Dabartines jaunimo problemos Okupuotoj Lietuvoj
Kaip auklėjamas ir komunistinamas Lietuvos jaunimas
K. JURGAITIS (ELI)
Suprantamas visų lietuvių, tiek gyvenančių Tėvynėje, tiek už jos ribų, rūpestis priaugančia karta, nes už ją atsakingi ir suaugusieji. Jeigu mūsų tautos jaunimas nesugebės atsakyti į statomus jam reikalavimus, neišlaikys tautinio prestižo ir orumo, tai didesnė atsakomybės dalis kris senajai kartai.
Aišku savaime, kad šitai labai gerai supranta ir “naujojo pasaulio” kūrėjai, komunistai. Leninas dar paraku tebealsuojančiai Rusijai metė šūkį: “Jaunimas — mūsų viltis, mūsų ateitis”. Tuo pačiu šūkiu vadovaujamasi ir dabar: komunistai savo auklėjamam jaunimui skiria daugiau dėmesio negu laisvajame pasaulyje. Vakaruose besiformuojančiai jaunuolio pasaulėžiūrai daro įtaką kelių politinių, visuomeninių ir religinių srovių santykiavimas. Rytuose tas “klasių santykiavimas”, “klasių kova” jau išspręsta iš viršaus, o jauniesiems telieka tik ją įsavinti. Priekaišto komunistinei pasaulėžiūrai ir esamai santvarkai neužtiksi nė grūdelio. Yra tik kritika, kuri iškelia ne santvarkos, o tik paskirų darbuotojų klaidas. Santvarka yra kaip nemari, taip ir neklaidinga.
Kokios tad sąlygos, kokie veiksniai daro įtaką jaunimui Lietuvoje? Kaip formuojasi jaunuolių, taip pat ir vaikų, pasaulėžiūra?
KOMUNISTINIAI VAIKŲ DARŽELIAI
Lemiantis veiksnys vaiko būdui ir jo pažiūroms ugdyti yra tėvai. Tuo tarpu “komunistinės šeimos” pagal komunizmo principus sukurti Lietuvoj nepavyksta. Net su balana nerasi šeimos, kurioje vaikas būtų auklėjamas pagal komunizmo idealą. Vadinasi, tėvų įtakoje vaikai gauna nepageidaujamus komunistinei pasaulėžiūrai bruožus. Todėl komunistams iškyla reikalas sumažinti tėvų įtaką vaikams. Tam tikslui visų pirma tarnauja vaikų darželiai. Juose per komunizmo lazdelę išmokyti šokinėti darbuotojai kemša jau iš aukščiau sugromuluotą raugą vaiko galvon. Miestuose vaikų darželių tinklas gana platus. Jų yra įvairiausių rūšių: pamaininiai, ištisą parą veikią, savaitiniai. Vaikų darželiai tiek miestuose, tiek kaimuose aprūpinami gerais baldais, žaislais, maistu. Jeigu vaikui namuose nebus ko valgyti, niekas jam daugiau maisto neduos. Bet jeigu vaiką leisi j, darželį klausyti pasakaičių apie tetulę partiją, jį pašers ir aprengs. Tai sugundo miestiečius, kurie parodo mažiau rūpestingumo jaunąja karta.
