CHRUŠČIOVAS AMERIKOJE
Chruščiovo vizitas Amerikoje yra perdidelis įvykis, kad jo nepaminėjus. Šiuo atveju mus intrigavo ne Cam David pasitarimai, bet sovietinis Amerikos paveikslas: kokį Chruščiovas turėjo ir kokį susidarė kelionės metu. Prieš 30 metų Amerikoje besilankiusių sovietų rašytojų Iljos Ilf ir Eugenijaus Petrovo įspūdžiai aprašyti „Vienaaukštėje Amerikoje” sutampa su šiemetinio keliauninko N. Chruščiovo tezėmis. Knygos ištraukas paruošė Kazys Ambrozaitis.
KAZYS AMBROZAITIS
Kazys Ambrozaitis, 2-asis Lietuvių Fronto Bičiulių Valdybos JAV vicepirmininkas, Lietuvių Fronte dalyvauja nuo vokiečių okupacijos metų Lietuvoje. Iš profesijos medicinos daktaras, JAV įsigijęs rentgenelogo specialybę, buvo aktyvus studentų ir stud. at-kų organizatorius namuose ir Vokietijoje. Irklo Koto ir kitų jumoro įžymybių veteranas, jisai yra itin kvalifikuotas įvertinti chruščiovišką Kremliaus įžymybę.
— Mūsų kelionė pasibaigė. Per du mėnesius mes buvome 25 valstybėse, keliuose šimtuose miestų, mes kvėpavome karštu prerijų ir dykumų oru, pervažiavome Rocky Mountains, matėme indėnus, kalbėjomės su jaunais bedarbiais, su senais kapitalistais, su radikaliais intelektualais, su revoliucionieriais darbininkais, su poetais, rašytojais, inžinieriais. Mes apžiūrėjom parkus ir fabrikus, stebėjomės keliais ir tiltais. Mes keliavome 10.000 mylių.
Per tą visą kelionę mes nė vieną momentą nesustojom galvoję apie Sovietų Sąjungą.
Mes keliavome Amerikos keliais ir galvojom apie Sovietų kelius. Mes leidom naktis Amerikos viešbučiuose ir galvojom apie Sovietų viešbučius. Mes buvome Fordo fabrikuose ir matėm save Sovietų fabrikuose.
Būtina pamatyti kapitalistinį pasaulį, kad galėtum įvertinti naują socialistinį pasaulį. Būdami tolimoj distancijoj mes supratom Maxim Gorky nuotaikas, kai jis po daugelio metų gyvenimo užsieny sugrįžo į Sovietų Sąjungą ir pakartotinai tarė: — „Stebėtinus dalykus jūs darote, draugai. Didelius dalykus.”
CHRUŠČIOVAS: BŪTŲ GERI AMERIKOS ŽMONĖS, BET KAPITALIZMO SUGADINTI
— Sovietų žmonės užsieny nėra keliautojai, nėra inžinieriai ar diplomatai, pasiųsti misijai. Jie yra Sovietų Sąjungos meilužiai, atitraukti nuo savo objekto ir jį prisimena kiekvieną minutę. Tai yra išimtinas patrijotizmas, kurio negali suprasti amerikietis. Iš viso, amerikietis yra geras patrijotas. Jei jo paklaustum, jis nuoširdžiai pasakytų, kad myli savo kraštą. Tačiau tuo pačiu momentu jis nežino ir nenori žinoti vardus žmonių, kurie suplanavo kabančius San Francisco tiltus ; kas pastatė Boulder Dam ir kodėl negrai yra linčiuojami Pietuose ; arba kodėl jis turi valgyti šaldytą mėsą. Jis sakys, kad myli savo kraštą, tuo pačiu būdamas ignorantas agrikultūros klausimuose, kadangi jis nėra ūkininkas ; industrijos klausimuose, kadangi nėra fabrikantas; finansų klausimuose, kadangi ne bankininkas. Jis dirba sunkiai gale mėnesio gaudamas 130 dol., ir sau žvairuoja į Wašingtoną su savo įstatymais, į Čikagą su savo banditais, į New Yorka su savo Wall Street. Jis tik vieno prašo: palikt jį ramybėj ir netrukdyti klausytis radio ar eiti į kiną. Žinoma, kitaip yra, jei jį atleidžia iš darbo. Tada jau jis ima galvoti apie viską. Ne, jis nesupras sovietų darbininko patrijotizmo, kuris myli ne įstatymais teisėtą kraštą, kuris jam suteikia pilietybę, bet gimtąją žemę, kuri jam priklauso, fabrikus, krautuves, laukus, lėktuvus, teatrus, kuriuose jis yra pats politikas ir savininkas.
