IDĖJOS SPAUDOJ

PAKEISTA POZICIJA

Tėvynės Sargas paskutiniame nr. vėl palietė 1941 m. lietuvių tautos sukilimą. Pasisakė M. G. ir Pranas Vainauskas. Pareiškimą padarė L.K. D.S. Centro Komitetas. M. G. ir Pranas Vainauskas siekia atitiesti Tėvynės Sargo 1962 m. (21) V. V. inicialais pasirašiusio autoriaus sujauktą ir sužalotą 1941 lietuvių tautos sukilimo istorinę tiesą. Abu autoriai nekelia klausimo dėl sukilimo, kaip tai padarė V. V., jį pristato kaip vieną iš didingiausių lietuvių tautos pasireiškimų kovoje dėl laisvės.

Pranas Vainauskas rašo: “Tūkstančių jaunų gyvybių auka tikslas pasiektas. Sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri kraštą valdė...

Tai šviesus, nors ir neilgai trukęs, Lietuvos valstybės buvimo laikotarpis, pakėlęs tautą naujam gyvenimui, paskatinęs su naujom viltim ir parodęs pasauliui tikrąją lietuvių tautos valią.

Lietuvos istorijoje, šalia kitų didingų žygių, 1941 metų sukilimas bus žymimas vienu įžymiausiu lietuvių tautos ryžto ir stiprybės šaltiniu”.

Tokius žodžius tegalima tik sveikinti.

Savo pavardės nepasirašęs M. G. taipgi neneigia lietuvių tautos sukilimo fakto, sukilimą laiko herojišku, paneigia V. V. samprotavimus apie sukilimo nebuvimą ir jo išvedžiojimus laiko nelogiškais. Betgi, jei V. V. pasirinko vieną klystkelį, tai M. G. ieško kito klystkelio. Jis rašo: “Pats sukilimas yra dažnai pasisavinamas vienos politinės srovės, ir, atrodo, jis yra tapęs jos vadų savęs garbinimo papuošalu. Iš dažnų to sukilimo paviršutiniškų aprašymų atrodo, kad tada buvo sukilusi ne lietuvių tauta, o viena politinė srovė... Taigi, tas istorinis ir herojiškas tautos epizodas yra reikalingas dar išsamesnių studijų bei išryškinimo. Ta prasme yra pateisinamas Tėvynės Sargo redakcijos leidimas V. V. pasisakyti tuo klausimu savo asmeniškus samprotavimus, suprantama, tikintis, kad tuo pačiu klausimu bus ir daugiau pasisakymų, padedančių giliau įžvelgti į tą reikalą apsvarstyti patį klausimą”.

Spaudoje ir 1941 m. sukilimo minėjimuose sukilimas vadinamas tautos sukilimu. Jis priklauso lietuvių tautai. Jei dalis spaudos apie sukilimą ilgus metus tylėjo, kita retomis progomis rašė, o dar kita dalis dažniau jį prisiminė ir ryškino (ko pageidauja ir M. G.), tai dar negalima ką nors kaltinti sukilimo pasisavinimu. Į Laisvę didžiai stebina tos savotiškos užuominos apie kažkieno kėslus savintis sukilimo nuopelnus. Nepažymint, kas, kur, kada ir kaip tą savinimąsi yra reiškęs, tokios bendrybes yra tik lyg kokia partinių dūmų uždanga, paleista pridengti Tėvynės Sargo neapginamai pozicijai. Tokios užuominos juo keistesnės, kad pats anas Tėvynės Sarge tilpęs V. V. rašinys apie kokį sukilimo savinimąsi nekalba, o tik neigte neigia patį sukilimą. Ar V. V. pasisakymas gali prisidėti prie geresnio sukilimo išryškinimo, kai jam 1941 m. sukilimo nebuvo? Neapginama asmeniškų samprotavimų pozicija, kai tik kitame žurnalo nr. M. G. paaiškino apie leidimą V. V. “pasisakyti tuo klausimu asmeniškus samprotavimus”, kuriame ir L.K.D.S. Centro Komitetas “randa reikalą pažymėti, kad viršuje nurodytame rašinyje buvo reiškiamos tik paskiro “T. S.” bendradarbio mintys, kurios neturi būti identifikuojamos su Centro Komiteto nusistatymu šiais klausimais”.