Klausimas sunkesnis su kaimo vaikų darželiais. Panaikinus valsčius, kaip administracinį padalinį, “kaime” atsidūrė miesteliai. Tuose miesteliuose įsteigtos vidurinės mokyklos ar technikumai, kolchozų centrai. Čia pat atsirado tinkamos vaikų darželiui patalpos kokio nors ištremtojo name, o darželiui 10-15 kolchozų pareigūnų arba. mokytojų vaikų. Rajono ribose atsiduria 3-4 kaimo vaikų darželiai, kurie iš tikrųjų yra miesteliuose. Per visą Lietuvą atsiras ir keletas vaikų darželių, kuriuos išlaiko patys kolchozai, bet tai tik pavyzdinis dalykas, o ne taisyklė. Bandoma, arba tikriau, iš viršaus rekomenduojama” steigti kolchozų ir sovchozų centruose sezoninius vaikų darželius, bet viskas įklimpsta organizacinėse painiavose. Pagal priklausomybę dabartiniai vaikų darželiai yra dviejų rūšių: žinybiniai, t. y. fabrikų ir įmonių išlaikomi, ir Švietimo Ministerijos žinioje. Tiek vieni, tiek antri vienodai gerai aprūpinami. Apie 70% lėšų jiems skiria iš valstybinio biudžeto, o tik 30% tesudaro tėvų įnašai. Iš to galima spręsti, kaip kompartijai rūpi lietuvių jaunoji karta. Be komunistinės pasaulėžiūros skiepijimo per vaikų darželius, jai dar rūpi fabrikams ir įmonėms gauti pigią moterų darbo jėgą. Palikusi savo vaiką darželyje, o pati nuėjusi į fabriką, motina su kaupu atidirba tą 70%, kuriuos darželiui skiria biudžetai.. Tėvai, nepasižymį prisitaikėliškumu, vengia savo vaikus leisti į darželius. Tai dažniau matyti kaime. Paskutiniaisiais metais pagreitintu tempu pradėtas kaimo gyventojų perkėlimas iš vienkiemių į sutelktines gyvenvietes. Iš visuomeninių pastatų, kaip kultūros namai, mokykla, kontora, išsiskiria. savo sąmatos didumu vaikų darželis. Vaikų darželiai numatyti kiekviename kolchoze, bet tai ateities planai. Šiuo metu iki mokyklinio amžiaus vaikai auga daugumoje tėvų nekomunistinėje įtakoje.
Teko skaityti pedagogo-komunisto samprotavimus, esą, norint išauklėti gerą komunistą, reikia, kad vaikas, greta pirmojo žodžio “mama” mokytųsi tarti ir žodį “partija”. Jeigu taip, tai tikras komunistas yra kur kas toliau nuo žemiškos tikrovės negu Marsas ar Venera. Tam nuotoliui sumažinti kliudo vadinamųjų “buržuazinių atgyvenų” įtaka, kurią turi likviduoti pradžios ir vidurinė mokykla. Mokykla yra privaloma. Ją lankąs vaikas pakliūna dviejų viena kitai priešingų krypčių dvikovon: nekomunistinių tėvų ir komunistinės mokyklos. Tėvai veikia savo autoritetu, o mokytojai savo teigimus stengiasi pagrįsti gudriais moksliškais įrodymais. Tėvai, dažniausiai dėl žemesnio išsilavinimo, mokyklos argumentų tiesiogiai sugriauti nepajėgia. Todėl jie į vaikus veikia, nurodydami sovietinės tikrovės kasdieninius pavyzdžius: materialinį skurdą, tariamąją sąžinės laisvę ir nelygybes. Todėl vaiko galvutėje pradeda atsirasti neišspręstų klausimų jau pradžios mokykloje. Ir čia vaikas taip pat, kaip ir jo tėvai, mokosi vyliūkauti, veidmainiauti. Pamoką mokinys išmoksta gerai, įsidėmi mokytojo išvedžiojimus, bet nepamiršta ir tėtės ar mamos pastabų. Be to, ne visus klausimus atsako ir mokytojas. Jo stovį komplikuoja ir religija. Vaikas, dėl įgimto polinkio tikėti Dievą, suabejoja mokyklos teigimais. Tarp mokytojo ir mokinio susidaro lyg ir rusiškasis “v koški i myški” (katės ir pelės”) žaidimas. Daugumas mokytojų tai puikiai supranta ir iš mokinio daugiau nieko nereikalauja, kaip išmokti pamoką iš vadovėlio. Žinoma, pasitaiko, kad ir vaikai su tėvais pradeda “katyčių ir pelyčių” žaidimą. Kartais pasitaiko, kad vaikai tėvus išduoda visa to žodžio prasme. Bet Lietuvos jaunimui tai išimtis.
Per visą mokyklos lankymo laikotarpį jaunuolio pasaulėžiūra formuojasi dviejų veiksnių įtakoj: tėvų ir sveiko proto iš vienos pusės ir komunistinės mokyklos iš kitos. Tai trunka tol, kol jaunuolis susidaro savo asmeniškas pažiūras. Kiek jos komunistiškos ar nekomunistiškos, kas gali pasakyti ? Teisingiau bus tarus, kad dauguma besimokančių jaunuolių turi nenusistovėjusią pasaulėžiūrą. Dažniausiai net aukštąją mokyklą baigęs jaunas specialistas atrodo taip: jo galva prikimšta skambių datų, citatų, revoliucijų, jų rezultatų; jis turi triuškinančių argumentų prieš idealistinę pasaulėžiūrą ir kapitalistinę santvarką, bet literatūros, iš kurios ima savo argumentus, jis nėra skaitęs ar studijavęs. Sau pačiam jis tegali pastatyti vos keletą labai nesudėtingų, tiesa, labai mįslingų klausimų, į kuriuos niekas nepajėgs atsakyti. Šitokiose aplinkybėse jaunuoliai išeina iš mokyklų “nesusitupėję”, nors mokyklos juos paruošia gerais specialistais įvairioms ūkio šakoms, nes mokslo lygis nežemas. Bet tos jaunos geros galvos vaikšto siūbuodamos ant silpnų, politinio rachito sugadintų kojų.
