RAŠYTOJAS VERGIJOJE

ARBA

lietuvių literatūra antrosios bolševikų okupacijos metu

ALOYZAS BARONAS

Aloyzas Baronas, rašytojas, knygų autorius, yra dienraščio Draugo vienas iš redaktorių. Šakotas kūrėjas, jisai yra parašęs romanų, novelių, kūrybos vaikams, daug humoristikos ir visuomenines ir literatūrinės kritikos. Itin rūpestingai Čikagoje ugdė jaunąjį plunksnos prieauglį. Vokiečių okupacijos metais su draugais redagavo Pogrindžio Kuntaplį, skirtą kolaborantams su naciais apdainuoti. Nuo tų pat metų ir frontininkas.

Lietuvių literatūra pavergtoje Lietuvoje per visą penkioliką metų skurdo, buvo ujama. Kas vieną dieną buvo verčiama ir liepiama garbinti, kitą dieną buvo liepiama užmiršti. Bet koks apriorinis teigimas, kad Lietuvoj kūrėjas kurdamas pagal liniją nieko negalėjo sukurti, gali būti neteisingas, nes visa, kas sukurta ir be linijos, negali būti gera, o antra mes nežinome, ką rašytojas yra sukūręs savo vidinio rašytojo balso šaukiamas. Vienas dalykas yra atiduoti duoklę, o kitas dalykas yra sukurti tai ką pats rašytojas nori pasakyti. Kaikurie rašytojų kūriniai buvo neabejotinas linijos apėjimas, kaikada patys rašytojai pasirinko tokias temas, kad nekristų perdaug į akį, kiti pradėjo apsiriboti tik vertimais. Šiandien vertinti galime tik apžvelgę visa tai, kas oficialiai yra sukurta. Yra teigiama, kad Salomėja Neris parašė partizanams eilėraščių rinkinį. Jis yra saugojamas ir kada nors bus išspausdintas. Iš kaikurių posmų, partizanų dainų ir eilėraščių matyti, kad tie antibolševikiniai eilėraščiai yra jau išsprususių poetų darbas. Štai, kad ir toks posmas, kurį dabar cituoju iš atminties:

Ir tegu New Yorkas, Londonas, Paryžius,

Te pasaulis visas prieš mumis kalbės,

Tegu patsai Kristus pasakys nuo kryžiaus,

Prieš tave lietuvis ginklo nepadės.

Šitie antibolševikiniai posmai yra parašyti dar tuo metu, kai Stalino ir Amerikos draugystė buvo didelė ir Chruščiovas dar nebuvo suniekinęs Stalino ir nebuvo pasakęs daugybės piktų sakinių prieš Ameriką. Tai buvo ankstyvosios koegzistencijos metais, kada lietuviai jautėsi Vakarų išduoti labiau negu bet kada, tūkstančiams partizanų mirštant be vilties laimėti. Taigi, tuoj pokario metais pradėta kurti literatūra buvo daugiau tik vertimų ar vieno kito leidinio pakartojimas, Staliną garbinąs eilėraštis, ar kompartijos didybę apdainuojąs. Visi šie valdiški įvairių spalių ir gegužio pirmų eilėraščiai ir buvo tikroji pirmųjų pokarinių metų literatūra su mažomis išimtimis. Bolševikai žino, kad raštas yra labai svarbus, ir jie rašytoją labiau gerbia, negu bet kuri tauta ar sistema pasaulyje. Tačiau rašytojai yra ir labiausiai nepatikimas elementas. Ir tada, kada pokario metais buvo raginami rašytojai įsijungti į agitaciją dėl kolchozų steigimo ir dėl visų arimų ir sėjikių, rašyt. J. Marcinkevičius net į Tiesos redakciją atėjęs uždai-nuodavo:

