MOKSLAI, IŠ KURIŲ... TAVO SŪNŪS TE STIPRYBĘ SEMIA

ZENONAS IVINSKIS, Roma,

Į KLAUSIMUS APIE ISTORIJOS MOKSLUS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE

▲

1. Tautinis susipratimas kilo drauge su dėmesiu Lietuvos istorijai, kurią tyrė ir populiarino daugiausia istorijos mėgėjai patrijotai. O kiek nepriklausoma Lietuva išaugino istorijos specialistų?

▲

Iš tiesų tautinė lietuvių sąmonė vystėsi ir stiprėjo, kai jie, vis labiau apčiuopę savos praeities didybę, ėmė ja žavėtis ir idealizuoti garsingus didžiųjų kunigaikščių laikus. Kaip retas kuris 19-jo amžiaus galo patriotas savo tautiniam susipratimui reikšti nesigriebdavo eiliuotų posmų, taip dažnas jų vis imdavosi ir Lietuvos istorijos temų. Juk ir “Aušros” romantikų pagrindinė tema buvo pristatyti senosios Lietuvos didybę. Reikėjo tad laukti, kad šitokioje dvasioje prisikėlusi Lietuva duos žymų skaičių jaunuolių užsidegėlių, kurie ims savą istoriją tirti. Taip darė lenkai magnatai ir bajoraičiai nuo antros 19-to amžiaus pusės, pradėję Lenkijos ir Lietuvos istorijos šaltinius leisti ir nuosekliai Jogailaičių valstybę tyrinėti. Tačiau Lietuvoje ilgai iš romantiško mėgėjiškumo nebuvo išeita. Kai 1922 buvo kuriamas Lietuvos un-tas, svetur nuosekliai istorijos studijas ėjusieji tebuvo pirštais skaičiuojami, ir jiems patiems gyvenimas neleido pilnai atsidėti savo sričiai. Taip jau buvo lemta, kad ir vėliau Lietuvos aukštosios mokyklos negalėjo paruošti žymesnio skaičiaus Lietuvos istorijos tyrinėtojų. Jeigu neskaityti apie dešimties universitetinių dėstytojų, Lietuva teišaugino vos keletą Lietuvos istorijos specialistų, savarankiškai tyrinėjančių ir besireiškiančių moksle. Skaičius nepaprastai mažas! Kodėl taip įvyko? Priežasčių reikia ieškoti pačiam un-te ir šalia jo.

Lietuvos ir visuotinę istoriją normaliai iki 1940 okupacijos buvo galima studijuoti dviejuose fakultetuose. Teologijos filosofijos f-to filosofijos skyriuje buvo visuotinės istorijos katedra, kur buvo galima Lietuvos istoriją pasirinkti ir pagrindine šaka. Platesniu mastu istorijos studijos buvo išvystytos humanitarinių mokslų f-te, nes ten, šalia visuotinės istorijos katedros, dar buvo Lietuvos istorijos katedra su keliais dėstytojais.

Kai valdžia padarė Vytauto D. un-to statuto reformą ir labai susiaurino teol.-fil. f-to filosofijos skyrių, pastatydama jį į “apgultos tvirtovės” padėtį, tame skyriuje sumažėjo studentų skaičius. Pasišventėlių istorijos studentų beliko pustuzinis, juo labiau, kad istorijos studijos buvo laikomos gana sunkios, ir kas pasirinkdavo pagrindine šaka Lietuvos istoriją, turėdavo, be privalomos lotynų ir kokios nors vak. Europos kalbos, išlaikyti dar egzaminus iš rusų, lenkų ir vidurinių amžių vokiečių kalbos.

(Humanitarai šios kalbos egzamino nereikalaudavo). Apskritai studentai kalbų egzaminų nemėgdavo, juo labiau juos atbaidydavo Lietuvos istorijos studijoms būtini egzaminai slavų kalbų, kurias dažnai reikėdavo mokytis nuo pat pradžios. Bet tam tikro istorijos pamėgimo, ypač visuotinosios, būta. Štai Vytauto D. un-to antrojo penkmečio (1927.2.10-1932.9.1.) apyskaitoje iš 65 baigusių humanitarinių mokslų f-tą, istorijos diplomų buvo gavę 42 akademikai, kurie, pagal fak-to reguliaminą, buvo studijavę ir Lietuvos istoriją. Per trečiąjį penkmetį (iki 1939), ne mažiau istorikų išėjo iš humanitarinio f-to. O okupacijų metais iki 1943, kad ir nenormaliomis sąlygomis vis dar buvo duodami diplomai.

