Partizanai: Istorija ir dabartis

KREMLIAUS PROPAGANDA STATISTINIŲ DUOMENŲ ŠVIESOJE

Lietuvos agronomų siūlymas ir Chruščiovo atsakymas

IGNAS ANDRAŠIŪNAS

MARKSO VIZIJA IR TIKROVĖ

Karolis Marksas geriausiai pažino ano meto anglų kapitalizmą. Markso laikais Anglijoje kapitalistai labai išnaudojo darbininkiją. Nuo kapitalizmo replių spaudimo labai kentėjo pramonės ir laukų darbininkai. Tais laikais iš gaunamo atlyginimo už darbą darbininkas vos pajėgdavo gyvybę išlaikyti. Kapitalizmas tarnavo tik valstybei ir valdžiai, pramonininkui ir didžiajam žemės savininkui. Karolis Marksas, gerai įsižiūrėjęs į pramonininkų ir darbininkų santykius, samprotavo, kad kapitalas susitelks į negausią pramonininkų saujelę, o darbininkai liks skurdo ir vargo beviltiškoje būklėje. Ieškodamas iš tos skurdžios darbininkų padėties išeities, jis sukūrė socializmo sistemą. Paprastai kalbant, kapitalistų ir darbininkų įtampoje kils revoliucija. To pasekmė — visi kapitalistų turtai bus nusavinti ir atiduoti valdyti dirbančiųjų žmonių klasei. Šitaip reikalą sutvarkius, bus pašalintas išnaudotojų kapitalistų luomas. Jo vietoje susikurs darbininkijos klasė, kuri bus svetima išnaudojimo užmačioms. Žodžiu, susikurs naujoji tik dirbančiųjų žmonių klasė, kuriai laikui bėgant nebebus reikalingos nei valstybės funkcijos, nes visus žemiškus santykiavimo reikalus geriausiai galės atlikti patys dirbantieji žmonės.

Nors Sovietų Sąjunga nusavino visas gamybines priemones, tačiau Markso sukurtos vizijos — turtų lygybės santykio — nepavyko įgyvendinti. Ir visa tai, ką prieš šimtą metų K. Marksas matė anų laikų Anglijoje, jis dabar galėtų pamatyti Sovietų Rusijoje. Sovietų Rusijoje turtų nelygybė labai didelė. Pajamos tarp valdžios pareigūnų, pramonės valdovų, karininkų ir mokslininkų, meno atstovų ir pramonės darbininkų, o ypač kolūkiečių labai skirtingos. Svyruoja nuo 30 rublių iki kelių tūkstančių rublių mėnesiui. Pajamų skirtingumo amplitūdė vaizdžiai rodo, kad žmogus ir toliau tebeišnaudoja kitą žmogų. Nei Marksas, nei Engelsas, nei Leninas nenumatė ir nepranašavo, kad vieni darbo žmonės galėtų eksplotuoti kitus darbo žmones. Maža to, Sovietų Sąjungoje ir jos pavergtuose kraštuose atsitiko dar ir kita didelė blogybė, kai kapitalas tapo pajungtas valstybiniam kapitalizmui. Valstybinio kapitalizmo vyriausias tvarkytojas ir vairuotojas yra Kremliaus Komunistų Partijos Centras. Vadinasi, pagal Karolio Markso samprotavimus, Kremliaus Komunistų Centras pasisavino visas anų Anglijos laikų kapitalistų teises, o pramonės darbininkus ir kolūkiečius paliko pikčiausiojo išnaudojimo būklėje. Sovietų Sąjungoje partijos kontroliuojamas valstybinis kapitalizmas be jokio pagrindo mažina dirbančiųjų žmonių pajamas, kad tuo būdu sudarytų naujus kapitalus pramonei plėsti. Vaizdžiai tariant, ten dirbantieji tik mažą dalį gauna to turto, kurį jie pagamina, nes didelę dalį jų pagaminto turto pasisavina Kremliaus bosai.

