KNYGOS APIE LIETUVĄ
IŠLEISTOS OKUPUOTOJ LIETUVOJ IR VAKARUOSE
Narodnoe choziajstvo Litovskoj SSR v 1960 godu. Kratki statističeskij sbornik. Vilnius 1962. Tiražas 1000.
Kišeninio formato 192 psl. knygutė rusų kalba, nors spausdinta Vaizdo spaustuvėj Vilniuje, pilna skaičių apie dabartinės Lietuvos geografinę padėtį, administracinį — teritorinį pasiskirstymą ir gyventojus, pramonę, žemės ūkį, transportą ir ryšius, statybą, prekybą, darbininkus ir specialistus, kultūrą ir sveikatingumą — viso 10 skyrelių, be to, smulkiais spaudmenimis.
Parengė Centrinė statistikos valdyba prie LTSR min. t-bos, vadovaujant rusui viršininkui B. M. Dubasovui. Gyventojų duomenys paremti visuotiniu surašymu, pravestu 1959 sausio 15. Pagrindinių fondų duomenys nurodyti pagal 1960 sausio 1 padėtį. Geografinius duomenis parūpino LTSR Mokslų Akademija. Visa kita paremta įmonių bei organizacijų atskaitomis, o taip pat ypatingais statistiniais tyrinėjimais.
Leidinio tikslas, kaip sakoma pratarmėje, duoti pagrindines statistines žinias apie pavergtosios Lietuvos ūkio raidą 1940-1960 m. laikotarpyje.
Statistiniu požiūriu didelis trūkumas, kad rinkinyje apsiribota prieškariniais duomenimis pagal 1940 rugpiūčio 3 padėtį, kai respublikos teritorijai nepriklausė Klaipėdos kraštas. Tuo pačiu yra klaidinantys visi lyginimai, nes pokario teritorija ir jos duomenys iš esmės yra skirtingas statistinis vienetas.
Tai tipiškas sovietinės statistikos leidinys, pagamintas tiesioginėje Maskvos pareigūnų kontrolėje, kaip tai matyti iš to, jog jo parengimui vadovavo ir ats. redaktoriaus pareigas ėjo rusas. Kiek iš viso galima pasikliauti tokiomis statistikomis, nuomonės gali labai skirtis. Kai kuriais atvejais pateikiami absoliutūs skaičiai, kitur nurodomi nuošimčiai, kurie mažai ką pasako, kai nežinomas jų apskaičiavimo pagrindas. Yra duomenų, kurie abejonių nekelia. Pvz. dabartinės Lietuvos valstybinių sienų ilgis: su Gudija — 724 km, Latvija — 610 km., RSFSR (Karaliaučiaus sritis) — — 303 km, Lenkija 106 km.
Rinkinys išleistas mažu tiražu. Be to, rusiškai, todėl tos kalbos nemokantiems neprieinamas.
K. Meškauskas, T. Lietuvos industrializavimas. Vilnius 1960. Išleido LTSR Mokslų Akademijos Ekonomikos institutas. 262 psl. Tiražas 5000.
Autorius — vienas labiausiai pastaruoju metu prasikišusių sov. ekonomistų Lietuvoje ir savo veikalą skyrė inkorporacijos 20-mečiui paminėti. Todėl jam labiausiai rūpėjo parodyti, "ką pasiekė lietuvių tauta tarybinės santvarkos metais”, visus tuos pasiekimus pristatant kaip ‘‘lenininės nacionalinės politikos triumfą” (254 psl.). Taigi, pirmoj eilėj propagandos veikalas, nors parašytas populiariu moksliniu stilium, aprūpintas gausiomis lentelėmis, diagramomis, žemėlapiais, literatūros ir šaltinių sąrašu. Krinta į akis, "klasikų” tarpe suminėti ir Stalino raštai, nors šiaip išnašose tecituojamas Leninas.
Darbui tenka skirti dėmesį pirmiausia dėl to, jog tai pirmas platesnis mėginimas nušviesti Lietuvos pramonėjimo raidą pagal ‘‘marksistinę - leninię industrializacijos teoriją (25 psl.).
