RUSIFIKACIJA - RUSŲ VERŽIMOSI Į VAKARUS PAGRINDINIS VEIKSNYS

LIETUVOS ATVEJIS

ZENONAS IVINSKIS

LIETUVOS RUSINIMAS PER PRAVOSLAVIJĄ IR LIETUVIŠKŲ MOKYKLŲ NAIKINIMAS

(Pabaiga)

Savaime aišku, tie, kurie perėjo į graikų - ortodoksų tikybą, naudojosi ypatingomis privilegijomis. Nežiūrint to, lietuviai labai mažą skaičių prarado. (Yra žinoma, kad ligi šiol lietuvių 89% yra katalikai, o likutis evangelikai.) Rusai uždarė visas lietuviškas bei lenkiškas mokyklas, kurios daugumoje buvo suorganizuotos klebonų. Taip tada buvo sunaikinta keli šimtai lietuviškų mokyklų, kurios minėto vyskupo Valančiaus buvo įkurtos kiekvienoje, kaip niekur kitur, didžiausios Lietuvos vyskupijos parapijoje. Tokio liūdno likimo susilaukė taip pat to paties Valančiaus pastangų dėka visame krašte paplitusios blaivybės draugijos, kurių veikimo pasėkoje Žemaičių vyskupijoje alkoholio suvartojimas nukrito 90%. Draugijų uždarymo priežastis buvo ta, kad jos “kenkia” valstybės iždui (valstybinės degtinės monopoliui), ir kad valstybei sunkiai įmanoma šios rūšies organizuotų draugijų veiklą kontroliuoti.

Prof. dr. Zenonas Ivinskis, svečias iš Romos, šią vasarą aplankęs JAV.

Tačiau lietuvių tauta gynėsi; pirmiausia pasyviai. Pavyzdžiui, ilgai niekas nenorėjo vaikų leisti į naujai atidarytas valdžios mokyklas, kur jau pirmuosiuose skyriuose mokiniams tikybos pamokos buvo dėstomos rusiškai.

Valdžia siekė visomis priemonėmis, kurių aš čia tik dalį išskaičiavau, sunaikinti visa tai, kas iš senosios Lietuvos Kunigaikštijos dar buvo likę, ir tuo pačiu sustiprinti rusiškumą. Betgi rusų valdžia, siekdama šių tikslų, Lietuvoje susidūrė su nauja visuomenine jėga, į kurią pradžioje jie nekreipė dėmesio, nes laikė visiškai nepavojinga.

Buvo visai natūralu, kad primityvi tauta, kuri jau nuo karaliaus Mindaugo turėjo priimti katalikybę, tada, kai Algirdo sūnus Jogaila tapo lenkų karalium, pilnutinai nusigręžtų j lotynišką kryžių. Netgi audringai reformacijos bangai praėjus Lietuva liko ištikima Romai, nors aplink ją visose senose Ordino teritorijose, kur jie užsispyrusiems stabmeldžiams atnešė kryžių ant durtuvų smaigalių, tapo protestantiškom.

Paprasta katalikiška liaudis, kuri ligi baudžiavos panaikinimo 1861 m. nešė bajorijos priespaudą, dabar turėjo pradėti haletišką kovą.

LIETUVIŲ TAUTINĖS SĄMONĖS PRADŽIA,
JOS VYSTYMASIS IR LIETUVIŠKOS SPAUDOS UŽDRAUDIMAS

Labai reikšminga liaudies istorijai, kad po sukilimo dėl socialinių laisvių pagrindo, sekė ūkiškas pakilimas. Pamažu iš jos kilo inteligentinės pajėgos; būtent praturtėjusių ūkininkų vaikai pradėjo lankyti vidurines mokyklas, kunigų seminarijas ir net universitetus.

Nauja, iš lietuviškos ūkininkijos kilusi inteligentija, ne tik pradėjo priešintis rusinimui, bet ši nauja karta atsipalaidavo ir nuo su lenkiška hegemonija susirišusios ir apie bendrą praeitį svaičiojančios bajorijos. Ji pradėjo kovoti už lietuvių tautos teises ir uoliai puoselėjo savo tautinę lietuvišką kultūrą. Visa to pasėkoje lietuviai nusigrįžo nuo svetimų įtakų ir pradėjo siekti tautinių tikslų.

Dabar pora žodžių apie lietuvių tautinės sąmonės išsivystymą. Kelias buvo kietas ir sunkus — surištas su beveik nenugalimomis kliūtimis. Kokios buvo tos kliūtys, kurioms reikėjo pasipriešinti, kad tauta nenuskęstų rusų jūroje? Leisiu sau iškelti kai kuriuos faktus, kurie vakaruose nesusilaukė pakankamo dėmesio.

Visų rusinimo priemonių apvainikavimas buvo draudimas lietuviškom spaustuvėm naudotis lotynišku raidynu. Visa, kas buvo parašyta lietuviškai nuo 1864 m. turėjo būti spausdinama rusų raidėmis t. y. kirilišku raidynu, arba, kaip lietuviai ūkininkai jį vadino “graždanka”.