Tuo tarpu klasinis kapitalizmas pakeitė savo veiklos bruožus evoliucijos keliu. Kapitalistinės sistemos šalininkai valstybių ir tautų gyvenimą pasuko visuotinio gerbūvio kryptimi. Pradėjo vykdyti socialinio teisingumo ir visuotinio švietimo programas. Pati valstybė savo pajamas ir gamybą daugiau panaudoja ne kapitalistų užmačias tenkinti, bet silpnesniųjų ir nuskriaustųjų žmonių interesus gerinti. Turto ir pajamų nelygumą stengiasi išlyginti darbininkų atlyginimą didinant. Bendrai, kapitalistiniuose kraštuose siekiama, kad ne klasės, ar atskiri luomai dominuotų, bet pati valstybė susidariusią ekonominių santykių įtampą legaliu įstatymų keliu sušvelnintų ir rastų priimtiną sprendimą suinteresuotų bendruomenių tarpe.

Susitelkusias valstybės žinioje lėšas stengiamasi panaudoti gyventojų daugumos standartui kelti iki galimai aukštesnio laipsnio. Į šią sritį pikiuojami įvairūs socialiniai draudimai: k. t. nedarbo, ligos, senatvės pensijos, nelaimingi atsitikimai ir gausi medicininė pagalba. Žodžiu, valstybės pilietis iš savo valdžios susilaukia visokeriopos globos ir nėra jos išnaudojamas, nes jis pats įstatymais užtikrintu teisėtu būdu dalyvauja valdžios sudaryme.

ŽVILGSNIS Į KREMLIAUS PROPAGANDĄ

Kremliaus propaganda mėgsta naudoti apgaulingą melą. Slepia ir maskuoja tikrąją dalykų padėtį. Betgi savų ištikimųjų tarpe atidengia reikalui esant ir nuogą tikrovę. Štai D. S. Poljanskis, kaip pagrindinis žemės ūkio klausimais referentas, 1961m. sausio 11 d. Maskvoje, SSSR. Komunistų Partijos centro komiteto plenumo posėdyje pasakė: “Žemės ūkio kultūros lygis neatitinka dabartinius reikalavimus, žemi derliai, gamybinio vieneto didelės darbo išlaidos, aukšta jų savikaina” (Pravda, Nr. 12, 1961m.) Ir visos tos negerovės Sovietuos žemės ūkį lydi nuo 1928m. t. y. nuo kolektyvinimo pradžios. Lygiai tokie patys reiškiniai pasikartoja ir Lietuvoje, kai 1947m. buvo pradėta įgyvendinti kolektyvinė žemės ūkio sistema.

Šių metų pradžioje graudžiu disonanso aidu nuskambėjo N. Chruščiovo viešas žemės ūkio klausimais ginčas su Lietuvos agronomais. Šio ginčo istorija buvo labai paprasta. Grupė Lietuvos agronomų (dalis dar Nepriklausomos Lietuvos agronomų — P. Vasinauskas ir B. Šabanavičius) sumanė ir parašė, pasiremdami žalienų mokslo tyrimo duomenimis N. Chruščiovui šitokio turinio laišką:

"Mes būkštaujame, kad T.S.K.P. XXII suvažiavime pasakytos aštrios kalbos nederlingų žalienų adresu neiškreiptų mūsų žemės ūkio vadovų iš teisingo kelio. Teisingas kelias ne mažiau, kaip 50 procentų visų žemės ūkio naudmenų skirti žalienoms, — tai mūsų specializacijos kelias, kuriuo eiti mus verčia pati gamta. Mes manome, kad respublikoje esantis žalienų plotas turi būti paliktas ir kad žalienose gaunamų pašarų lyginamasis svoris bendrame pašarų balanse turi nuolat didėti.

