LIETUVIŠKAS LAISVOJO PASAULIO IR SOVIETŲ PROPAGANDOS DIALOGAS

JULIUS VIDZGIRIS

VATIKANAS

* Girdima Lietuvoj ir Lenkijoj * Popiežiaus linija komunistų požvilgiu nesikeičia * Programos tautines ir religinės * Radijas ir veiksniai.

I.

Vatikano radijo laidos lietuvių kalba yra seniausios, o eilę pokario metų ir vienintelės, lietuviškosios radijo programos iš laisvojo pasaulio. Jos pradėtos tada, kai Lietuvą ištiko didžioji nelaimė — sovietinė okupacija, ir vėl atnaujinios po karo, kai vietoj išsiilgtos taikos ir laisvės Lietuva pasruvo jos gynėjų krauju.

Pirmą kartą Vatikano radijas lietuviškai prabilo šviesios atminties vyskupo Pr. Bučio lūpomis dar 1940 lapkričio 27. Šio įtakingo ganytojo pastangomis išrūpintoji valandėlė per pirmąjį bolševikmetį ir buvo jo paties vedama. Tame darbe talkino jo artimieji bendradarbiai tėvai marijonai — a. a. kun. dr. J. Vaitkevičius ir kun. dr. J. Sakevičius. Prie valandėlės išrūpinimo taipgi yra prisidėjusi ir tuo metu Romoje veikusi lietuvių draugija Lithuania.

Vėliau šios programos buvo sustabdytos. Nepatikrintomis žiniomis, tai įvykę iš dalies dėl nesusipratimo pačių lietuvių tarpe. Dėl to net buvę sunkumų joms iš naujo gauti, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai.

Lietuviškąsias laidas Vatikano radijas atnaujino 1946 birželio 8. Iki 1948 sausio jos buvo transliuojamos tik vieną kartą į dvi savaites (šeštadienių vakarais), po to — tapo savaitinėmis, o nuo tų pat metų balandžio dukartsavaitinėmis. Nuo 1949 pabaigos lietuviškasis žodis per Vatikano radiją skambėjo jau keturis kartus į savaitę.

Tomis ypatingai liūdnomis lietuvių tautai dienomis, kai pavergėjų siautėjimas buvo pasiekęs savo viršūnę, atėjo ir pirmosios žinios, jog tėvynėje gimtasis žodis iš Amžinojo Miesto girdimas ir teikia daug paguodos. Tai skatino daryti tolesnių žygių lietuviškoms valandėlėms išplėsti.

Lietuvos Episkopatui tremtyje, politiniams veiksniams ir pavieniams asmenims prašant Šv. Sostą, Vatikano radijo vadovybė nuo 1958 pradžios (galutinai įrengus naują galingą siųstuvą) praplėtė lietuviškosios programos laiką ir paskyrė ketvirtį valandos kiekvieną vakarą, o taip pat pusvalandį sekmadienių rytais — viso dvi valandas ir ketvirtį per savaitę. Be to, nuo pat pradžios yra susidariusi tradicija specialiomis pusės valandos programomis paminėti Lietuvos nepriklausomybės ir jos pagrindinio globėjo šv. Kazimiero šventes.

Šiuo metu Vatikano radijo liet. laidos girdimos 19, 25. 31 ir 196 metrų bangomis kasdien 20,15 — 20,30 vai., be to, sekmadieniais 10,30 — 11 val. Lietuvos laiku. Programos nekartojamos.

Visą laiką programomis rūpinosi ir joms vadovavo be jau suminėtų Tėvų Marijonų, Romoje gyveną lietuviai kunigai: prel. dr. L. Tulaba, dr. V. Balčiūnas ,dr. J. Bičiūnas, dr. P. Jatulis, Br. Liubinas ir kt. Nuo 1950 vasaros joms vadovauja dr. Kaziūnas, ilgą laiką pats vienas su stebinančiu sugebėjimu ir patvarumu nešęs pagrindinę darbo naštą, talkinamas nepastovių, dažnai besikeičiančių padėjėjų. 1959 pirmoje pusėje buvo girdimi du nuolatiniai pranešėjai, antroje pusėje — trys. Tačiau tik išimtiniais atvejais toje pačioje programoje dalyvauja du. Vieno jų išsireiškimu, jų sąlygomis tai būtų „liuksusas”.

II.

