LIETUVOS TEISĖS Į KLAIPĖDOS KRAŠTĄ

LIETUVOS VALSTYBEI KURIANTIS

JONAS BUDRYS

JonasBudrys, šiais metais atšventęs 70 metų sukaktį, yra veteranas diplomatas, Lietuvos generalinis konsulas New Yorke. Prieš 1928 m. pradėdamas diplomatinę karjerą, yra buvęs Klaipėdos krašto gubernatorium, Lietuvos kariuomenės gen. štabo kontražvalgybos viršininku. 1923 m. vadovavo Klaipėdos krašto sukilimui už prisijungimą prie Lietuvos.


Laikas bėga. Kažin ar suspėsiu parašyti “atsiminimus”. O dabar atsiminimų gadynė. Rašoma čia ir anapus — Krašte. Kai ką svarbu palikti ateičiai.

Štai ir dabar laiks nuo laiko kai kurie “Memelanderiai” bando reikšti pretenzijas į Rytprūsius ir net Klaipėdą, nors tuo ir gerokai kliudo dabartinės Vokietijos politikai.

Tenka prisiminti, kad pirm galutino išsprendimo Klaidėdos likimo, Vokietija jau turėjo savo pašonėje Danzigo freištatą. Jau keli metai Vokietija ne tik stebėjo, bet skaudžiai jautė, kaip freištatas pasireiškia praktikoje. O antras toks Klaipėdoje žadėjo būti jai dar pavojingesnis, nes į freištato valdžios ir uosto valdymo narius pretendavo ne tik Lenkija, bet ir prieinanti prie Nemuno Sovietų Rusija. Tad mano tikslas čia paduoti kaip anų laikų demokratinės Vokietijos atsakingi politikai žiūrėjo į Klaipėdos kraštą.

Kviečiamas kai kurių veikėjų jau 1922 m. vasarą lankiau Klaipėdos kraštą. Greit įsitikinau, jog Vokietijos žvalgyba sužinojo apie mano keliones ir, be abejo, tikslą. Vietos lietuviai kalbėdavosi nesivaržydami su tarnavusiais policijoje lietuviais, skaitydami juos “savo” žmonėmis.

Rugpjūčio pabaigoje gavau pranešimą iš Kauno, kad Rytprūsių kriminalinės policijos direkcijos keli pareigūnai atvyksta į Kauną eiliniam pasitarimui. Tokius turėdavome porą kartų į metus. Grįžau į Kauną. Pasiruošiau pasitarimams. Atvyko direktorius, du padėjėjai seni pažįstami ir vienas anksčiau nematylas. Direktorius paaiškino, kad Berlynas šį kartą atsiuntė savo atstovą, poną Fleischer, ir perstatė jį. Fleischeris beveik nekalbėjo, bet atidžiai klausėsi. Mums buvojant Karaliaučiuje pastebėjome, kad esame nuolatiniai “globojami”, ir mes, aišku, tuo pačiu atsilygindavome Kaune. Man ir buvo pranešta, jog svečiai po sesijos visi aplankė Karo muziejų ir ten ilgai tarp savęs kalbėjosi. Iš rodomo Fleischeriui respekto padariau išvadą, kad jis tarnybiniai stovėjo aukščiau bent už tuos du, Karaliaučiaus krim. policijos viršininko padėjėjus. Sekančią dieną, po rytinio posėdžio, pakviečiau svečius pietų į Metropolį. Po pietų berlyniškis paprašė mane parodyti jam Karo muziejų. Turėdamas galvoje jų visų vakarykštį vizitą ten, nusistebėjau, bet žinoma, stengiausi to neparodyti. Kiti nėjo.

Atėjau su ponu Fleischeriu į sodelį. Jis ir nerodė noro eiti į patį muziejų, o pasiūlė sėsti ant suolelio priešais muziejaus bokštą. Pasiūliau svečiui papirosą ir laukiau jo iniciatyvos pradėti kalbą, nes sumanymas čia ateiti buvo jo. Išleidęs dūmą, Fleischeris rodydamas į tris herbus ant bokšto, paklausė, kas čia per herbai.

Savo pasitarimuose ir pobūviuose kalbėdavomės specifiniais klausimais, niekuomet neliesdami politikos, tiek vidaus, tiek užsienio. O klausimas jo jau buvo keistas — negi berlyniškis prikaišios mums Klaipėdos herbą. Vienok atsakiau:

— Kaunas, Vilnius ir... Klaipėda.

Taigi Klaipėda, — taip ir pakartojo svečias netgi stipriai pabrėždamas — KLAIPĖDA. Jūs skaitote ją savo miestu — kodėl jūs jos nepaimat, ko laukiat?