„Ar sėsi ar nesėsi, vis tiek pat badu padvėsi”. Tas pats P. Cvirka, kuris yra puolęs savo straipsniais net Pasternaką, kad tada, kada jie kovojo fronte, Pasternakas vertė Faustą, tas Cvirka paklaustas, kodėl jis prie kruvinojo Smetonos parašydavęs kasmet po knygą, o dabar nieko nerašo, viename baliuje atsakęs — „Grąžinkit man Smetonos laikus, aš vėl parašysiu”. Salomėja Neris, kaip teko visai neseniai patirti, taip pat sakėsi, kad jeigu būtų karas, niekur iš tėvynės nebėgsianti. Kaip nori tegu būna, bet to, ką ji pergyveno Sovietijoj ji nenorinti antrą kartą pergyventi. Ir manoma, kad čia buvo ne tik fizinės kančios, bet ir dvasinio teroro baimė. Antrą kartą bolševikams atėjus ir valdant Stalinui nieko reikšmingo nebuvo sukurta. Vieni rašytojai atsisėdo į kalėjimus, ar buvo ištremti į Sibirą, kaip A. Miškinis, K. Jakubėnas, H. Lukauskaitė, K. Inčiūra, K. Boruta, kiti buvo priversti nutilti, kaip K. Jankauskas. Jeigu tu nebegali sistemai būti naudingas, tu turi arba mirti arba po kiek laiko palenkti save rašyti ne taip, kaip tavo kūrybinis aš, bet kaip kompartija diktuoja. Iš tų pokarinių metų nedaug tėra tikra prasme didesnių kūrinių, kalbant apie grožinę literatūrą. Tai T. Tilvyčio Usnyne, laimėjusi Stalino premiją. Šioje poemoje Tilvytis aprašo su nemaža satyros doza, pokarinės Lietuvos gyvenimą ir, žinoma, piktai aprašo partizanus, jų kovas, neslėpdamas džiaugsmo, kad štai dabar tas partizanas galės pagulėti ant rinkos. Be šios didesnės poemos išėjo visa eilė neblogų eiliuotojų, kaip Vlado Mozūriūno, Širvio, Giedros eilėraščių rinkiniai, kuriuose jau randamas vienas kitas ir nepolitinis posmelis, ir Amerikoj perspausdintas K. Borutos Baltaragio Malūnas. Bet Baltaragio malūnas buvo parašytas ne pagal liniją. Okupantas įžiūrėjo, kad knygoj nėra pilnai išvystytas marksizmas, ir knyga buvo sulaikyta, o pats autorius įkištas į kalėjimą. Boruta apie save knygoje Lietuvių Tarybiniai Rašytojai taip sako: „Sunkūs buvo pokario metai Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Neišvengiau ir aš savo vargų ir bėdų, gal per nesusipratimą, gal per savo neapdairumą”. Iš Sibiro grąžintas J. Dovydaitis parašė keletą knygų, kuriose vaizduojamas pokario gyvenimas. Tai Po audros, Dideli įvykiai Naujamiestyje, Apysakos ir kt. Rašytojai laukė kas bus, o ir patys bolševikai nežinojo, nei kaip nei ką rašyti. Visai kitaip reikalai pakrypo, kai Chruščiovas XX-ame kompartijos suvažiavime pasmerkė Staliną. Šis laikotarpis yra daug našesnis ir daug įdomesnis. Jis nebėra toks valdiškas, tačiau sukėlė pačių rašytojų tarpe daug ginčų, džiaugsmo ir kartėlio.

