, žinoma, Masaryko valstybėje.
Metai po metų viena po kitos jaunos valstybės, atremtos į radikaliai demokratinius principus, pasirodė nepakankamai atsparios militariniams perversmams. Pirmoji auka, jeigu neminėti Italijos, buvo Lenkija, kur jau 1926 metų gegužės 12 d. Pilsudskis su savo ištikimais legijonierių laikų pulkininkais, po skaudaus kraujo praliejimo Varšuvoje, vėl atėjo į valdžią.
Pabaltijo valstybėse demokratinė sistema taip pat stipriai jau girgždėjo. Užteks pažymėti, kad pav., Estijoje nuo 1919 įvyko 20 vyriausybės pasikeitimų. Įvairios visagalio seimo politinių ir ekonominių interesų grupės griovė valdžias, reikšdamos joms nepasitikėjimą (LE, 6, 64). Ir Lietuvoje, svarstant konstituciją, sugriuvus krikščionių demokratų ir liaudininkų koalicijai (ji buvo priimta tik vieno krikščionių bloko balsais), sunku buvo sudaryti pastovesnę vyriausybę, kuri ilgesnei distancijai galėtų vykdyti suplanuotą valdžios programą.
Po Lenkijos perversmo Lietuva buvo pirmoji auka, kurioje už 7 mėnesių žlugo demokratija.
Perversmas nepriklausomos Lietuvos istorijoje yra pati žymiausia lūžtvinė data, kuri atbaigė demokratinę - parlamentarinę epochą ir Lietuvą pervedė į autoritatyvinį - diktatūrinį dvylikos su viršum metų laikotarpį.
Remdamasis archyvine medžiaga, įvairia periodika ir memuarine literatūra, aš esu užsimojęs, kiek galima šiandien tremtyje, paruošti daugiau dokumentuotą darbą apie su perversmu susijusius klausimus. Tad čia nenorėčiau leistis į to mūsų nepriklausomybės laikų taip svarbaus klausimo detales. Čia pateiksiu tik porą tezių, kurioms plačiau besidomintieji šaltinių nuorodas ras kitoje vietoje. Esu įsitikinęs, jog lietuvių tautos konsolidacijai ir įvairių grupių geresniam susipratimui yra atėjęs pats laikas turėti drąsos pasakyti apie perversmą istorinę tiesą, kiek ji mūsų tremties sąlygomis yra galima.
Kartą prezidentas Smetona vienoje iš savo kalbų perversmą (taip randame jo kalbų rinkinyje “Pasakyta - parašyta”, 29 p.) yra palyginęs su didžiojo Lietuvos kunigaikščio Jaunučio Gediminaičio pašalinimu iš sostinės. Palyginimas įdomus, bet istoriškai nepagrįstas!
1345 metais Kęstutis su Algirdu jėga užėmė Vilnių, ir Algirdas tapo didžiuoju kunigaikščiu, nes, ano meto kronikų duomenimis, buvo aiškių ženklų, jog Lietuvai pakibo tokie dideli pavojai, kuriuos atremti judviejų brolis buvo per silpnas.
Perversmo priežastys ir pasekmės
Kaip gi buvo 1926 metų vėlybą rudenį Lietuvoje? Galima išskaičiuoti iki smulkmenų daug įvairiausių trūkumų.Didelę dalį jų apreiškė ano meto sąlygomis gan nenatūrali valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų koalicija su tautinėmis mažumomis. Jausdamos savo svorio svarbą ir reikalingumą tokiu būdu susidariusioje koalicijoje, jos statė vis didesnius ir didesnius reikalavimus. Be kitko, vokiečių mažumos atstovas Kinder tapo seimo sekretorium. Pats neuralgiškiausias punktas šia prasme buvo pristeigimas didelio skaičiaus Lietuvoje naujų lenkiškų liaudies mokyklų tuo pat metu, kai Vilniaus krašte lietuvybė buvo dusinama.
Šio fakto negalėjo neišnaudoti opozicija, kurios kalbos seimo posėdžiuose — tai paliudija III-jo seimo stenogramos — vis labiau ir labiau darėsi aštresnės. Bendras studentų ateitininkų ir neolituanų (t. y., tautininkų studentų) mitingas 1926 lapkr. 21 d. Kaune Liaudies Namuose baigėsi skaudžiu susidūrimu su raitąja rezervo policija. Mat studentija būtinai pasiryžo prasiveržti iš Lukšio gatvės (kur buvo Liaudies Namai) prie Nežinomojo kareivio kapo. Arklių kanopomis ir policijos bizūnais pasitaikę studentų sužeidimai, žinoma, buvo gana patogi medžiaga opozicijos spaudai ir seimo grupėms.
Nepalankios nuotaikos valdžios adresu vis labiau buvo kaitinamos, ir po 26-šių dienų nuo to opozicijos studentų mitingo, demokratiniu ir konstituciniu būdu pastatytoji liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybė buvo nuversta. Tai atliko karininkų grupė, daugiausia aviatoriai, užbėgdami už akių jų etatų sumažinimui.
Apie pačią perversmo techniką ir jo eigą čia nerašysiu. Iš vienos pusės buvo tiesiog nuostabu, kaip lengvai buvo be jokių aukų ir be susišaudymų jėga nuimta seimo daugumos pastatyta valdžia. Jeigu kas iš perversmo veikėjų gyveno tauriomis ateities viltimis, kad truputėlį jėga palenktas jaunas demokratijos medis tuoj vėl bus į savo pirmykštę augimo liniją atitiestas, greit turėjo labai nusiminti, nes neva būtinas palenkimas reiškė skaudų nebesugydomą trekštelėjimą, kurio nebuvo laukta nei tikėtasi bent krikščioniškojo bloko pusėje.