Kone pusė knygos (I-III skyreliai) skirta istorinei apybraižai, kurioje apžvelgiamas pramonės išsivystymo lygis liet. gub-jose carinės Rusijos laikais iki I pas. karo, Neprikl. Lietuvoj ir pirmojo bolševikmečio dienomis. Čia tai atiduota su kaupu pagarba "vyresniajam broliui". Kaip tik todėl autorius atranda, jog “Lietuvos buvimą Rusijos imperijos sudėtyje (nuo 1795 m.) ekonominio vystymosi požiūriu reikia vertinti teigiamai” (46 psl.); "Lietuvos prijungimas prie Rusijos, nepaisant visos eilės neigiamų veiksnių, turėjo pažangią reikšmę” (51 psl.). Iškraipytai nušviesta Neprikl. Lietuvos raida, kad juo didesni pasirodytų "socialistiniai laimėjimai”.
Dabarčiai knygoje paskirta nedaug vietos, būtent, poskyris "Pramonės vystymo pagr. kryptys pokariniu laikotarpiu" (125-143 psl.). Tačiau ir čia daugiausia operuojama mažai ką pasakančiais nuošimčiais.
Likusioji K. Meškausko knygos dalis (143-254 psl.) skirta ateities, ypač septynmečio 1959-1965 m., planams. Tiesa, to septynmečio terminas nebe už kalnų. Bus proga palyginti, kas iš tų planų išėjo. Knyga patarnauja kai kuriems dabar vykdomiems projektams suprasti.
Lietuvos TSR pramonės specializavimas ir kooperavimas. LTSR Mokslų Akademijos Ekonomikos instituto darbų X tomas. Vilnius 1961. 163 psl. Tiražas 500.
Kone pusę knygos (7-81 psl.) užimanti E. Berkmano studija apie Lietuvos pramonės šakinę struktūrą ir jos specializaciją pretenduoja į savotišką visumos vaizdą. Dėstymo planu labai primena Meškausko darbą. Studija išspausdinta rusiškai su lietuviška santrauka. Suglaustai apžvelgta pramonės raida iki I pas. karo. Padėtis nedailinta, pripažįstant, kad carinės Rusijos sudėtyje Lietuva buvo silpnai išvystyta pramonės atžvilgiu. Krinta į akis, jog autorius nenuvertino taip labai Neprikl. Lietuvos pažangos, kaip Meškauskas. Girdi, kaikurioms pramonės šakoms augti buvo sudarytos palankios sąlygos (14 psl.). Kitos tautybės autoriui matomai mažiau nepatogumų objektyviau įvertinti lietuvių praeities palikimą...
Didesnė studijos dalis skirta įvykusiems pasikeitimams analizuoti. Nušviestos 5 specializuotų pramonės šakų grupės: gamtinių išteklių gavyba, maisto produktų ir vartojimo prekių gamyba, mašinų bei metalo apdirbimo ir chemijos pramonė. Straipsnis pirmoj eilėj įdomus, kad atskleidžia galvojimą tų žmonių, kurie neša atsakomybę už Maskvos planų įgyvendinimą Lietuvos pramonėje.
Ten pat J. Bučas nagrinėja baldų pramonę (83-99), P. Gargasas — maisto (101-134) ir M. Kadžiulis — elektronikos ir prietaisų gamybos pramonę (135-162 psl.).
Gamybos rezervai Lietuvos TSR mašinų ir prietaisų pramonėje. Ekonominės konferencijos, įvykusios Vilniuje 1962 m. gegužės 23-24 d., medžiaga). Vilnius 1962. 136 psl. Tiražas 550.
Knygoje sudėti 15 autorių pranešimai. atsakingų pareigūnų pasisakymai ir konferencijos nutarimas. Konferencija buvo sušaukta svarstyti klausimams, kaip pakelti mašinų ir prietaisų pramonės įmonių darbo našumą ir pagerinti ekonominį darbą.
Rinkinį spaudai parengė Mokslų Akademijos Ekonomikos institutas.
Čia kiek užgriebiama dienos klausimų. Dėstomos mintys ne tik pavaizduoja sovietinių planuotojų galvoseną, bet taip pat jų nepatogią padėtį "tarp kūjo ir priekalo”. Kremliaus nustatytus planus “industrializuoti”, teikiant pirmumą sunkiajai pramonei, tenka žūt būt vykdyti. Tačiau, iš kitos pusės, pačiame krašte nėra reikalingų pagrindinių žaliavų, o tai visiškas absurdas — jas iš toli atsigabenti, paskui vėl gataviems gaminiams ieškoti rinkos už respublikos ribų.