Girdimumas priklauso nuo siųstuvo galingumo ir trukdymų stiprumo. Abiem požiūriais padėtis yra nuolat kintanti. Nors ir silpnai, Vatikano valandėlė buvo girdima Lietuvoje dar per pirmąjį bolševikmetį. Po karo kurį laiką dėl tuometinių sąlygų neturėta jokių žinių iš krašto. Jų gauta vėliau, sustiprinus transliacijas. 1950 buvo pradėti Vatikano radijo stoties perstatymo ir patobulinimo darbai. Įrengus kryptines antenas, o ypač naują galingą siųstuvą, stotis žymiai sustiprėjo. Tačiau nesnaudė nė „kriokiantis liūtas”. Vis daugiau trukdytuvų paleista darban. Jų vaisiai nevienodi. Kai kuriais laikotarpiais sovietams pavyksta visiškai užstelbti programas. Paskui vėl „atlyžta”. Dažnai viena banga girdimumas yra geresnis, nes tai matomai reikalinga atitinkamai sovietinei sekimo tarnybai.

1959 pradžioje Vatikano radijas mėgino patikrinti savo ryšį su klausytojais. Buvo skelbiamas adresas, kviečiant klausytojus pagal galimybes parašyti savo reakcijas. (Tas metodas ilgesnį laiką buvo sėkmingai naudotas Amerikos Balso lietuvių skyriaus Europoje). Nors tuo metu kaip tik siautė dideli trukdymai, adresas buvo išgirstas. Sprendžiant iš atsakymų laiškų siuntėjams, redakciją pasiekė klausytojų laiškai iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų kraštų.

Rašant šią apžvalgą, naudotasi konkrečiais stebėjimų duomenimis, surinktais Lietuvos pasienyje. Apytikrį girdimumo svyravimų vaizdą galima susidaryti iš sekančių pavyzdžių: 1959 II 26 - IV 8 laikotarpyje, kai vyko labai stiprus trukdymas, iš stebėtų 30 programų 7 gerai girdėtos, 16 — tik dalinai, 8 visiškai klausytojo nepasiekė; tuo tarpu 1959 XI 28 — 1960 I 10 iš 37 programų 25 gerai girdėtos, 7 — dalinai, 3 buvo visiškai užstelbtos.

Kartais girdimumą sunkina grynai gamtinės atmosferinės kliūtys. Todėl gaila, jog Vatikano radijo programos nekartojamos. Svarbesni dalykai turėtų būti kartojami, nors praktiškai tai sunku atlikti vien dėl to, jog nėra galimybių greitai nustatyti, kuri programa „praėjo” ar „nepraėjo”.

III

Daugeliu kalbų siunčiamos Vatikano radijo programos turi perdėm savitą pobūdį: pirmoje eilėje skelbti šv. Tėvo žodį, informuoti apie šv. Sosto veiklą, duoti žinių apie katalikų gyvenimą pasaulyje.

Komunizmo atžvilgiu Vatikano radijo linija yra nuosekli, nesvyruojanti, bekompromisinė, laisva nuo bet kokio principinio ar taktinio oportunizmo. Tai todėl, jog Kat. Bažnyčia ir komunizmas yra dvi nesutaikomos idėjinės pozicijos. Bažnyčia komunizme yra atpažinusi didįjį žmonijos priešą ir jį pasmerkusį dar tada, kai jis tebebuvo užuomazgoje, kaip miglota XIX-jo amžiaus revoliucinių teoretikų svajonė; nesiliovė su juo kovoti ir jam priešintis iki šiol; neprarado drąsos ir su juo nesitaiksto nė dabar, komunizmui Sov. Sąjungos pavidale išaugus į pasaulinę grėsmę.

Blogai informuoti ir mažai pažįstą tikrąjį Bažnyčios vaidmenį bei linkę jį vertinti savotišku politiniu mastu įtarė, jog naujasis popiežius esąs „lankstesnės” politikos šalininkas. Ypač mūsų visuomenėje tokiai nepagrįstai prielaidai pagrindo davė apgailėtinas nesusipratimas dėl Lietuvos Pasiuntinybės prie Šv. Sosto padėties pakitimų. Tuo tarpu kaip tik dabartinis popiežius nuo savo išrinkimo dienos nuolatos rodo ypatingą rūpestį „Tylos Bažnyčia”, kuriai priklauso ir lietuvių tauta.

