PRIVALOME DIRBTI IR TOLIAU

KAZYS AMBROZAITIS

Dr. Kazys Ambrazaitis Nuotr. J. Urbono

1. Kur buvome ir kur einame?

Mūsų svarstybos ir 50 metų veiklos apmąstymas sutampa kaip tik su II pasaulinio karo laimėtojų ir veteranų suvažiavimais atšvęsti 50 metų pergalės sukaktį. Prisipažinkime, kad ir mes esame veteranai, atlikę savo pareigą tėvynei. Okupacijų metais turėjome ką veikti. Užsieny taip pat nesnaudėme, dalyvavome lietuviškame gyvenime, neišskiriant nei vienos srities. Įsijungėme į bendrą srovę, stiprindami bei ugdydami išeivijos tautinę ir rezistencinę sąmonę. Ėmėmės iniciatyvos palaikyti išeivijos dinamišką mintį, skatinome kūrybinį individualizmą. Savo ankstesniuose suvažiavimuose žvelgėme ir toliau, pasisakydami juose už bendrųjų žmonijos idealų kaip tautų solidarumo, laisvės, lygybės ir taikos siekimą.

Baisusis II pasaulinis karas pasibaigė, bet pasaulinės taikos konferencijos dar ir nebuvo. Nors nepriklausomybę atgavome, tačiau sovietinės priespaudos antspaudas Lietuvoje dar neišblėso — tiek valstybiniame, tiek ir privačiame žmonių gyvenime. Garsiai kalbama apie taiką, bet senais ir pridengtais būdais tebekurstoma nesantaika. Lietuvis, ištrūkęs iš Maskvos vergijos, vis dar bėga atbulas ir baiminasi, ar Maskva jo nesiveja. Dar ir šiandien, po penkerių nepriklausomo gyvenimo metų, valdančioji Lietuvos klasė, užsilikusi nuo okupacijos laikų, yra matomai ryški ir visuomenę padalinusi į valdžios žmones ir paprastus, neprivilegijuotus piliečius.

Nors mūsų sąjūdis gimė priespaudoje, tačiau mes tiek okupacijų metais, tiek ir vėliau begyvendami užsienyje, žvelgėme į ateitį, studijavome valstybinio gyvenimo idėjas ir skelbėme, kad mūsų išsvajota Lietuva gyvuos, jei ji bus atstatyta ant pilnutinės demokratijos pagrindų. Nauji gyvenimo reikalavimai ir pokarinė realybė dabar mus verčia tos pilnutinės demokratijos dėsnius pritaikyti šių dienų Lietuvai.

1941 metų tautos sukilimo dvasioje formaliai gimė mūsų organizacija ir sąjūdis. Ta pati sukilimo dvasia vedė ir prie aktyvaus partizaninio karo, ir prie pasyvaus pasipriešinimo. Ilgametėje nelygioje kovoje didelis mūsų bendraminčių skaičius žuvo. Tik maža dalis patekome į Vakarus. Šiandien, žvelgdami į Lietuvą, su šia realybe turime skaitytis. Ar nestebėtina, kad svetimuose kraštuose užsimojome dirbti būsimai Lietuvai, tapome lietuvių išeivijos visuomenės aktyvistais, nors už tai kartais tos pačios visuomenės ir nebuvome glostomi. Nežinau kitos organizacijos, kuri net į savo statutą būtų įsirašiusi pozityvų Lietuvių Bendruomenės rėmimą. Tai rodo, koks platus buvo mūsų žvilgsnis į tautos reikalus. Reikia pripažinti, kad ir dabar, penkerius metus iš arčiau stebėdami atsikūrusios Lietuvos gyvenimą, tebesame nemažiau susirūpinę Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos reikalais.

2. Veiklą sustabdome ar tęsiame?

Manau, kad ją privalome tęsti. Pagal rašytoją ir bičiulį Aloyzą Baroną, mes „mirti visuomet suspėsime". Šiuo momentu tad svarstytina, kaip tą pratęstą mūsų veiklą pateisinsime. Iš kovos lauko už Lietuvą, už lietuvybę ir jos kultūrą jokiu būdu neturime pasitraukti. Jeigu ir ne su arkliu pirmyn važiuotume, tai bent sulėtintu žingsniu, manau, vistiek dar eisime. Neseniai Dainavoje buvo priimtas pataisytas ir šioms dienoms pritaikytas organizacijos statutas, pagal kurį tikrai dar keletą metų galime gyventi.

Lietuvių fronto bičiulių veikla visuomet buvo sintezė dviejų kelių: politinio ir kultūrinio. Tuos kelius laikas nuo laiko paryškindavome pagal reikalą. Turiu priminti, kad kultūrinis kelias kovoje už laisvę, bent išeivijoje mums gyvenant, buvo itin svarbus. Tai pabrėždavo ir tokie mūsų pirmtakai kaip Brazaitis, Ivinskis, Maceina ir Girnius. O Vardys visai dar neseniai skelbė, kad Lietuvai labiausiai reikia politinės kultūros. Jų paruošti veikalai kaip „Tauta ir tautinė ištikimybė" arba kitos filosofinės bei literatūrinės studijos, o taip pat visų mūsų pastangos nuolat kelti partizanų kovos reikšmę, — visa tai pagelbėjo išeivių veikloje ir kovoje už Lietuvos laisvę. Kartu tai buvo ir atspara prieš negatyvias mūsų kairiųjų liberalų ir marksistų teorijas.