Bet tas taip lengvai, beveik bežaidžiant — vokietis pasakytų “spielend allein” — įvykdytas perversmas, iš antros pusės, metė sunkius šešėlius iki pat 1939 metų, reikėjo išeikvoti daug energijos ir ieškoti visokiausių būdų sau valdžioje išsilaikyti tiems, kurie iki pat III-jo seimo niekada nebuvo pravedę nė vieno atstovo.
Aš tik dviem sakiniais pailiustruosiu, kaip demokratinės jėgos vis dar bandė išeiti kovon su jų akyse nelegaliais valdžios uzurpatoriais.
Štai žinomo profesoriaus, Seimo atstovo Jono Pajaujo istorija. Jam seime pasakius griežtą ir perversmą smerkiančią kalbą (LE, 21, 357), tuoj atsirado karių grupė, daugiausia puskarininkių, kuri ieškojo kontakto su Pajauju ir planavo atstatyti demokratinę santvarką. 1927 metų balandžio 12 d. seimas buvo paleistas, kai nepritarė atstovo Pajaujo areštavimui. Pats seimo atstovas nuteistas mirties bausme.
Smetonos ir karininkų koalicija
Naujasis rėžimas vis daugiau nusigręžė nuo demokratinių formų. Kai Voldemaro vyriausybė, dėl suprantamų priežasčių, atsisakė skelbti naujus seimo rinkimus, koalicija su krikščionių demokratų bloku suiro. (Kad tai greitai įvyks, be kitko, jau buvo pranašavusi lenkų spauda perversmo dienomis!). Dr. P. Karvelis ir dr. L. Bistras tada pasitraukė iš valdžios. (Beje, yra beveik tikra, kad krikščioniškasis blokas per būsimus seimo rinkimus, kaip ir Steigiamajame seime, būtų gavęs daugumą. Jau buvo galima samprotauti, kad Šleževičiaus vyriausybės koalicijos partneriams socialdemokratams ir mažumoms padarytosios staigios nuolaidos rinkikų skaičių krikščionių bloko labui būtų tik padidinusios). Sugrįžti prie konstitucijos, kuriai Steigiamajame seime pravesti krikščionys demokratai buvo tiek daug energijos padėję, jau nebesimatė kelio. Rinkimų skelbimą ambicingas Voldemaras atidėliojo nuo pavasario iki rudens, atėjus rudeniui — vėl iki pavasario . ..
Veltui pulkininkas Jonas Petruitis, kuris su savo Šančiuose stovėjusiu pėstininkų pulku buvo aktyviai ir reikšmingai dalyvavęs gruodžio 17-to-sios nakties perversme, reikalavo būtinai sudaryti koalicinę vyriausybę. Už tai jis buvo pašalintas iš naujo poaukščio — divizijos vado pareigų — ir greitai paleistas į atsargą (LE, 22, 414).
Po perversmų ir revoliucijų kartojasi tas pats dėsnis — jos ryja savo aukas. Panašiai kaip su Petruičiu atsitiko ir su eile kitų perversmininkų — karininkų, kurių vardų čia neminiu. Pagaliau už poros metų tarp Smetonos ir Voldemaro įvyko tokių aštrių diferencijų, kad, Voldemarui esant užsienyje, prezidentas performavo kabinetą ir jį iš vyriausybės išjungė. Voldemaras baigė ištrėmimu ir net kalėjimu.
Vadinamasis Tauragės pučas 1927 metų rugsėjo pradžioje, kuriame skaudžiai ir nekaltai nukentėjo eilė Šleževičiaus vyriausybės šalininkų, dar kartą parodė, jog tautininkų jau nebepasiseks iš balno išmesti. Žinoma, karinė jėga besiremiantiems tautininkams reikėjo labai apdairiai padidinti algas karininkams ir stiprinti savo silpnutę sąjungą. Prezidentui ir vyriausybei ypač reikėjo būti nuolatiniame kontakte su karinių jėgų viršūnėmis. Labai dažnai tada matydavome tos rūšies fotografijų — Smetona tarp generolų ir pulkininkų. Objektyvumo labui — nė vienos tokios nuotraukos savo storon ir medžiagingon knygon apie Smetoną neįdėjo Aleksandras Merkelis, nors šiaip jau ten iliustracijų gausu.
Kai šitaip beveik sklandžiai klostėsi santykiai su perversmo įvykdytoja kariuomene, iš antros pusės, vyriausybė visokiais būdais turėjo slopinti vis nerimstantį demokratinį, ypač katalikų, bloką. Pagal dėsnį “mano priešo priešas yra mano draugas”, jau nuo 1938 metų susiformavo vadinamoji “ašis” tarp krikščioniškojo sparno ir valstiečių liaudininkų. Iš čia gimė ir žurnalas “Bendras Žygis”, kuris buvo imta leisti Klaipėdoje, kai ten buvo nuimtas karo stovis. Bet pavojų sudarė Smetonos tautininkų grupei ir gana aktyvūs voldemarininkai. Jiems gi 1934 metų birželio iš 6-tos į 7-ją jau buvo pusiau pasisekęs perversmas. Iš Zarasų lėktuvu Kaunan atgabentas Voldemaras laukė savo senos vietos ... ir vos per plauką jos neužėmė!
Neanalizuojant šitų čia inventoriškai suminėtų faktų, iš jų užtenkamai matosi, kaip jėga valdžion atėjusiai mažytei grupelei, nors ir bendradarbiaujančiai su karine krašto jėga, nė iš tolo nepasisekė konsoliduoti lietuvių tautos, ant kurios nuo 1938 metų švento Juozapo dienos nelaimės užgriuvo viena po kitos. Tautininkų skelbiamoji vienybė tereiškė visų kitų grupių pritarimą tautininkams, bet ne visų ar bent daugumos didžiųjų partijų solidarų sutarimą pagrindiniais valstybės ir tautos klausimais.