Aišku, visa, kas liečia pasaulėžiūrą, apima ir religiją. Tatai yra pagrindinis dalykas, ties kuriuo išsiskiria komunistai ir nekomunistai. Keisčiausia yra tai, kad religija yra bandoma priskirti socialinei ydai. Pagal komunistus, religija esanti buržuazijos liekana lygiai taip, kaip girtuokliavimas ir paleistuvavimas, nors kaip tik šios dvi ydos yra nepakeliui su religija ir jos nuveda žmones pas komunistus. Pokario metais Lietuvoj pirmieji komjaunimo “žiedai”, apdovanoti šlovingais ordinais, ir kompartijos grindėjai dažnai buvo be moralės. Jei dabartiniu metu partijoje yra daug sąžiningų žmonių, tai jie ten įstojo, neturėdami kito kelio, ir jų aukšta moralė anaiptol ne komunistiniais idealais grįsta.
TĖVŲ IR MOKYTOJŲ SANTYKIS
Mokytojai žino, kad, aiškindami ateistines temas, jie gali vaikus nuteikti prieš tėvus. Todėl mokytojai prie klausimų prieina atsargiai, visų pirma nurodydami, kad tėvai esą augę klerikalų įtakoje, nepažinę tikrosios šviesos. Esą ant jų pykti nereikia. Jiems reikia pamažu išaiškinti ir juos pamažu įtikinti jų pažiūrų klaidingumu. Maždaug panašiai mokytojų atžvilgiu auklėja savo vaikus ir tėvai. Jie, tiesa, negali patarti “perauklėti” mokytojus, bet pastariesiems jų pačių tėvai yra davę protingų patarimų.
KOMUNISTINĖ MOKYKLA IR RELIGIJA
Organizuotai mokytis religijos pagrindų Lietuvoje vaikai sąlygų neturi. Religijos tiesos jaunimą dabar pasiekia labai suvaržytais keliais, dažnai iš lūpų į lūpas, pavieniui. Paprastai kunigai iš sakyklos paaiškina, kad dvasiškiai vaikų mokyti negali, paprašo tai atlikti tėvus. Kai kadai kaime atsiranda pamaldesnė moterėlė, kuri pamoko po keletą kaimynų vaikų. Bet ir šitoks religinis mokymas neleidžiamas. Jeigu suuostomi panašūs reiškiniai, kliūna tiek vaikų tėvams, tiek ‘‘tamsybės skleidėjams”.
Bažnyčioje būna nustatyta pirmosios išpažinties ir komunijos diena, bet jokių iškilmių ir net pamokslo ta proga nėra. Kitaip jau būtų įžiūrėtas “jaunimo žalojimas” organizuotu būdu. Paprastai prieš keletą sekmadienių kunigas praneša pirmosios komunijos dieną, ir tą dieną vaikai patyliukais, švariau apsirengę, dažnai atskirai nuo mamų ir tėčių, aplinkiniais keliais subėga bažnyčion. Ir dar ten, pagaliau, su baime apsižvalgo, ar neseka panteros žvilgsniu pionierių vadovo akys.
MOKYKLA IR SKURDAS
Visoje Tarybų Sąjungoje veikia privalomas 7-15 metų amžiaus vaikų mokymas. Bet dar ir dabar 5-7% vaikų nelanko pradinių mokyklų, arba išstoja nebaigę. 7-15% būna tokių, kurie nebaigia arba net nepradeda vad septynmečių mokyklų. Mokyklinio amžiaus vaikų nelankymas paaiškinamas tik tuo, kad Lietuvoje labai žemas pragyvenimo lygis (drabužių, avalynės stoka). Tėvų neturtas dažnam vaikui uždaro mokyklos duris. Aukštesnių klasių nelankymas neretu atveju būna ir dėl tėvų nenoro atiduoti vaikus komunistinėm įtakon.. Mokyklų vadovai ataskaitose stengiasi sumažinti nelankančiųjų skaičių, o nelankančius stato į grafą “dėl laikino patekimo į sunkią materialinę būklę. Retesniais atvejais, kai prie mokyklos yra sodai ar panašiai, iš jų pajamų mokytojai neturtingiems vaikams stengiasi nupirkti drabužėlių ar avalynės. Oficialiai kokios nors pagalbos iš valdžios tokiems neduoda. Išeitis tokiems neturtingiems vaikams tėra vaikų namai (prieglaudos) arba mokykla internatas.