Kaip tai atsitiko?

Ryšium su šituo reikia paminėti rusų akademiką H. T. Hilferdingą. 1863 metais jis išleido paskaitą apie Lietuvą (Kelios pastabos apie lietuvių ir žemaičių kilmę). Joje jis aštriai kritikavo ligšiolinę rusinimo politiką Lietuvoje ir pasiūlė naują programą, kuri valdžios sluoksniuose rado didelio pritarimo. Hilferdingui lietuvių tautos originalumas ir “jų kalbos reikšmingumas” buvo padaręs didelį įspūdį. Jis rusams darė priekaištus, kad jie rodo daugiau susidomėjimo samojėdais bei buriatais, kai tuo tarpu apie Lietuvą duoda žinių tik vokiečių mokslininkai. Bet ten pat jis rašė: (17)

“Mes negalvojame apie (tautos) atsiskyrimą, priešingai, mes jį besąlyginiai atmetame, juo labiau, kad lietuvių tauta yra tokia maža ir įsprausta tarp kitų trijų — rusų, lenkų ir vokiečių — tautų, kad apie nepriklausomybę negali nei galvoti.”

Hilferdingas pirmasis padare pasiūlymą lietuvių raštams įvesti rusišką raidyną vietoj lotyniškojo. Rusiškas alfabetas lietuviškiems tekstams tarp kitko palengvintų kalbotyrininkams geriau panaudoti lietuvišką rašliavą. Tačiau kokia šio akademiko pasiūlymo likimo ironija. Jis pats, net nenujausdamas, šiame rašinyje patiekė tai, ką vėliau spaudos draudimas patvirtino.

Lietuvių kiltis yra pati atspariausia ( samych opornych), ir savo istorijoje įrodė, ligi kokio laipsnio ji yra prisirišusi prie savo kalbos bei gyvenimo būdo.” Rusų tarnyboje esantis lenkų filologas Stanislaw’as Mikucki’s pasiskubino Hilferdingo pasiūlymą rusų valstybės sekretoriui Varšuvoje Nikolaj’ui A. Miliutin’ui moksliškai pagrįsti. Šis 1864 metų balandžio gale tai pasiuntė Vilniaus generalgubernatoriui Muravjovui ir savo laiške pažymėjo: (19)

‘‘rusiškos raidės užbaigs tai, ką rusų kardas pradėjo”.

Savaime suprantama, kad šis pasiūlymas rusintojų tarpe susilaukė šilto priėmimo. Artimas Muravjovo bendradarbis J. P. Kornilov’as, kuris Vilniaus apskrityje dirbo mokyklų kuratorium, pasirūpino, kad lietuviški raštai būtų spausdinami rusų raidėmis. Jis gi pats buvo įsitikinęs, kad Lietuva nuo senovės yra rusų kraštas (iskoni russkij kraj). Savo, mūsų temai reikšmingoje knygoje apie rusiškus reikalus šiaurės vakarų krašte (t. y. Lietuvoje), jis pats rašė: (20)

‘‘beveik visa lietuvių - žemaičių tauta gyvena Rusijoje. Su vakarų Rusija ji sukūrė vieną valstybę, priėmė mūsų kalbą, savo kalboje naudojo mūsų raidyną.

Įsikišimas lenkų ir popiežininkų — vakarų kultūros bei religijos atstovų 15 ir 16 šimtmečiais sunaikino jų draugišką dvasinę bei valstybinę Lietuvos ir Rusijos sandorą ir ilgam pakeitė jų istorinį gyvenimą.”

Ką Kornilovas rašė apie praėjusių šimtmečių istoriją, moksliškai jokiu būdu nebuvo galima pagrįsti. Bet norėta būtinai įrodyti, kad rusų raidynas lietuviams yra tinkamas. Buvo taip pat pabrėžiama, kad ligi 18 šimtmečio lietuviai savo knygų spausdinimui naudojo taip pat gotišką raidyną. Rusintojai tuokart tvirtino, kad lietuviai lenkų t. y. lotyniškomis raidėmis turėjo tik tris knygas, būtent: maldaknygę, elementorių ir kalendorių. Tokių tad aukštumų pasiekė pavergimo priemonės, kuriomis norėta užgesinti lietuvių savitumą.

Muravjovo įpėdinis generalgubernatorius Kaufmanas 1865 m. rugsėjo 25 d. išsirūpino iš vidaus reikalų ministerio Valujev’o, kad visoje rusų imperijoje “lietuvių -žemaičių” tarmei lenkų - lietuvių raidynas būtų uždraustas.

