BERNARDO BRAZDŽIONIO SUKAKTIES PARAŠTĖJE

Vidmantas Valiušaitis

Nuotr. V. Maželio

Vasario mėnesį išeivijoje ir Lietuvoje minėtas poeto Bernardo Brazdžionio 90-metis. Los Angeles, Kalifornijoje, šv. Kazimiero bažnyčioje, o vėliau - jaukiame pobūvyje, dalyvaujant išeivijos ir Lietuvos kultūrinės visuomenės atstovams, iškilusis rašytojas buvo iškilmingai pagerbtas. Iškilmėse dalyvavo ir Lietuvos Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas, nuvežęs Kalifornijon ir neseniai Rašytojų sąjungos leidyklos dailiai išleistą naujausią B. Brazdžionio poezijos rinkinį „Šiapus ir anapus mūsų laiko".

Rašytojo sukaktis buvo minima ir Lietuvoje, ypač Pasvalio krašte, iš kur B. Brazdžionis yra kilęs. Kaip sakė Pasvalio rajono švietimo ir kultūros skyriaus vedėjas R. Paškevičius, B. Brazdžionio 90-mečio minėjimus rengė visos Pasvalio rajono mokyklos, kiti kultūros židiniai. Pasirodė proginių straipsnių spaudoje.

Gražiai išleisti poeto knygą, nuvykti pas jį į svečius, pagerbti sukakties proga ar paskaityti eilių mokyklos minėjime - reikšmingi ir svarūs pagarbos bei pripažinimo paliudijimo ženklai. Visa tai gerai, gražu, reikalinga. Reikalinga gal ne tiek poetui Bernardui Brazdžioniui, kiek Lietuvai - jos kultūros integralumui, dvasiniam atsparumui, istorinės atminties išsaugojimui. Tačiau šiems pastariesiems mūsų poreikiams laiduoti negana vien tik minėti kad ir labai iškilaus XX amžiaus lietuvių poeto sukaktį. Daug svarbiau - lietuvių kultūron integruoti Bernardo Brazdžionio kūrybinę veiklą. Taip pat ir kitą išeivijoje sukurtą lietuvių kultūrą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad štai atėjo tas ilgai lauktas laikas, kai okupacijų išdraskyta ir padalyta tautos kultūra pagaliau natūraliai grįžta namo - laisvoje ir nepriklausomoje tėvynės žemėje nevaržomai susitinka žmonės, mintys ir darbai. Tiesa, kad prievartos nebėra, niekas nepersekiojamas ir negaudomas už įsitikinimus, kiekvienas yra laisvas rinktis ir reikšti savo politines bei pasaulėžiūrines simpatijas. Vis dėlto, Lietuvos lietuviams, krašto šeimininkų teisėmis, priklauso iniciatyva. O nuo to, kurlink krypsta ta iniciatyva, priklausys ne tik mūsų kultūros integralumas, lietuviškoji savivoka, bet ir platesnė dabarties Lietuvos valstybės gyvenimo srovė.

Taip, iš tiesų, daugelis iškilių lietuvių išeivijos asmenybių pelenų pavidalu sugrįžta į Lietuvos žemę amžino poilsio, jaunosioms kartoms dažnai nei pažinus tų žmonių darbus, nei suvokus jų reikšmę Lietuvos visuomenės ar valstybės gyvenimui. Taip, tiesa, kad daugelis reikšmingiausių išeivijoje sukurtų veikalų pakartotinai išleidžiami Lietuvoje. Tačiau čia apie juos mažai rašoma ar kalbama, jų tarytum ir nėra kultūrinėje apyvartoje. Mažai kas šiais laikais juos ir bepaskaito. Išeivijos kultūra Lietuvoje tampa ne gyva, organiška lietuvių kultūros dalimi, bet siauros specializacijos archyvarų studijų objektu.

Diasporos lietuviai šiandien gali laisvai keliauti Lietuvon, pirktis čia nekilnojamą turtą, tačiau į Lietuvos visuomenės gyvenimą jie įsileidžiami nenoromis. Tai patvirtina daugelis Lietuvos politinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo faktų - pradedant pilietybės reikalais, išeivijos veiklumo ribojimu valstybinio darbo baruose ir baigiant tiesioginiu mulkinimu, siekiantiems atstatyti nusavintą turtą. Nors Lietuvoje daug kalbama apie tą pačią tautą „šiapus ir anapus", tačiau gyvenimo tikrovė liudija ką kita.

Bernardas Brazdžionis šia prasme yra tam tikras išeivijos bendrąja prasme sugrįžimo tėvynėn simbolis. Jo patirtis savotiškai iliustruoja išeivijos bendravimo su tėvyne nuotykius, prisodrintus farso elementų -nuo iškilmingo įžengimo ir sugrįžimo išsvajotojon žemėn triumfo apraiškų iki atviro nuobodulio demonstravimo užsibuvusiam svečiui.

B. Brazdžionis yra vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų, turinčių ne vien literatūrinės reikšmės: jis tapo istorine figūra, simbolizuojančia lietuvių kultūros atsparumą ir pasipriešinimo dvasią negandų metais. Kai 1989 m. pavasarį Lietuvai laisvėjant, B. Brazdžionis po 45 metų pertraukos apsilankė tėvynėje, jam buvo surengtas triumfališkas priėmimas, neturįs ir, matyt, niekad nebeturėsiantis lygių lietuvių literatūros istorijoje. Jo „Poezijos pilnatis" tada buvo išleista 100,000 egz. tiražu ir jau tapusi beveik bibliografine retenybe. Jam buvo suteikti Kauno ir Pasvalio miestų garbės piliečio vardai.

Bet štai kvapą gniaužianti realybė - per septynerius atkurtos nepriklausomybės metus, Bernardo Brazdžionio poezija, kaip taikliai pastebėjo poetas Jonas Juškaitis, Lietuvoje nesusilaukė beveik nė vieno supratingesnio ir įžvalgesnio aptarimo. Nejau Lietuvos literatūrologai šiltesniam ir gilesniam susitikimui su Brazdžionio poezija pasirodė bejėgiai? Minint poeto 90-metį, spaudoje pasitenkinta proginiais reportažais, žinomų bendrybių kartojimu, prieškariniais metais rašytų straipsnių perspausdinimu. Poeto prašymo atgauti tėvo žemę ignoravimas Pasvalio savivaldybėje irgi liudija, kad Lietuvoje eksponuojama fasadinė pagarba, gerokai tolima nuo tikro susidomėjimo nelygstama vertybe -žmogaus asmeniu ir jo kūrybiniu pajėgumu.

Išeivijos reikšmė dabarties Lietuvai kur kas didesnė nei vien turistinės smalsos pasotinimo ar archyvinių senienų pasipildymo šaltinis. Lietuvos drama ir yra ta, kad ji šito vis dar nesupranta. Čia, matyt, ir derėtų ieškoti priežasčių, kodėl išeivija, taip entuziastingai sutikusi Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą ir labdaringai talkinusi siekiant valstybingumo pripažinimo bei įtvirtinimo, šiandien žvelgia į mus kiek prigesusiom akim ir be ankstesnio pasitikėjimo.

Bernardas Brazdžionis ir visi Brazdžionio kūrybos vakaro atlikėjai ĮLF studijų savaitėje Jurbarke VI.29 d. (Nuotr. J. Baužio)