Gal čia reikėtų ieškoti atsakymo, kodėl Lietuvoje 1938-40 metais nepasikartojo 1919 - 20 metų dvasia, kai muziejinės vertės ginklais tauta stojo pasipriešinti smurtui, kenkiančiam lietuvių tautos valstybingumui.
Štai dabar matome, kokią lūžtvinę epochą sudarė gruodžio 17-sios perversmas, apie kurį kai kurių partijų atstovai bei dalyviai, berods, savo vertinimus dabar keistų, jeigu jis būtų laimingiau nuėjęs. O vertinimas tegalėtų būti vienas! . .
Didžioji politinė klaida
1926 metų galo perversmas, istoriškai objektyviai žiūrint, buvo didelė politinė klaida. Tuojau pat paaiškėjo, jog tariamasis bolševikų pavojus Lietuvos nepriklausomybei tebuvo tik priedanga.
Žinoma, reikia pagrįstai statyti klausimą, ar vėliau Lietuvoje demokratijai nebūtų atsiradę pavojų; ji, pav., žlugo 1933-34 metais Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje ir kitur. Nenoriu pranašauti, kas būtų buvę. Tekalbu tik apie tai, kas įvyko.
Šiandieną kairės ir dešinės memuaruose ne kartą prisimenama, jog nenatūrali valstiečių liaudininkų koalicija su mažumomis ir socialdemokratais po Kalėdų jau būtų subyrėjusi. Jau buvo ir pagrindo kalboms, kad dvi didžiosios grupės — krikščionys ir valstiečiai liaudininkai imtųsi valstybės vairo, kaip jos buvo dariusios Steigiamojo seimo metu, kol religiniai - pasaulėžiūriniai svarstomos konstitucijos paragrafai jų nesuvedė į priešingas stovyklas.
Būdami seimų valdžių opozicijoje Smetona ir Voldemaras savo organe “Lietuvyje” rašė daug aštrių ir kritiškų straipsnių. Viename jų Voldemaras kalbėjo apie liaudininkus kaip apie “kunigofobus”. Po laimėtų į III-jį seimą rinkimų džiūgaujantiems liaudininkams tą “kunigofobiją” pergalėti nebuvo lengva. Belaukiant ir besistengiant apvalyti Lietuvą nuo, anot prezidento Griniaus, perdidelio klerikalizmo įsigalėjimo ... ir įvyko staigus demokratijos lūžis. Suprantama, kad to siekė būtinai norį būti vadovaujamuose postuose nedemokratiškai nusistatę Smetona ir Voldemaras, nes jiedu demokratinėmis seiminės sistemos priemonėmis negalėjo tikėtis sudaryti vyriausybės.
Daug sunkiau yra įžvelgiama krikščionių demokratų laikysena. Reikia atrasti objektyvų, nešališką atsakymą. Aš jo dar pilnai neradau. Prof. Šalkauskis tą jų žygį, kaip ir visą perversmą, laikė didžiąja klaida. Jo argumentus galima lengvai rasti prof. Ereto žinomoje knygoje apie prof. Šalkauskį.
Vos tik krikščionių demokratų blokui pralaimėjus rinkimus į III-jį seimą, profesorius Šalkauskis per eilę “Židinio” numerių parašė išsamų ir šiandien labai įdomų straipsnį “Momento reikalai ir principų reikalavimai”, “einant į naują katalikiško veikimo tarpsnį”. Tą straipsnį Šalkauskis užbaigė rašyti dvi dienas prieš perversmą: gruodžio 14.
Aš tą visą įspūdingą straipsnį dabar dar kartą perskaičiau.
Pradėdamas autokritikos reikšme pralaimėjimo valandoje, Šalkauskis, pav., sako žodiškai: “Kaip tik todėl pralaimėjimo momentas (jis supuolė drauge su atskiros bažnytinės provincijos įsteigimu Lietuvoje!) privalo būti panaudotas savo rūšies sąžinės sąskaitai, iš kurios turėtų kilti pasiryžimas pasimokyti iš neigiamųjų patyrimų ir sąmoningai stoti į pažangaus tobulinimosi kelią” (“Židinys”, 1926 m., Nr. 6-7, 438).
Toliau Šalkauskis įžvalgiai dėstė: “Drįstu nesvyruodamas griežtai teigti, kad per rinkimų ruošiamąjį tarpą partyviniai katalikų ir nekatalikų organai, įsivėlę nuo ilgesnio laiko į partijų kovą, pasireiškė ir dideliu subjektyvumu ir nedovanotinu aklumu . . . Šitame visuotiname hotentotiškosios etikos viešpatavime dorinis inteligento jausmas nerasdavo sau nei vienos pozicijos, kur galima būtų su pasitenkinimu konstatuoti, kad kovos priemonės bei metodai yra joje atsiekę minimalinio visuomeninio kultūringumo laipsnio, — ir kas liūdniausia šiam minimaliniam kultūringumui neatsakė net ir tie partyviniai organai, kurių priešakyje stovėjo vyriausieji partijų lyderiai” (“Židinys”, 1926, Nr. 6-7, 440). Tos rūšies Šalkauskio citatų, po kurių sekė konstruktyvinės mintys veikimui, kai rinkimai pralaimėti, būtų galima ir daugiau pateikti. Bet jos pasiliko šaukimu tyruose.
Ne vienišas prof. Šalkauskis buvo, kai jis vėliau įrodinėdavo, jog perversmas buvo klaida!
Užsispyrimas teisingame nusistatyme
Nuo vidaus santykių ir dramatiškų įtampų mums lieka mesti žvilgsnis į žymiausius užsienio politikos punktus.