Vidutinis amerikietis interesuojasi tiktai tuo, kas tiesioginiai rišasi su jo namu, automobiliu, artimais kaimynais. Jis rodo intereso į krašto gyvenimą kartą per keturius metus, per prezidento rinkimus.
Tai kapitalizmas, kuris žudo žmonių dvasinius polinkius. Baisūs yra nusikaltimai Amerikos kapitalistų, kurie su stebėtina apgaule įpainiojo žmones į kinų, radio ir savaitinių žurnalų tinklą, sau pasilikdamas Tolstojų, Van Gogą, Einšteiną, bet kartu palikdami visai jų nepaveikti. Mokslininkai, išradėjai, statytojai Amerikoj nepopuliarūs. Jų dideli darbai lieka šešėly, o garsūs yra boksininkai, banditai, kino žvaigždės.
Kaip išgelbėti Ameriką? štai atsirado tūlas gydytojas Townsend. Mintis, kuri atėjo į to garbingo gydytojo galvą, galėjo atsirasti kiekvienam Europos mažos valstybės psichiatrinės ligoninės skyriuj, skirtam ramiam, mandagiam ir beviltiškam bepročiui. Čia jis turi didelį pasisekimą. Pagal jį, viskas čia labai paprasta: kiekvienas amerikietis, sulaukęs 60 metų, gaus 200 dolerių su sąlyga, kad juos tuoj išleis. Tada automatiškai pakils prekyba, automatiškai dings bedarbė. Viskas automatiškai. Nė vienas politikas neišdrįso pasisakyti prieš tą „genijų daktarą” rinkimų išvakarėse.
KĄ CHRUŠČIOVAS MATĖ AMERIKOJE: TURTĄ IR BAIMĘ
Valstybės Departamento žmonės aiškino, kad Chruščiovas tikrai turėjo įsitikinti amerikiečių taikingais norais, kadangi matė kiek amerikiečiai turi ir bijo prarasti kare.
— Amerika yra kolosališkai turtinga. Yra visko, kas tik guli žemėj ar ant jos auga. Ji turi žmones — geriausius darbininkus pasauly: pajėgius, malonius, stropius, patikimus, sunkiai dirbančius. Amerika žygiavo į praturtėjimą nepaprastu greičiu. Amerikietis apgaudinėjo žmones, spekuliavo, sėdėjo Stock Exchange nuo ryto iki vakaro, jis dirbo 16 valandų per dieną, jis pabudo su pinigų mintimi, su ta pačia mintimi užmigo, ir dabar jis yra milžiniškai turtingas. Jis turi vilas prie okeano, yachtas, pilis, bet tampa nepagydomas ligonis. Jis yra mirštantis, ir jokie bilijonai jo negali išgelbėti.
Amerikoniško gyvenimo skatintojas yra pinigas. Moderni Amerikos technika taip išbujojo, kad per trumpą laiką galima padaryti pinigo. Viskas, kas atneša pinigo, klesti, ir viskas, kas neneša- pinigo — degeneruoja ir nyksta. Dujos, elektra, konstrukcija, auto kompanijos — savo siekimu pinigo sukūrė aukštą gyvenimo standartą. Amerika iškėlė save į turto aukštybes, palikdama Europą toli užnugary. Bet tuo pačiu metu Amerika yra rimtai ir pavojingai ligota. Dabar kraštui gręsia pats savo reductio ad absurdum. Viską turi kas reikalinga ramiam gyvenimui kurti, tačiau priėjo prie tokio momento, kad visa tauta yra neramiam stovy. Bedarbis bijo, kad jau niekad negaus darbo; dirbantis bijo prarasti darbą; ūkininkas bijo nederliaus, nes pakils kainos ir jam pačiam kainuos daugiau pirktis duoną; taipogi jis bijo ir gero derliaus, nes kris kainos ir už niekus turės parduoti produktus. Turtuoliai bijo banditų, kad vaikų nepagrobtų; banditai bijo, kad paklius į elektros kėdę. Imigrantai bijo, kad bus deportuoti; negrai bijo linčo; politikai rinkimų; vidutinis žmogus bijosi ligos, nes daktarai atims viską, ką jis turi.