“Tai kaip dabar, nykštuk?” — taip tada buvo ir lietuviams, kurie buvo pastatyti prieš didelę dilemą. Lenkiškai kultūriniu atžvilgiu tauta buvo patekusi į tikrai tragišką padėtį. Atrodė, ji bus apimta visiško aptemimo. Savoji rašto kalba lietuviams buvo uždrausta kaip tik tuo metu, kada visur aplink budo tautos. Jau ir lietuviuose buvo jaučiama pirmieji tautinės sąmonės atbudimo ženklai. Tačiau tai buvo tik pirmieji pradai. Dėl to reikėjo tautai budinti, ištraukti iš atsilikimo, skatinti pažangą ir t. t. ir t. t. Padėtis atrodė juo tragiškesnė, kad vienintelis išsilavinęs luomas, būtent, bajorija, kuri normaliai turėjo perimti tautos vadovavimą, buvo beveik šimtaprocentiniai sulenkėjusi. Bajoriškieji dvarų savininkai savo žvilgsnį kreipė į Varšuvą. Jie nenorėjo nieko apie bundančią lietuvybę (litvomaniją — kaip jie ją vadino) žinoti; jie jai buvo net priešingi.

Kiekvienoje kritiškoje padėtyje yra tik dvi galimybės. Nuolaidų ir patogaus oportunizmo kelias, kuriuo klastingi rusintojai lietuvius viliojo, buvo visiškai laisvas. Šis lengvas pasirinkimas būtų reiškęs ne tik atsisakymą lietuviškų knygų lotyniškomis raidėmis ir priėmimą rusiško raidyno, bet ir to logiška išvada — tautos rusinimą, o taip pat netgi supravoslavinimą, ką rusų pastangos vėliau ir parodė.

Labai jau buvo reikšminga, kad jau pirmame rusų raidėmis išspausdintame lietuviškame giesmyne giesmių tekstas buvo pakeistas, pravoslavų švento Kazimiero, lietuvių patrono, vardas išbrauktas, netgi pačiame tituliariniame puslapyje praleistas žodis “katalikiškas”. (21). Atitinkami rusų pareigūnai panašiai elgėsi išleisdami Evangelijas rusų kalba ir visą eilę katalikiškų maldaknygių. Patyliai buvo įvedama į religines knygas paskiros vietos iš pravoslavų liturgijos:    iškeliami graikų pravoslaviškieji šventieji ir t. t. Buvo aišku, kad kompromisų kelias nieko gero nežadėjo.

Iš kitos pusės rusiškų raidžių lietuviškoms knygoms atmetimas reiškė atidarymą kelio atsilikimui bei kultūriniam apsileidimui. Tad kas gi galėjo nurodyti teisingą išeitį?

TAUTINIO ATGIMIMO KOVOTOJAS VYSKUPAS M. VALANČIUS

Kaip tik čia jau paminėtas vyskupas Valančius tapo žiauriai pavergtos tautos dvasiniu vadu. Kada 1865 metais jam nepasisekė gauti leidimo maldaknygės “Aukso Altorius” naujai laidai, jis žengė nauju keliu, šis tretysis kelias lietuvių tautos ateičiai, jos kultūriniam subrendimui, o taipogi tautinės sąmonės išsivystymui turėjo lemiamos reikšmės.

Valančius neduodamas kanoniškojo aprobato dalinai supravoslavintom knygom, negalėjo katalikišką tautą palikti be lietuviškos maldaknygės. Vyskupas nurodė kelią į Rytprūsius, kur pačiam šiauriniam smaigalyje, taip vadinamoj Mažojoj Lietuvoj, daugiausia Tilžėje nuo 1866 metų religinės knygos ir buvo spausdinamos. Rusų policijai apgauti ilgą laiką, tituliniam puslapy buvo žymima išleidimo data 1864 metai, gi išleidimo vieta Vilnius. (Iš čia kilo taip vadinami kofakcijonai — leidiniai, kurie lietuvių bibliografų didelėmis pastangomis buvo suskaičiuoti).

Kadangi rusų administracijos pareigūnai mūsų raidyno reikale laikėsi užsispyrusiai, tai vyskupas nusprendė visai tautai tai išaiškinti ir ją išvesti į kovą. Vyskupas M. Valančius, būdamas geriausiu 19-to šimtmečio lietuvių prozaiku, pats parašė 9 knygeles, kurios religiniu, politiniu ir tautiniu atžvilgiu turėjo didžiulės reikšmės. Ypatingai svarbūs buvo sekantys raštai:    “Perspėjimas apie šventą tikėjimą” (Perspėjijimas apie Szwenta Wiara). “Kataliko pasikalbėjimas su nekataliku” (“Szniakesis Kataliko su ne-kataliku”) ir “Katalikų Bažnyčios vargai” (Wargai Baznyczes Katalikų). Visi šie raštai Tilžės katalikų kunigo Zabermano vardu pasirodė 1868 m. ir jų nelegaliam išleidimui Valančius davė 5,000 rublių. Šios Valančiaus knygos tautai skelbė du svarbiausius dalykus :

1) Rusų raidėmis spausdintos knygos privalo visuomet tučtuojau būti sudegintos. 2) Tikinčiuosius įspėjo būti budriems ir atsargiems, kad masviečiai (taip tuomet lietuviškose knygose buvo vadinami rusai) tikrąjį tikėjimą neiškreiptų.