Pirmiausia — Lietuvos valstybės de jure pripažinimo klausimas. Šiandien mums atrodo nuobodu kalbėti apie tai, kas savaime suprantama. Vos tik gimsta juodajame kontinente kokia valstybėlė, tai tuoj viena po kitos didžiosios valstybės lenktyniuodamos skubinasi pripažinti.
1919-20 metais visai kitaip buvo su Pabaltijo valstybėmis. Ypač Lietuva turėjo daug vargo. Didžiuosius kelius jai užstojo Prancūzijos proteguojama Lenkija. Pilsudskio federacinės Lenkijos idėjai pritardami prancūzai norėjo turėti stiprų sąjungininką vietoje griuvusios rusų imperijos ir buvo pasiryžę lenkams tiek užleistu kiek šie pajėgs užimti.
Džiaugsmas eidavo per Lietuvą, Kaune pasipildavo manifestacijos, kai kuri didžioji valstybė 1919 metais tardavo, jog ji Lietuvą de facto pripažįsta. O Europos kontinentą tvarkantieji nugalėtojai santarvininkai (ar alijantai) vis nepripažino Lietuvos de jure, jai prikišdami, kad neturinti su kaimynais sutartų ir nustatytų sienų.
Veikdami per prancūzus, lenkai šituo atžvilgiu Lietuvą norėjo padaryti sukalbamesnę ir nuolaidesnę. Bet lietuvis, matydamas savo pusėje šventą teisybę, nemanė užmiršti skriaudos ir pigiai pasiduoti, nors Tautų Sąjungoje ją įkalbinėjo visokie diplomatai ir susikomplikavusiam Vilniaus klausimui išspręsti Hymansas išdirbo savo projektą.
Kaip kitados kietoje, iš kartos į kartą besitęsiančioje kovoje prieš kryžiuočių ordiną ir jo gausius rėmėjus iš Vakarų Europos, kaip prieš rusų žandarus knygnešių gadynėje, kaip pobaudžiavinėje epochoje kartais savo teises gindavo lietuvis ūkininkas, taip ir šį kartą lietuvis užsispyrė savo teisingame nusistatyme.
Tuo metu kai Steigiamasis seimas 1920 m. vidurvasarį metėsi į darbus, daugiau kaip trečdalis Maskvos sutartimi (liepos 12 d.) Lietuvai pripažintos teritorijos buvo lenkų užimta. Kai pagaliau jie sulaužė 1920-jų spalių 7 sutartį (Suvalkuose) ir po dviejų dienų užėmė Vilnių, Tautų Sąjungos pirmininkas Bourgeois pasmerkė lenkų ir Pilsudskio patikėtinio generolo Želigowskio žygį, tačiau tuojau pat buvo pasiūlyta ieškoti kompromiso kelio.
Bet mūsų seimas ir ministerių kabinetas visą laiką buvo tos nuomonės, jog lenkai pirmiausia turi atstatyti sulaužytą Suvalkų sutartį, o tik paskui bus galima kalbėti apie naujas sutartis. Šitokioje atmosferoje jau antri metai seimas rinkosi į savo posėdžius, skaudžiai išgyvendamas faktą, kad alijantai, t. y. nugalėtojai santarvininkai (Anglija, Japonija, Italija ir Prancūzija) Lietuvos nepripažino de jure.
1921 m. pradžioje Alijantų Aukščiausioji Taryba (Conseil Suprėme) jau pripažino kitas dvi Pabaltijo valstybes (Estiją ir Latviją), kurios buvo panašiu būdu nepriklausomybės kovų pasėkoje įrodžiusios savo valstybingumą. Šitas išskyrimas, padarytas intervenuojant Prancūzijai, kitaip sakant, stengiantis Lenkijai, buvo labai skaudus. Tada Lietuvoje buvo nuomonė, jog tik de jure pripažinimas atneš politinių laimėjimų ir kitokių gėrybių, o de jure pripažinimo delsimas galįs vesti į nepriklausomybės netekimą.
Aną smūgį Lietuva priėmė su skausmu, bet drauge ir su savigarbos pajautimu. Kaip patys svetimųjų misijų atstovai tada pastebėjo, kitur būtų buvę bent padarytos demonstracijos ir išdaužyti tų misijų langai.
Visa tai mums akivaizdžiai įrodo, jog reikėjo padėti daug pastangų, kol buvo iškovota nepriklausomybė. Tezėje, kad Pa-baltyje susiformavo valstybės, lyg koks “intermezzo” naujųjų laikų istorijoje, tik atsiradus politinei tuštumai, yra tam tikro perdėjimo. Bet iš antros pusės, toks sąlyginis politinis “vacuum” Pabaltijo tautoms padėjo. Tad šitame formulavime yra ir objektyviai istoriškos tiesos.
Šitoje geopolitiškai daug pavojų turinčioje erdvėje nuo Lietuvos padalinimų įsivyravo jėgos politikos dėsnis: užtenka, kad vienas didžiųjų kaimynų kiek sustiprėtų, ir Pabaltijo tautų valstybingumas būna pastatomas į rimtą pavojų.
Būsimoji tragedija
Šešių mėnesių laikotarpyje visos trys tautos sėkmingai išvariusios raudonąją mešką už savo etnografinės tvorelės daugiau bendru kovos frontu prieš bolševikus visai nebesirūpino. Visos trys tautos, ypač estai, gavo ir teritoriniu ir finansiniu atžvilgiu gana geras taikos sutartis ir drauge taip svarbų de jure pripažinimą.