SENIEJI IR NAUJIEJI

Kai Chruščiovas nustalino Staliną, staiga atsigavo ne tik tie, kurie tylėjo, bet ir tikrieji bolševikai. Net ir tie, kurie buvo pabėgę į Rusiją ypač jaunesnieji, kaip Mozūriūnas, Širvys, pradėjo laisviau rašyti ir galima jų posmuose buvo užtikti tikrosios poezijas. Atsirado dar jaunesnių, kaip Macevičius, Marcinkevičius, Baltakis, Vaičiūnaitė, Selenionis ir kiti. Atsigavo tik Nepriklausomybės metais pradėję reikštis, vos iš gimnazijos teišėjusi karta, kaip E. Ma-tuzevičius; sugrįžo iš Sibiro vyresnieji: A. Miškinis, K. Inčiūra, K. Boruta, kurio Baltaragio malūną vėl leido platinti; atsirado naujų beletristų kaip žydų kilmės Sluckis, Lukinskas, Anielius Markevičius, pradėjo atsigauti dar vyresni. Išėjo Putino Sukilėliai, Baltušio Parduotos vasaros, Vienuolio Iš mano atsiminimų. Tačiau su tuo palengvėjimu buvo įnešta daug suirutės. Pajutę kartą laisvę kiti pradėjo, bolševikinėm akim žiūrint, eiti per toli ir rašyti taip, kaip, jei ne visai Vakarų pasaulyje, tai bent kokiam satelitiniam krašte suprantama. Tačiau tarpusavio santykiuose rašytojai susipiovė. Tie, kurie rašė apie Staliną, buvo pajuokiami, ir tie, kurie kentėjo, kurie buvo atsparesni savo rašytojiškam aš, Chruščiovui truputį atleidus, pradėjo spaudoj ar asmeniškai persistengusius pulti. Į tokius puolimus ne be susijaudinimo atsakė A. Jonynas, kuris drauge su Juozu Macevičium buvo 1951 m. parašęs knygą Laiškas vadui, t. y. Stalinui. Nors visi buvo rašę apie Staliną, tačiau kaikurie persistengė ir toks 1923 m. gimęs Antanas Jonynas knygoje Tarybų Lietuvos rašytojai, kuri išėjo jau 1957 m., aiškinasi: „Mano sąmoningo kūrybinio darbo pradžia sutapo su asmenybės kulto, bekonfliktiškumo teorijos stipriausio suklestėjimo laikotarpiu. Nepatyręs, menkai tepasiruošęs poezijai literatas dažnai būdavo pratinamas siaurai ir vienapusiškai suprasti poezijos paskirtį ir uždavinius, suvokti realizmo problemas poezijoje. Kaikurie redaktoriai kartais išskėstomis rankomis priimdavo iliustratyviškus, silpnus eilėraščius, kuriuose būdavo eiliuojamos bendrosios politinės tiesos, jau seniai žinomos iš laikraščių. Man tai darė įtakos, prisipažįstu atvirai ir su neslepiamu nuoskaudos pajautimu”. Toliau A. Jonynas sako: „Yra žmonių, kurie nori mus įtikinti, kad visa, ką mes parašėme anais metais, yra bloga ir nevertinga”. Jonynas sakosi, kad jo ne visi eilėraščiai, prie Stalino režimo parašyti, yra blogi. Tai būdingas pasiaiškinimas vieno iš jaunesniųjų. Vyresnieji mažiau šokinėjo ir mažiau jiems reikėjo atsiprašyti. Pačių jauniausiųjų kūryba dar buvo nereikšminga ir nepaliko kad ir tokioj literatūroj didesnio pėdsako.