Iki un-to statuto reformos kelios dešimtys istorikų baigė ir teolog. f-to fil. skyrių. Iš sąrašų formaliai yra sunku nustatyti to f-to baigusius istorikus, nes visi filosofijos skyriaus studentai gaudavo filosofijos diplomą. Kiek iš patiektų sąrašų kartu studijavusiam yra matyti, per 1927-32 m. baigė 38 istorikai, pasirinkdami pagrindine šaka visuotinę ar Lietuvos istoriją. Tad per antrąjį penkmetį iš Kauno un-to išėjo 80 istorikų.

Visus tris penkmečius (1927, 1932, 1939) suvedus draugėn ir pridėjus dar trejus ..okupacijų metus, apytikriai ..galima skaičiuoti, jog Lietuvos un-tai (Kaune ir Vilniuje) yra išleidę per 200 un-to diplomų į-gijusių istorikų.Skaičius, palyginti, ne mažas! Dalis istorikų “nutrupėjo”, nes likosi toliau valdininkauti, kaip buvo darę studentaudami. O didžioji jų dalis turėjo nueiti į gimnazijos mokytojus, kuriems provincijoje jau nebebuvo jokių sąlygų Lietuvos istorija užsiimti. (Kai 1936 vasarą švietimo ministerija suruošė istorijos mokytojams kursus, buvo surinkti per 90 klausytojų, kurių absoliuti dauguma buvo paruošti Lietuvos un-to).

Jeigu iš dviejų šimtų istorikų tiek mažai jų tegalėjo pasilikti prie mokslinio darbo, priežaščių reikia jieškoti pirmiausia pačioje Lietuvos mokslinio darbo organizacijoje. Užsiimti Lietuvos istorijos tyrinėjimo darbu sąlygų paprastai teatsirasdavo tik vienam antram, kurie patekdavo į universiteto mokomąjį personalą. Lietuvai buvo visai nežinoma “privataus mokslininko” (“Privatgelehrte’) sąvoka, nes niekas negalėjo ryžtis, pasilikęs netoli lituanistika gausingos Kauno un-to bibliotekos, privačiai užsiimti mokslinėmis studijomis. Reikėjo iš ko nors gyventi, o vien iš istorijos mokslo gyventi nebuvo galima... Šalia un-to Lietuva ilgai nebuvo sukūrusi jokių kitų valstybinių mokslo įstaigų (apie privačias ką ir bekalbėti!), kur, un-to diplomą gavę ir gabumais pasižymėję istorikai būtų galėję Lietuvos istorijos tyrime reikštis. Tokiem reikėdavo “nuskęsti” kur nors mokykloje, ar kurioje įstaigoje, su Lietuvos istorija nieko bendra neturinčioje. Man težinomas tik vienas atvejis, kur gimnazijos mokytojas, provincijoje mokytojaudamas, įsigijo dr. phil. laipsnį Kauno un-te, parašęs iš Lietuvos istorijos disertaciją (A. Kučinskas). Bet jo darbą lengvino, kai jis po ranka turėjo senosios Lietuvos istorijos studijoms svarbią marijonų biblioteką Marijampolėje. Per vėlai (1939) buvo įkurtas Lituanistikos Institutas, į kurį daugiausia suėjo pedagoginiu ir kt. darbais perkrauti un-to dėstytojai. Tokiu būdu galinčių ką nors rašyti istorikų būrelis - su keliomis išimtimis - susiredukavo į universiteto dėstytojus, kartais labai apkrautus akademiniu paskaitų ruošimo darbu.

Jau Lietuvoje atvejų ..atvejais buvo keliamas ..prieauglio klausimas.Ypač lituanistiniuose moksluose tinkamo mokslinio “atžalyno” paruošimas tapo svarbi tema, į kurią nebuvo laiku užtenkamai kreipiama dėmesio. Kai kiti kraštai į užsienį ir jo archyvus bei bibliotekas siųsdavo ir dabar tebesiunčia daug jaunų tyrinėtojų bei stipendininkų, Kauno un-to fakultetai teturėjo po vieną stipendiją ruošti kandidatams į profesūrą. O pati švietimo ministerija, vis dėl lėšų stokos ir biudžeto karpymų, labai šykščiai užsienines stipendijas tedalino. (Žymiai laimingesnė tuo atžvilgiu buvo krašto apsaugos ministerija, bet nuo to Lietuvos istorijos - net ir karo istorijos - tyrinėjimai nepagerėjo). Tad paradoksališkai skambėjo, kad pirmas lietuvis istorikas į Vatikano archyvą pastovesnėms studijoms teatvyko tik tada, kai jis buvo iš un-to (teol.-fil. f-toj dėl amžiaus ribos atleistas, švietimo ministeriui specialiai užsispyrus nebeprailginti jam dėstymo teisės (prof. dr. J. Totoraitis).