Buvau ir esu įsitikinęs, kad mūsų grįžimas į nepriklausomą Lietuvą su noru ir mintimi perkelti išeivijoje mūsų sukauptą kultūrinį kraitį buvo svarbus žingsnis. Tad mes pirmiausiai ir išskubėjome ten su knyga. Tiesa, lietuvis, šiuo momentu prispaustas ekonominių sunkumų, knygą kartais turi padėti į šalį ir pasišvęsti duonos ieškojimui, bet tai tik laikinai. Matome, kad po 50 okupacijos metų Lietuva yra visai kita. Kol naujojo lietuvio pilniau nesuprasime, jo nepažinsime, ir kol jis mus supras, tol Lietuvių fronto bičiulių kultūrinis sektorius privalo toliau veikti ir budėti.

Aišku, kad kultūrą kuria atskiri individai. Tačiau individas pliuralistinėje visuomenėje yra bejėgis; jam reikia pagalbos atidaryti duris į visuomenę, o tai galima padaryti tik organizuotai, tik jungtinėmis jėgomis. Šiuo metu tik per kultūrinį sektorių galime išugdyti naujus politikus, kultūrininkus. Būtinai reikia daugiau studijų apie rezistenciją, reikia tą istorinį Lietuvos palikimą atkasti, raginti, kad tą darbą kas nors vykdytų, nes visa tai ir pačiai tautai gali duoti dvasinės naudos. Kol partizano vardas nebus įrašytas aukso raidėmis visur Lietuvoje, tol privalome kalbėti apie rezistenciją. Juk šiandien Lietuvai ir kiekvienam geros valios lietuviui yra daromas didelis įžeidimas ir paniekinimas, kai dabartinės valdžios atstovai stribą laiko aukščiau ar lygiu su partizanu, kai siūlo statyti stribui paminklą, kai išimties keliu didina stribui pensiją. Lietuvių tauta visada liks skolinga partizanui už jo neįkainojamą auką, o stribo likimą tegu sprendžia teismai.

3. Ar kreipiame veiklą į politiką?

Kol esame sąjūdis, turime žymiai platesnę dirvą veikti tiek kultūrinėje, tiek ir politinėje srityje. Kai kurie bičiuliai siūlo labai radikalų mūsų veiklos lūžį: virsti politine partija Lietuvoje. Sutinku, kad yra pribrendęs laikas tokį klausimą diskutuoti, tačiau šiuo metu mūsų sąjūdžio pavertimas grynai politine partija yra per ankstyvas. Tai, žinoma, galėtų nuspręsti tiktai Lietuvoje gyvenusieji. Tačiau sąjūdžiui, gimusiam rezistencijoje ir nedalyvavusiam valstybiniame darbe, tokį žingsnį būtų sunku padaryti. Tai juk įtikinančiai rodo ir atkurtos tautininkų partijos, nors ir turėjusios didelį patyrimą valstybiniame darbe, pavyzdys. Mūsų apsisprendimas neskubėti išeiti Lietuvoje su formalia partija buvo teisingas ir pagrįstas realybe. Tokiam ėjimui reikia paruošti ir žmones, ir sąlygas. Reikia pilnutinės demokratijos idėjas pritaikyti dabartinėms Lietuvos sąlygoms, o tai galime atlikti per mūsų kultūrinį sektorių.

LFB tarybos posėdyje kalba Vytautas Volertas, Šalia—tarybos pirm. Vytas Petrulis.

Nuotr. K. Ambrozaičio.

Masinis savanoriškas grįžimas į Lietuvą neįvyko. Komunistų palikuoniams pavyko tokią lietuvių repatriaciją jau pačioje pradžioje sustabdyti tiek iš Rytų, tiek ir iš Vakarų. Iš mūsų bičiulių gal tik kokie penki procentai turime Lietuvos pilietybę. Nenorėkime sukurti situaciją, kurioje simfoninį orkestrą dirigentas diriguotų iš balkono. Tačiau pritariu Kojelio pasiūlymui sudaryti pastovią komisiją dabartinei padėčiai studijuoti ir rasti būdus pasiūlyti Lietuvoje suinteresuotiems jau seniai mūsų išstudijuotus pilnutinės demokratijos principus. Būsime patenkinti, jeigu kiti tuos principus priims. Partijos kaip Krikščionys demokratai ir Tėvynės sąjungos Lietuvos konservatoriai yra mums gana artimos, bet „įsiliejimą" į jas šiuo metu atmetu: turėtume būti tam formaliai pakviesti. Tačiau ir dabar galime bendrai dirbti sutartą darbą. Viena tokio bendro darbo galimybė—labai reali: visomis išgalėmis padėkime mums idėjiškai artimiems žmonėms ateinančiuose seimo rinkimuose. Per tą laiką iki rinkimų ir po to paaiškės, ar mes pajėgūs patys išeiti su savo vardo partija, ar gal geriau pritarti kai kurių idėjiškai artimų partijų programoms ir eiti į politinę veiklą su jomis.