Paskutinėje kalėdinėje kalboje Jonas XXIII pabrėžė: “Bažnyčia, siekdama taikos, negali atsisakyti savo pozicijų bei daryti nuolaidų toms pasaulėžiūroms bei režimams, kurie aiškiai ir neabejotinai prieštarauja katalikiškajam mokslui. Bažnyčia nėra abejinga dejavimui, kuris pasiekia Mūsų ausis iš tų nelaimingų kraštų, kur žmogaus teisės yra paniekintos ir kur melas yra virtęs kasdienybe”. Dabartinis popiežius yra pareiškęs, kad tarptautinių blogybių pagrindinės priežastys yra laisvės bei nepriklausomybės atėmimas kitoms tautoms, planingas kultūrinių bei kalbinių vertybių naikinimas tautinėse mažumose, jų ūkinis išnaudojimas ir tikybos bei Bažnyčios persekiojimas. Palankesnės linijos pavergtiesiems negali būti.

Krikščionybė bendrai teigiamai vertina tautinius ypatumus, todėl bendroji linija yra derinama su kalbinių grupių ypatingais interesais. Katalikybė, lietuvių tautos daugumos religija, buvo ir yra jos galingiausias apsigynimo ginklas tiek praeityje carinės, tiek nūdien komunistinės priespaudos laikais. Dėl šių priežasčių Vatikano radijas teikia daugiau galimybių lietuviškumui reikštis ir yra artimesnis pavergtosios tautos dvasiai, negu kiti valstybiniai radijai, kurių linija, kaip patirtis parodė, labai priklauso nuo vidaus ir užsienio politikos svyravimų.

Jeigu Laisvosios Europos ir Amer. Balso radijo laidos pavergtiems po Vengrijos įvykių, o iš dalies jau nuo 1955 vasaros pagrindinai pakeitė liniją: iš kraštutinio antikomunizmo perėjo į savotišką neutralumą “neerzinti žvėries”, tai Vatikano linija išliko pastoviai tvirta. Jos religinis pobūdis ją anksčiau apsaugojo nuo kraštutinės polemikos įkarščio, o dabar neleidžia atsisakyti principines komunizmo opozicijos.

Mums palankias galimybes užtikrina ir dar viena praktiška aplinkybe. Vatikano radijas, kaip ir visa Šv. Sosto veikla, remiasi laisvomis tikinčiųjų aukomis, todėl nepajėgia pilnai išlaikyti lietuviškosios programos. Šalia teikiamų dispozicijai techninių radijo įrengimų bei patarnavimų, ilgą laiką buvo mokamas simbolinis honoraras, leista pasinaudoti automašina. Lietuviškiesiems veiksniams ir visuomenei, pirmoj eilėj katalikiškajai, tenka rūpintis reikiamo personalo išlaikymu. Savaime suprantama, jog tuo pačiu paramos teikėjai turi daugiau galimybių daryti įtakos.

Ar tos galimybės išnaudotos be priekaištų? Atsakymas ieškotinas darbo turinyje ir organizacijoje.

IV.

Programos turi ryškius religinius rėmus. Jos pradedamos ir baigiamos įprastiniu Vatikano radijo signalu — “Christus vincit, Christus regnat, Christus imperat” melodijos garsais — su sveikinimu “Laude-tur Jesus Christus — Garbė Jėzui Kristui!”. Be to, pastaruoju metu programos pabaigoje įvesta invokacija: “švč. Jėzaus Širdie, teateinie Tavo karalystė į mūsų brangiąją Lietuvą!”

Iš teoretinio 15 min. laiko viena minutė prieš pabaigą skiriama techniškam pasiruošimui sekančiai transliacijai. Programos atidarymas bei uždarymas užima 1-2 min. Likusį laiką užpildo tikrasis valandėlės turinys. Paprastai jį sudaro dvi dalys:    žinios ir apybraiža. Kartais dar būna ir trečioji dalis, pvz. : 1959 XII 2 programoje — I. Žinios. II. Iš liet. spaudos (str. iš Darbininko). III. Apybraiža “Kunigo reikšmė lietuvių tautai”;

XII 13 — I. Žinios. II. Italo laikraštininko įspūdžiai iš Vilniaus (pagal Romos dienr. Ill Tempo), III. Apybr. apie prancūzų kat. intelektualų savaitę; 1960 I 3 — I. Žinios. II. Iš liet. spaudos (mintys iš PLB pirm. J. Matulionio str. Tėviškės Žiburiuose). III. Apybr. “Vysk. Paltaroko testamentas”.

