TECHNIKINIAI MOKSLAI LAIPSNIŠKAI VEDĖ Į LIETUVOS PAŽANGIĄ ATEITĮ
LIUDIJIMAI APIE NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS PAŽANGOS EIGĄ
ADOLFAS DAMUŠIS,
Detroit, Mich.
1. KOKĮ TECHNIKINIŲ MOKSLŲ PERSONALĄ ATSIKŪRUSI LIETUVA TURĖJO, KIEK JO UŽTEKO UNIVERSITETUI IR PRAKTINIAM GYVENIMUI, KIEK BUVO PAGAMINTA SAVŲ SPECIALISTŲ?
1918 metais Lietuva paveldėjo labai negausų technikinį personalą, apytikriu skaičiavimu tarp 150-200 žmonių, bet jie buvo labai ryžtingi ir nebijojo darbo. Labai daug dėmesio ir energijos jie skyrė švietimui, kaip pačiam svarbiausiam uždaviniui. Jų pastangomis buvo sukurtas Lietuvos universiteto technikos fakultetas, kelios aukštesniosios technikos mokyklos Kaune, vėliau Vilniuje, kultūrtechnikų mokykla Kėdainiuose. Daug gamtos mokslų specialistų suėmė ir matematikos gamtos fakulteto organizavimas su fizikos, chemijos, biologijos ir geologijos skyriais. Dotnuvos žemės ūkio akademija irgi turėtų būti tam tikra dalimi įskaitoma į technikinį personalą ruošiančių mokyklų grupę.
Be abejo, šis dėmesio nukreipimas į švietimą buvo teisingas. Buvo ruošiamasi ateičiai. Praktiniam pramonės darbui nedaug laisvų jėgų beliko. Todėl pramonės intensyvus augimas pačioje Nepriklausomybės gyvenimo pradžioje buvo nudelstas. To priežastis buvo nepakankamas specialistų skaičius. Įsteigtos mokyklos buvo pilnos studentų, bet laisvojo gyvenimo pabaigoje technikinių specialybių mokyklos buvo plūste užplūstos.
Savų specialistų paruošimo laikas buvo trumpas, bet vis-dėlto per šešis šimtus diplomuotų inžinierių, apie 1.200 inžinierių iš aukšt. technikos mokyklų buvo paruošta. Prie to dar reikia priskaityti apie porą šimtų chemikų iš matematikos gamtos fakulteto bei tokį pat skaičių agronomų iš Dotnuvos žemės ūkio akademijos, kurie efektingai jungėsi į gamybą, ypatingai žemės ūkio žaliavas perdirbančioje pramonėje. Taip kad prieš laisvojo gyvenimo ..pabaigą ..pramonės plėtimo suintensyvėjimas ..buvo labai ryškiai juntamas.
2. KIEK CHEMINIAI, TECHNOLOGINIAI IR KITI TECHNIKINIAI MOKSLAI PADARĖ LIETUVOJE PAŽANGOS; KIEK JIE RADO PRITAIKYMO PRAKTIKOJE IŠPLEČIANT TECHNOLOGINĘ AR CHEMINĘ PRAMONĘ IR KURIOSE BŪTENT ŠAKOSE?
Po pirmo pasaulinio karo prisikėlusi Lietuva iš okupantų rusų gavo labai menką pramoninį palikimą. Odų pramonė Šiauliuose ir Vilniuje buvo išplėtota, nes tarnavo Rusijai. Didesnės metalo įmonės buvo paliktos Kaune ir Vilniuje, o taip pat vokiečių okupuotoje Klaipėdoje. Medžio pramonė klestėjo Klaipėdoje, tada dar ne Lietuvos teritorijoje, o tuo tarpu tos įmonės perdirbo Lietuvos miško medžiagą. Visoje Lietuvoje tada vos tebuvo 3144 įmonės ir įmonėlės iki 5 darbininkų. Iš to skaičiaus 151 įmonė su 6603 darbininkais buvo Kaune. Iš jų tiktai viena turėjo per 1000 darbininkų, dvi per 600 darbininkų, dvi per 200, dvi per 100, ir dvylika per 50 darbininkų kiekviena.