Jeigu Sovietų Sąjunga tas pačias Pabaltijo respublikas, kurias ji pirmoji pripažino, nebūtų savo politiniu jėgos interesu vedama vėliau okupavusi, būtų buvę galima tą kaimyną 1920 metų sutarčių dvasioje pavadinti geru kaimynu. Bet čia ir slypėjo būsimoji tragedija. Iš vienos pusės Pabaltijo tautos nebuvo tada suinteresuotos tolimesne kova ir tos kovos prieš bolševikus bendru laimėjimu. Pabaltijo valstybės tegalėjo pilnai išplėtoti savo valstybingumą, kai pačios Rusijos valdžioje laikėsi bolševikai. Šiandien jau turime tiek daug paskelbtų dokumentų, iš kurių akivaizdžiai matyti, jog vad. “baltųjų” nacionalistų rusų laimėjimas geriausiu atveju tebūtų davęs Pabaltijo tautų gubernijoms aprėžtas autonomijas.
Tad visos trys tautos ieškojo iš susidariusios politinės situacijos visai realiai ir blaiviai pasidaryti sau naudingas išvadas. Tai darė jos tuo metu, kai, pav., Tautų Sąjunga su dideliu nepasitikėjimu žiūrėjo į tas gimstančias valstybes, pradedančias tokias gan radikalias žemės reformas.
Lietuva buvo vienintelė Pabaltijo valstybė, kuri neturėjo bendrų sienų su Sovietų Sąjunga, bet ji buvo ir pirmoji, kuri jau 1926-jų rugsėjo 28 d. pasirašė su Sovietais nepuolimo paktą; jis vis buvo pratęsiamas. Tik po šešerių metų (1932) Lietuvos pavyzdžiu sekė Estija ir Latvija. Tai buvo laikas, kai Sovietų Rusija turėjo su Japonija aštrų konfliktą dėl Mandžiūrijos. Sibire buvo išstatyta kautis maršalo Bluecherio armija.
Norėdami apsisaugoti nuo vad. “kapitalistinių valstybių apsupimo” (kapitalističeskoje okruženije), kai viduje gyventojai kentė didelį trūkumą masinio vartojimo prekių, sovietai sudarė nepuolimo paktus ir su kitais savo vakariniais kaimynais) būtent, Lenkija ir Suomija-
Žinoma, Lietuva tikėjosi savo permanentiniame konflikte su Lenkija Sovietų Sąjungos užtarimo Vilniaus klausimu. Šiandien sovietinė istoriografija nuolat pabrėžia, kad ji Lietuvai daug padėjusi, jos sostinę du kartu perdavusi (1920 ir 1939) ir vis buvusi jos interesų gynėja prieš lenkus (Navicko knyga).
Neliesdamas to klausimo detaliau, čia tepacituosiu minėto amerikiečių istoriko Alfredo Senn’o studiją apie Vilniaus krizę, kuri dėl maršalo Pilsudskio impulsyvumo galėjo privesti prie karo.
Nacių štabo planai
Remdamasis autentiškais dokumentais, Senn’as įtikinančiai yra įrodęs, jog Sovietų Sąjunga iš šitos lietuvių - lenkų krizės yra tik žymios naudosturėjusi. Nuo tada Kremliaus balsasbuvo imta pirmą kartą išklausyti Tautų Sąjungos posėdžiuose, kurie iki tol praktiškai bolševikams buvo uždaryti (The Polish - Lithuanian War Scare 1927, Journal of Central European Affairs, vol. XX, Oct. 1961 Nr. 3, 267-284). Išvadoje tiesa buvo ta: Sovietų autoritetas Vakaruose sustiprėjo Lietuvos dėka. Sovietų Sąjunga, kuri Tautų Sąjungon teįstojo 1934 m. rugsėjo 18 d., vis garsiau ėmė kalbėti Rytų Europos klausimais, ir jos balsas tapo girdimas.
Ir pačioje Lietuvoje autoritetingi balsai (kai žvelgiame į mūsų dešimtmečio leidinius nuo 1928 iki 1938) nevengdavo pažymėti, jog Sovietų Rusija Lietuvai parodžiusi palankumo, neleidusi Lenkijai Lietuvos atžvilgiu vesti vadinamosios laisvųjų rankų politikos. Bet buvo ir gana kritiškų balsų, kurie, žinoma, tada tegalėjo būti tarnybiškai slapti. Analizuodamas gana plačiai visą tarptautinę padėtį, Lietuvos užsienių reikalų ministeris Stasys Lozoraitis jau 1935 metų balandžio 18 d. savo memorandume prezidentui Smetonai dėstė tai, kas šiandien archyvine medžiaga gali būti patvirtinta, jog (cituoju) “nei Sovietų Rusija, nei Vokietija niekad negalėjo būti suinteresuotos tuo, kad mes atgautume Vilnių” (A. Merkelis, Antanas Smetona, 1964, 487).
Tiedu abu didieji kaimynai, patys nieko nerizikuodami santykiuose su Lietuva, galėjo naudotis ne tik dar viena priemone Lenkijai silpninti, bet, svarbiausia, neprileisti Pabaltijo valstybių prie konsolidacijos (Merkelis, o. c., 486).
Nepataisomas Vilniaus konfliktas, kurio nedrįso imtis spręsti nė autoritatyvinė Smetonos laikų vyriausybė, vedė prie pirmojo ultimatumo, nes Sovietų Sąjungos tariamoji “parama” Lietuvai buvo tiek sumažėjusi, jog jos nebegalėjo pakakti tokiam dideliam ginčui išspręsti (Markelis, o. c., 487 p.).