POEZIJA

Iš poetų vistiek tebėra pirmaujantis Putinas. Jis nerašo nei apie kukurūzus, nei apie melžėjas. Jei parašo apie Lietuvą, kad ir tarybinę, jo eilėraščiai pilni tėvynės meilės, gilūs. Neseniai Pergalės žurnale buvo išspausdinta jo poema Prometėjas. Tikrai gilus eilėraštis, gerai parašytas, himnas kančiai, liečiąs bendras laisvės problemas, neblogesnis negu, kad anksčiau pačiam savo stiprume laisvoj Lietuvoj parašydavo. Iš Sibiro grąžinti, dar ir 1957 m. nesiskaitę gerai apvalyti nuo buržuazinių polinkių, poetai A. Miškinis, K. Inčiūra ir nepriimti į almanachą, kartais parašo po eilėraštį, tačiau jie turi savo veidą, ir nors jie ir rašo apie ekskavatorius, tačiau už visus jau bolševizmo išaugintus jaunuosius poetus visa galva aukščiau. Rinkinių jie neišleido, Miškinis kalba apie rinktinę, tačiau ta rinktinė nebus pilna, kadangi joj negalės tilpti visa eilė gerų Miškinio poemų ir eilėraščių apie Lietuvą. Inčiūra irgi stipriau nepasireiškia. Nors ir silpnas buvęs poetas K. Zupka visai nutilo, kadangi matyt apie traktorių stotis rašyti nenori, o gal ir iš viso pavargo. Nėra ir poeto Žlabio. Iš jaunesniųjų kaip E. Matuzevičius vegetuoja. Tai neabejotino talento poetas, kurio kaikurie eilėraščiai parašyti su mažu tarybiniu atspalviu, galėtų būti priimtini ir mūsų čia jau labai išgirdusiam skoniui. Tos pačios kartos, dabartinis Lietuvos rašytojų dr-jos pirmininkas E. Mieželaitis yra tipingas grafomanas. Dar gimnazijoj būnant, atsimename, nieko gero niekas iš jo nelaukė ir į poetus iškilo komunistų dėka. Neseniai Pergalėj buvęs jo eilėraščių pluoštas Apmąstymai yra tobulas absoliučios grafomanijos, siaubingo nemokšiškumo pademonstravimas. Išėjo jo eilėraščių rinktinė Mano lakštingala, kuriame nebėra nė vieno Stalinui skirto eilėraščio, o jų buvo prirašęs galbūt šimtus, irgi rodo nepaprastą dvasios skurdumą, poezijos priemonių primityvumą, absoliutų nesupratimą, kas yra poezija, ir iš viso nemokėjimą naudotis kad ir paprasčiausiomis poetinėmis priemonėmis. Ne ko verta ir jo kelionių po Europa knyga, neoriginali. Gal šiek tiek geresnė Broliška poema, tačiau ir joj labai skurdžios poetinės priemonės. Geresni jau yra jaunesnieji kaip Justinas Marcinkevičius, kurio poema Dvidešimtas pavasaris jau yra paskaitoma, tačiau vakaruose poema yra išėjusi iš mados, nieko ir jis ten tame tebepuoselėjamame žanre gero nesurado, nors reikia pasakyti Alijošiaus feljetonus pralenkė. Toje poemoje jau nebijoma paliesti ir partizanai, ir maldos, ir komunistinio bloko smulkūs nepasisekimai. Autorius rodo sugebėjimą, bet neatrodo, kad ką nors negalėdamas išsitiesti, padarys, nors laisvės metais mes turėtume verta ko laukti poetą. V. Mozūriūnas, Mieželaičio draugas, jau daug geresnis eiliuotojas, tačiau irgi labai vidutinis. Geresnis yra Algimantas Baltakis išleidęs eil. rinkinius Velnio tiltas ir Lietučiui dulkant, kuriuose daug egoistinio pobūdžio, jaunuoliškų eilėraščių, rodančių tačiau autoriaus kūrybinį pajėgumą. Macevičius, Vaičiūnaitė ir dar eilė kitų rodo talentą, bet kūrybos nėra. Gabus buvo ir neaiškiom aplinkybėm žuvęs V. Grybas. Ir neatrodo, kad kada nors laisviau bebus, nes vėl pradedama rėkti, kad pertoli nueinama, kad reikia kovoti prieš rev vizionizmą, kad reikia laikytis įkvėpėjos kompartijos linijos. Ir šie talentai vargu ar pakels tenai mūsų literatūrą ir vargu ar išugdys naujų didelių poetų, nebent jie rašytų sau, turėtų kitą veidą, bandytų kurti tokius eilėraščius, kurie Sovietijoj netinkami. Bet tam reikia ne tik valios, bet ir žinių, gi knygų iš užsienio labai sunku nutverti. Vyresneji supančioti, jaunesnieji irgi neturi patyrimo, kaip išsiveržti. Jeigu palyginti šiandiena jų jaunimą su 1939 m. rašusiu jaunimu, galbūt eiliavimo technika jis ir prilygtų, tačiau pasiekti tokio lygio, kaip tada jau buvo pasiekę tik iš gimnazijos išėję Bradūnas, Švedas, Mačernis, Nyka ar Nagys, nėra nė vieno. Jeigu ten civilizacijoj gyvenimas eina pirmyn daugiau ar mažiau, tai poezijoj sustojo, o kadangi stovint gendama, tai galima sakyti, kad poezija eina atgal. Palyginus su mūsų čia esančiais tremty poetais Šlaitu, Kozuliu, Griciumi, Mackum ir anksčiau minėtais, stovis yra skurdus. Ir visas poezijos kapitalas didesne dalimi bus sukrautas tik tremtyje, nes čia netrūksta svarbiausio dalyko — laisvės.