Savaime suprantama, kad rusų policija daug egzempliorių šių didelėmis laidomis plačiai išplatintų brošiūrų konfiskavo. Valančiui teko išgyventi namų kratas. Rusiški šnipeliai Tilžėje pagrobė net kai kuriuos rankraščius. Bet jie saugumo sumetimais jau buvo perrašyti kita ranka. Kadangi formaliai vyskupo M. Valančiaus kaltės nebuvo galima įrodyti, tai kerštas buvo nukreiptas į dvasiškius. 1870 metais Vilniuje buvo didelė byla, kurios pasėkoje virš tuzino klebonų bei vikarų buvo ištremti už nelegalių knygų platinimą į tolimąsias gubernijas (į Archangelską, Tomską, Tobolską, Wiatką.

Betgi buvo padaryta gera pradžia. Dabar buvo žinoma, kur galima spausdinti geras knygas. Šalia grynai religinio turinio knygų buvo pradėta spausdinti ir pasaulietiškų, pav. didaktinio pobūdžio. Jose buvo duodama tautai moralinių pamokymų, o daug daugiau įvairių nurodymų, kaip reikia laikytis kovoje prieš rusinimą ir kaip reikia ginti savo kalbą bei religiją. Tauta buvo raginama pasipriešinti vertimui lankyti graikų-ortodoksų bažnyčią, ir buvo perspėjama nesistengti išmokti rusiškai, nelankyti rusiškų mokyklų (vaikai namuose turėjo būti mokomi lietuviškai) ir t. t.

Nelegali spauda turėjo žinomas privilegijas. Ji buvo nepasiekiama rusiškos cenzūros. Niekas jos nekontroliavo. Buvo galima laisvai prieš rusus rašyti. Iš čia darosi aišku, kodėl lietuvių tauta taip greitai tapo antirusiško nusistatymo.

Aišku, kad buvo pavojinga lietuviškus raštus gabenti per sieną. Tai nebuvo vien paprastos nešvarios kontrabandos reikalas, kuris ligi šiol lietuvius aprūpindavo įvairiomis prūsiškomis prekėmis.

Nelegalią literatūrą sėkmingai per žaliąją sieną pergabenti ir krašte išplatinti buvo reikalinga sukurti visą eilę kontrabandininkų, taip vadinamų knygnešių organizaciją. Iš tikrųjų galime su lietuvių filosofu St. Šalkauskiu sakyti: ką kitoms tautoms reiškė laisvės statulos, triumfo arkos bei pergalės vartai, tai lietuvių tautai buvo paminklai knygnešiams.

KOVA PRIEŠ LIETUVIŠKAS KNYGAS IR KNYGNEŠIUS

Keturiasdešiimts metų kovojo rusų administracijos organai prieš organizuotus ir daugybę neorganizuotų knygnešių. Jei kuriuos pagavo, uždarė į kalėjimą arba iš-trėmė į Sibirą, bet lietuviškų knygų pristatymas nesiliovė. Priešingai — jis vis augo. Vaclovo Biržiškos “Lietuvių Bibliografijoje” išvardinta 58 lietuviški rusų raidėmis leidiniai visam 1864—1904 metų laikotarpiui (tai yra ligi spaudos draudimo panaikinimo), taigi trys leidiniai dviejų metų laikotarpiui. Gi tame pat laikotarpy užsienyje lotyniškomis raidėmis išleistų leidinių suskaityta net 3320. Aišku, iš jų dauguma yra periodiniai leidiniai (kiekvienas atskiras numeris). Be to, dar visi laikraščiai ir knygos išleistos lietuvių emigrantų JAV. Kaip žinoma, sunkiausiais priespaudos metais į ten pabėgo be paprastų žmonių ir didelis skaičius rusų policijos persekiojamų lietuviškos inteligentijos atstovų. Žinoma, daug lietuviškos spaudos ant Rytprūsių sienos, kuri buvo stipriai saugoma, pateko į žandarų rankąs ir buvo sunaikinta.

Pav. Kauno gubernijos žandarmerijos archyve vien trijų metų bėgyje (1891-93) buvo suskaičiuota ir sudeginta 37,718 egzempliorių lietuviškų knygų ir laikraščių. Sekantys trys metai (1900-02) davė dar didesnį grobį 56,182 egz. Tačiau daug žymesnis egzempliorių skaičius buvo išplatinta gyventojų tarpe, kurie kiekvieną tų knygų, kaip kokią šventenybę stengėsi paslėpti nuo policijos akių. Verta dėmesio, kad pradžioje tik konkreti kova dėl lotyniškų raidžių maldaknygės pamažu tautoje virto kova ne tik už lotynišką kryžių. Metams bėgant, šį kova įgavo daug platesnę bazę Būtent ilgus metus trunkantis spaudos draudimas, nors ir trukdė normalų atbundančių lietuvių kultūrinį, išsivystymą, iš kitos pusės buvo pats stipriausias faktorius visos tautos susivienijimui ir tautinės sąmonės sustiprinimui. Ir su augančiomis, iš ūkininkijos išėjusiomis šviesuomenės jėgomis, judėjimas įgavo daugiau pasaulietišką charakterį.