Žinioms skiriamas laikas įvairuoja nuo 2 iki 10 min. Dažnai tai, atrodo, priklauso nuo apybraižos dydžio. Aplamai informacija liečia katalikų gyvenimą pasaulyje ir lietuvių religinę bei kultūrinę veiklą. Iš tarptautinės politikos paminimi tik žymesni įvykiai, pvz. JT debatai Vengrijos klausimu, Tarptautiniai Pabėgėlių Metai, Pavergtųjų Europos Tautų veikla ir pan.

Dar įvairesnio pobūdžio yra apybraižine dalis, kuriai vidu tiniškai skiriama didesnė laiko dalis. Apytikriais stebėjimų duomenimis, 1959 XI 28 - 1960 I 10 apybraižos pasiskirstė taip:

Tikėjimo dalykai ir tarpt, kat. gyvenimas — 10,
Bažnyčios persekiojimas ir antirel. propag. — 10, 
Laisvųjų lietuvių gyvenimas — 6,
Hierarchijos bei veiksnių pareiškimai — 5,
Lietuvos istorija — 3,
Sov. režimo kritika — 2.

Turinio sklaida rodo, kad apybraižų tikslas — stiprinti lietuvių religinę bei tautinę dvasią, palaikyti atsparumą komunizmui, atremti komunistinės propagandos puolimus. Nevengiama pabrėžti lietuvių tautos teisės į laisvę ir nepriklausomybę bei kelti aikštėn okupanto kėslus.

Kas bent kiek nusivokia šiame darbe ir žino tikrąsias sąlygas, gali tik stebėtis pasiektaisiais vaisiais. Tačiau pavergtosios Lietuvos klausytojas gali kai ko pasigesti, pvz.: pilnesnio lietuvių veiklos pavaizdavimo, jų spaudos sistemingesnės apžvalgos, pritaikintų jaunimui dalykų ir pan.

V.

Atsakomybė už tinkamą darbo organizaciją tenka mūsų vadovaujantiems veiksniams ir pačiai visuomenei. Šiuo atžvilgiu buvo ir tebėra stambių trūkumų.

Prieš gerą laiko gabalą Lietuvos Katalikų Mokslo Akademija savo nariams išsiutinėta promemorija (1957 rugsėjo 15) pabrėžė radijo programų reikšmę pavergtajam kraštui ir reikalą užtikrinti jų pastovų veikimą. Drauge buvo nurodyta, jog vienkartinių rinkliavų tam tikslui nepakanka, ir kelta mintis suorganizuoti atitinkamą fondą ar net sąjūdį, siekiant “tinkamoj aukštumoj išlaikyti Vatikano radijo (eventualiai ir kitų radijų) Lietuvai skiriamas religines - ideologines programas”. Ten pat buvo nurodyta: “patirtis labai aiškiai parode, kad čia negalima remtis nė VLIKo Radijo skyriaus, nė kitų atsitiktinių bendradarbių pagalba

Tokia padėtis buvo 1957 metais. Tačiau ir šiandien ji nedaug geresnė, nors visuomenė spaudoje dažnai užtikrinama, jog kažkuris veiksnys “išlaiko” tarp kitų ir Vatikano liet. valandėlę. Gerai informuotų ir padėtį iš arti stebinčių asmenų žiniomis, 1954-57 buvo teikiama žymesnė VLIKo parama. Vėliau ji buvo suredukuota į juokingai mažą “simbolinę” sumą. Jei mūsų turimi duomenys teisingi, ji maždaug prilygsta vieno būrelio Vasario 16 gimnazijai remti mėnesiniam įnašui... “Parama” raštais iš radijo skyriaus pažangos nepadarė. Vykdomosios Tarybos veikla šioje srityje pasirodė visiškai nepatenkinama.

Iki šiol paramos, atrodo, ieškota privačiai, neplaningai, iki maksimumo išnaudojant vietines jėgas pagal liaudies posakį: “Kas veža, tam krauna”. Tiesa, darbas tuo būdu atsiėjo “pigiai” ir “taupiai”. Dar ne laikas kalbėti, kieno nuopelnais ir pasiryžimu. Vis dėlto tai neatpalaiduoja nuo bendros pareigos visų kitų prisidėti pagal galimybes.

Esama padėtis rodo apgailėtiną nesugebėjimą organizuoti, o tai nesudaro garbės nei vadovaujantiems veiksniams, nei visuomenei.

VI.

Šiemet sukanka dvidešimt metų, kaip Vatikano radijas lietuvišku žodžiu stiprina pavergtąją tautą. Tai graži sukaktis, liudijanti nesiliaujantį šv. Sosto rūpestį Lietuva. Drauge sukaktis, kuri įpareigoja, primena mums neatliktas ar neįsisąmonintas pareigas.