Sunkiausias kaimo mokytojo uždavinys — pionierių reikalas. Duodamose švietimo skyriui ataskaitose jis paprastai rodo tik tris, keturius vaikus nepionierius. Su likusiais būna susitarta, kad, atvykus inspektoriui, jie pakels rankas esą pionieriais, ir tuo veikla baigiasi Šitai paaiškina, kodėl oficialiuose leidiniuose skelbiami tokie dideli pionierių skaičiai. Tikrųjų pionierių skaičių kaimo mokykloje nustatyti neįmanoma. Jei klausi pakelėje sutiktų, — bus tokių, kad pasisakys “taip”, kiti — “ne”. Be to, nebūtina pasakyti tai, ką jis savo jaunoje širdelėje slepia. Pagaliau, reikia pasakyti, kad tiek pionieriai, tiek komjaunuoliai įsigyveno suaugusių akyse kaip kasdienybė. Žodis “pionierius” ar “komjaunuolis” dabar negretinamas su neklaužada, vagišium ar chuliganu, kaip tai buvo okupacijos pradžioje. Dabar, norint pasakyti, kad vaikas yra blogas, kalbama konkrečiais faktais. Dabar komjaunuoliais ir pionieriais yra dauguma moksleivių. Vieni jų įstoja savo noru, kiti tik užrašyti. Vieni užrašyti, jiems nežinant, o antri ir nenorint. Jokio tėvų sutikimo, įstojant į šias organizacijas, nereikia. Kaip taisyklė, baigiamasis klausimas jaunuoliui, priimant į komjaunimą, rajono biure būna: “Ar pasistengsi tėvams paaiškinti religinių prietarų žalingumą?”
Kada nekalbama apie pionierių ar komjaunuolių nešvarius darbus, jų sueigos ar susirinkimai būna atviri. Į juos net kviečiami dalyvauti nenariai. Bet sueigos būna uždaros, kada iškyla klausimas, kompromituojąs komjaunimą ar pionierius. Moksleiviams peršami ir šių organizacijų laikraščiai “Lietuvos Pionierius” ir “Komjaunimo tiesa”. Į pionierių vasaros stovyklas bei turistines keliones taip pat priimami ir nepionieriai. Tikima, kad per ekskursijas jie susigundys tapti nariais. Kai kaimo jaunuoliai baigia septynmetę ar aštuonmetę mokyklą ir toliau mokytis nenori, arba negali, jie dažniausiai savo komjaunimo bilietą meta pasuolėn ir eina į kolchozą dirbti. Pagal komjaunimo įstatus, nesumokėjęs tris mėnesius nario mokesčio, automatiškai iš tos organizacijos išjungiamas. Tokie automatiniai išjungimai labai patogūs, kai komjaunimo bilietas neužtikrina geresnes asmeninės padėties ar uždarbio. Jei kolūkio pirmininkas, sakysim, pasiūlė geresnį darbą ar pažadėjo duoti rekomendaciją stoti į technikumą arba kursus, jaunuolis pasilieka komjaunime ir baigęs mokyklą. Iš tokio niekas ir nesišaipo. Jeigu pažadai rekomenduoti mokyklai arba duoti geresnę vietą neišsipildo, tada lengva pasinaudoti automatinio išjungimo paslaugomis. Kad nesimoką jaunuoliai stotų į komjaunimą, man žinomi tik būvio pagerinimo sumetimais.
