DEMOKRATIZACIJOS KELIU

REDAKCIJOS SKILTIS

Dar vyresniajai ir vidurinei kartai atmenamoje praeityje lietuvių tauta sudėjo milžiniškas gyvybės aukas, besiekdama laisvės ir valstybinės nepriklausomybės. Sąmoningam lietuviui niekad nepritrūko drąsos aktyviai ar pasyviai kovoti už tiesą ir laisvę. Buvo tada momentų, kada pati kova atrodė beviltiška, kada rodėsi, jog vergija jau baigia sugriauti moralę ir iš daugelio partijon nuėjusių žmonių padaryti lėlių teatro artistus, be valios pastumdėlius. Bet rezistencija prieš vergiją vis tiek laimėjo. Lietuvos žemė, maitinama kraujo ir kančios auka, atnešė derlių. Prieš devynerius metus pradėjo ryškėti laisvės aušra. Persitvarkymo Sąjūdžio atsiradimas liks svarbiu momentu naujojoje Lietuvos istorijoje. Nors Sąjūdžio organizacinis gyvenimas ir buvo trumpas, tačiau jis buvo tas, kuris pirmasis sudrebino Blogio imperiją. 1991 metų kovo 11-tąją taip pat reiktų laikyti ir organizuotos demokratijos pradžia Lietuvoje.

Nors pradžioje buvo ir netobulumų, vis dėlto demokratizacija Lietuvoje vystėsi sistemingiau ir tvarkingiau, nei kitose buvusiose sovietinėse respublikose. Juk su kiekvienais rinkimais buvo parodyta daugiau susiorientavimo ir subrendimo laisvam valstybiniam gyvenimui. Pradėjo sugrįžti ir tautinis jausmas. Nors buvusieji komunistinio valdymo aktyvistai po poros metų ir sugrįžo į valdžią, bet jų valdymo laikas davė progą lietuviui labiau suprasti demokratizaciją ir padėjo apsispręsti sekančiuose rinkimuose 1996 metais. Demokratijos veikla dažnai būna skausminga, bet ir pamokanti.

Tad paskutinieji Seimo rinkimai jau parodė tikrąjį tautos veidą. Rinkimų rezultatai parodė, kad anksčiau suklaidinta visuomenė pasikeitė demokratiniu būdu, be kraujo aukos. Bendra tautos nuotaika pakilo, pradeda atsirasti noras bendrai siekti geresnio ir saugesnio gyvenimo. Į išrinktuosius Seimo narius sudedamos viltys, kad jie valstybę sąžiningiau tvarkys, kad demokratizacija tobulės. Tikimasi, kad vyks reikalingi įstatymų pataisymai, auklėjimo sistemų reformos, kad visi gaus teisingą užmokestį už darbą.

Pasibaigė paskutinioji „valdančiosios partijos okupacija”. Kokios dabar geresnės viltys? Demokratizacija pavyzdingai vyksta: naujai į Seimą išrinktieji ir toliau dirba kartu su anksčiau išrinktu Respublikos prezidentu, kuris dar neseniai aktyviai reprezentavo sovietinę okupaciją, būdamas kompartijos vadovu. Yra vilties, kad iki sekančių rinkimų turėsime geresnę politinę sistemą, nes Lietuvos politinės partijos bus labiau subrendusios ir išryškinusios savo programas. Visuomeninės organizacijos, atskirai dalyvavusios rinkimuose, pamažu glausis prie pagrindinių partijų. Ateis laikas, kad partijos, norėdamos laimėti, remsis rinkimuose savo tobulai paruoštomis programomis, o ne tik pataikavimu visuomenės nuotaikoms. Išrinktieji dabar bus labiau visuomenės stebimi: jie aiškiai turės įrodyti, kad į valdžią ar Seimą atėjo ne savo gyvenimui aprūpinti, bet rūpintis piliečių gerove. Tad nenustebkime, jei visuomenė pastebės ir daugiau klaidų ministerijose ar Seime, jei jos ne iš blogos valios, būkime atlaidūs: neturime dar patyrusių ministrų, visiems to meno reikia dar išmokti. Vergijoje pilietis neturėjo teisės kritikuoti, tad daugelis klaidų buvo nuslėpta.

Demokratizacija iškėlė ir daugiau teigiamų momentų. Nomenklatūrinės ,,partijos” buvo balsuotojų atpažintos ir negavo nei minimumo balsų. Panašiai įvyko ir su radikaliomis grupuotėmis. Balsuotojai nesižavėjo ir tais kandidatais, kurie mėgino pirkti balsus, arba kurie buvo pagarsėję savo nemoraliais darbais. Tad džiaukimės kartu su visa tauta, tikėdami, kad jos entuziazmas ir darbas atneš laimę ir gerovę laisvoje ir saugioje valstybėje.

K.A.