Pasisekimas išsiauginti prieauglį mokslui, žinoma, iš dalies priklauso ir nuo tų “šiltnamio” sąlygų, kuriomis jauną entuziastą kuriai nors sričiai apsupa dėstytojai ar pati įstaiga. Negali būti didelio paskato, kai dėstytojo ryšys su savo studentu su paskaitos pabaiga nutrūksta. Kai kurie dėstytojai, patys neturėdami mokslo laipsnių ir savo mokslą ėję Rusijos un-tuose, su nepasitikėjimu žiūrėdavo į iš vakarų un-tų atsivežtas disertacijas. Buvo ieškoma prikibti, nepraleisti. Toje srityje man yra pasilikę galvoje du ryškūs faktai. Vieno žymaus istoriko tezės gynimas, išreikalavus iš jo naujo darbo, buvo ilgai vilkinamas. O kitam f-to taryba atmetė dizertaciją. Šitoji svarbi Lietuvos istorijos tema vėliau prof. L. Karsavino buvo išspausdinta istorijos skyriaus žurnale “Senovėje”, ir ji susilaukė kitų istorikų pozityvaus įvertinimo, kai doktorantas parašė ir išspausdino savo naują darbą jau iš visuotinės istorijos. Taip darė ir daugelis studentų istorikų, rinkdamiesi savo pagrindine šaka visuotinę istoriją, nes jos dėstytojas L. Karsavinas buvo asmeniškai prieinamesnis ir patrauklesnis. Un-tą baigdavo nemaža istorikų, bet didelė dalis jų nebeturėjo vėliau progos Lietuvos praeitimi užsiimti. Būkime atviri ir teisingi: Laisvosios Lietuvos un-tas jau nebesugebėjo studentams įkvėpti tokios Lietuvos praeities meilės ir savo krašto istorijos pamėgimo, kokį gaudavo prieš šimtą metų iš Lelevelio ir Onacevičiaus Vilniaus un-to klausytojai po rusų jungu.

▲

2. Kiek lietuviai istorikai nusileido į Lietuvos istorijos šaltinius, kiek ir keno tie šaltiniai buvo ištirti, ar privačia iniciatyva, ar valstybės bei universitetų organizuotu būdu?

▲

Lietuvos istorijos mokslui labiausiai atstovavo universitetiniai dėstytojai, ypač vyresnioji karta. Jie davė ir “toną”. Tiesa, pats dėstymas ir rūpestingas paskaitų paruošimas atimdavo daug laiko, tačiau reikėjo laukti, kad pašauktieji istorikai duos kritiškų ir stambių tyrinėjimų, juo labiau, kad savo paskaitose jie rodė gerą šaltinių pažinimą (Ign. Jonynas, J. Yčas). Bet taip jau nutiko, kad ne istorikai jos specialistai, bet teisės ir literatūros istorijos tyrinėtojai paskelbė svarbių tyrinėjimų iš Lietuvos kultūros ir teisės istorijos (Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Augustinas Janulaitis). Buvo išleista vertingas šaltinis 16-to a. Inventoriai ir paskelbtos šaltinių ištraukos apie lietuviškus žodžius senosios Lietuvos raštinių kalboje (Kostas Jablonskis). Šitą svarbų leidinį dar 1941 spėjo išleisti Lietuvos istorijos draugija.