Atsikūrusi Lietuva turėjo padėti daug pastangų organizuoti būtiniausių reikmenų gamyklas. 1939 metais jau buvo 16,131 įmonė. Pirmavo maisto pramonė su 347 įmonėm, po jos sekė medžio perdirbimas su 238 įmonėm ir po to tekstilė su 84 įmonėm, bet trečioji darbininkų skaičiumi. Po to akmens ir keramikos pramonė, rūbų ir avalynės gamyklos, metalo ir mašinų pramonė, cheminės laboratorijos ir fabrikai ir tt.
Žemės gaminių pramonės augimas buvo spartus. Padengdama visą vidaus paklausą, ji taip pat sudarė 75 nuošimčius eksporto.
Mėsos pramonė eksporte buvo viena iš stambiausių ir tai tiktai todėl, kad nepriklausomos Lietuvos laikais buvo pastatyti šeši modernūs mėsos paruošimo ir konservavimo fabrikai Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Tauragėje, Klaipėdoje, ją prie Lietuvos prijungus,’ ir vėliau atgautame Vilniuje. Bendrovė “Maistas” apjungė šias visas įmones. 1939 metais mėsos gaminių eksportuota į užsienius už 71,7 milijonus litų (tai sudarė 35 nuošimčius viso eksporto) ir vidaus rinkoje parduota už 18,8 milijonus litų.
1939 metais Lietuva jau turėjo įsirengusi 185 pienines su moderniais pieno perdirbimo įrengimais ir 2105 pieno nugriebimo punktus. Metinė Pienocentro gamyba siekė 67,745,000 litų, iš kurių sviesto buvo eksportuota už 43,739,000 litų ir kiaušinių už 8,196,000 litų. Tas sudarė 23 nuošimčius viso eksporto.
Trys nauji cukraus rafinavimo fabrikai buvo pastatyti — Marijampolėje 1931, Panevėžyje 1935, Paventyje 1939. 1939 metais žemės ūkis augino 22,250 akrų cukraus runkelių. 1938 metais dar tiktai du cukraus fabrikai pagamino 28,700,000 kg. cukraus. Tas skaičius vėliau 50 nuošimčių padidėjo prisidėjus trečiajam fabrikui.
1930 metais cukraus dar buvo importuota iš užsienio už 3,17 milijoną litų, o jau 1937 metais vos už 0,14 milijoną litų.
Daug veiklumo pradėta rodyti šalutinių pramonės šakų gamyboje, konservuojant vaisius, grybus, paruošiant dribsnius ir t.t. Čia ypatingai pažymėtina b-vė “Sodyba”.
Sparčiais šuoliais augo linų pluošto gamyba ir ypatingai eksportas. 1939 metais eksportuota 20,000 tonų linų pluošto už 30,4 milijonus litų ir linų aliejaus už 4,2 milijonus litų. Toms medžiagoms rinkos paklausa buvo didelė, ir ši pramonė buvo labai intensyviai plečiama. Kaip pluošto, taip ir aliejaus kokybei atmosferinės Lietuvos sąlygos yra palankios. Ir ateityje ši pramonė galės būti plečiama.
Čia reikia iškelti Lietuvos ūkininko sugebėjimą sparčiai persijungti iš grūdų ūkio į pramoninį žemės ūkį.
Tas buvo ryšku ir kitose srityse. Kur buvo planingai veikiama, pažanga buvo daroma.
1939 metais buvo pradėtas statyti pirmasis cemento fabrikas Skirsnemunėje. Taip pat buvo ištirtos žaliavos ir paruošti planai antrajam dvigubai didesniam cemento fabrikui Akmenės-Papilės srityje, Mažeikių apskrityje, kur kalkiniai klodai praktiškai buvo neišsemiami. Šios pramonės išplėtimas importą būtų sumažinęs mažiausia 12-15 milijonų litų.
