LIETUVIŠKĄJĄ BENDRUOMENĘ ŽLUGDANT
Klaidos yra nuolatiniai žmogiškosios prigimties palydovai, ir jokio komplikuotesnio darbo be klaidų veik neįmanoma atlikti. Ir vargu būtų pateisinama klaidomis kam nors badyti akis, jei klaidų padariniai bumerangu grįždami paliestų tik jų autorius. Tačiau esame priversti klaidas registruoti, kai jos ilgų metų darbą, investuotus kapitalus bei viltis priveda prie totalinio žlugimo ar kai neatitaisytos klaidos tampa pastovia kliūtimi kelyje į reikšmingų uždavinių sprendimą. Porą tokių lokalinės reikšmės ribas prašokusių klaidų yra padarę ir lietuviai prie Ramiojo vandenyno.
ŠV. KAZIMIERO PARAPIJA
Los Angeles Šv. Kazimiero parapijos kūrimas ir perdidelis rėmimas,neapdraudus jos lietuviškos ateities, yra didžioji klaida ir kartu reikšminga pamoka viso pasaulio lietuvių kolonijoms.
Kaip žinia, šv. Kazimiero parapiją, įveikęs didžiules kliūtis, 1941 m. įkūrė prelatas Julius Maciejauskas. Pradžioje parapijos augimas buvo lėtas: trūko žmonių ir išteklių. 1949 m. pradėjus tremtiniams keltis iš Europos ir nemažam senesnės imigracijos lietuvių iš rytinių valstybių pasinešus Kalifornijon, Los Angeles lietuvių kolonija ėmė sparčiai augti. Kartu augo ir parapija, ne vien kaip religinis, bet kartu kaip tautinis - kultūrinis centras. Naujasis klebonas kun. J. Kučingis šią idėją sumaniai piršo, tad jos augimą rėmė ne vien tik tikintieji, bet ir šiaip platesnių pažiūrų indiferentai bei kitų religijų lietuviai. Labai atsargiu apskaičiavimu, iš lietuviškų kišenių via parapijos kasa per tą laiką nutekėjo virš 1/4 milijono dolerių. Parapija turėjo naują moderniškai įrengtą bažnyčią su elektriniais vargonais, varpais ir varpeliais klapčiukams, salę su svetaine ir šiokiom tokiom patalpom lituanistinei mokyklai, šešių butų namus klebonijai, keturių butų namus seselėms ir dar porą mažesnių namelių. Rodos turėjo nemaža, ir buvo galima kiek atsikvėpti. Bet kur tau! Tuoj skelbiamas piniginis vajus parapijos naujai mokyklai statyti. Kadangi šių darbų iniciatoriai, reikia manyti, patys pastebėjo, jog užsibrėžti planai ir jų vykdymo tempas toli prašoksta kolonijos ekonominį pajėgumą, tai imta žvalgytis naujų finansinių rezervuarų. Ir jie surasti: panaikinamas parapijos tautinis statusas ir jai priskiriama teritorija. Naujieji parapijiečiai, su mažom išimtim, visi nelietuviai. Ir taip tautinis reikalas tapo paaukotas ant finansinių spekuliacijų aukuro.
KAIP REAGAVO LIETUVIŠKOJI VISUOMENĖ?
Nežiūrint, ar tai senosios ar naujosios imigracijos, veik visos gyvosios lietuviškos ląstelės parodė sveiką reakciją - pasipriešinimą nutautę lietuviai tikintieji nuėjo su „reformų” autoriais. Keisčiausią fenomeną sudarė kaikurie vad. „tautinėms organizacijoms” vadovaują asmenys, kurie parapijos nulietuvinimą pateisino ir gynė. Ir taip ilgus metus deklamuota tezė „tautybė pirmoje vietoje, religija antroje’ tapo pakeista į „partinės ambicijos virš visko” principą.
Norint išvengti „kovos prieš religiją” argumento, šv. Kazimiero parapijos lietuviškom teisėm ginti komitetas buvo sudarytas vien iš vietos visų katalikiškų organizacijų pirmininkų. Į atskiras komisijas pakviesta kiti katalikiškų organizacijų žmonės. Derybos su parapijos klebonu ir Los Angeles arkivyskupu kardinolu McIntyre neatnešė jokių rezultatų.
