“Į LAISVĘ” MŪSŲ PERIODINĖJE SPAUDOJE
Tarp šiuo metu laisvajame pasaulyje (Anglijoje, Argentinoje, Australijoje, Brazilijoje, Italijoje, Kanadoje, Venezueloje, Vokietijoje) lietuvių kalba spausdinamų arti 50 periodinių leidinių (dienraščių, savaitraščių, dvisavaitinių, mėnesinių, keturmėnesinių, pusmetinių bei metraščių) yra ir “Į Laisvę” žurnalas, savo pradžią siejąs su “Į Laisvę” dienraščiu, ėjusiu Kaune nuo 1941. VI.24 iki 1942.XII.31. Dienraštį leido Lietuvių Aktyvistų Frontas, 1941 birželio 23 paskelbęs Tautos sukilimą prieš bolševikus, kurių okupaciją pakeitė vokiečiai. Naujiems okupantams nepatiko simbolinis dienraščio vardas, o leidėjams nesutikus paklusti ir remti vokiečių okupacinės valdžios politiką 1942.12.31 dienraštį uždarė.
Čia įdomu pažymėti, kaip Lietuviškoji tarybinė enciklopedija (4 tomas) apibūdina “Į L” dienraštį: “Į Laisvę, klerikalinis burž. nationalistų dienraštis, ėjęs 1941. l.VI. - 1942.XII Kaune. Propagavo fašistinę ideologiją, skleidė neapykantą tarybinėms tautoms, ragino bendradarbiauti su hitleririniais okupantais”. Manau, kad komentarai nereikalingi. Puikus tarybinės enciklopedijos objektyvumas.
Uždraudus naudoti LAF leidėjo vardą, “Į Laisvę” leidėju pasirašydavo Spaudos žodžio bendrovė, kurios pirmininku ir redaktoriumi ilgiausia buvo Kazys Baubą, žuvęs Stutthofo kacete. Dienraščio tiražas buvo pasiekęs 200.000 egz. Vietoje “Į Laisvę”, vokiečiams davus leidimą, pradėtas leisti dienraštis “Ateitis”, kurio redaktoriumi buvo Bronius Daunoras.
1943 m. sausio mėn. pasirodė pogrindžio rezistencinis laikraštis “Į Laisvę”, leidžiamas Lietuvių Fronto. Iš pradžių buvo spausdinama 1200 egz.. o vėliau 5. - 6.000 egz., kurie įvairiuose didesniuose miestuose buvo multiplikuojami rotatoriais. Išėjo 34 numeriai.
1948 m. Laisvę” buvo atgaivinta Vokietijoje. Išėjo trys numeriai. Nuo 1953 m. gruodžio 1 pradėtas žurnalas leisti kaip trimėnesinis žurnalas, spausdinamas Brooklyne, N.Y. Pranciškonų spaustuvėje. Redagavo prof. Juozas Brazaitis. Tiražas 1.500. Iki 1968 m. pabaigos išėjo 43 numeriai. Iki 17 nr. redagavo prof. Juozas Brazaitis, Brooklyne; nuo 18 - 24 (1959 - 63) Chi-cagoje dr. Vytautas Vardys; nuo 25 - 33 — Stasys Daunys, taip pat Chicagoje, Nr. 34 redagavo Antanas Mažiulis Bostone (1964), o kiti numeriai vėl buvo redaguojami Brooklyne. 1965 m. pasirodė tiktai vienas dvigubas nr. 37 - 38). Nuo 1967 iki 1970 m., tris kart per metus, redagavo Los Angeles Leonardas Valiukas; 1971 - 73 — Juozas Kojelis, Santa Monica; 1974 m. Anatolijus Kairys, Leonardas Valiukas ir Vytautas Volertas; 1975 m. dr. Kajetonas Čeginskas (Vokietija), Alė Rūta-Arbienė, Bernardas Brazdžionis ir Juozas Kojelis (Kalifornija). 1976 - 77 — Vytautas Vaitiekūnas, So. Orange, N.J., 1978 - 80 — Juozas Kojelis ir 1981 - 85 — Vacys Rociūnas, Independence, Oh. Spausdino Pranciškonų ir Draugo spaustuvės. Ilgiausiai administratoriais yra buvę Aleksas Kulnys ir Jonas Prakapas.