Intensyviai vystėsi smulkioji cheminė pramonė. Buvo pastatytos stambios gumos perdirbimo įmonės. Mūrinės Lietuvos planas buvo plečiamas plytinių tinklais. Pagal planą kas dvidešimt kilometrų turėjo būti stambi molio ar silikatinių plytų gamykla. Šis planas jau buvo vykdomas kasmet statant 6-8 stambias plytines. Atgavus Klaipėdą, prasidėjo daugiau stambiosios neorganinės pramonės įmonių kaip sieros rūgšties ir superfosfato fabrikai, taippat ir celiuliozės bei kiti stambūs cheminiai fabrikai.
Žuvų ūkis buvo intensyviai pramoninamas. Kelios stambios metalo perdirbimo dirbtuvės buvo įrengtos.
Pagal energijos komiteto sudarytą projektą elektros energijai perduoti tinklas buvo dalimis tiesiamas, kelios stambios elektros jėgainės buvo užprojektuotos ir viena iš jų Vilniaus srityje statoma, užtvenkiant ir vartojant Neries vandens energiją. Esamos šiluminės elektros jėgainės buvo plečiamos didinant jų pajėgumą keliskart.
Lietuvos pramoninime neabejotina pažanga buvo daroma.
Ar ji buvo pakankama? Be abejo, ne. Lietuvoje dar buvo labai daug galimybių pramonei, dar vis trūko žmonių, paruoštų tam darbui. Bet reikia sutikti su An. Simučio knygoje “The Economic Reconstruction of Lithuania” patiektu industrinės gamybos indeksu, kuris rodo, kad viso pasaulio gamybos indeksas nuo 100 1929 metais tepakilo iki 128,7 1939 metais, tuo tarpu Lietuvoje nuo 100 1929 m. jis pakilo iki 354.2 1939 metais.
Sugebėjimo ir energijos parodyta daug, bet reikia ruoštis sumaniai ir ..intensyviai daug didesniam progresui ir lietuvių tautos ekonominiam lygiui kelti.
3. AR ESANT LAISVAJAME PASAULYJE GALIMA PASTEBĖTI, KIEK ŠIOS RŪŠIES PAŽANGOS PADARYTA DABAR PAVERGTOJE LIETUVOJE?
Kiekvienas iš spaudos žinome kad pvz. daug kur statomos rajoninės elektros jėgainės, bet ypatingai daug kalbama apie Petrašiūnų jėgainę, kuriai bus naudojamas užtvenktas Nemunas. Yra pastatytas cemento fabrikas Akmenės-Papilės srityje, esu tikras, kad ir kitose pramones srityse taip jau viskas nestovi vietoje, bet juda juda pirmyn, gal būt ne tokia sparta, kaip tas vyko prieš pat pirmyn, gal būt ne tokia sparta, kaip tas vyko prieš pat laisvojo gyvenimo pabaigą. Kiekvienam darbui reikia netiktai sugebėjimo, bet dar daugiau meilės, o tas vadinamasis “vyresnysis brolis” jos neturi. Bet kiek gobšus imperialistas jis bebūtų, esu tikras, kad lietuviai inžinieriai, kurių Lietuvoje yra apsčiai, labai stengiasi padaryti viską, kas galima, kad pramonė būtų plečiama. Duok, Dieve, kad jiems sektųsi tas darbas; įsivaizduoju su kokiais sunkumais jie susiduria.
Seku profesinę spaudą, turiu apytikrį vaizdą, kokiu mastu vyksta Sovietų Sąjungos industrializacija įvairiose, ypatingai cheminės pramonės srityse. Tas progresas šio krašto dar neaplenkia, bet šio krašto takais seka, vienur labiau, kitur mažiau atsilikdamas. Tai neabejotinai turi įtakos ir Lietuvos pramonės augimui bei lietuvių specialistų pažangumui. Tikiu, kad jie turės sugebėjimo ir energijos pasinaudoti ta pažanga, kuri visiems iš spaudos yra prieinama.