Kaip dažnai kovos bei karo bėgyje atsitinka, taip ir tuomet paloto net pačios kovos tikslas. Nelegalioje spaudoje pamažu buvo pradėta reikalauti teisių praplėtimo kultūrinėje srityje, o prieš šimtmečio galą net ir autonomijos (25). Aš čia negaliu leistis į platesnį tautinės sąmonės sustiprėjimo spaudos draudimo metu nagrinėjimą. Tam mes turime prof. M. Hellmano išsamų darbą, išspausdintą “Rytų tyrimo” žurnale (26).

RUSINIMO NEPASISEKIMAS

Lietuviškos spaudos bei slaptų organizacijų vadovaujamo judėjimo jau nebebuvo galima sulaikyti. Net pats Vilniaus generalgubernatorius kunigaikštis Sviatopol-Mirski ir Kauno gubernatorius Veriovkina’s bandė įtikinti vyriausybę, kad lietuviškų raštų lotyniškomis raidėmis persekiojimas savo tikslo nepasiekė. (Be to lietuviškos knygos rusų raidėmis jau senai buvo visai nebespausdinamos). Vilniaus generalgubernatorius, pasiremdamas metinėmis statistikomis, kurias jis gaudavo iš pasienio žandarmerijos, savo memorandume iškėlė, kad nelegali spauda, nežiūrint bet kokio persekiojimo, nuolatos auga, jos tonas aštrėja ir necenzūruojamos spaudos kiršinamos tautos nuotaikos prieš rusų vyriausybę. Buvo pasiūlyta lietuviams grąžinti jų spaudą ir leisti pačiam krašte spausdinti lietuviškas knygas bei laikraščius, kad cenzūros priemonėmis būtų galima šią spaudą kontroliuoti.

Petrapilio valdininkai dar keletą metų vis lūkuriavo. To priežastimi šalia biurokratiško lėtumo nurodoma tai, kad rusų kultūros ministerio žmona buvo lenkė, kuriai labai didelės įtakos darė jos tautiečiai. Tačiau kai tik 1904 metais prasidėjo karas su japonais, Lietuvos gyventojų raminimui gegužės 7 d. caras pasirašė spaudos draudimo panaikinimo dekretą. Vilniuje tuoj pat pasirodė du laikraščiai.

Kai 1905 metais Rusijoje kilo revoliucija, Lietuvoje daug žemesniųjų rusų valdininkų buvo pašalinta. Visų partijų bei pakraipų visuotinas lietuvių suvažiavimas, kuriame dalyvavo apie du tūkstančiai atstovų, iškėlė autonomijos reikalavimą.

Taip Lietuvos surusinimas nepasisekė. Didžiausieji rusintojai, pradedant Muravjovu ir Komilov’u lanką pertempė ir jis lūžo. Pirmiausia jis sudužo į katalikų kaimų gyventojų užsispyrimą, kuriems kaip tik Kornilov’as norėjo graikiškai ortodoksiškas mintis įpiršti liet. kalba. Viskas, kas buvo graikiškai-ortodoksiška, nuėjo niekais. Liaudies tikėjimas buvo nepajudinamas. Katalikų dvasininkai jau seniai kaime buvo įtakingiausi vadai. Po to atėjo intelektualai, pirmoj eilėj lietuviški daktarai, advokatai, kurie lietuviškam judėjimui suteikė net socialistinę kryptį, ir carizmo smarkiai neapkentė. Kad rusintojų planai buvo visai niekais paversti, rodo tas faktas, kad tauta taip vadinamam šiaurės vakarų krašte ir toliau liko visiškai lietuviška. Kada susidarė palanki politinė padėtis, ji sukūrė nepriklausomą valstybę, kuri gyvavo 22 metus, t. y. ligi naujos rusų okupacijos. (Kiekvienais metais 16 vasario visame pasaulyje išblaškyti lietuviai švenčia valstybės atstatymo 1918 metais šventę).

Pirmasis pasaulinis karas, aišku, rusų veržimąsi į vakarus laikinai sustabdė. Žinomas Lenino išsireiškimas, kad komunistai iš vakarinių sričių pasitraukė norėdami išgelbėti rusų revoliuciją, ir kad palankiai progai pasitaikius jas vėl galėtų atgauti; tačiau tačiau komunistų bandymas Pabaltijo valstybes okupuoti dar 1919 metais, nepasisekė. Kai pirmasis pasaulinis karas atnešė rusų atstūmimą, ir vakarinių slavų iškilimą, tai antrasis atnešė ligi šiol istorijoje dar nebuvusį triumfą rytų slavams, t. y. rusams.

