Atsišaukimas į politinę sąžinę

JULIJONAS BŪTĖNAS

Šauksmas atsinaujinti ir politiniame gyvenime • Atsinaujinimas teįmanomas grąžinant krikščioniškosios moralės principus• Jis turi prasidėti nuo savęs • Atsinaujinimo sąjūdis telkiasi.

Jeigu audringame vandenyne jūrininkas yra visiškas gamtos nuostatų vergas ir daugių daugiausia tegali sumaniai manevruoti, tai socialinėje audroje žmogus pats ligi tam tikro laipsnio gali sąmoningai nulemti vyksmo logiką. Bet tam reikalinga revoliucinių užsimojimų ir plieninės valios jiems įvykdyti. Šiandien tokių užsimojimų ir tokios valios žmonija yra reikalinga, galima sakyti, vien savo egzistencijai išlaikyti. Žmogaus intelektualinis genijus išdidžiai įsiveržė į kosminių jėgų paslaptis. Tos jėgos paklūsta jo valiai. Bet apvaldęs jėgas, glūdinčias medžiagoje, žmogus, siaubo apimtas, pamatė nesąs apvaldęs griaunamųjų pradų pats savyje. Fatalinis šių dienų klausimas, ar atominė energija bus panaudota kūrybai ar naikinimui, yra prisipažinimas, kad žmogaus etinės bei moralinės asmenybės pažanga yra tragiškai atsilikusi nuo jo intelektualinio genijaus laimėjimų.

Šis J. Būtėno straipsnis buvo išspausdintas Į laisvę žurnalo Nr. 1,1953 m., beveik dviem metams praėjus nuo jo mirties. Straipsnio mintys aktualios ir šiandien. Nuotraukoje J. Būtėnas su dr. A. Maceina 1950 m. Vokietijoje.

Šiandien tatai jau nebėra moralistų ar kultūros filosofų graudenimas. Tatai yra už tautų, už valstybių ir už pasaulio likimą atsakingų politikų, diplomatų ir karių konstatavimas. Kartu tai yra įsakmus įpareigojimas visiems, nenustojusiems natūralaus visuomeninės atsakomybės jausmo. Išsigelbėjimo kelias rasti nėra lengva nei paprasta. Bet reikalas perdidelis, kad nebūtų vertas išimtinio ryžtingumo ir drąsos. Jeigu atominės energijos apvaldymas yra revoliucinis mokslininkų atradimas, ko stebėtis, kai politikai bei visuomenininkai ieško tolygių revoliucinių būdų pačiame žmoguje ir visuomenėje glūdintiems griaunamiesiems pradams apvaldyti ir tuo pačiu pasauliui nuo sunaikinimo išgelbėti? Protas, prometėjiškai verždamasis pajungti kosminių jėgų gaivalingumą, drąsiu mostu nusikratė ne vieno seno mokslinio prietaro. Ar nepažangu, jei valstybininko išmintis, siekdama naujais, veiksmingesniais būdais pažaboti vis gaivalingiau beužsiliepsnojančią socialinių sukrėtimų stichiją, su nemažiau pasigėrėtina drąsa revoliucingai atmeta kaikuriuos įsisenėjusius visuomeninius prietarus?

Savo metu socialistinės D. Britanijos vyriausybės ministeris pirmininkas Attlee, Jungtinių Valstybių kongrese svečiuodamasis, yra pareiškęs, kad ,,mūsų bendra pareiga šiandien, kol dar nevėlu, išaiškinti pasauliui, kad mūsų civilizacija tegali išlikti gyva tik priimdama krikščioniškuosius principus tiek tarptautiniuose santykiuose, tiek ir mūsų tautiniame gyvenime”. O Attlee bendramintis socialistas velionis Crippsas savo knygoje taip pat primygtinai įtaigoja demokratiją grįsti krikščioniškaisiais principais. Šie įžymių vyrų pasisakymai nedvelkia nei sutana, nei sakykla, kur tolygių išvadų prieinama iš Dievo įsakymų. Užkulisinių sumetimų čia negali įžiūrėti nė prietaringas antiklerikalas. O sąžiningas ir be prietarų valstybės vyras bei visuomenininkas nepabūgs, jeigu savos tautos, žmonijos, viso pasaulio gyvybinių interesų kelias nuves jį į tokias pat išvadas, kaip anuodviejų britų socialistų. Politikai, tam viešųjų šios žemės reikalų rūpintojui, nesvarbu, kuriais keliais nors ir skirtingų konfesinių ar pasaulėžiūrinių nusistatymų atstovai sueis į vienodų pozityvių visuomeninių principų plotmę.