Lietuvoje istorikų nusistatymas buvo eiti kritiškai į pirmuosius šaltinius. Siekta atsikratyti nuo prieš I pasaulinį karą pasireiškusio mėgėjiško diletantizmo ir naivių romantinių galvojimų bei svarstymų. Vis bandant eiti ad fontes, norėta Lietuvos istoriją atpalaiduoti nuo svetimųjų įtakų, kurias buvo jos praeities sąskaiton pareiškę kaimynų tyrinėtojai. Pats un-tas turėjo savo žurnalus, abu fak-tai leido mokslinius leidinius, tačiau Lietuvos istorijos tyrimo srityje reikėjo laukti daugiau. Gerą pradžią buvo beparodąs Lituanistikos Instituto istorijos skyrius su savo stambiu žurnalu “Lietuvos Praeitis” (du sąsiuv.) ir išleistu K. Avižonio “Bajorai Lietuvos valstybiniame gyvenime Vazų laikais” (dar parašyta, kai autorius buvo tik gimnazijos mokytojas). Veržlios privačios iniciatyvos parodė savo darbais dr. Juozas Stakauskas ir dr. Jonas Matusas. Pirmasis buvo plačiu mastu užsimojęs surinkti šaltinius lietuvių spaudos draudimo laikotarpiui ir davė plačiai dokumentuotą veikalą apie lietuviųkalbos kelią į kunigų seminarijas.

▲

3. Kuo išaiškinti faktą, kad per 40 metų Lietuva liko be savo rašytos istorijos, jei neskaitysim sutelktinio darbo, redaguoto dr. A. Šapokos?

▲

Atsakymas labai trumpas! Senieji istorikai, perkrauti visokiais kitais darbais (Ig. Jonynas, pvz., 1922-1929 buvo užsienių reikalų ministerijoje departamento direktorius), Lietuvos istorijos nerašė, o jaunesnieji ilgai neišdrįso, nes nesijautė galį ką nors nauja pasakyti, juo labiau, kad reikėjo pirma “surasti lietuvius Lietuvos istorijoje” (Šapoka, “Naujoji Romuva” 1932, 482 p.). Atsimenu, 1934 m. žiemą prel. Bl. Čėsnys buvo gavęs iš vieno Aukštaičių klebono, didelio Lietuvos istorijos mėgėjo, konkretų pasiūlymą. Šis romantiškas Lietuvos praeities mylėtojas, kokių Lietuvoje tada dar labai daug buvo, sutiko finansuoti Lietuvos istorijos parašymą ir išleidimą, tam reikalui skirdamas stambią litų sumą. Pas B. Čėsnį susirinkęs “jaunųjų istorikų būrelis” (taip mes ilgai buvome vadinami, nors paskui jau ir paausiai žilo...) priėjome išvadą, jog dar per anksti rašyti Lietuvos istoriją, nes trūksta daug tyrinėjimų, yra visa eilė spragų, ypač 17-tam — 18-tam a. Ir toji sutelktinė ir švietimo ministerijos leista Lietuvos istorija tikrai būtų nepasirodžiusi. jeigu švietimo viceministeris K. Masiliūnas nebūtų buvęs paslankus pasinaudoti S. Sužiedelio paskata ir pavedęs A. Šapokai imtis sunkios naštos. Reikia pasakyti, jeigu senieji Lietuvos istorikai būtų pasiryžę, jeigu jie būtų prisivertę, kaip rodė jų rankraščių teisėmis multiplikuoti universitetiniai Lietuvos istorijos kursai, būtų galėję duoti originalią, lietuviškos minties apjungtą tautos istoriją. Bet taip jau buvo “lemta”: nors un-te, pvz., pastoviai buvo skaitomas Lenkijos istorijos kursas, tačiau “redaguojant Lietuvos un-to ord. prof. dr. Jonui Yčui”, Ant. Kasakaitis išvertė iš lenkiško Vlad. Smolenskio lenkų tautos istoriją ( 1924 išleido švietimo m-ja). Nors jubilėjiniais Vytauto Didžiojo metais plačiai buvo užsimota visomis pusėmis, tačiau išskyrus kai kuriuos vertingus straipsnius periodikoje (keli jų tilpo Istorijos draugijos žurnale “Praeityje”), vėl “Lietuvos un-to prof. Jonui Yčui redaguojant”, J. Talmantas švietimo m-jai iš vokiško išvertė J. Pfitznerio monografiją apie Vytautą. Įsidrąsinęs “jaunųjų istorikų būrelis” tada išėjo pirmą kartą su sudėtine monografija apie Vytautą (išleido Sakalas), 1935 m. su kita monografija - apie Jogailą. Pagaliau buvo išleista ir minėtoji sudėtinė Lietuvos istorija, deja, vyresnės kartos istorikų nepalankiai, arba gana kritiškai sutikta. Ypač vienas un-to istorikas smarkiai puolė autorių, kuris rašė 19-tą amžių.