RUSAI VISADA VERŽĖSI Į VAKARUS

Rusų istorijoje vertas dėmesio faktas, kad jie nuolatos veržėsi į vakarus, nors ir turėdami tiek daug laisvos erdvės Azijoje. Antrasis pasaulinis karas taip pat parodė pasireiškimą aiškia forma rusiško nacionalizmo. Ne vien tik pats karas buvo paskelbtas “didžiuoju tėvynės karu”, bet net pats Stalinas nuo 1941 metų drąsino raudonąją armiją Aleksandro Newski’o, Dmitrijaus Donski’o, Suvorovo, Kutūzov’o ir kt. pavyzdžiais. (27) Kada dar 1940 metų birželio 15 d. buvo okupuotos trys Pabaltijo valstybės, visur buvo skelbiama, kad bolševizmas reiškia socialistinį turinį tautinėje formoje. Tačiau taip vadinamas “turinys” buvo atneštas rusiškais durtuvais. Tiek 1940 metais, tiek ir nuo 1944 iš Maskvos buvo diriguojama, kad pirmoj eilėj reikia sunaikinti ankstesnį palikimą, t. y. baltų tradicinį lobį.

Senovės tautos apiplėšdavo rūmus, grobdavo turtus, o naujoji bolševikinė sistema stengiasi iš tautų išplėšti bet kokį dvasinį turtą, kuriuo jos remiasi; o pirmoj eilėj pavergtųjų istorija reikia visiškai kitaip parašyti. Maskvoj buvo gerai žinoma, ką reiškia trims baltų tautams nauja nepriklausomybė, kuri buvo išpirkta didelėmis pastangomis bei aukomis. Nepriklausomybės metais visuomet ji buvo tautinės sąmonės gyvybės šaltinis; todėl istorija, kuria lietuviai ypatingai didžiavosi, reikėjo visiškai pakeisti.

Pagal daug apkalbėtą ir Maskvoje patvirtintą šablonišką planą kiekvienai baltų tautai buvo išleista jų tautine kalba po 3 tomus visuotinės istorijos ir po 1 tomą krašto istorijos.

KOMUNISTINIS PABALTIJO ISTORIJOS KLASTOJIMAS

Pilnutinai suklastota istorija liudija ne tik maskvinį metodą bei nuolat net ligi schematizmo pabrėžiamą klasių kovą, bet ir rusišką tendenciją. Ši tendencija ypatingai pasireiškia tose vietose, kur istoriniai ryšiai su rusais visai kitaip, būtent, aiškiai vienašališkai, atvaizduoti rusų naudai. Iš viso, galima visur konstatuoti teigimą, kad visos Sovietų Sąjungos tautos privalo reikšti gilią pagarbą rusų tautai bei rusiškai praeičiai. Po antro pasaulinio karo, kaip matyti iš bolševikinės spaudos, visoms ne slavų tautoms primenama ne tik apie gilų dėkingumą, kurį didžiajai rusų tautai jos yra skolingos, bet taip pat apie nepakeičiamą priklausomybę nuo rusų tautos vadovybės. (28)

Aiškus faktas, kad naujausia Baltų valstybių istorija yra visiškai iškraipyta. Tuo pačiu yra pateisinama 1940 metų agresija. Beveik visa, kas apie 1918—1940 metų Baltų nepriklausomybės laikus naujai sufabrikuota, neišreiškia tikrovės nei šešėlio.

Ankstyvesnioji istorija tiek pat iškraipyta, kur būk tai “vyresnysis brolis” (staršyj brat”), t. y. rusas, visuomet jaunesniajam broliui buvęs geras. Už ką turi dėkoti lietuviai ir kitos tautos “vyresniajam broliui?” Tai formulavo prieš keletą mėnesių Lietuvos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis. “Mintys apie vyresnįjį brolį” knygoje. Joje lietuvių tautos santykiai su rusiškuoju broliu gauna visai kitonišką reikšmę. Jau naujoje didžiosios sovietų enciklopedijos laidoje (29), pav., ten vadinamas lenkų-lietuvių 1863 metų sukilimas atvaizduojamas ne kaip sukilimas prieš rusus, bet kaip ūkininkų maištas prieš dvarininkus. Tikrovėje gi buvo visai priešingai. Pagal naują maskvinę režisūrą dvasininkai parodomi buvę rėmėjai revoliucijos priešų. Betgi vienas iš lietuvių sukilimo vadų, būtent Antanas Mackevičius, buvo kaip tik katalikų dvasininkas. Ta nemaloni tikrovė, kad jis buvo dvasininkas, bus labai dažnai nutylima. Tautos rusinimas bus dabar traktuojamas visai naujais metodais. Lotynų raidynas ligi šiol jau neliečiamas. Baltų rašytojų raštai verčiami ne tik į rusų, bet tūkstančiais egzempliorių ir į ukrainiečių, čekų bei vokiečių kalbas. Kai kurie autoriai susilaukė vertimų net į kiniečių kalbą. Lietuvių kalba išleidžiama taip pat labai daug knygų. Bet giliau pagalvojus, kiek gi naudos duoda lotyniškas raidynas, kai lietuvių kultūriniai ryšiai su vakarų pasauliu net jų sąmonėje gesinami.