CHRUŠČIOVAS AMERIKOJE: MES JUS PASIVYSIM IR PRALENKSIM
Kas sakė, kad Chruščiovas išrado soclenktynes ?
— Sovietų Sąjungos gyvenimo pagrinduose guli komunizmo idėja. Mes turime tikrą tikslą, į kurį kraštas artėja. Stalinas pasakė, kad technika apsprendžia viską. Štai kodėl mes, sovietų žmonės, palyginus su vidutiniais amerikiečiais, esame daug ramesni ir laimingesni, negu jie žemėje Morgano ir Fordo.
Štai kodėl mums metodai neatrodo, kaip iš debesų iškritę. Priešingai, mes norime pasivyti pilną technikos Ameriką ir ją pralenkti. Amerika nežino, kas su ja atsitiks rytoj. Mes žinome, ir mes galime tiksliai pasakyti, kas atsitiks su mumis po 50 metų.
Nežiūrint į tai, mes vistiek galime daug ko pasimokyti iš Amerikos. Mes tai darome. Tačiau tai, ką mes mokomės iš Amerikos, yra epizodiška ir perdaug specializuota.
Pasivyti Ameriką! Tą uždavinį mūsų žmonėms uždėjo Stalinas. Kad tą uždavinį įvykdyti, pirmiausia mes turime pažinti Ameriką; studijuoti ne tik jos automobilius, generatorius ir radijo aparatus, bet ir Amerikos darbininkų darbo charakterį; pažinti inžinierius, biznierius, ir ypatingai biznierius, nes jei kartais mūsų stachanovietis ir pralenkia amerikiečio darbo normą, jeigu kartais mūsų inžinieriai ir nėra blogesni už amerikiečių, vistiek mūsų prekybininkai ir ekonomistai visais atvejais yra toli atsilikę nuo amerikiečių. Jeigu amerikietis ką nors pažadėjo, jam nereikia daugiau priminti, jis išlaikys duotą žodį ir padarys laiku. Tai svarbiausias dalykas, ką pirmiausia sovietų biznierius turi išmokti iš amerikiečių.
Mes rašėme apie amerikonišką demokratiją, kuri tikrenybėje neduoda žmogui laisvės, ir tiktai užmaskuoja žmogaus ekspluataciją žmogumi. Tačiau amerikoniškam gyvenime yra dalykų, kurie mus turėtų ne mažiau interesuoti, kaip naujas mašinos modelis. Tas dalykas ir yra demokratija žmonių santykiavime, nors šita demokratija irgi uždailina socialinę nelygybę ir yra grynai išviršinė forma.
Ką mes pagaliau galime pasakyti apie Ameriką, kuri staigiai baugina, glosto, prašo pasigailėjimo, ir rodo pavyzdžius vertus pasigėrėjimo; apie kraštą, kuris yra turtingas, nuskuręs, pilnas talentų ir negabių? Mes galime nuoširdžiai, su ranka ant širdies, pasakyti, kad mes nenorėtume gyventi Amerikoj. Įdomu yra šį kraštą stebėti, bet nesinori jame gyventi.
EPILOGAS
Kaimyno šuo buvo meilus, bet besimeilindamas vis įkąsdavo. Kaimynas tarė savo kaimynui:
— Tu toks geras ir meilus, bet kodėl tu kandi?
Geras šuo atsakė geram kaimynui :
— Kaimynėli, manęs tu nenušuninsi...