Pagaliau turi būti duota eiga tai iniciatyvai, kurią dar 1957 m. iškėlė Liet. Kat. Mokslo Akademija, būtent, sukurti tvirtą ir pastovų medžiaginį pagrindą. Atlikti tą dalį, kuri tenka laisviesiems lietuviams palaikyme ryšio su pavergtuoju kraštu, yra jų tautinio subrendimo egzaminas. Rasti konkrečių būdų platesniems visuomenės sluoksniams įjungti į šio darbo rėmimą — svarbus ir neatidėliotinas laisvinimo organizacijos uždavinys. Pats laikas turėti organizaciją, priaugusią uždavinio aukštumui.

Žodžio laisve besinaudojantieji tautiečiai taipgi neturi pamiršti pareigos, kurią jiems uždeda pavergėjų tylėti verčiama tėvynė, išreikšti jos giliausius dėkingumo jausmus Šventajam Sostui.

ROMA

* Italijos balsas į Lietuvą * Medžiaga itališka ir lietuviška * Lietuvoje girdima aiškiai * Antikomunistine ir prolietuviška linija.

I.

Romos radijo lietuviškosios laidos, lygiai kaip laidos kitomis kalbomis, yra organizuojamos Italijos vyriausybės informacinės tarnybos. Jų pirmaeilis tikslas — informuoti įvairius pasaulio kraštus apie Italiją. Savaime suprantama, jog klausytojams patraukti neužtenka prabilti į juos jų gimtąja kalba. Todėl programose šalia bendrųjų dalykų randa vietos ir speciali, atskirų kraštų klausytojus dominanti, medžiaga.

Formaliai laidos pradėtos Italijos valdžios įstaigų iniciatyva. 1952 metais buvo kreiptasi į paskutinį Lietuvos įgaliotą ministerį prie Kvirinalo, Diplomatinės tarnybos užsienyje šefą St. Lozoraitį su prašymu nurodyti asmenį, galintį ruošti radijo programas lietuvių kalba. Buvo pristatytas Romoje mokslus baigęs dr. J. Gailius, o padėjėjais — Stašinskaite ir K. Lozoraitis. Dar tų pačių metų gegužės 4 d. Romos radijas prabilo lietuviškai. Pradžioje buvo transliuojama kasdien po ketvirtį valandos. Nuo 1953 lapkričio 1 laidų laikas prailgintas iki 20 min.

Šiuo metu Romos radijo lietuviškosios laidos transliuojamos kasdien 41 ir 50 metrų bangomis 22,50 — 23,10 vai. Lietuvos laiku. Gaila, kad programos nekartojamos.

Programų politinę liniją nustato ta pati minėta informacinė tarnyba, kuri taipgi išlaiko tarnautojus, jiems mokėdama kuklų atlyginimą. Sprendžiant iš ligšiolinio programų pobūdžio, nusistatymas komunizmo atžvilgiu buvo ir yra pastoviai tvirtas. Nevengiama kritiškai pasisakyti. Niekad nebuvo kokio nors klausytojų kurstymo. Galbūt kaip tik dėl to jokių žymesnių pasikeitimų politinėje linijoje po Vengrijos įvykių nepastebėta.

II.

Programos paruošiamos centrinėje įstaigoje ir išdalinamos įvairių kalbų tarnyboms išversti bei įkalbėti. Medžiagą sudaro oficialiųjų žinių agentūrų pranešimai, italų spauda, informacijos tarnybos paruošti komentarai ir pan. Žinių apie lietuviškąjį gyvenimą gaunama iš Lietuvos diplomatines tarnybos, Vliko Vykdomosios Tarybos bei kitų šaltinių, o taip pat panaudojama užsienio lietuvių spauda.

Paprastai kiekviena programa susideda iš dviejų dalių: dienos žinių ir komentaro. Žinioms skiriama vidutiniškai iki 10 min. laiko. Jose atsispindi dienos tarptautiniai įvykiai, pirmenybę teikiant Italijos ir bendrai Europos klausimams. Apybraižose komentuojami įvairūs Italijos, laisvojo pasaulio ir komunizmo požiūriai, neapsiribojant vien politine sritimi. Didelis dėmesys kreipiamas taipgi ideologiniams ir bendrai kultūriniams klausimams.

Aplamai programų turinys liudija Italijos vyriausybės palankų nusistatymą Lietuvos bylai, kuris, kaip žinoma, atitinka įvairiomis progomis žymių italų viešojo gyvenimo asmenybių padarytus draugiškumo pareiškimus.