Žinoma, yra neįmanoma rusų importuotą bolševizmą atskirti nuo pačių nešėjų. Kiekvienas bandymas krašte komunizmo kūrybai duoti savą prasmę bus apšauktas propagavimu tautinio-buržuazinio atsilikimo, graibstymasis reakcionieriškų tradicijų bei iškėlimu klaidingų vietinių interesų. Tai paaiškėjo, kai 1960 m. sausio 12 d. Pravda išspausdino du puslapius nutarimų apie partinės propagandos uždavinius. Šalia taip vadinamų visuotinų komunistinės kovos reikalų daugumoje svarstoma didžiarusių interesai. Jau net baltų komunistų partijų vadovaujantieji nariai šiaušiasi prieš stiprią rusų įtaką. 1959 metų rudenį sovietinėj Latvijoj daug senų ir užsitarnavusių partijos narių buvo atleista iš jų užimtų aukštų valdžios vietų. Įvyko didelių pasikeitimų. Ryšyje su tuo buvo patirta, kad net latvių komunistų partijoje vyksta stipri opozicija prieš maskvinį rusinimą bei ūkio politiką.

PABALTIJO ŪKINIS PAJUNGIMAS MASKVAI

Kaip žinome, Maskva nori padaryti baltų respublikas ūkiškai visiškai priklausomas nuo didžiojo užnugario. Dėlto septynmečio plane ir Latvijai numatyta plėsti sunkiąją pramonę bei tas pramonės šakas, kurios išimtinai dirba eksportui į RSFSR ir kitas sovietų respublikas. Užplanuotam sunkiosios pramonės plėtimui Latvijoje trūksta darbo jėgos. Tam tikslui ji gabenama iš kitų sovietų Sąjungos sričių, praktiškai ji susideda iš rusų. Taip ir daugėja krašte jau ir taip, ypatingai miestuose, didelis procentas rusų.

Latvių komunistų vadai tai pastebėjo ir norėjo sovietinę Latviją padaryti nepriklausomą nuo importo iš kitų Sovietų Sąjungos dalių. Buvo norima žymiai išplėsti lengvąją bei naudojimo prekių pramonę, kad Latviją būtų galima geriau aprūpinti kasdieninio vartojimo prekėmis. Jau net latvių bolševikinėj spaudoj buvo pastebėta, kad sovietinėj Latvijoj negalima gauti visos eilės kasdieninio vartojimo prekių, kurios yra gaminamos savam krašte.

Visa tai vedė prie susikirtimo. Be to, latvių partijos vadovybė kaikur visai tiesioginiai rusinimui pasipriešino. Reikalas lietė Latgaliją, kuri ne tik savo geografine padėūmi, bet ir savo istoriniu išsivystymu buvo daug stipresnėje rusų įtakoje, negu kitos Latvijos dalys. (Tarp kitko rusintojams buvo pasisekę didelę dalį šios srities gyventojų perkrikštyti į graikų-ortodoksų tikėjimą). Rusų procentas toje Latvijos dalyje taip pat yra daug didesnis, kaip kitur. Latvių komunistai, siekdami savo tikslų įgyvendinimo, pradėjo ten ruošti įvairius parengimus, kaip antai “Latgalijos kultūros dienas”, latgaliečių dainų šventes bei kitokius parengimus, kure turėjo atsverti ir net pergalėti rusų įtaką.

Kada visą partijos bei valdžios aparatą užklupo valymas, tai jo aukos buvo apkaltintos sritiniu patriotizmu. Tačiau opozicinės nuotaikos sovietinėje Latvijoje atrodo rado atgarsio ir plačiau. Jau kuris laikas komunistinės propagandos svarbiausiu puolimo taikiniu yra sritinis patriotizmas — “bužuazinis nacionalizmas”, ne tik sovietinėje Latvijoje, bet ir kaimyninėse Lietuvos ir Estijos respublikose. Tautinis klausimas nuolat pabrėžiamo taip vadinamo sovietinio patriotizmo akivaizdoje yra kebli problema.

KULTŪRINIS GYVENIMAS BE TAUTINES SĄMONĖS STIPRINIMO

Pabaltijo valstybėse komunistai susidūrė su nepriklausomybės lai-ka:s išugdytu tautiškumu, betgi tam tikrų rezultatų jie jau pasiekė. Viešame gyvenime rusų kalba jau turi savo teises. Visasąjunginėse ministerijose Pabaltijo respublikose sėdi tik rusų valdininkai, kaip lygiai ir raktinėse pramonės įmonėse. Asmeniškai rusų valdininkai bei inžinieriai neturi tiesioginių rusinimo uždavinių, bet praktiškai rusų kalba įsigali, nes minėtos ministerijose ji yra oficiali kalba. (Tais atvejais, kai į šias įstaigas patenka raštai vietine kalba, paprastai jie ilgai užsiguli, belaukdami vertimo į rusų kalbą).