▲

4. Atgimstančios Lietuvos istorijos mėgėjų dėmesys buvo nukreiptas į Lietuvos politinę istoriją ..ir jos herojiką. Kiek nepriklausomoj Lietuvoj išaugusi istorikų karta pakeitė jų istorijos nušvietimą ir parodė Lietuvos istorijoje ..naujus horizontus?

▲

Nepriklausomybės laikotarpis buvo per trumpas, kad būtų buvę galima atlikti bent gerą dalį tos rūšies uždavinių. Nespėjo nusistatyti ir išsivystyti bendra, aiški pažiūra pagrindiniais Lietuvos istorijos klausimais. Nebuvo aptarta, kokia turėtų būti Lietuvos istorijos tyrimo programa. Kadangi neatsirado vienos pranašesnės ir autoritetingos galvos, sugebančios nustatyti bent kokiam dešimtmečiui Lietuvos istorijos kelią, nebuvo matyti ir plano tyrinėjimuose. Iš periodikos straipsnių ir studijų atrodė, jog dažnai, tik atsitiktinai užkliuvus už kokio įdomaus klausimo, buvo pasiliekama tyrinėti. Taip pat buvo pasigendama ir savos istorijos filosofijos.

Iš aušrininkų paveldėta Lietuvos istorijos koncepcija akademinėse paskaitose bluko, nes vyresnieji Lietuvos istorikai (ypač Ign. Jonynas ir 1930 miręs kan. A. Alekna) kritiškai žiūrėjo į šaltinius ir kriticizmą įkvėpė savo mokiniams. Vietoje senojo ir daugelį žavinčio Lietuvos istorijos paveikslo su dievaičių olimpu, su Gedimino sapnu, su romantišku Birutės ir Kęstučio susitikimu ir tt. ir tt., reikėjo ką nors nauja duoti. Iš kitos pusės reikėjo atitaisinėti kitų klaidas ir tendencijas. Iš Lietuvos ir lietuvišku požiūriu vertinant daug kas, žinoma, turėjo kitaip atrodyti.

Net ir labai garsiais svetimais mokslininkais lietuvis istorikas negalėjo pasitikėti. Šituo keliu eidami, pvz., rimtus tyrinėjimus apie poliublininę Lietuvą davė A. Šapoka ir K. Avižonis, atpalaiduodami savo išvadas nuo subjektyvių lenkiškų patriotinių prejudicijų.

Lietuvoje buvo imta labiau domėtis kultūriniais, socialiniais bei ūkiniais ir teisiniais klausimais, paskelbiant eilę studijų ir straipsnių. Bet mūsoji istorija dar nebuvo visiškai išsilaisvinusi iš šilto romantizmo prieglobsčio. Ji dar vis švystelėdavo su pragmatika - didaktika. 19-to a. praeities mėgėjai į Lietuvos istoriją buvo ėję perdėm aktualių laiko interesų vedami. Tada buvo uoliai pabrėžiama ir renkama viskas, kas tik buvo randama apie lietuvių separatizmą, nes reikėjo atsiskirti nuo lenkų. Tad Vytautas buvo garbinamas, nes jo kovos ir siekimai (ypač pastangos karūnuotis!) sutapo su tautinėmis vėlybų palikuonių aspiracijomis. O Jogailai nieko nenorėta atleisti, ir jis buvo kaltinamas už Lietuvos įstatymą (per “uniją”) į klaidingą kelią. Neprikl. Lietuvos istorikai ėmė atsargiau žiūrėti į anuos laikus, ir Jogailai jie ėmė reikalauti vertinimo mastu, pasiimtu iš anos pačios epochos. Apskritai buvo bandoma į Lietuvos istoriją įnešti blaivaus kriticizmo.

Prisikėlusioje tautoje sava istorija vaidino didelę rolę. Dažnai į ją žvalgantis, tautos sąmonei vis buvo pristatomi reikšmingieji praeities vaizdai. Daug dėmesio buvo skiriama istoriškoms sukaktims, ir spauda, kariuomenė, mokyklos, organizacijos, ypač šauliai, populiarindavo praeitį. Tokiais atvejais ir istorikai, “nulipę” nuo savo katedrų, turėdavo imtis populiarizacijų, iš dalies grįžti prie romantikos.