Tas ant krikščioniškųjų principų pastatytas naujasis politinio veikimo pagrindas pakankamai platus, kad juo galėtų atsiremti visas pozityvusis, kūrybinis elementas, suvokęs nepermaldaujamą visuomeninio vyksmo logiką. Bet toji naujoji visuomeninio veikimo platforma nėra kompromisų tvarinys. Žmonijos istorijoje pirmą kartą iškilusių motyvų pašaukta, ji visiems, — tiek iš dešinės, tiek iš kairės, — į ją ateinantiems, stato kategoriškus reikalavimus, kurie sudaro ypatingo politinio jos pašaukimo esmę ir kurie ją pakelia nuo ligšiolinių visuomeninių klaidų bei prietarų. Kaip kosminių jėgų atsipalaidavimas prasideda nuo atomo, taip socialiniai sukrėtimai pirminį akstiną gauna iš atskirų visuomenės narių nuodėmių artimui ir institucijų nusikaltimų visuomenei. Todėl ir krikščioniškųjų principų taikymas tarptautiniam ir tautiniam gyvenimui privalo prasidėti nuo atskiro asmens, nuo smulkiausio visuomeninio junginio, nuo paprasčiausios institucijos. Galutiniame rezultate tų revoliucinių reikalavimų padiktuotos etinės pastangos turi priartinti politiką prie moralės ir tuo būdu užtvenkti įsisiūbavusį pasaulinio chaoso sriautą.

Pasaulio išgelbėjimo vardu už krikščioniškuosius principus politikoje pasisako ir tie, kurių sąžinės nesaisto konfesinės dogmos. Juo lengviau nusigrįžta nuo antivisuomeniškos ir antikrikščioniškos klerikalizmo nuodėmės tikintieji visuomenininkai. Nes ne paradoksas, bet jau patikrinta tiesa, kad krikščionybės apsivalymas nuo politinės kasdienybės dulkių sėkmingai skina kelią į tą visų kaskart labiau ilgimąsi pačių politikos pagrindų sukrikščioninimą.

Klausimas, kiek atgarsio žmonių ir tautų sąžinėse šiandieną faktiškai randa krikščioniškieji principai. Negi būtų teisus Francois Mauriac tardamas, kad ,,blogiausias simptomas, visus kitus darąs dar baisesnius, yra tai masių abejingumas, nuovargis, išglebimas. Artimos katastrofos akivaizdoje žmonija, atrodo, net nesudreba". Ir vis dėlto ne masių inercijai atgrasinti nuo užsimojimų ir pastangų naujosios visuomeninės minties šauklius, įsitikinusius savojo kelio išganingumu! Skelbdami naują pozityvių visuomeninių principų chartą, drąsiai deklaruodami norą išsilaisvinti iš visuomeninių nuodėmių bei prietarų, jie pasilieka žemėje, nes žemė yra politikos karalija, bet kartu jie pakyla į krikščioniškųjų principų aukštumas, kur viešpatauja krikščioniškoji moralė. Jie tebetiki visuomeniškai nupuolusio žmogaus prisikėlimu. Jie dėl to tiki, kad pakilių asmenybių žadinama visuomeninė sąžinė į tą patrauklią visuomeninės minties platformą pastūmės visus dirbti ir kurti pasiryžusius geros valios žmones. Šaunių tokio visuomeninio atsinaujinimo reiškinių matome nevienoje šalyje. Į tą naują srovę įsijungia vis daugiau ir daugiau taurių asmenybių. Jos palieka sustingusį ir atgyvenusį kairiųjų ar dešiniųjų partiškumą ir naujame sambūryje pasiryžę drauge naujai galvoti, planuoti ir veikti.

Į tą srovę neįtraukta nelieka ir mūsų tautinė bendruomenė. Joje taip pat buriasi tų naujovių branduoliai. Jų pastangomis kuriami kultūriniai, socialiniai, ūkiniai, politiniai planai yra jaukus pragiedrulis niūrioje tautų ir pasaulio ateities perspektyvoje. Laiko balsas su šio naujojo sąjūdžio idėjomis klabena kiekvieno visuomeninę bei politinę sąžinę, neatlaidžiai reikalaudamas blaiviai apsimąstyti ir pozityviai apsispręsti.