Kodėl pieno ūkyje žolės vaidina ir turi vaidinti pirmaujantį vaidmenį? Pirmiausia todėl, kad galvijų ir daugelio ir kitų gyvulių organizmas yra prisitaikęs maitintis žole. Mūsų naminių gyvulių protėviai amžiams bėgant vystėsi, misdami ne grūdais ir ne šiaudais, ne kukurūzais ir runkeliais, bet vien tik žole, o vėliau dar ir šiaudais”.

Tai rimta žemės ūkio specialistų nuomonė. Ją pripažįsta ir vadovaujasi visi rimtieji tos srities pasaulio mokslininkai ir gyvulininkai — praktikai. Tačiau N. Chruščiovas į šį reikalą kitaip pažiūrėjo. Jis vietoje to, kad rimtai apsvarstytų iškeltą problemą ir padarytų logišką sprendimą, per A. Sniečkų, Lietuvos K.P.C.K. pirmąjį sekretorių, atsakė:

“Minutę įsivaizduokite, kad kolūkiai ir tarybiniai ūkiai paklausys šio agronomų patarimo, kas iš to išeis? Žolės bus, o grudų, duonos, mėsos, pieno šalyje nebus. Kuo maitinti liaudį, iš kur imti maisto produktų gyventojams aprūpinti?”

Žemės ūkio nemokša, didysis Kremliaus bosas N. Chruščiovas ciniškai galėjo iš savo pavaldinių Lietuvos agronomų pasityčioti. Pasiųsti juos pasižiūrėti į kolūkius ir farmas, ką geriau karvės ėda — šieną ar runkelius. Mokslinį reikalą pavesti spręsti kolūkių karvėms balsavimo keliu. Betgi, jei šitas klausimas būtų pavestas balsavimo keliu spręsti nuskriaustų Lietuvos kolūkiečių protui ir sąžinei, tai be jokios abejonės balsavimo rezultatai kalbėtų Lietuvos agronomų naudai. Deja, N. Chruščiovas šio bandymo rezultatų bijo, kaip velnias švęsto vandens. Tačiau N. Chruščiovas savo posakiu — kuo maitinti liaudį, iš kur imti maisto produktų gyventojams aprūpinti? — atidengė tik dalį tiesos apie sunkią žemės ūkio būklę.

80% Sovietijos gyventojų yra priversti dirbti už menką atlyginimą. Valdžia šią darbininkų padėtį išnaudoja kapitalui sutelkti. Pigiai superka maisto produktus iš gamintojų, bet brangiai parduoda vartotojams. Kolektyvinė sistema sužlugdė žemės ūkio gamybos raidą, bet tvirtai garantavo pastovias valdžios iždui pajamas. Didžioji nelaimė yra ta, kad toji sistema stabdo gamybos augimą, ir stambiam gyventojų prieaugliui pradeda trūkti maisto produktų. Rimtieji pasaulio ekspertai, gerai pažįstą sovietinį žemės ūkį, sako, jei būtų pakeista kolektyvinė sistema, tai jos ūkis galėtų duoti visai gerus rezultatus. Bet dabartinis režimas to žygio nesiryš daryti, geriau gyvens prieštaravimų ir nelogiškų sprendimų klystkeliuose.

Ir štai, nespėjo prabėgti nepilni metai nuo to neapgalvoto N. Chruščiovo suniekinimo Lietuvos žemės ūkio specialistų, kaip vėl Vakarus pasiekė nauja žinia: N. Chruščiovas paskatino Lietuvos ir viso Pabaltijo žemės ūkį pasukti gyvulininkystės linkme. Vadinasi, Kremliaus vyriausias bosas grįžta prie tos jau seniai išspręstos problemos, kurios detales prieš keletą mėnesių išdėstė Lietuvos agronomai.