Visi svarstytojai sutiko, jog Lietuvoje reikėtų vystyti tokias pramonės šakas, kurioms reikia mažiau metalo, o daugiau kvalifikuoto darbo. Tačiau elementarus ekonomistų galvojimas turi nusilenkti iš Kremliaus komanduojamoms partijos direktyvoms. Dalis tų rūpesčių atsispindi knygoje.
R. Nagduškevičius, Lietuvos TSR mašinų gamybos pramonės išvystymas (LTSR Mokslų Akademijos Darbai, Ser. A, 2 (11), 1961, 3-14 psl.).
P. Gargasas, Lietuvos TSR žuvies pramonės išvystymas (ten pat, 31-49 psl.).
Pranas Zunde, Die Landwirtschaft Sowjeditauens. Wissenschaftliche Beitraege zur Geschichte und Landeskunde Ost-Mitteleuropas, herausgegeben vom J. G. Herder — Institut Nr. 58, Marburg/Lahn 1962, 78 lentelės, 155 psl.
Sovietiniai autoriai mieliau rašo pramonės klausimais. Tatai išplaukia iš privalomos generalinės linijos. Pramonė, ypač sunkioji yra magiškas žodis. Be to, iš čia ir propagandai patogesnių duomenų lengviau pasirinkti. Visai kitaip su žemės ūkiu, kuriam tenka Pelenės vaidmuo bendrame sovietiniame ūkio plane. Pasigirti taip pat niekuo nėra, nes tai pati silpniausia režimo vieta. Todėl vienintelė išeitis — tylėti.
Išskyrus M. Gregorausko, tarp kitko aštriai kritikuotus, darbus šioje srityje ir pavergtoje Lietuvoje iki šiol nepasirodė joks stambesnis, išsamiau dokumentuotas, veikalas apie žemės ūkio padėtį. Be abejo, jog ir sovietiniams ekonomistams, panaudojant visus statistinius triukus, sunku paversti ž. ūkio sužlugdymą prievartinėje kolchozų sistemoje blizgančiu "socialistiniu laimėjimu”.
Pr. Zundės tyrinėjimas, paskelbtas vokiečių kalba, yra žymus indėlis kaip tik šioje apleistoje srityje. Nors ir negalima vienu mostu užpildyti tokios didelės spragos, tačiau veikalas padės daug ką nušviesti. Jo reikšmę ypač padidina ir ta aplinkybė, jog parašytas užsieniečiams tyrinėtojams prieinama kalba.
Autorius yra skaitytojams pažįstamas jau savo ankstesniais darbais tiek lietuvių, tiek vokiečių spaudoje ir neabejotinai laikytinas šiuo metu vadovaujančiu dabartinės Lietuvos padėties tyrinėtoju. Yra, be abejo, ir daugiau mūsų tarpe panašių tyrinėjimų, kurie dėl įvairių sumetimų savo žiburius laiko pavožę: vieni tą medžiagą renka svetimiesiems duondaviams, kiti — savo intelektualiniam "pasimėgavimui", dar kiti — kas žino kam.
Kas žino bent kiek tą vargą surankioti pusiau nutylėtus ir visur išmėtytus sov. statistikos duomenis, negali nesistebėti Pr. Zundės kruopštumu, kuris atsispindi nedidelėje knygutėj, pripildytoje gausybės rago žinių apie pavergtosios Lietuvos ž. ūkį. Būtų pageidautina, jog autoriaus darbas, papildytas naujesniais ir patikrintais duomenimis (tam gali pasitarnauti ir šioje apžvalgojet minėtas rusiškas statistikos rinkinys), kiek plačiau paaiškinus lentelets, galėtų pasirodyti lietuviškai. Toks veikalas tikrai pelnytų būti atžymėtas premija. Iš visuomenės pusės tai būtų teisingas darbštaus autoriaus įvertinimas ir paskata kitiems sekti jo pavyzdžiu. Tyrinėjimo vaisiais visi pasidžiaugtumėm.
Reikėtų tik pasisakyti prieš knygos antraštėje panaudotą “Sowjet-litauen" terminą. Lietuvos vardas netinka naudoti sudurtinio hibrilo dalimi. Be to, sovietinamoji Lietuva toli gražu ne sovietinė. Kiekvienu atveju, terminas, nors kai kurių vokiečių sluoksnių įpilietintas, neleistinai sutapatina pavergtąjį kraštą su okupaciniu sovietų režimu.
Julius Vidzgiris
* * *