III.

Nuo pat pradžios Romos radijo lietuviškosios laidos buvo įvairiai sovietų trukdomos. Ilgą laiką komunistinė spauda, puldama užsienio lietuviškąsias radijo programas, teminėdavo

Amerikos Balsą. Kitas sąmoningai nutylėdavo, idant netiesioginiai nepatvirtintų jų girdimumo. Pagal įvairiais keliais gaunamus pranešimus, Romos valandėlė, nors smarkiai trukdoma, buvo ir yra girdima Lietuvoje.

Verta pastebėti, jog pastaruoju metu, kai sovietai pristabdė Amerikos Balso (iš dalies ir Vatikano) radijo laidų trukdymus, ypač sustiprinti Romos (ir Madrido) trukdymai. Tai padaryta, be abejo, ne vien tik tuo sumetimu, jog galingi trukdytuvai neliktų “be darbo”. Sovietai siekia tuo įtikinti laidų organizatorius, jog “neprasminga” toliau tęsti sovietams nepatinkančias programas ir eventualiai paieškoti kokio nors “koegzistencinio” sprendimo, griežtai pakeičiant ligšiolinę liniją.

Tačiau tuo pačiu jie parodo, jog kaip tik šios programos iš tikrųjų atitinka pavergtos ir engiamos tautos nuotaikas bei interesus. Juk jeigu tos programos būtų nepopuliarios ir neklausomos, nereikėtų jų nė brangiai kaštuojančiais trukdymais slopinti. Nors, kaip minėta, pastaruoju metu smarkiai sustiprinti trukdymai, naujausi pranešimai rodo, jog klausytojai Romos radiją lietuviškai išgirsta. Įdomu pastebėti, jog dr. Bistras savo laiške tarp kitko paminėjo, jog ir Romos radijas paskelbęs netikrą žinią apie jo mirtį (žr. Draugas 1959 gruodžio 3). Sunku patikėti, jog po ilgų ištrėmimo metų tėvynėn grąžintas, bet toliau policijos priežiūroje laikomas asmuo turėtų galimybių klausytis oficialiai draudžiamų užsienio programų. Greičiau jos paminėtos sovietinių organų paliepimu, kad vėliau galėtų Romos radijo informaciją apšaukti “tendencinga”.

IV.

Lietuviškuoju požiūriu ligšiolinė linija buvo ir tebėra labai palanki. Reikia džiaugtis, kad nėra ženklų, jog ji artimoje ateityje keistųsi. Kol Italija bus Š. Atlanto pakto aktyvus narys, atrodo, būgštauti nėra ko. Dalykai, žinoma, visai kitaip pakryptų, jeigu kada nors iškiltų pvz. “liaudies fronto” ar koegzistencinė - neutralistinė kryptis. Lietuviškoji visuomenė betgi turi nuolat budėti ir savo įtaka atsverti mums nepalankias įtakas, kurių visur Vakaruose netrūksta, plečiantis “koegzistencinėms” nuotaikoms. Veiksmingiausia priemonė savajai įtakai išlaikyti bei sustiprinti — tai mūsų organizuotosios visuomenės galimai svaresnė medžiaginė ir moralinė parama. Neatrodo, jog viskas šioje srityje padaryta, kas galima ir turėtų būti padaryta. Tik detalus konkrečių priemonių svarstymas jau yra už šios apžvalgos ribų.

Laisvojo pasaulio radijo lietuviškąsias transliacijas su pagrindu laikome viena iš nedaugelio tų priemonių, kuriomis konkrečiai demonstruojamas palankumas Lietuvos žmonėms ir jų laisvės bylai. Šiuo požiūriu tenka atkreipti dėmesį į faktą, jog šiuo metu daugiausia supratimo esame sulaukę Apeninų pusiasalyje. Uždarius Amerikos Balso skyrių Europoje, iš čia siunčiama daugiausia originalios radijo programos į Lietuvą. Romos ir Vatikano radijai drauge per savaitę kalba lietuviškai keturias valandas ir vieną ketvirtį. Po to seka Amerikos Balsas iš Vašingtono su pusketvirtos valandos originalia programa per savaitę ir Ispanijos tautinis radijas su valanda ir trim ketvirčiais. (Amerikos Balso ir Ispanijos tautinio radijo apžvalgas skaitysime sekančiame Į Laisvę numeryje. Red.).