Besimokantis jaunimas mažiau lanko bažnyčią negu nesimokantis. Tai galima paaiškinti keliomis priežastimis. Svarbiausia jų — nenoras likti “iššukuotam” komjaunimo ar pionierių susirinkime, arba mokyklos sienlaikrašty. Antra priežastis — mokyklose brukama propaganda. Už religiją neina į atvirą kovą nė tėvai, nes jiems už tai gali kliūti per rajono laikraštį. Bažnyčia nėra uždrausta, ir ši prielaida neduoda pagrindo atviram protestui. Vis dėlto visai atsisakiusių bažnyčios net ir komjaunuolių tarpe nedidelė dalis. Bent jau atlaidų ar metinių švenčių metu į bažnyčią daug kas nueina. Nesimokantieji komjaunuoliai jaučiasi kur kas laisviau negu moksleiviai. Pereitais metais man žinomi trys atsitikimai, kai komjaunuoliai susituokė bažnyčioje. Nors tokie komjaunuoliai komunistų peikiami, bet spaudimo metodai yra sušvelnėję, palyginus juos su Stalino laikais. Seniau buvo smerkiami sutuoktuviniai žiedai. Dabar to nebėra. Vietoj religinių apeigų bažnyčioj, kompartija dabar stengiasi įvesti savąsias.
MOKYKLŲ BENDRABUČIAI IR KARINIS APMOKYMAS
Prieš keletą metų Lietuvoje pereita prie mišrios berniukų-mergaičių mokyklų sistemos. Prie mokyklų kaime, t. y., miesteliuose, kai kur veikia internatai, kur berniukai su mergaitėmis patalpinti taip pat po vienu stogu. Be pagalbos — toliau nuo miestelių gyvenantiems vaikams — tie internatai tarnauja komunistų norui išugdyti naują, nekrikščionišką, o komunistiškais pagrindais pagrįstą moralę. Bet tai vyksta sunkokai.. Stinga tam darbui, o juo labiau tai idėjai atsidėjusių pedagogų. Tokia padėtis dažnai atveda auklėtinius į žemą moralę. Tėvai į minėtus internatus savo vaikus leidžia nenoriai.
Pagal dabartinę mokymo programą, šalia bendrojo lavinimosi dalykų įeina karinis apmokymas. Su juo susietas ir apskritai visas fizinis auklėjimas. Iš mokyklų vadovų reikalaujama, kad visi fiziškai sveiki vaikai būtų išlaikę normas: BPDG (būk pasiruošęs darbui ir gynybai) ir vyr. amžiaus berniukams PDG (pasiruošk darbui ir gynybai). Kaip taisyklė — žaidžiama žvalgais. Be to, kaip taisyklė, kiekvienoje vidurinėje ir septynmetėje mokykloje veikia LDAALR pirminė organizacija. Tos organizacijos programoje išeinami lauko taktikos, karo meno istorijos, šaudymo ir atominės gynybos pradmenys. Ši organizacija pirmiausiai taikoma berniukams, bet į ją mielai priimamos ir mergaitės. Oficialus karinis parengimas, įeinantis į mokymo programą, yra taikomas tik berniukams. Mergaitės tuo metu turi rankų darbų ir namų ruošos pamokas. Karinis parengimas praeinamas vidurinėse mokyklose 8-11 klasėje po vieną savaitinę pamoką. Buvusiose septynmetėse mokyklose karinio parengimo nebuvo. Iki šiol neaišku, kaip bus su aštuntosiomis klasėmis, perorganizavus septynmetes. Moksleiviai karinį parengimą mėgsta ne dėl sovietinio patriotizmo, o todėl, kad karinio parengimo pamoka sudaro savotišką poilsį, nes atkrenta formulės ir net galima draugui papešioti ausis, arba išardyti švarko nugarą. LDAALR organizacijai priklausą kartais gauna pašaudyti į taikinį iš mažo kalibro šautuvėlių. O tai taip pat viliojantis jaukas.
Miestuose su neslepiamu tikslu steigiami mokyklos-internatai. Tai savotiškos karo mokyklos su tuo skirtumu, kad jose nemokoma šaudyti (iš dalies ir tai). Mokyklų-intematų auklėtiniai gyvena pagal dienotvarkę. Jų laisvalaikis taip pat užimamas planingai, šitaip lengviau atsiekiami “meiles jausmai tarybinei tėvynei”. Šiuo metu į mokyklas-internatus priimami našlaičiai, pabėgusių tėvų vaikai arba tokie, kurie pasiprašo “politinio prieglobsčio”, t. y., nepakelia tėvų “tamsuolių”. Ką gi, į paruoštą dirvą byra atitinkami grūdai. Retesniais atvejais į mokyklą-internatą išleidžia savo vaikus ir nieko blogo neįtardami tėvai. Iš jų imamas mokestis, o kitais atvejais auklėtiniai daugiau ar mažiau nuo mokesčių atleidžiami.