Kas liečia mokyklas, tai ligi Stalino mirties vaikai pirmaisiais mokslo metais turėjo mokytis rusiškai. Dabar rusų kalbą pradeda dėstyti tik antrųjų metų antrą pusmetį. Aukštosios mokyklos yra tiesioginėje Maskvos vadovybėje. Paskaitos skaitomos baltų ir rusų kalbomis.

Komunistai ypatingai pabrėžia, kad dabartinėse Pabaltijo respublikose vyksta gyvas kultūrinis gyvenimas. Tačiau tai visiškai neprisideda prie savos tautinės sąmonės stiprinimo. Priešingai, spauda, teatras ir kinas tarnauja netik komunistinių idėjų propagavimui, bet ir negatyviai, tautinę praeitį ir nepriklausomybės laikotarpį niekinančiai kritikai. Žinoma, visuomet rusinimo tendencijos bandoma pridengti komunizmo skraiste.

Iš šalies stebint, yra neįmanoma naujų rusinimo metodų pasėkas tiksliai įvertinti. Ligi šiol rusų įtaka pastebima tik miestuose. Apie Lietuvos sostinę Vilnių yra žinoma, kad jame rusai sudaro 60%, lietuv:ai 30% ir lenkai 10%. (Dar stipresnė rusų įtaka yra kitų dviejų Pabaltijo respublikų miestuose.)

Devynioliktame šimtmetyje lietuvių tautą prieš didžiausias rusinimo bangas išlaikė tikėjimas. Dabar prieš tikėjimą ir Bažnyčią be pasigailėjimo kovojama. Religinis švietimas praktiškai yra neįmanomas. Ar ir antrą kartą tikėjimui bus skirtas naujas panrusizmo bangų, antpuolis, kokį kraštutiniai panslavistai skelbė devynioliktame šimtmetyje, atsilaikyti? Tik ateities plėtotė nepramatomu laiku galės duoti į tai atsakymą. Tačiau ko jaunesnysis brolis gali tikėtis, priklausys netik nuo Maskvos valios, bet ir nuo daugelio kitų aplinkybių.

Jaunas būdamas, žmogus mano negalėsiąs gyventi nė paprasčiausio kentėjimo slegiamas. Senas būdamas, išmoksta gyventi nuolatiniame kentėjime.

B. Auerbach

* * *

... Kova dėl tautos gyvybės ir jos išlaikymo glaudžiai surišta su tuo, ką vadiname kultūros kilimu, o tai juk yra visų svarbiausias mūsų uždavinys. Todėl visų pareiga yra kovoti dėl šio kultūros pagilinimo, kurį sudaro mūsų tautos narių toks ugdymas, kad jie pajėgtų įžvelgti įvairiausių gyvenimo reiškinių tarpusavio sąryšį ir kad jie pajėgtų visą savo veikimą suderinti ir nukreipti į vieną tikslą — tautos gyvybės išlaikymą ir jai laisvės atgavimą.

Jei būtų norima konkrečiai suformuluoti idėjas, pagal kurias turėtų vykti mūsų darbas, tai jas būtų galima sutraukti į šiuos keturis reikalavimus.

1.    Žmogus gali tapti pilnutiniu žmogumi ir kurti kultūrines vertybes, tik būdamas organiškoje vienybėje su savo tauta ir tvarkydamas savo gyvenimą pagal tautos gyvenimo sampratą.

2.    Niekas neturi galvoti, kad pirmykščių kartų begalinė eilė yra gyvenusi ir kovojusi tik todėl, kad ateitų iki jo, ir po jo užgestų tautinės gyvybės! liepsna. Joks tautos narys, kiek tai nuo jo priklauso, moterystėje neturi likti be įpėdinių.

3.    Tarp mažos tautos narių turėtų ypač viešpatauti draugiškumas ir broliškumas. Didžiausias tat nusikaltimas yra tarpusavis skilimas, įskundimai ir išdavimai. Jei kas nors ir buvo klydęs, bet dabar sugrįžęs prie savo tautos, tai praeitis neturi būti minima. Nereikalingos tada kalbos apie atsiteisimą, bet turime žvelgti į ateitį ir atsiminti, kad kiekvienas lietuvis mums brangus.

4.    Viena mintis turi būti aiški kiekvienam lietuviui, kad kiekvienas jo darbas būtų suderintas su tautos siekimais, kad jis susilaikytų nuo visko, kas bent iš tolo galėtų šiems siekimams kenkti. Pagal šį dėsnį turi būti tvarkomi tiek jo darbai, tiek jo žodžiai.

Dr. A. Baltinis

(Iš premijuoto straipsnio „Lietuviškos kultūros kilimas ir smukimas išeivijos gyvenimo sąlygose”).