SOVIETAI

* Vilniaus radijo programos užsienio lietuviams * Kreipiamasi tačiau į pasitraukusius po II Pasaulinio karo * Propaganda jaukiame drabužyje * Lietuviškas parašas mėnulyje * Ko galima pasimokyti.

Kiekvieną vakarą 21 val. Grinvičo laiku Vilniaus radijas užbaigia savo programą privalomu ritualu — Kremliaus kurantais ir Sov. S-gos himnu. Tačiau kai kada būna išimčių. Antai, po paskutinių žinių pranešėjas švelniai prislopintu balsu, kad nepažadintų miegančių, taria: “Šios dienos T. Lietuvos programą baigėme. Netrukus Raudonoji aikštė, Kremliaus kurantai. Labos nakties, draugai!” Praeina minutė, kita — nei kurantų, nei įprastinio himno. Tik jų vietoj pasigirsta Vilniaus radijo signalo garsai ir įspėjimas: “Dėmesio! Kalba Vilnius. Dirba radijo stotys.. Kas atsitiko? Budintis redaktorius užmiršo laiku įspėti pranešėją, jog tą vakarą transliuojamas pusvalandis užsienio lietuviams.

Taip neretai nutinka. Pats faktas, kad ši programa nėra gerai žinoma prie kasdieninės rutinos pripratusiems tarnautojams rodo, jog ji ruošiama už radiofono ribų.

Kaip ten bebūtų, kiekvieną pirmadienį, o taip pat pirmą ir paskutinį mėnesio šeštadienį per Vilniaus radiją 451 metrų bangą 21—21, 30 val. Grinvičo laiku transliuojamos specialios laidos užsienio lietuviams. Po pusantros valandos jos pakartojamos 19 ir 31 m. bangomis. Kiekvieną kartą nurodama, jog “laidą organizavo Grįžimo į Tėvynę Komiteto Lietuvos iniciatyvinė grupė”. Tai tas pats komitetas, kuris tremtinių tarpe yra liūdnai pagarsėjęs buvusio jo vadovo Michailovo vardu.

Šios centralės nurodymais ir priežiūroje ruošiamos programos skiriamos bendrai “užsienio lietuviams”. Tačiau jų turinio analizė aiškiai rodo, kad jomis pirmoje eilėje kreipiamasi į tuos, kurie dėl karo aplinkybių apleido Lietuvą, neišskiriant pasitraukusiųjų 1944 metų vasarą. Kaip tik šios kategorijos asmenys dominuoja “paieškojimų” dalyje.

Stebint bendrą laidų pobūdį, krinta į akis organizatorių pastangos įvilkti propagandą į galiniai jaukesnį klausytojui rūbą, kalbant lietuviams jų gimtąja kalba juos labiausiai dominančiais klausimais. Tie klausimai ryškiai atsispindi programų turiny ir plane.

* * *

Pusvalandis redaguojamas sumaniai ir turiningai. Paprastai jį sudaro žinios, pasikalbėjimas ar reportažas, muzikinis įtarpas (iki 10 min.), komentras ir paieškojimai. Be abejonės, tokios sudėtingos programos paruošimas reikalauja gana kruopštaus planavimo ir didelio bendradarbių skaičiaus. Gal dėl to jos transliuojamos palyginti retai (6 kartus per mėnesį).

Šitų laidų niekas netrukdo, nebent atmosferinės kliūtys. Pasitaiko, jog kaikada dėl silpno girdimumo neįmanoma išgirsti ne tik originalios programos, bet ir pakartojimo (pvz. š. m. sausio 4 d.) Laida baigiama “Leiskit į tėvynę” garsais.

Žinios ir reportažas skiriamas dabartiniam Lietuvos gyvenimui pavaizduoti. Žiniose dažniausiai kalbama apie krašto pramonės augimą, Kauno HES statybą, Vilniaus universiteto darbus ir pan. Klausytojams stengiamasi įtikti tuo, jog plačiai liečiami kultūrinio gyvenimo įvykiai, net religiniai. Pvz. paskelbtas 2 kunigų pasiuntimas Romon, paminėta Kauno kunigų seminarijos veikla, kalėdinės pamaldos Vilniuje, Kaune ir Telšiuose.

Ryškesnės politinės ir režimo garbinimo tendencijos prasiveržia reportažuose. Dažnai duodami pasikalbėjimai. Liečiamos įvairios temos, kaip pvz. gyvenimas kaime, darbininkų laisvalaikis, “laiminga senatvė”, reemigrantų, mokslininkų, kultūrininkų pareiškimai. Čia daug dėmesio skiriama klausytojų ryšiams su gimtuoju kraštu (raginama pvz. nesiųsti Lietuvon vaistų, palaikyti ryšį su mokslininkais, rašyti siūlymus literatūros leidykloms ir pan.).