O iš tikrųjų, kad Lietuvos klimatas ir žemė yra tinkamesnė ir produktingiau galima verstis gyvulių ūkiu, t. y. gaminti pieną, sviestą ir mėsą, tai tą klausimą išsprendė Lietuvos žemės specialistai jau prieš pirmą pasaulinį karą. Tik karo sąlygas ir po jo sunkūs padariniai neleido Lietuvos žemės ūkio pakreipti gyvulininkystės linkme. Tai buvo ne N. Chruščiovo ir jo berno A. Sniečkaus išradimas, bet Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministerio J. P. Aleksos ir jo padėjėjų (1927-29) žemės ūkio politinė išdava. Prof. J. P. Aleksa už išmintingą gyvulininkystės kryptimi vedamą žemės ūkio politiką Lietuvos ūkininkų dar ir šiandieną vertinamas ir gerbiamas. Tačiau Kremliaus didieji valdovai Lietuvos žemės ūkiui tą nusipelnusį žmogų ištrėmė į Sibirą ir ten badu numarino. Bet po kai kurio laiko prisiminė jo ž. ū. politikos praktiką ir nusprendė prie jos grįžti. Prof. J. Pr. Aleksa savo ūkinę gyvulininkystės praktiką vykdė nedideliuose nuosavuose ūkininkų valdomuose ūkiuose, o Kremliui persidavęs Ant. Sniečkus N. Chruščiovo "didžiuose dvaruose”. Peržiūrėkime, kaip atrodo tą gamyba statistinių duomenų šviesoje.

Pagal Vesturk Statistiki Nr. 5, 1961 m. patiektus duomenis Lietuvos Respublikoje įvairių gyvulių buvo toks kiekis (tūkstančiais):

Iš to įvairių gyvulių skaičiaus (tūkstančiais) kolchozuose ir sovchozuose buvo šitokie kiekiai:

                                                                  Prieauglis

Iš čia pateiktų duomenų aiškėja: 1) Išskiriant kiaules, visų kitų gyvulių dabartiniai skaičiai yra mažesni, lyginant juos su 1939 m. Nepriklausomos Lietuvos duomenims. 2) Iš pateiktų skaičių aiškėja, kad kolūkiečiai ir įvairūs maži tarnautojai sugeba gyvulių daugiau išlaikyti, negu "didieji Chruščiovo dvarai". Tuo tarpu kolūkiečiai tenaudoja savo asmeniniams reikalams tik 5% visos naudojamos žemės, o likusius 95% žemės naudoja Kremliaus patikėtiniai. Tiesa, kolūkiečių išlaikomų gyvulių skaičius turi tendencijos mažėti, o kolektyvinių ir valstybinių ūkių didėti. Šio reiškinio priežastys yra šitokios: Sovietinė valdžia Lietuvoje asmeninius gyvulius prievartos būdu perkelia į kolchozus ir sovchozus. Nebeleidžia turėti prieauglio ir visi gimusieji veršiukai rekvizicijos būdu perkeliami kolūkio ar valstybinio ūkio administracijos žinion.

Na, o kaipgi atrodo šiuo metu Lietuvoje duoninių grūdų gamyba. 1935 - 39 metais, t. y. Nepriklausomos Lietuvos metais buvo gauta per metus 1,579,295 metrinės tonos, tuo tarpu 1954 - 59 metais, Sovietų okupacijos valdymo metu, tik po 684.500 metrinės tonos (Narodnoje choziajstvo SSSR, 1959 m., Maskva) per metus. Taigi kolchozai ir sovchozai tepagamino tik truputį daugiau negu trečdalį to, ką pagamindavo laisvieji Nepriklausomos Lietuvos ūkininkai. O 1939 metais jie sugebėjo pagaminti net 1.824.510 metrinių centnerių (be Klaipėdos ir Vilniaus kraštų naudojamos žemės). Bendrai reikia pripažinti, kad dabartiniai, kolchozų ir sovchozų derliai iš 1 ha yra beveik dvigubai mažesni, negu jie buvo Nepriklausomos Lietuvos metais.