PROZA

Nemanyčiau, kad proza ten yra geresniam stovyje negu poezija. Nors paprastai lietuvių literatūroj poezija lenkia prozą, bet tenai neatrodytų, kad taip yra. Kritikas V. Kubilius tvirtina, kad proza pralenkė poeziją. Atsirado neblogų prozininkų iš jaunųjų, nors didžiausią kapitalą sudėjo vistiek vyresnieji, Putinas su Sukilėliais, Baltušis su Parduotom vasarom, Vienuolis su Iš mano atsiminimų, Simonaitytė Vilium karalium. Iš jaunųjų pažymėtinas yra Myk. Sluckis. Jo novelės Vėjų pagairėj yra tikrai įdomios ir originalios, liudijančios neabejotinai stiprų talentą. Viena novelė, kur jis rašo apie susitikimą su partizanais, yra labai stipri. Prozininkai, nežiūrint, kad kompartija barasi, stiprybės daugiausia semiasi iš senovės, rašo apie prieškarinius laikus. Ir tai lengviau. Bet Sluckis rašo ir apie šiuos laikus ir gana pakenčiamai. Kitas jaunuolis, Anielius Markevičius tikrai irgi labai talentingas. Vos papūtus laisvesniam vėjui jis išspausdino novelę Padaigos mirtis. Toje novelėje jis pavaizduoja, kaip vienas komunistas miršta širdies smūgiu, kai sutinka tą asmenį, kurį jis ištrėmė į Sibirą. Žinoma, šią novelę labai gerai įvertino mūsų čia Amerikos spauda ir to užteko, kad Markevičius bent porai metų nutiltų. Dabar jis vėl rašo ir parašė puikią apysaką vaikams Šūvis miške. Dar vienas jaunas žmogus yra Vyt. Rimkevičius, irgi atlydžio metu parašęs romaną Studentai. Kadangi tas romanas liečia daug jaunuolių abejojančių komunizmu, rašoma apie pasiruošimus ir demonstracijas kapinėse, arba kaip gavo mušti tas, kuris pasiėmė pasiskaityti Aisčio poeziją ir iš viso parodo daug teisybės, jis nebuvo gerai priimtas. Ir jo į užsienį nebuvo daug išsiųsta. Daugeliui siųsti egzemplioriai grįžo atgal. Autorius irgi gavo barti, bet įrodė, kad gali rašyti. Vėl jaunas autorius, Baltrūnas, parašė romaną Tolimi keliai. Romanas dviejų tomų, tačiau dar labai žalias. Jis ten vaizduoja vokiečių okupaciją, bolševikinius metus ir daug visokių naivių situacijų, tačiau bolševikų vertintas neblogai, kad pagaliau paliesta aktuali tema. Dovydaičio romanai, Bieliauskio Darbo gatvė ir dabar Rožės žydi raudonai, kuri š. m. gavo premiją, Gudaičio romanas Broliai ir Kalvio Ignoto teisybė yra daugiau ar mažiau talentingų žmonių darbas, tačiau tempimas visko ant bolševikinio kurpalio, sužaloja literatūrinę ir gyvenimišką tikrovę, ir tie romanai palieka daugiau ar mažiau anapus literatūros. Palyginus su Nepriklausomybės metais jaunų prozininkų yra pajėgesnių negu seniau, tačiau ar išeis kas nors iš jų, parodys tik ateitis, nes linija pančioja, gi būti dviveidiškam, kurti sau ir kurti partijai yra daug sunkiau, nes proza reikalauja daugiau laiko ir darbo. Galimas daiktas, kad kaikurie, talento dėka, sukurs ir kompartijos pančiojami geresnių kūrinių, tačiau tai nėra tik spėjimas. Šiaip proza, pasakyčiau, nukentėjo mažiau negu poezija, nors vertingo jei kas ir buvo sukurta, tai tik senesniųjų. Palyginant su tremties literatūra jie visdėlto toli atsilikę. Ne vieno, bet dešimties mūsų beletristų kūriniai prašoka tėvynėj palikusių darbus, išskyrus gal vieną kitą anksčiau akcentuotus.