Specialiai asmeninių ryšių plėtimui abiejose pusėse skiriama paieškojimų dalis. Skelbiami paieškomųjų asmenų duomenys, sveikinimai (dažnai įkalbėti gyvu žodžiu) giminėms užsienyje, perduodamos jų pageidaujamos melodijos. Neseniai pvz. buvo pasveikintas 80 metų amžiaus sukakties proga dail. Ad. Varnas.

Muzikinėje dalyje supažindinama su lietuvių muzikų kūryba, jaunaisiais dainininkais, saviveiklininkų kolektyvais. Be to, tai labai pagyvina pačią programą ir daro ją klausytojui patrauklesnę. Tuo pačiu pridengiama įkyri tiesioginės propagandos mintis.

„Dantims parodyti" skiriamas komentaras arba “pastabos užsienio lietuvių gyvenimo klausimais”. Šioje dalyje daugiausia naudojamasi laisvųjų lietuvių spaudos medžiaga, atrinkta labai vienašališkai ir grynai polemikos tikslais. Iki šiol dažniausiai pasinaudota “Anglijoje leidžiamu reakciniu laikraštuku” (Europos Lietuviu) ir Tėviškės Žiburiais. Tačiau stebima ir kita spauda, nes pvz. neliko nepastebėtas Adelaidės (Australijoje) lietuvių kivirčas dėl savo parapijos, Vasario 16 gimnazijos sunkumai ir pan. Bendrai stengiamasi pabrėžti neigiamybes, diskredituoti vadovaujančius asmenis. Kartais komentaro vietą užima raudonųjų ekskursantų laiškai.

* * *

Sprendžiant iš laidas organizuojančios centralės pavadinimo, jų pagrindinis tikslas turėtų būti propaganda už grįžimą Sov. Sąjungon. Tiesa, ji galutinai neužmiršta, tačiau nevaroma taip uoliai, kaip anksčiau. Net per paieškojimus ne tiek įtaigojama grįžti, kiek mėginama sumegzti ryšius. Būdinga, jog naujametiniame "Grįžimo į Tėvynę Komiteto Lietuvos iniciatyvinės grupės” sveikinime iš viso apsieita be tokio paraginimo. Apsiribota apeliuoti į lietuvių tautinius jausmus tokiais argumentais: koks lietuvis negali didžiuotis, kur jis bebūtų, kad ir jo tėvynės Lietuvos vardas įrašytas lietuvių kalba raketoje į mėnulį... kada pasaulis ploja Sov. S-gai, ploja ir tėvynei T. Lietuvai... tavo gimtajam kraštui Lietuvai... ji mūsų motina ir mes vienos motinos vaikai...” Ir kvietė kelti tostą ne už “sūnų palaidūnų” sugrįžimą, bet už T. Lietuvą ir “tuos, kurie linki Lietuvai laimės.”

Visas laidų turinys rodo, kad jų pagrindinis tikslas — palaikyti ryšius su užsienio lietuviais ir juos veikti sovietams palankia prasme. Tuo būdu radijas tampa veiksmingas sovietinis ginklas likiminėje Rytų-Vakarų kovoje.

Ne tik galima, bet reikia iš sovietų pasimokyti sekančių dalykų: į klausytoją kalbėti ne tik jo gimtąja kalba, bet ir apie jam labiausiai rūpimus dalykus; nevengti tautinių motyvų, neperkrauti programos politika, rūpintis jos įvairumu ir patraukliu išpildymu. Jeigu nenorima palikti besimezgančius ryšius abiejose pusėse išimtinai sovietinės iniciatyvos lauku, tai Vakarai pavergtiesiems lietuviams turėtų atitinkamai parodyti laisvųjų lietuvių kultūrinę veiklą ne tik žiniomis, bet ir reportažais, pasikalbėjimais, sisteminga spaudos apžvalga, neapleidžiant nė sovietinės spaudos komentavimo.

Sputnikas išgąstingai atvėrė Vakarams akis, kad jie buvo nepakankamai įvertinę sovietinę pažangą technikos srityje. Kokio dar sputniko reikia ligi bus tinkamai įvertinti sovietiniai sugebėjimai propagandoje? Kada gi Vakarai praregės ir pasimokys?