Lenkų ultimatumo dienomis Sovietų Sąjunga nė piršto nepajudino Lietuvos labui, kai tuo pat metu lenkų užsienių reikalų ministeris Beck’as turėjo tokių informacijų: jeigu Lietuva lenkų ultimatumą atmestų ir prasidėtų tarp Lietuvos ir Lenkijos karo veiksmai, vokiečiai užimtų ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir visą Žemaitiją iki Dubysos. Šiandien yra tai jau nebe archyvų paslaptis, jog lenkų - lietuvių karinio konflikto atvejui tokius planus buvo išdirbęs vokiečių generalinis štabas. Tebeveikė dar pilsudskinė savitarpio nepuolimo sutartis su Hitleriu. Tad Lietuva 1938 m. kovo mėn., jeigu nebūtų priėmusi ultimatumo, galėjo būti eventualiai pasidalinta tarp Vokietijos Reicho ir Lenkijos.
Kai kitų dviejų Pabaltijo valstybių užsienio politika vystėsi be krizių ir sukrėtimų, Lietuva turėjo dar kitą, daug sunkumų ir visokeriopos energijos pareikalavusią problemą — Klaipėdą.
Dar nespėjus gerai atsipeikėti nuo 1938-jų kovo mėn. lenkų ultimatumo, 1939 metų kovo 22 d. reikėjo panašių ultimatyviu keliu atiduoti Reichui Klaipėdos kraštą. Nenoriu čia plačiau dėstyti Klaipėdos klausimo, kurio vien tik bibliografija sudaro kelių šimtų puslapių knygą.
Kai Klaipėdos netekome, ne vienam patrijotui kilo galvoje įvairių prieštaraujančių minčių. Bet dažnai buvo ir yra pamirštama viena svarbi aplinkybė. Visa politinių įvykių raida rodė, jog Lietuvai, jau nekalbant apie etnografinės Mažosios Lietuvos — irridentos — problemą, tebuvo tik vienas kelias — ryžtis sau pasidaryti langą Europon. Šiandien turime įdomios medžiagos, kaip Prancūzija siekė — kartoju — vietoj iškritusio sąjungininko Rusijos padaryti Lenkiją stipria Baltijos pamario galybe su Dancigo ir Klaipėdos uostais.
Politinės idilijos nykimas
Tai buvo laikas, kai Lietuva iš visų jėgų stengėsi nebekartoti savo istoriškosios klaidos, nebeeiti su lenkais kokion unijon ar federacijon, kuri būtų reiškusi tolimesnes lenkų politinės ir kultūrinės auklės pareigas. Lietuva tad 1922 m. gale turėjo labai skubiai veikti.
Klaipėdos sukilimas ir Klaipėdos krašto užėmimas — vienas iš įdomiausių ir reikšmingiausių nepriklausomos Lietuvos istorijos lapų — privertė ir alijantus, pirmoje eilėje prancūzus, šituo klausimu pakeisti savo politiką. Atmokėdami už tokį nelauktą lietuvių žygį, lenkai visaip rūpinosi, kad Lietuvai Klaipėdos valdymas nebūtų lengvas, ir tai būtų padaryta autonominio Klaipėdos statuto arba Klaipėdos konvencijos pavidalu.
Ir prievartinis dviejų svarbiausių Lietuvos užsienio politikos klausimų išsprendimas neatnešė Lietuvai ramybės. Mat, pačios pavojingiausios situacijos tautų ir valstybių santykiuose susidaro, kai du didieji kaimynai, kurių žygius apsprendžia jėgos politika, ima ir susitaria mažųjų kaimynų sąskaitom
Apie tai, kokias Kremlius yra turėjęs intencijas Pabaltijo valstybių atžvilgiu dar taikos metais, bus galima tik tada kalbėti, kai kada nors bus prieinami maskviniai archyvai ir paskelbta plačių leidinių. Aš šiandien dar negalėčiau atsakyti į klausimą, ar tikrai visą laiką Sovietų politikos vairuotojų galvose buvo gyva paslėpta agresijos mintis — eiti atsiimti Lietuvos Brastos taikoje išsižadėtų Baltijos krantų.
Politinės ramybės metais Sovietų Sąjunga mažųjų kaimynų nevargino, pasibaigiantieji nepuolimo paktai būdavo periodiškai atnaujinami. Atrodė, lyg trim suverenėm Pabaltijo respublikom nėra priežasties nerimauti ir laukti kokių netikėtumų. Bet šita politinė idilija ėmė nykti jau 1938 metų rudenį, nekalbant apie netikėtus 1939 metų vasaros įvykius. Todėl jau 1938 metų lapkričio 18 d. per Pabaltijo valstybių užsienių reikalų ministerių konferenciją Rygoje buvo nutarta, Šveicarijos pavyzdžiu, savose valstybėse paskelbti absoliutų neutralumą, nes iš visai susilpnėjusios Tautų Sąjungos mažai ko bebuvo galima tikėtis.
Kaip buvo nutarta, taip ir padaryta. Jau 1938 gruodžio 3 d. estai pirmieji, gruodžio 21 d. latviai, o 1939 m. sausio mėnesį ir Lietuva paskelbė savo neutralumo įstatymus, kurių, deja, negarantavo nė vienas kaimynas.
Laikydamosi tokio griežčiausio neutralumo, trys Pabaltijo valstybės tikėjosi išlaikyti savo saugumą, o ypač, kad jos turėjo anas žinomas nepuolimo sutartis su Sovietų Sąjunga. 1936 metais Lietuvos nepuolimo sutartis buvo pratęsta dešimtmečiui, t. y. iki 1945 metų.