O jei patyrinėti giliau Lietuvos pasėlių statistinius duomenis, tai galima beveik apytikriai nustatyti derliaus sumažėjimo priežastis. Oficialiais 1961 m. duomenimis, sovietinė statistika nurodo, kad buvo 2,8 mil. ha naudojamos žemės Lietuvoje. Pridedant prie to skaičiaus pievas ir ganyklas iš viso 3.9 mil. ha. Tačiau jei tuos duomenis palyginti su 1939 metų toje pačioje teritorijoje (su Klaipėdos ir Vilniaus kraštais), tai gaunami šitokie duomenys: tais laikais ariamos žemės buvo 3,2 mil. ha, o su pievomis ir ganyklomis 4,5 mil. ha. Tuo būdu šiuo metu ariamos žemės plotas yra sumažėjęs apie 400 tūks. ha, o pievų ir ganyklų apie 100 tūks. ha. Iš viso naudmenų plotas dabartinėje okupuotoje Lietuvoje yra susitraukęs 500 tūks. ha (L NA. Dirva Nr. 145, 1962 m.). Vadinasi, šitie 500,000 ha naudojamos žemės kas met paliekama dirvonuoti. Pagal L.K.P.C.K. iš 1962 m. priimtą rezoliuciją, kurioje sakoma, kad reikia siekti pagaminti iš 100 ha naudojamos žemės 55 centnerius mėsos ir 464 cent. pieno. 500.000 ha. plote būtų galima pagaminti:

 55. 500.000/100 = 555.000cent, mėsos

ir

464. 500.000/100= 4.645.000  centnerių pieno

Tuo būdu nevykusi dabartinė Lietuvos žemės ūkio administracinė sistema padaro 275.000 cent. mėsos ir 2.320.000  centnerių pieno gamybos nuostolių.

Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo išleistas netvarkingiems ūkių savininkams priežiūros įstatymas. Pagal jį atitinkamų įstaigų pareigūnai galėjo ūkio savininką bausti ir esant reikalui nuo ūkio valdymo nušalinti. Taikant šio įstatymo mintį dėl dabartinio naudmenų ploto 500.000 ha pavertimo į dirvonuojančią žemę, kaltinamasis būtų Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetas. Betgi Lietuvos žemės ir jos turtų savasties vyriausias šeimininkas yra Kremliaus didysis bosas N. Chruščiovas. Jis už visas nevykusias žemės ūkio pasėkas yra atsakingas, jis yra vyriausias sprendėjas ir bausmės vykdytojas. Bet anot lietuviškos patarlės: varnas varnui akies nekerta. Taip, Kremliaus raudonieji kovarniai ir jų vaikaičiai Lietuvoje yra plėšrūs, klastingi ir revoliucinių geidalių pilni. Jie mokėjo Lietuvos ramius gyventojus apiplėšti, jų turtą nusavinti, bet nesugebėjo ir nesugeba nusavintų vertybių protingai ir tvarkingai išnaudoti.

Prof. J. Pr. Aleksa, tas didysis Lietuvos žemės ūkio kūrėjas ir Sibiro kankinys, kartą yra pasakęs: — rusų tauta savo būde turi charakteringą bruožą — mėgsta svetimą turtą, svetimas žemes užgrobti, bet viską palieka didelėje netvarkoje ir siaubingame chaose.

AR REALUS N. CHRUŠČIOVO POSAKIS, KAD “KOMUNIZMAS PALAIDOS KAPITALIZ-MA”

Savo viešose kalbose N. Chruščiovas mėgsta kartoti tą posakį, dažnai pareiškia, kad ateitis priklauso komunizmui, nes komunizmas yra pažangesnis už kapitalizmą ir sugeba geriau išnaudoti žmonių produktyviąsias jėgas. Kiek yra realūs ir turį apčiuopiamų duomenių šie N. Chruščiovo teikimai, pažiūrėkime į kai kuriuos statistinius duomenis pramonėje ir žemės ūkyje.