Jankauskas, tuoj po karo buvo išleidęs (pertaisęs dar nepriklausomoj Lietuvoj išleistą Juodojo milžino žmonės) knygą Beržėnų, stoties kūrikas. Paskui buvo dingęs, net knygoje Tarybų Lietuvos rašytojai jo nėra. Dabar tačiau išeina jo knyga Kaštonai krinta. Kaip matyti iš turinio, toje knygoje yra nemaža jau seniau atskiruose leidiniuose išspausdintų novelių. O jis novelių turėjo apsčiai dar niekur nespausdintų. Atrodo, kad jos netinka linijai. Romanai Borutos Sunkūs paminklai, Venclovos Dienos gimimas tai šlykšti publicistika, nieko bendra neturinti su literatūra. J. Sluckio ar kitų kūriniuose nėra jokio puošnesnio sakinio, tai valdišku stiliumi parašytos knygos, bet Venclovos tai jau nebe valdišku, bet neišlavinto politinio vadovo neliteratūriniai įvykių aptarimai. Minėtame romane Rožės žydi raudonai taip pat labai daug publicistikos. Recenzuodamas šią knygą Tiesoje Br. Raguotis kaltina autorių šiais žodžiais: ,,Alf. Bieliauskas atėjo į beletristiką, stambiąją prozą iš publicistikos, iš apybraižininkų gretų. Publicistiškumas ir paliko ryški srovė jo beletristikoje, konkrečiai, romane Rožės žydi raudonai Alf. Bieliauskas publicistinio temperamento beletristas. Publicistiškumas, be abejo, yra šio rašytojo kūrybinė savybė, jo jėga. Bet ši jėga pasidaro nebeveiksminga, kai vietomis veikėjų subtilių pergyvenimų analizę pakeičia stambūs publicistiniai štrichai, kai žmogaus vidaus būsena kartais ne atskleidžiama, o konstatuojama ir pan. Mums rodosi, kad ne visų veikėjų vieta romane kaip reikiant apgalvota.” Recenzentas autorių kaltina dar ir dėlto, kad jis pavaizdavo vieną partizaną, kovojusį prieš bolševikus, kilusį iš darbininko šeimos. Nors ir labai raudonas Bieliauskas, tačiau suprato, kad prieš bolševikus kovojo daugiausia ne buožės, bet darbininkai, nes nieko taip bolševikai nenuskriaudė, kaip darbininko. Komunizmas yra didžiausias darbininko išnaudotojas ir to negalėjo nepavaizduoti Bieliauskas, nors ir labai jau atsargiai. Rožės žydi raudonai romanas dar nėra romanas, tai tik romanui medžiaga, tačiau gana nebloga ir, kas svarbiausia, mokamai apvalyta nuo kasdieninės propagandos, supanašinančios kūrinius. Apie tai savo laiku sovietinis kritikas Pomerancov sakė, kad tai yra ne romanai, bet serijiniai produktai, nustojantieji bet kokio originalumo.

Paukštelio naujas romanas Jaunystė gan neblogas, nors ir tendencingas. Nėra kas nors ypatinga, bet paskaitomas. Apskritai, prozą palyginti su tremties proza beveik neįmanoma. Realizmas nėra nusikaltimas, galbūt, šiandien, kaip tremties beletristai lietuviai perdaug puošniu stilium rašo ir nėra gerai, tačiau nuogas, skurdus žodis, koks yra Lietuvos beletristų praktikuojamas ir iš anksto apspręsta idėja nieko gero ateičiai nežada. Talentų yra, ar jie išsivystys, priklausys nuo politinių vėjų ir galbūt kaikieno individualios laimės, kokios totalitariniuose režimuose reikia.

Negalima kaltinti lietuvių rašytojų, kad jie nebesugeba parašyti vertingesnių kūrinių. Nieko gero nebesukuria ir patys rusai, davę Dostojevskį, Lermontovą, Puškiną, Tolstojų ar, pagaliau bolševikų garbinamą Gorkį. Šiandien, pradedant kultūrinį bendradarbiavimą, Amerika yra labai nepatogioje padėtyje, kadangi nieko nesurandama, kas galima versti iš rusų kalbos į anglų. Nors ir komunistų keikiamas Pasternakas, Amerikoje atstovavo rusų literatūrą ir kiekvienu atveju nupelnė sovietam nemažą garbę, nors ir labai komunistam nepriimtina prasme.

(Tęsinys seks. Red.)