Pedagoginio Lituanistikos Instituto Reguliamino
Pratarmė
Jeigu jau pavienio individo kūryba yra branginama ir saugojama, tai ką besakyti apie kūrybą visos tautos? Individas priklauso tik vienai generacijai, o tuo tarpu tauta apima nesuskaičiuojamų generacijų eilę ir jų kūrybos visumą, kas sudaro tam tikrą įnašą į visuotinį kultūros lobyną.
Kad nedingtų per amžius sukrautas dvasinis lietuvių tautos turtas kalboj, tautosakoj bei literatūroj, istorijoj, tautodailėj ir papročiuos, pirmoj eilėj jį reikia išsaugoti mums patiems, o paskiau, kaip kultūrinę vertybę, perduoti jį kitoms kartoms. Juk tautybė, kaip ir židinio ugnis, nekurstoma gęsta, o ypač dabar, kai didelė tautos dalis liko išblaškyta po visus pasaulio kraštus, kai neteko gyvojo ryšio su pačiu tautybės židiniu.
Šiuo metu, gyvenant mums ne savo tėvų žemėje, iškyla dar gyvesnis savosios kultūros vertybių pertekimo reikalas jaunimui, kad jis, įgijęs minimumą metodinių žinių, galėtų likti lietuvių tautos individualybės laidas ateičiai. To siekiant, 1958 m. ir buvo įsteigti Čikagoje Aukštieji Pedagoginiai Lituanistikos Kursai, iš kurių vėliau išaugo Pedagoginis Lituanistikos Institutas.