Ir vėl man nebuvo aišku kas tai: ar noras mus pašiepti? Gal karaliaučiškiai, kaipo nuolat palaikantieji gerus santykius su mumis, nenorėjo daryti to priekaišto mums, o daro tą per iki šiol nepažįstamą, kurio mes gal daugiau ir nematysime. Bet atsakyti reikėjo, tad aš atsakiau:

—    Tai jau politikų sritis. Už save asmeniškai tiek pasakyčiau : būtų sveikiau visiems, kad krašto likimas greičiau išsirištų — jam reikalingas užnugaris, mums pajūris ir uostas. Ūkininkai ten nesupranta kas dedasi, o miestelėnai, lošdami politiką, važinėdami į Paryžių ir Varšuvą, demoralizuojasi. Bet, spėju, jums žinoma, jog tiek alijantai, tiek krašte krausai, janai ir kiti nori freištato. Pamėgintume mes ką daryti, jūsų štalhelmas, o Klaipėdoje krausai, altenbergai ir kompanija pakeltų didžiausį triukšmą.

—    Gana tų freištatų! Iki gerklės mums duoda žinoti Danzigas. Štalhelmą nutildysime mes, o su krausais apsidirbsite jūs. Žinoma, tai mano privati nuomonė, pridėjo svečias. Mums reikia eiti — užbaigė.

Taip aš ir patikėjau, kad Vokietijos pareigūnas, ypač toje srityje ir taip kategoriškai reikštų man “savo privačią nuomonę”. Jų diplomatams gal nepatogu buvo tą pasakyti mūsų diplomatams, tad pasirinko tą patį kitais keliais.

Grįžome į popietinę sesiją. Nors tos temos daugiau nelietėme, iš jų žvilgsnių supratau, jog kiti svečiai žinojo apie Fleischerio misiją. Aišku, tą pasikalbėjimą aš pranešiau Vyr. Štabui.

Patvirtinimą apie tai, jog Fleischeris reiškė ne savo nuomonę, gavome kiek vėliau — kelias dienas prieš sukilimą. Tais pačiais keliais, tik per kitą pareigūną buvome paprašyti: “Užimkite Tilžės tilto mūsų (vok.) pusėje pereinamojo punkto raštinę”. Priežastį nepaaiškino, bet prašėsi išvada: vokiečių politinė policija puikiai žinojo, kad valanda jau artinasi, bet jie prieš alijantus nudavė nustebintus; štai tie litaueriai išdrįso net mūsų pasienio sargybą nuginkluoti! O nuginklavimas buvo toks: kada mūsų savanoriai, kuriem buvo pavesta įvykdyti tą vokiečių prašymą, užėmė pasienio punktą, rado ten pora vyresnio amžiaus tarnautojų, kurie tuoj parodė į gražiai, su vokišku tvarkingumu, net diržais surištus 34 senus šautuvus. Jei buvo “ueberraschungas” tai tik mūsų savanoriams, kurie gavo įsakymą be paaiškinimo kodėl.

Vokietijos Gen. Konsulas Klaipėdoje irgi prieš pat sukilimą išvyko į Berlyną, palikęs vice konsulą. Aš su juo kalbėjau asmeniškai ir susidariau įspūdį, kad ir jam buvo žinoma iš anksto kas vyksta.

Pagaliau 1928 metais sausio m. 29 d. tarp Lietuvos ir Vokietijos buvo pasirašyta sutartis sienų klausimams sutvarkyti. Pasirašė ministras pirmininkas ir užs. reik. ministras A. Voldemaras ir Reicho užs. reik. ministras Dr. Stresemann.

Derybos dėl sienų ėjo sklandžiai ir draugingai. Jei Vokietija, būtų turėjusi kokios paslėptos minties ateičiai, ji pasiūlytų įrašyti dėl sienų su Klaipėdos Kraštu:    (maždaug) sieną kaip tai nustatytą Versalio sutartimi (ar ką nors panašiai), bet jau penki metai Lietuvos valdymo parodė Vokietijai, kaip tai atsiliepė Krašto gerbūvyje, o ypač uostui, ir Berlynas suprato, kad sugrąžinti Klaipėdai smulkaus žvejų uosto padėties negalima.

Štai kodėl Hitlerio “sutartį”, kaipo aiškų diktatą, negalima imti dėmesin.

PASKUTINIOJI VOKIEČIŲ PAŽIŪRA Į KLAIPĖDOS KRAŠTO SANTYKIUS SU LIETUVA

Pagal Amerikos prezidento Wilsono 27 punktus ir pagal I Did. Karą laimėjusių valią, po 1918 Europa turėjo būti perorganizuota tautų apsisprendimo teisės pagrindais. Šito principo tačiau nebuvo laikomasi taikos sutartyse. Tik mažoj daly rytinių Vokietijos teritorijų, kurias administravo svetimos valstybės, buvo suorganizuotas plebiscitas. Jo daviniai rodė, kad didelė gyventojų dauguma pasirinko vokiečių Reichą. Bet Dancigas ir Klaipėdos kraštas, kurių gyventojai taip pat pareiškė norą pasilikti Vokietijoje, buvo sutarptautinti. Nežiūrint to, Lietuva 1923 m. Klaipėdos kraštą nelegaliai aneksavo.

Taip rašo profesorius Helmut Arntz, knygoje Facts About Germany, išleistoj Federalinės Vakarų Vokietijos valdžios 1959 m. (2-j am leidime, p. 9) ir platinamoj užsieniuose per Vakarų Vokietijos ambasadas.