▲

5. Kurie pagrindiniai Lietuvos istorijos momentai yra dabar perdažomi sovietinės okupacijos įtakoje?..O ar tokios perdažymo manijos buvo rodę ar dabar rodo vokiečių istorikai?

▲

Užimtuose kraštuose sovietai skuba naujai “perrašyti” vietinių tautų istoriją. Ir Lietuvoje, stipriai suniekinę vad. “buržuazinę” istoriografiją, komunistiniai istorikai ne tik patiekia, pagal dialektinio marksizmo reikalavimus, žinomą schemą Lietuvos istorijai aiškinti, bet jie, partijai reikalaujant, stengiasi pačią rusųtautą pristatyti, kaip vyresnį lietuvių tautos brolį, jos geradarį, auklėtoją, kuris su lietuviais bendradarbiavęs nuo pat seniausių laikų (žr. “Į Laisvę” 1957 Nr. 12, 13 p.). Nušviesti “istorine lietuvių tautos draugystę su didžiąja rusų tauta” tapo ..svarbiausias šūkis, kuris verčia Lietuvos istoriją falsifikuoti. Net 1795 padalinimas ir Lietuvos prijungimas prie Rusijos ir politiniu, ir ekonominiu, ir kultūriniu atžvilgiu yra vaizduojamas kaip “pažangus istorinis įvykis”. Tokiu būdu ir 1863 sukilimas prieš rusų jungą išvirsta į valstiečių maištą prieš dvarininkus(!).

Labiausiai perfabrikuojama naujausioji istorija. Nepriklausomos Lietuvos atstatymas tesąs buvęs, pvz., tik imperialistų anglų ir amerikiečių pagalba įvykdytas teisėtos tarybinės valdžios sužlugdymas. Ką tik išleistas (1958) “Lietuvos TSR istorijos šaltinių” III-čias tomas ir vaizduoja, kaip esą Lietuvos darbo žmonės kovoję dėl tarybų valdžios 1917-19 metais.

Vokiečiai Lietuvos istorijon yra atnešę tendencijų po I pasaulinio karo, kai atsirado Klaipėdos krašto klausimas, kai buvo imta iš pagrindų aiškintis Maž. Lietuvos gyventojų autochtoniškumo problemą. Tos tendencijos labiausiai išryškėjo nacionalsocialistinio režimo laikais, kai, pvz., ir į miestus, kurie tik Didž. Lietuvos kunigaikštijoje buvo gavę autonominę savivaldą (vad. Magdeburgo teises), buvo perdėtai žiūrima, kaip į ryškią vokiečių kultūros apraišką.

Ir po II pas. karo tam tikrų tos rūšies tendencijų pasiliko net grynai moksliniuose veikaluose (žr. G. Rhode: Die Ostgrenze Polens, 1.1955). Bet yra ir visai naujų ženklų. Federalinėje Vokietijoje yra sudaromos sąlygos patiems baltams (estams, latviams ir lietuviams) tirti savo praeitį, kalbą literatūrą, etnografiją ir kt. ir skelbti savo darbus. Tam reikalui suorganizuotas mokslinis baltų institutas yra jau išleidęs 4 tomus studijų Commentationes Balticae. Iš pačių lietuvių dabar laukiama, kad jie duotų ir Lietuvos istoriją, nes jos vokiškai nėra. O vokiečiai ne nuo šiandien labiausiai iš vakarų kaimynų domisi praeitimi tos tautos, kuri kryžiuočių ordinui prie Nemuno ryžtingai pastojo kelią ir riterių jėgą paskandino Tannenbergo kraujo upeliuose.

▲

6. Ką Lietuvos istorijai yra davę tremtyje atsidūrę lietuviai istorikai?

▲

Jeigu kas bandytų suvesti balansą hiperkritiškai, kaip kartais mūsuose yra daroma, ir jeigu imtų ieškoti daugiatomių šaltinių leidinių ar stambių tyrinėjimų, tai balansas neišeitų aktyvus. Bet, nors mūsų istorijos mokslas bei tyrinėjimai yra sunkiose tremties sąlygose, yra šis tas daroma. Juk vieniems gerą pasiruošimą turintiems istorikams reikia redaktoriauti (A. Šapoka, S. Sužiedėlis), kitiems tenka kolegijose dirbti ir un-tuose ne lietuviškas materijas dėstyti (A. Kučas, A. Vasys, K. Avižonis), treti savo gausios šeimos labui turi plieno fabrike prakaituoti (J. Jakštas) ir tt. O mokslo darbui, beto, reikia bibliotekų ir ypač šaltinių, kurių plačioje Amerikoje Lietuvos praeičiai šiek tiek tegali būti randami keliuose punktuose. Juk šiaip jau anglosaksų ir Amerikos istorikai Pabaltijo istorijai niekad nerodė ir nerodo tokio susidomėjimo, kokis, pvz., sutinkamas vidurio Europoje Tai taip pat yra reikšminga aplinkybė, ir ji neprisideda prie skatinimo.