Nenoriu dėstyti visiems žinomų dalykų. Kai Hitleris pasiryžo sunaikinti Europai uždėtą Versalio taikos sistemą, Stalinas pasijuto patogiai laimingoje padėtyje. Du priešingi partneriai (Vokietija ir Anglija -Prancūzija) varžėsi dėl Sovietų Sąjungos malonės. Tad ji galėjo savo reikalavimus didinti ir su tuo susitarti, kuris padiktuotas sąlygas priims. Tad su abiem pusėm taip ilgai buvo vedamos derybos, kol Stalinui paaiškėjo, iš kurios jis daugiau išspaus. Taip visos trys Pabaltijo valstybės pagal nuobodžiai tą pačią schemą virto lyg kokiomis šachmatų figūromis politiniame galingųjų žaidime.
Bendros akcijos stoka
Jau 1939 m. rugpiūčio 23 dienos Molotovo - Ribbentropo sutartis reiškė sąmoningai suplanuotą Pabaltijo valstybių pasidalinimą, kuris rugsėjo 28 d. (jau Lenkijai žlugus) taip buvo iškoreguotas, kad Sovietų Rusija gavo laisvas rankas visose trijose Pabaltijo valstybėse. Veikiama buvo nedelsiant. Tą pačią dieną estai buvo Kremliuje priversti įsileisti sovietinius garnizonus, o latviai jau kitame prieškambaryje savo eilės laukė. Be laiko miręs ministeris Turauskas rašo savo memuaruose, jog tuo pat metu
Kaune užsienių reikalų ministerija dar turėjo Lietuvos atžvilgiu šiek tiek optimizmo. Mat, Kaune aiškintasi, jog naujojo Maskvos pasistūmėjimo atveju Baltijos jūros link, Lietuva negalinti sovietų vilioti, nes ji iš viso nebeturinti jokio uosto (lygiai prieš pusmetį Lietuva buvo netekusi Klaipėdos), kai Estija ir Latvija turinčios eilę ir žiemos mėnesiams patogių uostų. Bet ir Lietuvą ištiko ta pati tragedija. Spalio 10, praėjus 5 dienoms nuo savitarpinės pagalbos pakto su Latvija pasirašymo, ir lietuviai sutiko su sovietų garnizonų įsileidimu, kuris, vieno užsienio žurnalisto Kaune žodžiais, reiškė Pabaltijo valstybingumui dėmėtosios šiltinės pradžią, pasibaigiančią trijų ligonių mirtimi.
Nei 1939 metų rudenį, kai sovietai ultimatyviu būdu išreikalavo savitarpinės pagalbos sutartis, nei aštuoni mėnesiai vėliau, kai 1940 metų birželio 15-18 d. raudonoji armija aklinai užėmė visas tris Pabaltijo valstybes, tų valstybių vyriausybės neišvystė jokios bendros akcijos. Kiekviena jų krito 3 dienų laikotarpy.
Pirmojo pasaulinio karo galas baltų tautoms buvo sudaręs galimybės išpuoselėti savo valstybingumą, sukurti savarankišką politinį ir kultūrinį gyvenimą, gi po 22-jų metų, Antrojo pasaulinio karo pradžioje, jos tapo imperialistinių didžiųjų valstybių auka. Žinoma, jokiu būdu nepasitvirtino Lenino 1920 metų pradžios politinė pranašystė, kai jis atsakė į priekaištus, jog jis perdaug taikos sutartimi duodąs estams. Tada jis aiškino, jog ta sutartis ne amžiams (“ne na veki”). Estijoje ateisiąs greit Karenskio laikotarpis, ir tada darbininkai perimsią valdžią. Bet nė vienoje Pabaltijo valstybėje nė iš tolo nebuvo pasirodę kerenskinio laikotarpio ženklų, kurie būtų reiškę sovietinės sistemos atėjimą. Toji sovietinė sistema tegalėjo būti užmesta tik prievartos keliu, pasiunčiant Pabaltijo valstybių keliais tūkstančius tankų ir daugelį raudonosios armijos divizijų, ir dalį inteligentijos dviejų savaičių laikotarpyje sumetus į kalėjimus.
Čia noriu pacituoti beveik su pašaipa tartus, bet realius amerikiečio diplomato George Kennan žodžius, parašytus jo “Russia and the West under Lenin and Stalin” knygoje 1961 metais: “Negalima išvengti ironijos, konstatuojant, jog mažieji Baltų kraštai, kurie patys pirmieji užmezgė su Maskva normalius santykius, kaip pirmoji auka drauge su Lenkija vėl tos pačios Maskvos buvo 1939 metais praryti”.
Taip ironizuoti, žinoma, turėjo teisės diplomatas tokios valstybės, kuri 13 metų vėliau negu Pabaltijo respublikos užmezgė su Sovietų Sąjunga diplomatinius santykius, atseit, ją de jure pripažino. Taip ironizuoti turi teisės JAV pilietis, nes Amerika dar ir po 28 metų Lietuvos suverenumą laiko tik sukliudytą, t. y., Lietuvą okupuotą ir tos okupacijos nepripažįsta.
Šiuose mano svarstymuose yra daug spragų. Aš čia nedaviau statistikų ir kitokios medžiagos, kuri akivaizdžiai parodytų, kaip nepriklausomoji Lietuva ir kultūriniu, ir ūkiniu, ir kitais atžvilgiais pateisino savo egzistenciją. Čia būtų galima pateikti įvairių kelionių įspūdžių ir labai įspūdingų pasisakymų apie lietuvių tautą pokario pabėgėlių iš Rytprūsių, kai jie duonos Lietuvoje ieškojo ir jos krikščioniškos artimo meilės dvasioje su kaupu gavo.
Neliečiau aš čia ir tų tragiškų dienų, masinių deportacijų ir kitų tautai nusikaltimų, kurie iš naujosios Lietuvos istorijos folijantų niekada negalės būti ištrinti, kaip jie bebūtų baltinami ar perrašomi, būk Sovietų Sąjunga su legaliai teisišku pagrindu Pabaltijį yra įjungusi savo sistemon.
