SKAUDI SUKAKTIS
Štai jau 45 metai, kai Lietuva buvo Raudonosios armijos užimta ir klasta bei prievarta prijungta prie Tarybų Sąjungos.
45 metai, kai laisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybė išnyko iš politinio žemėlapio, nebesireiškia tarptautiniame gyvenime. Tai skaudus ir liūdnas faktas, nors iki šiol Vakarų demokratinės šalys prievartinio Pabaltijo valstybių prijungimo nepripažįsta.
Maskva nuo pat pradžios savo smurto veiksmą stengiasi pridengti “liaudies sukilimo” mitu. Atseit, Lietuvos liaudis, remiama Raudonosios armijos, nuvertė nekenčiamą buržuazinį jungą ir atkūrė tarybų valdžią; Nepriklausoma Lietuvos valstybė žlugo ne dėl užsienio įsikišimo, bet dėl vidaus permainų.
Šis tarybinis Pabaltijo valstybių okupacijos pateisinimo mitas prieštarauja visiems gerai žinomiems istoriniams faktams ir dokumentams. Pabaltijo valstybių likimas buvo užantspauduotas slaptais Hitlerio ir Stalino sandėriais 1939 metų rudenį. Lietuvai pražūtingas buvo antrasis Berlyno ir Maskvos susitarimo slaptasis priedas, kuriuo Lietuva, išskyrus Suvalkijos pasienio ruožą, buvo perleista Tarybų Sąjungos įtakos sferai. Tai įvyko 1939 m. rugsėjo 28 d.
Netrukus prasidėjo didysis “katės su pele žaidimas”, kurį Maskva užbaigė 1940 birželio mėnesį, galutinai okupuodama Pabaltijo valstybes. Su Lietuvos neutralumu nesuderinamą savo reikalavimą įsileisti tarybines karo įgulas Maskva pridengė sostinės Vilniaus sugrąžinimu. Lietuvos žmonės anuomet puikiai suprato, ką tai reiškia, nes tuojau paplito iki šiandien neužmirštas liaudies posakis: “Vilnius mūsų, Lietuva rusų”.
Maskvos planus prisijungti Pabaltijį liudija išlikusieji dokumentai. Gana iškalbus dokumentas yra 1939 rudenį išspausdintas Raudonosios armijos žemėlapis, kuriame Pabaltijo valstybės jau žymimos “Tarybų socialistinėmis respublikomis”, nors atitinkama “liaudies rinkimų” komedija buvo suvaidinta tik kitų metų vasarą;
Ankstesnį Maskvos planų įvykdymą Pabaltijo valstybėse sumaišė nelauktas ir sėkmingas Suomijos pasipriešinimas. Suomija neįsileido tarybinių įgulų, buvo tuojau Tarybų Sąjungos užpulta, karas nusitęsė iki 1940 m. pavasario. Kovo vidury Suomija buvo priversta pasirašyti paliaubas. Nors ir patyrusi daug nuostolių ir netekusi dalies teritorijos, ji savo nepriklausomybę apgynė.
Tada Kremlius visą savo galybę nukreipė į likusias tris Pabaltijo valstybes. Jei 1939 rudenį, įvesdama savo karo įgulas, Maskva pradėjo nuo Estijos, tai dabar galutinio okupacijos plano vykdymas buvo pradėtas nuo Lietuvos.
Išlikę ir paskelbti diplomatiniai Lietuvos šaltiniai leidžia nustatyti tikslią šio paskutinio veiksmo datą — nuo gegužės 25 iki birželio 15. Šitame “katės su pele” žaidime Stalinas naudojosi Hitlerio palankumu, savo galybės persvara ir klasta. Stalinas buvo didelis klastos meistras. Savo kėslus okupuoti Lietuvą jis sugebėjo taip pridengti, kad Lietuvos vyriausybė ir atsakingi politiniai sluoksniai iki pat Raudonosios armijos įžygiavimo negalėjo suprasti, ko Maskva iš tikrųjų nori.
Viskas prasidėjo nuo jos įvesto “Trojos arklio” — tarybinių įgulų. 1940 gegužės 25 Maskva apkaltino Lietuvos vyriausybę, kad ji organizuoja tarybinių karių pabėgimus. Nepaisydama Lietuvos vyriausybės pastangų nesusipratimus tuojau ištirti ir gera valia juos likviduoti, birželio pradžioje Maskva pareikalavo pakeisti Lietuvos vyriausybę. Šį Maskvos reikalavimą Lietuvos vyriausybė sutiko patenkinti birželio 10. Kitą dieną Lietuvos delegacija, kurią sudarė ministras pirmininkas Antanas Merkys, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys ir įgaliotas ministras Maskvoje Ladas Natkevičius, tą nusistatymą perdavė Liaudies komisarų tarybos pirmininkui ir užsienio reikalų komisarui Molotovui ir prašė užbaigti susidariusią įtampą. Po trijų dienų Molotovas Urbšiui įteikė ultimatumą, kuris baigėsi birželio 15 dienos 10 valandą ryto. Tos pačios dienos popietį tarybinė kariuomenė peržengė Lietuvos sieną šešiose vietose. (J. V.)
- o -
Tuo pačiu metu, kai mes ir pavergtas lietuvis skaudžiai pergyvena okupacijos sukaktį, okupacinė administracija ir komunistų partija, diriguojama iš Maskvos, džiūgauja. Tik tas jos džiūgavimas yra išorinis, viduje gi partija yra pilna susirūpinimo. Tą susirūpinimą išduoda nuolat skelbiama neapykanta tiems, kurie graso padaryti Maskvos laimėjimą netikrą. Todėl okupantas niekam nelieja tiek neapykantos kaip“buržuaziniams nacionalistams”, tai yra lietuviams patriotams. Prieš jokią kitą idėją jis taip nesivaro kaip prieš tautinę ir religinę. Jokio kito patrioto taip neniekina kaip laisvės kovotojo partizano. Joks kitas Lietuvos gyventojas taip nediskriminuojamas kaip kunigas.
Sovietinė neapykanta yra ženklas, kad okupantas, ilgų metų teroru nužudęs šimtus tūkstančių žmonių, neįstengia nužudyti laisvės idėjos, — laisvės asmeniui, laisvės tautai, laisvės gyvenimui, laisvės kūrybai.
Į okupanto skelbiamą pavergimo sukakties džiūgavimą bičiuliai gali šiandien, kaip ir po dvidešimtmečio sukakties, atsakyti:
— į okupanto Lietuvos laisvės kovotojų niekinimą laisvasis lietuvis atsako sustiprintu dėmesiu laisvės kovotojams, partizanams;
— į okupanto akciją prieš lietuvybę — laisvasis lietuvis atsako savo gyvu tautiniu pareigingumu;
— į okupanto neapykantą religijai ir Bažnyčiai, laisvasis lietuvis atsako religijos ir Bažnyčios poveikį pavergtųjų lietuvių atsparumą stiprindamas;
— į okupanto Lietuvos praeities ir dabarties vaizdo klastojimus laisvasis lietuvis atsako tuos klastojimo faktus registruodamas bei skelbdamas, kad būtų keliamas pasaulio sąžinės pasipriešinimas;
— į okupanto laisvųjų lietuvių veikėjų juodinimą, laisvųjų lietuvių skaldymą, — laisvasis lietuvis atsako, stiprindamas tautinį solidarumą, asmeninių bei grupinių santykių džentelmeniškumą; —
Europos LF Bičiulis 1985 birželis