Štai iš Jungtinių Tautų statistikos biuletenių turime tokius pramonės gamybos duomenis.¹

¹Varpas Nr. 5, 1963 m. Dr. J. Pajaujis “Globalinės rugtynės su komunizmu”, 22 psl.

Iš šių statistinių duomenų aiškėja, kad laisvasis pasaulis plieno ir aluminijaus pagamina nuo 2 iki 3 kartų daugiau, negu komunistinis blokas. Prekybos automobilių beveik penkius kartus daugiau, o lengvųjų automobilių net 36 kartus daugiau. O Exportas ir Importas yra 1 prieš 5 laisvųjų kraštų naudai. Pagal buv. C.I.A. viršininko Allen Dulles parodymus Kongreso komitetui aiškėja, kad Sovietų Sąjungos tautos ūkio pajamos sudaro tik apie 45 % JAV tautos ūkio pajamų. Ir, pagaliau, viso vakarų bloko tautos ūkio pajamos yra daugiau, kaip 2 kartu didesnės už viso komunistinio bloko ūkio pajamas.*

* Comparison of the United States and Soviet Economies. Hearing before Joint Economic Committee of the Congress, November 1959, 3 psl.

O jei palyginti žemės ūkio gamybos išlaidų produktų santykį, tai čia esami faktai irgi kalba JAV naudai. Sovietų žemės ūkyje dirba 45 mil. žmonių, t. y. beveik 50 % visos darbo jėgos, o JAV tik 10 % ir tas 10% farmerių ir laukų darbininkų pagamina visu trečdaliu daugiau, kaip "plačiojoj tėvynėje’’ Sovietijoje. Vienas Amerikos lauko darbininkas pagamina maistą 26 žmonėms, o Sovietų pavergtas kolūkietis tik 4 žmonėms. Vienas amerikietis sugeba pamelžti 50 karvių kiekvieną dieną, o sovietų melžėja vidutniškai tik 5. Vienas amerikietis farmeris nušeria per metus 1000 kiaulių, arba 160.000 viščiukų, arba 10.000 dedančių vištų sugeba nuo ryto iki vakaro prižiūrėti ir jas pašerti. Tuo tarpu Sovietijoje tokį darbą atlikti turi būti suorganizuotas didelis žmonių štabas, vedama atkakli propaganda ir be jokio pagrindo tuo didžiuojamasi prieš savo visuomenę ir pasaulį.

Iš čia patiektų duomenų aiškėja, kad Sovietų Sąjungos kolektyvinio ūkio gamybos organizacija yra labai toli atsilikusi nuo JAV žemės ūkio technikos ir organizacijos. Sovietinis žemės ūkio planavimas suryja dideles gamybos įšlaidas ir tuo būdu padaro patį produktą labai brangų. Todėl yra visai suprantama, dėl ko atsakingi partijos žmonės dejuoja, kad gamybinio žemės ūkio vieneto išlaidos yra labai didelės. O kad tų išlaidų netektų dengti kompartijai ir valdžiai, jas perkelia kolektyvinio ūkio sąskaiton. Vaizdžiai tariant, jas dengia kolūkietis, negaudamas už savo darbą pilno atlyginimo, nes žemės ūkio produktus supirkinėja valdžia pagal nustatytas kainas.

Šių žemės ūkio produktų gamybos nuostolių turbūt nežino nei tos gamybos planuotojai, nei kolektyvinės žemės ūkio sistemos kūrėjai. Ir gal būt kada nors pats N. Chruščiovas atskleis tuos milžiniškus žemės ūkio gamybos nuostolius savo visuomenei. Ir jei tai atsitiktų, tai N. Chruščiovo vardas pasaulio žemės ūkio istorijoje užimtų pirmaujančią vietą, o kolektyvinei žemės ūkio sistemai būtų galas. O šiuo metu N. Chruščiovo šūkis, kad “komunizmas palaidos kapitalizmą” neturi jokio pagrindo ir logikos.