Neginama neutralumo tvorelė
Istorikui yra lemta ar skirta apie praeitin nuėjusius įvykius padaryti savo sprendimą. Tas sprendimas, be abejo, nešioja gera dalimi ir to istoriko žmogišką antspaudą.
Šiandien mums besirūpiant, kokioje formoje naujojoje Europoje Pabaltijo valstybės bus integruotos į būsimą mūsų suvienyto kontinento sistemą, reikėtų dirstelti, kaip gi yra buvę per tuos du nepriklausomybės dešimtmečius. Kaip laikėsi viena kitos atžvilgiu Pabaltijo respublikos, kuriose nuostabiai daug panašumo būta. Iš karto noriu duoti trumpą atsakymą: anų laikų dvasiai
buvo charakteringa ir suprantama, kad kiekviena tų lyg iš grabo atsikėlusių tautų tik savimi ir savu gerbūviu tesirūpino, kiekviena jų norėjo pabrėžti savąjį nepriklausomą “aš”.
Iš dokumentų skaitome, jog ir sudarius 1939 metų rudenį su Sovietų Sąjunga prievartinius paktus dėl raudonųjų įgulų įsileidimo tarp Pabaltijo valstybių neįvyko jokio artimesnio tuo reikalu bendradarbiavimo. Taip rašė 1940 metų birželio 17 d. aukštas Pabaltijo valstybių klausimų pareigūnas Berlyne, dr. Werner von Grundherr, Ribbentropui
(Deutschland und Sowietunion, 170, 171), tuo metu, kai Lietuvos okupacija jau buvo baigta, o Estijos ir Latvijos pradėta.
Tai buvo tuometinių Stalino partnerių žodžiai; ir jie rodo, be kitko, kaip išmislingai ir brutaliai Pabaltijo valstybės buvo apkaltintos, būk jos, sovietams savitarpinės pagalbos paktus sudarius, pradėjusios militarinį bendradarbiavimą.
Iš anksčiau Pabaltijo Ententės reikalu labai nedaug tegalėjo būti padaryta, nes Lenkija specialiai dėmesingai puoselėjo gerus santykius su kitom dviem respublikomis.
1934 metų rugsėjo 12 d. tačiau buvo padėtąs kertinis akmuo. Tautų Sąjungos posėdžių metu Ženevoje trys užsienių reikalų ministerial (J. Sėljamaa, V. Munters ir S. Lozoraitis) gražiai sutarė koordinuoti trijų Pabaltijo respublikų politiką. Nuo to laiko kasmet įvykdavo po dvi Pabaltijo užsienių reikalų ministerių konferencijos, paeiliui Kaune, Rygoje ir Taline. Bet jos didelės pažangos nedarė. Buvo gera ir gražu, kad buvo pasikeičiama nuomonėmis įvairiais aktualiais užsienio politikos klausimais, bet šiaip jau kiekviena valstybė turėjo savus užsienio ir ūkio politikos reikalus. Kiekviena jų apsitvėrė ir savo muitų sienele.
Be jokio vargo Lenkija, kuri ir Estijai ir Latvijai reiškė didžiąją valstybę, kvietė jas į įvairias konferencijas, ieškojo jų bendradarbiavimo; juo labiau Lenkijai sekėsi tuos du mūsų kaimynus palenkti, nes Lenkijos užsienio politikoje, kiek tai lietė Vokietiją (apie 1934) ir Sovietų Sąjungą, buvo bendrų punktų su anom dviem respublikom.
(Beje, aš čia neliečiu “Lietuvių - Latvių Vienybės Draugijos” veiklos, nes ji politiškai buvo beveik visai bereikšmė).
Galima būtų statyti klausimą, kas būtų atsitikę, jeigu trys baltų valstybės būtų sudariusios Entente Cordiale ir laiku susirišusios militarine konvencija su bendra karine vadovybe. Prie normalios mobilizacijos iš 6 milijonų gyventojų jos jau būtų turėjusios per 600, 000 vyrų po ginklu. Ar Sovietų Sąjungai būtų buvę paranku pusmilijoninę kariuomenę pulti, palieku svarstymams. Kiekvienu atveju Kremlius būtų turėjęs apsigalvoti. Neužmirškime, kad tada vos 4 milijonų suomių tauta, kurią 1939-jų lapkričio 30 d. per užšalusias pelkes ir ežerus sovietai užpuolė, akivaizdžiai pasauliui parodė, kad ir maža tauta atitinkamais atvejais, jeigu ji yra vieninga, gali išvystyti nuostabią energiją.
Kaip žinome, Pabaltijo valstybės tada buvo apsitverusios neginama neutralumo tvorele...
Mūsų testamentas Lietuvos labui
Kai šiandien kalbama apie Lietuvą, apie jos laisvinimą, tai reikia pagalvoti apie praeities faktus, istorines klaidas ir iš jų pasimokyti. Jeigu šiandien kalbama apie suvienytos ar federalinės Europos ateitį, tai Lietuva turi ir savo šiandieninėje laisvinimo kovoje ieškoti dar bendresnio, dar artimesnio kelio su kitais baltais.
Praeities patyrimai busimojo Pabaltijo rūmo statybai turi duoti daug paskatų ir sugestijų. Suomių laisvės maršalas Mannerheim’as užbaigė savo atsiminimus — lyg kokį testamentą — savo tautai žodžiais:
“Suomių tauta išliks ir galės su pasitikėjimu žvelgti į ateitį, jeigu ji:
laikysis savo tėvų tikėjimo,
rodys tėvynės meilę ir
bus drąsiai pasiruošusi viską aukoti tėvynės labui”.
Šitokį testamentą turime ir mes pasirašyti Lietuvos labui.