Ištisas mokyklų perorganizavimas į mokyklas-internatus šiuo metu yra neįmanomas. Viena, tam nėra materialinės bazės (patalpų, inventoriaus), antra, su tuo nesutiktų nei tėvai, nei jų vaikai..
Šiuo metu mokyklas-internatus baigusių abiturientų yra labai mažas skaičius. Todėl neaišku, kaip jie bus vertinami, juos priimant į aukštąsias mokyklas. Savaime suprantama, kad bus vertinamas jų išsilavinimo lygis, bet reikia manyti, kad oficialių privilegijų jie neturės.
Į KOKIUS MOKSLUS VERŽIASI LIETUVOS JAUNIMAS
Į aukštąjį mokslą Lietuvos jaunimas veržiasi taip pat, kaip ir seniau. Kai kurie aukštųjų mokyklų fakultetai gauna 4-4,5 pareiškimų vienai vietai. Kaimo jaunimas veržiasi į mokyklą dar ir todėl, kad šiuo būdu mano išsisukti iš darbo kolchozuose. Kaip tik dėl šios priežasties Kauno Ž. Ū. Akademijoje ž. ū. mechanizacijos fakultete įstojimo pareiškimų yra trigubai daugiau negu agronomijos. Blogiausiu atveju, baigęs mechanizacijos fakultetą diplomu gaus mechaninių dirbtuvių vedėjo vietą, o diplomuotas agronomas eis į kolūkį tapti jo pirmininko pastumdėliu. Apskritai, abiturientai labai domisi technikos mokslu ir tik neturėdami vilties jų studijuoti, jie stoja į žemės ūkio technikumus.
Taip pat būdingas studentams palinkimas į Vakarų madas ir kalbas. Sovietinė spauda nori iš tokių “nevykėlių” pasijuokti, su pašaipa rašo, kad labiausiai išsilavinęs studentas yra tas, kuris avi siauras kelnes, o švarko kišenėj nešioja patį naujausią “Humanité” arba “Neues Deutschland” numerį (kitokių užsienietiškų laikraščių nėra). Vidurinėse mokyklose retas kuris moksleivių išlieka nekomjaunuoliu, bet, jeigu toks gabus jaunuolis patenka į universitetą, čia jis gali atsipūsti. Belieka gauti tik geras įskaitas, stengtis, kad nebūtų ko prikibti prie elgesio, o profesoriai išimčių nedaro. Žinoma, jeigu stipendijų arba bendrabučio vietų skaičius yra permažas, tada pirmenybę turi ryškūs komjaunuoliai.
Taip pat nevisi abiturientai nuneša savo atestatus ten, kur proteguojami komjaunuoliai. Kad ir visą pradinį ir vidurinį mokslą išėję sovietinėje mokykloje, kai kurie jaunuoliai apsisprendžia stoti į Švietimo M-jai nepavaldžią aukštąją mokyklą, Kauno Kunigų Seminariją. 1954 metais lapkričio mėn. tuometinis švietimo ministras Pupeikis mokyklų inspektorių pasitarime įtūžęs šaukė: “Ar verti tarybinio mokytojo vardo tie, kurie šiais metais išperėjo 17 klierikų, jų tarpe keletą su aukso ir sidabro medaliais ?”
Kokios nors laisvai suorganizuotos kuopelės ar grupelės moksleivių tarpe nepastebimos ir tikriausiai jų visai nėra. Per eilę metų sekami ir gaudomi bei naikinami jaunuoliai nustojo savo mintimis dalintis tarpusavyje netik raštu, bet ir žodžiu. O sovietiniai pareigūnai kol kas “melo detektoriaus”, atsakinėjant apie dialektinį ir istorinį materializmą, nevartoja.
Todėl suminėti vardus, konstatuoti skaičius būtų neprotinga. Daug kam, tačiau, atėjus lemiamai valandai, ir iš po komjaunimo ženkliukais papuoštų krūtinių išsiverš ugningas šūkis už tikrąją laisvę.
Neliūdėkim. Nukankintieji kovoja drauge su mumis. Jie nėra mirę. Jie stiprina mūsų gretas. Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvena amžinai.
Arkv. M. Reinys, Vladimiro kalėjime SSSR-je 1953 m.