M. G. rašo toliau: Šventi reikalai netinka demagogijai. Pasisakydamas prieš V. V. argumentus laikyti 1941 metų sukilimą tik šiaip partizanine veikla, nenorėčiau būti suprastas, kad pritariu ir visiems tiems, kurie, užuot rimtai V. V. tezę svarstę ir sukritikavę, griebiasi demogogijos kurstyti partinei neapykantai”.

Straipsnio autorius dirbtinai ieško demogogijos kitur, tik ne Tėvynės Sarge paskelbtuose žodžiuose, kad “Sukilimo 1941 metais nebuvo”. Betgi pati pozicija pasikeitusi:    sukilimas buvo, tik kažkas jį savinasi.

* * *

Draugas kultūriniame priede palietė klausimą: kas nuvedė keletą rašto žmonių į komunistinės Vilnies puslapius, net į pavergtosios Lietuvos komunistinius žurnalus ir leidyklas. Atsakė: charakterio neturėjimas, garbės troškimas, menkavertiškumas ir nesutapimas su lietuviška visuomene. Prieš 11 metų čikagietis dr. A. Margeris bendravo su iš tremties atvykusiais lietuviais, lankėsi rašytojų susirinkimuose, dalyvavo diskusijose. Norėjo būti pripažintas rašytoju. Pasirodė kelios jo menkavertės knygos. Dėl labai žemo literatūrinio lygio jos liko nepastebėtos. Tada dr. A. Margeris pasiuntė knygas į Lietuvą. Propagandiniais sumetimais Lietuvoje jo knyga išleista, nors ir labai apkarpyta. Autorius nuvyko į Lietuvą, atsiėmė honorarą, pasijuto esąs “rašytojas”, pradėjo bendradarbiauti komunistinėje spaudoje. Sonė Pipiraitė taipgi lankėsi lietuvių susirinkimuose, dalyvavo įvairiose diskusijose, piršo ir platino savo knygas. Pasijuto nepakankamai įvertinta. Parašė komunistiniam Lietuvos rašytojui A. Veclovai laišką, labai girdama jo komunistinę ir nepriklausomą Lietuvą niekinančią knygą Dienos gimimas. Valstybinė Leidykla Vilniuje išleido jos knygą. Bet... laisvojo pasaulio lietuvius pasiekė ne tik Vilniuje išleista jos knyga, bet ir išspausdintas A. Venclovai rašyto laiško tekstas. .. Taip ji atkrito nuo lietuviškosios visuomenės Amerikoje. Panaši ir neseniai mirusio L. Zeikaus istorija. Komunistinis Amerikos lietuvių laikraštis po jo mirties paskelbė, jog L. Zeikus buvęs to laikraščio bendradarbis, o jo raštai nusiųsti į Lietuvą. Jį nuvedė rašytojo garbės troškimas ir jo raštų menkavertiškumas. Mažai skiriasi ir A. Šalčiaus istorija. Eilę metų Almaus slapyvardžiu jis bendradarbiavo Amerikos lietuvių spaudoje. Siekė kilti, bet jo vardas pradėjo smarkiai kristi, kai užsispyrusiai pradėjo piršti kultūrinį bendradarbiavimą, kuriame saulėtekio spalvomis piešė naudą, bet nenorėjo matyti ir slėpė pragaištingą nuostolį. Vėliau Almaus vardas dingo iš lietuvių spaudos puslapių. Komunistinėje Amerikos lietuvių spaudoje atsirado naujas bendradarbis Zienius, kuriuo patriotine lietuvių spauda atpažino A. Šalčių. A. Šalčius supyko ant Los Angeles lietuvių, kam jie deda pastangas iškelti Lietuvos pavergimo bylą Jungtinėse Tautose. Rašė laiškus kongresmanams, prašydamas losangeliečių pastangų neremti ir veikti į Amerikos vyriausybę, kad ji pripažintų dabartinę Lietuvos padėtį. Tolesnis žingsnis — jo kelionė į pavergtą Lietuvą. Štai kur pasuko kultūrinio bendradarbiavimo skleidėjas.