4. KIEK LIETUVOJE PARUOŠTI TECHNIKINIŲ MOKSLŲ ŽMONĖS ĮĖJO Į GYVENAMOJO KRAŠTO GYVENIMĄ IR GAUNA PASIREIKŠTI SAVO DARBAIS?
Lietuviai inžinieriai daugumas dirba savo specialybėje. Bet kelias nebuvo lengvas ir nėra lengvas. Kaip ten bebūtų, jų patyrimas didėja, geri darbo metodai pasisavinami. Išmokstame intensyviai dirbti ir, suderinus tai su iš Lietuvos atsivežtu mokėjimu tiksliai dirbti, ateityje galima tikėtis vaisingų darbo rezultatų. Lietuvoje įgytu žinių lobynu dauguma tinkamai naudojasi, o čia žinioms papildyti, naujoms žinioms pasisavinti, ir iš viso progresuoti yra labai daug progų.
5. AR AMERIKOJE TECHNIKINIŲ MOKSLŲ SPECIALISTAI GALĖS LENGVAI PRIDERINTI SAVO ŽINIAS KITOKIOMS LIETUVOS GYVENIMO SĄLYGOMS IR KITOKIEMS TEN MAŠTABAMS?
Visai neabejoju, kad galės be sunkumų. Net priešingai, Lietuvoje bus daugiau galimybių ir net geresnės sąlygos aktyviau pasireikšti, kuriant įvairias pramonės šakas. Įvairiose pramonės srityse galimybių bus labai daug. Kokios sritys ypatingai vertos dėmesio?
Pirmoje eilėje, manyčiau, atominė energija, kuri bus prieinama tokiems kraštams, kaip Lietuva. Po to kiekviena pramonės šaka, kuri vartoja žemės ūkio gaminius kaip žaliavą.
O ši sritis liečia netiktai maisto gaminius, bet visą eilę stambiosios ir smulkiosios organinės pramonės šakų.
Plastikų gamyba sudarys labai stambią pramonės šaką, tam tikra dalimi bus sąlygų sintetikų gamybai.
Vaistažolių auginimas ir gyduolių gamybos laboratorijos turės atramos visur ten, kur bus paruoštų tam darbui specialistų.
Azotinių medžiagų gamybai tereikia elektros energijos ir oro, o ji tarp kitko užpildys reikalingų azotinių trąšų spragą. Prie to prisijungs smulkioji neorganinė pramonė, kaip šarmų, rūgščių, karbido gamybos.
Statybos medžiagų gamyba, tekstilės pramonė neabejotinai plėsis kaip vietinės pramonės šakos.
Taigi galimybės yra ir dar ilgai bus neišsemiamos. Mums reikia siekti, kad mažiausia 50-60 nuošimčių dirbančiųjų gyventų ateities Lietuvoje iš pramonės ir tiktai 30 nuošimčių iš žemės ūkio.
Paruoštas ir sugebantis žmogus dabar yra pats svarbiausias pramonės augimo veiksnys - faktorius. Todėl čia studijuojančius reikia raginti, kad nesitenkintų paprastu diplomu, bet siektų magistro laipsnio ir dar geriau - tie, kurie pajėgia, siektų daktaro laipsnio. Jaunimas turi veržtis kaip į pramonę, taip ir į tyrimo laboratorijas ir turi nevengti vėliau, mokslus baigęs, naudotis įvairiais specialiais kursais bei stengtis pasisavinti naujus mokslinius laimėjimus. Savo protą kaip studijuojant, taip ir vėliau reikia laikyti atvirą nesiliaujančiai pažangai.
Kaip visuomenėje, taip ir studijuojančiame jaunime reikia ugdyti šventą susipratimą, kad šalia tiksliųjų mokslų būtinai reikia idealizmo ir aukos dvasios pašvenčiant įgytas žinias aukštesniam tikslui. Turime įsitikinti, kad kėlimas savo tautos ekonominio gyvenimo lygio per tiksliuosius mokslus yra aukštas ir šventas uždavinys. Reikia ugdyti jauną žmogų sugebantį apvaldyti gamtą ir turintį idealizmo tarnauti ir savai tautai.