UŽ LIETUVYBĘ, AR PRIEŠ?
Visame ginče galima išskirti teisinių ir moralinių argumentų susidūrimą.
Teisinė pusė: Los Angeles arkivyskupas pareiškė, kad šv. Kazimiero parapija nebuvo, nėra ir nebus tautinė. Parapijos klebonas tvirtina, kad steigiant šv. Kazimiero parapiją nebuvo sudaryta tautiniam statusui apsaugoti dokumentų. Gal būt, kad tokių dokumentų sudarymas sąmoningai ar nesąmoningai galėjo būti pamirštas, tačiau savo esme parapija iki š. m. gegužės mėnesio „reformų” buvo tautinė. Paminėkime bent trejetą faktų:
1. Iki š. m. gegužės mėnesio šiai parapijai galėjo priklausyti tik lietuviai ir lietuvių kilmės amerikiečiai.
2. Šv. Tėvas, laimindamas naująją bažnyčią šventinimo proga savo telegramoje vadina ją „new Lithuanian parocial church”.
3. Los Angeles vyskupijos oficiozas The Tidings, skelbdamas teritorinės šv. Kazimiero parapijos įkūrimą, š. m. gegužės mėn. 29 d. nr-je rašė: „Šv. Kazimiero bažnyčia... buvo įsteigta 1941 m. kaip tautinė lietuvių parapija” (mūsų pabr.). Kitoje to paties laikraščio vietoje rašė: „Šv. Kazimiero parapija buvo įkurta a. a. prel. Juliaus Maciejausko lietuviams ir lietuvių kilmės vietos gyventojams. Daugumas šv. Kazimiero parapijos narių yra pabėgėliai nuo sovietų agresijos ir persekiojimų”. Taigi nėra mažiausio abejojimo, kad parapija turėjo tautinį statusą, kuris parapijos klebono noru ir Los Angeles arkivyskupo dekretu buvo panaikintas. „Reformuotos” parapijos funkcijos lietuvių atžvilgiu, to paties The Tidings oficialiu pranešimu, suredukuotos į aptarnavimo kategoriją. O aptarnavimas, kaip privilegija, kiekvienu momentu gali būti atšauktas, ypač iškilus nesusipratimams su parapijos ribose gyvenančia nelietuviška dauguma.
Moraline pusė: kardinolas ir klebonas teigia, kad bažnyčios statomos ir parapijos kuriamos Dievo garbei ir Bažnyčios naudai, bet ne tautinių jausmų patenkinimui. Tada kyla klausimas, kodėl per eilę metų buvo apeliuojama per lietuviškas širdis į lietuviškas pinigines žodžiais: „Aukokite, čia viskas yra ir bus jūsų...” Iš kitos pusės, Amerikos katalikybės istorija yra įrodžiusi, kad teritorija nėra vienintelis pagrindas parapijoms išsilaikyti ir savo uždaviniams vykdyti. Šv. Kazimiero parapija buvo įsteigta lietuvio ir lietuviams, išaugo lietuviškų rankų, širdžių ir piniginių jungtinėmis pastangomis ir jos misija pirmoje eilėje buvo tarnauti tiems tikslams, kurie buvo skelbiami.
Šv. Kazimiero parapijos lietuviškom teisėm ginti komitetas visus savo žygius atsargiai planuoja ir palaipsniui vykdo. Byla šiuo metu iš vietos ordinariato jau perkelta į Vatikano delegaturą Vašingtone. Ryšiai užmegzti ir su pačiu Vatikanu. Komiteto darbą sunkina dvi aplinkybės: parapijos klebonas iš katalikiškų organizacijų pirmininkų sudarytam komitetui stengiasi prisegti „Bažnyčios priešų” etiketę ir suskaldyti senosios ir naujosios imigracijos vienybę, iš kitos pusės, keli kolonijos partiniai veikėjai, žodžiu ir spaudoje bando diskredituoti komitetą, siekdami, kad, prelato M. Krupavičiaus terminu sakant, „amerikietiškų Kražių” kova mūsų būtų pralaimėta. Mat, tai atitinka jų partinių ir pasaulėžiūrinių vėjų kryptį. Juozas Viekšnys