Šiaur. Amerikos kontinente gyvenantieji mūsų istorikai įsijungė į vietos lietuvių istorijos darbą. Kai po ranka yra netolimos praeities lietuvių emigrantų šaltiniai, yra tiriama Amerikos lietuvių katalikų istorija. Atsirandant mecenatų ir leidėjų, iki šiol turime bene penkis apystorius tomelius, gražiai apipavidalintų ir stilingai parašytų vietinių istorijų, liečiančių kat. organizaciją, vieną vienuolių seserų kongregaciją, dvi parapijas, vieną kunigą veikėją. Darbas atliktas poros istorikų specialistų (S. Sužiedėlis, A. Kučas), kurie normalesnėmis sąlygomis būtų galėję išarti žymiai platesnį Lietuvos istorijos dirvoną, juo labiau, kad dabar Lietuvos istorijos studijų ar straipsnių, net silpnokai pulsuojančioje mūsų perijodikoje turėtų būti žymiai daugiau. Bet reikia džiaugtis, kad ir šaltinių neturėdami ir dažnai kitu darbu užimti, keli istorikai pastoviai bendradarbiauja Lietuvių Enciklopedijoje. O paskutinieji keli LE tomai patiekia net 9 istorikų pavardes. Jų tarpe yra gero prieauglio Lietuvos Bažnyčios istorijai (kun. R. Krasauskas), vienuolynų istorijai (dr. V. Gidžiūnas O.F.M., Step. Matulis, M.I.C.), meno istorijai ( dr. P. Rėklaitis). Talkininkauja ir Gregorijanos un-te pagalbinius istorijos mokslus dėstąs dr. P. Rabikauskas, S.J. Žinoma, to atžalyno per maža! Bet vienaskitas dar studijuoja istoriją, ir reikėtų tik linkėti, kad jie ateitų į talką Lietuvos istorijos srityje. Malonu taip pat, kad Lietuvos Bažnyčios istorijos sritin ateina jėgų su plačiu akademiniu pasiruošimu (St. Yla, J. Vaišnora, M.I.C.).

Kai palygini tuos gausius leidinius svetimomis kalbomis, kurie yra po II pas. karo pasirodę apie Pabaltijo, ypač apie Lietuvos praeitį, darosi liūdna, kad tremtyje atsidūrę lietuviai istorikai dažnai sąlygų mokslui neturi. Užtat, kai esamomis sąlygomis pasirodo kokia knyga ar studijėlė žurnale iš Lietuvos praeities, reikia ją sveikinti. Vcl. Biržiškos Senųjų lietuviškų knygų istorija, A. Šapokos Vilnius Lietuvos gyvenime yra vis akivaizdūs liudininkai pastangų nenutraukti ryšių su Lietuvos praeitimi. Atskiro įvertinimo turėtų susilaukti, nors ir labai skubotai rašyta ir dar skubočiau išleista (užtat techniškai su dideliais trūkumais) dr. V. Daugirdaitės -Sruogienės Lietuvos istorija. Pa darytą darbą galima kritikuoti, įvairių priekaištų jam padaryti, bet reikia įvertinti vienos pačios autorės pastangas tremtyje duoti beveik tūkstančio psl. istoriją, kurioje yra ir originaliai ir gražiai parašytų skyrių.

ZENONAS IVINSKIS

Biografinės žinios

Gimė 1908.5.25 Kaušėnų k. Plungės v. Gimnaziją, baigė Telšiuose 1925. Kauno universitete istoriją baigė 1929. Studijas gilino Miuncheno ir Berlyno un. 1929-30. Už disertaciją apie “Lietuvos valstiečių luomo išsivystymą” daktaro laipsnis Berlyne 1932.