Be čia suminėtų medžiaginių išteklių laisvojo pasaulio naudai prieš Sovietų Sąjungą, reikia priminti, kad visas laisvasis pasaulis dar turi didelį laisvojo žmogaus dvasinės energijos arsenalą, prieš kurį sovietų Kremliaus propaganda gali pastatyti tik klastą ir melą. Laisvoji žmogaus dvasios energija vaidina didelį vaidmenį laisvojo ūkio gamybos procese ir įvairių mokslinių išradimų pažangos ugdyme. Šie dalykai yra lemiantieji faktoriai, kurie N. Chruščiovo posakį “komunizmas palaidos kapitalizmą” paverčia grynu propagandos burbulu.

BAIGIAMASIS ŽODIS

Pasaulio statistikos duomenys rodo, kad socialistinėse valstybėse gyvena 1 bilijonas ir 72 milijonai žmonių. Tai yra daugiau negu trečdalis viso pasaulio gyventojų. 640 milijonų gyvena aukšto išsivystymo šalyse, arba 21% visų gyventojų. 1 bilijonas ir 235 milijonai gyvena silpnai išsivysčiusiuose kraštuose, arba 40% visų gyventojų. 70 milijonų dar laukia pašalinimo kolonialinės tvarkos varžtų.

Sovietų S-ga sukūrė būdingą kolonijalinės politikos sistemą vidurio Europos valstybėse. Šioje Europos vietoje randasi apie 125 milijonai gyventojų, kurie turi nešti Maskvos ekonominę vergiją ir kęsti sąžinės laisvės išprievartavimą. Ir tai vyksta XX amžiuje, kada visas pasaulis beveik baigia atsipalaiduoti iš kolonijalinių svetimųjų išnaudojimo. Tai yra šių dienų tikrovės sunkus palikimas. Jis slegia laisvos žmonijos sąžinę ir kelia didelį rūpestį atsakingų žmonių galvojime.

Kadangi pasaulio žmonijos sąžinės laisvė yra perplėšta dviejų priešingų ideologijų ir skirtingų moralinių ir socialinių įsitikinimų, reikia pripažinti, kad ateities žmonijos turtų pasidalinimo klausimas yra toji didžioji problema, kurioje susitinka skirtingo mąstymo sąžinė ir protas.

Mokslas jau žino, kad viskas mūsų pasaulyje yra ta pati medžiaga, tik skirtingose formose ir sąstate. Todėl ateities maisto gamyboje bus surasti cheminiai procesai, kurie padės spręsti maisto problemą žymiai greičiau, negu tai leidžia natūralūs gamtos dėsniai. Žmogaus intelektualinis genijus išdidžiai įsiveržė į kosminių jėgų pasaulį ir jo paslaptis. Tačiau medžiagoje glūdinčiųjų jėgų apvaldymas dar neduoda žmogui ramybės ir rimtų sąlygų suvaldyti griaunamuosius pradus pačiame žmoguje. Sprendžiant pasaulio turtų pasidalinimo problemą, reikia pripažinti, kad žmogaus etinės ir moralinės vertybės yra labai toli atsilikusios nuo jo intelektualinio genijaus laimėjimų. Todėl pasaulio turtų pasidalinimo problema lieka didžiuoju žmonijos rūpesčiu šalia pasaulio taikos ir ramybės.

OKUP. BALTIJOS VALSTYBIŲ 1962 GAMYBOS PALYGINIMAS

(Tiesa, 1963.1.22; Liaudies Ūkis, 1963 Nr. 2 p. 58)

1860 m. Jungtinėse Amerikos Valstybėse buvo 31.4 mil. gyventojų. Septyni milijonai farmerių atstovavo 21% gyventojų. Nuo to laiko Amerika padarė tokią pažangą, kad 1960 m. ūkiuose dirbo tik 5.7 mil. gyventojų, tai yra tik 3% visų JAV gyventojų.

• Ankstesnis
• Sekantis