Dėstytojas Kauno ir paskiau Vilniaus un. nuo 1934. Kaune filosofijos fak. dekanas ir fakulteto organizatorius 1941-42. Kitose mokslo įstaigose - katalikų mokslo akademijos narys nuo 1933, lituanistikos instituto narys nuo 1929, mokslo akademijos narys nuo 1941, Baltų instituto Bonnoje narys ir vienas iš organizatorių 1953. Tarptautinėse istorikų konferencijose dalyvavo su pranešimais Rygoje, Ziuriche, Romoje. Pastarojoj demaskavo Sovietų politinius siekimus, pridengtus mokslu.

Visuomeniniame veikime - ateitininkuose nuo 1924, dabar vyriausios tarybos narys, “XX amžiaus” dienraščio kolektyvo narys ir formalus viceredaktorius iki bolševikam dienraštį uždarant 1940; “Į Laisvę” dienraščio 1941 birželio 24 pats pirmasis redaktorius ir laikinosios vyriausybės nuolatinis ryšininkas su vokiečių karinėmis įstaigomis; Vokietijoje Berlyne “Savišalpos’ draugijos pirmininkas 1944-45, L. raudonojo kryžiaus vald. narys 1945-47, Lietuvių Fronto paskutinis atstovai Vlike 1952.

Atskirą skyrių turėtų sudaryti ne istorikų darbai iš Lietuvos istorijos bei jos kultūros istorijos srities. Po didelių katastrofų ar kokių staigių gyvenimo lūžių paprastai tautoje žymieji žmonės daro įvairių apžvalgų, rašo atsiminimų. Myk. Biržiškos dviejų tomų Lietuvių tautos kelias buvo gera pradžia. Prasidėjo memuarų serija. Atsiminimai aukštų pareigūnų (St. Raštikis), ar žymių veikėjų (St. Kairys) bus naujausiai Lietuvos istorijai svarbus šaltinis ten, kur dokumentai tyli, arba jų visai nėra. Jeigu vieniems atrodo, kad memuarų rašymas, kurių dar daugiau pasirodys (plk. Žukas, K. Bielinis, V. Požėla ir kt.), yra tik ženklas, kad jau “begyvenama tik praeitimi” ir nieko nauja nebekuriama, tai istorikas ..į juos žiūri, kaip į šaltinį, dažnai padedantį išnarplioti neaiškius klausimus arba bent parodantį žymaus autoriaus (memuarų) požiūrį.

*

Objektyvus ..ir ..nevaržomas Lietuvos istorijos ir jos tyrinėjimo darbas šiandien ..bėra į-manomas tik laisvose demokratinio gyvenimo sąlygose, tačiau tremtyje.Vadinasi, nepavergtas lietuvis turi rašyti apie savo tautos praeitį, nebeturėdamas po kojomis nė pėdos gimtos žemės. Šita tragiška aplinkybė negali nedaryti įtakos patiems tyrinėjimams, nes tremtyje Lietuvos istorikas savo darbuose ir metodiškai turi taikytis prie naujos situacijos. Pirmiausia jis turi tenkintis tik tuo, kas laisvame pasaulyje jam prieinama, kol kelias į tėvynėje likusius archyvus, muzėjus, bibliotekas ir rinkinius yra uždaras.

Argi galima tačiau nuleisti rankas ir nustoti rašyti ir tyrinėti, vis laukiant pasyviai, kol pačioje tėvynėje išauš normalaus mokslinio darbo sąlygos? Žinoma, jokiu būdu negalima delsti. Pagaliau, kas dabar galėtų pasakyti, ar daug kas negandų metais nebus sutų taip reikalinga mūsų praeities nesupolitintiems ir nesu-partintiems tyrinėjimams.

Akivaizdoje tokios padėties su žymiai didesniu rūpestingumu ir pakelta energija reikia surinkti iš daugelio prieinamų archyvų ir bibliotekų taip labai išblaškytą Lietuvos istorijos medžiagą. Yra svarbu, kad tremties istorikai, kiek tai yra įmanoma, paruoštų Lietuvai “kraitį”. Kai ateis toji reikšminga diena, kada prasidės šiandien taip skaudžiai žalojamos Lietuvos istorijos paveikslo nuvalymas nuo jos praeičiai svetimų aplipdymų ir priedų, tremties istorikų rašytasis įnašas ir jų surinktoji medžiaga turėtų rasti sau prideramą vietą.