Per tą 32 metų laikotarpį JAV išleista 94 numeriai. Žurnalo dviguba numeracija rodo nuo pirmojo pogrindžio numerio “ĮL” Kaune ir nuo pirmojo numerio JAV-se. (Informacijai panaudota LE ir kiti šaltiniai).
Kaip LF ir LFB organas “Į Laisvę” baigia 42 metus. Žurnalas keitė redaktorius, keitėsi bendradarbiai, administratoriai, spaustuvės ir, aišku, turinys, apimtis bei kokybė, bet nepasikeitė žurnalo, kaip ir frontininkų pagrindinis tikslas — neleisti užgesti rezistencijos dvasiai mūsų išeivijoje. O tas pavojus, kaip visi žinome ir matome, kasdien didėja dėl daugybės priežasčių: per ilgai užsitęsusi okupacija, senosios ir mūsų kartos gretų retėjimas, jaunesniosios kartos, jau čia gimusios, apatija Lietuvos ir išeivijos reikalams, didėjąs egoizmas, pakeitęs aukos dvasią ir t.t.
Nesileidžiant giliau į šias pesimizmą keliančias detales, ši negatyvi tendencija smarkiai paliečia ir lietuviškąją spaudą, jų tarpe ir mūsų “ĮL”. Nežiūrint, kad ir mūsų žurnalas, kaip ir kita išeivijos spauda, turi nemažų ekonominių problemų, jis išeina tris kartus per metus. Jis be Centro valdybos, prenumeratorių, sambūrių aukų ir mecenatų (paskutiniųjų penkerių metų laikotarpyje: Vincas Akelaitis savo žmonos atminimui, Clevelando ir Chicagos sambūriai ir a. a. Vytauto Vaitiekūno atminimui), nuolatinių mecenatų: Ambrozai-čio, Raulinaičio, Pladžio, Ulecko, Šležo, Dambravos, Baleišytės ir kitų, leidimas sudarytų nemažų problemų administratoriui.
Kiekvieno lietuvio - žurnalo skaitytojo mirtis yra nemažas, dažnai nebepadengiamas nuostolis. Mūsų vaikų karta, nors didesnė dauguma ir gerai kalba lietuviškai, lietuviška knyga, žurnalas ar laikraštis yra tolima žvaigždė, kurią kartais atsitiktinai ir pamato, bet jos pasiekti net nemėgina. Ar propagandinė mintis, kad “reikia grįžti į knygnešių gadynę” ras atgarsį mūsuose, dar didelių vilčių neduoda. Skaitytojų mažėjimas kelia rimtą rūpestį ir pro jį tylomis praeiti negalima.
Kaip žinome, į JAV emigravo 33.000 lietuvių, daugiausiai iš DP stovyklų: 1948-49 m. emigravo 22.191 ir 1955-56 m. daugiau kaip 11.000, o per 1948 - 74 m. laikotarpį iš Vokietijos į įvairius pasaulio kraštus 52.000 (prel. J. B. Končius, Draugas, 74.3.7). Per tuos maždaug 37 metus vien JAV gyvenančių lietuvių iš DP kartos turėjo padidėti bent iki 100.000. Per paskutinį JAV gyventojų surašymą lietuviais užsirašė 800.000. O lietuviškos periodikos skaitytojų skaičius kasmet mažėja. Kai kurių laikraščių prenumeratoriai sumažėjo per pusę ar daugiau, tiktai “Pasaulio Lietuvis” savo prenumeratorių skaičių beveik patrigubino (1985 — 3.400). Su prenumeratorių mažėjimu, sunkėja leidėjų ir redaktorių darbas.
Bendrai redaktorius aptariamas, kaip knygos, žurnalo, laikraščio vadovas, patvirtinantis jo turinį (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas), o LE redaktorių vadina “asmenį, kuris parūpina ir paruošia spaudai medžiagą periodiniam leidiniui. . .” Išeivijos redaktoriaus kelias, anot Aidų redaktoriaus Leonardo Andriekaus, yra duobėtas. Čia redaktorius sutinka daug rūpesčių: bendradarbių mažėjimas, silpnesnis jų kalbos vartojimas, mažas jaunųjų žurnalistų prieauglis ir t.t. Jei tik pažiūrėsime, kad ir “Į Laisvę” žurnalo paskutinį penkmetį, rasime, kad be Juozo Kojelio, Vytauto Vaitiekūno, dr. Vytauto Dambravos, dr. Adolfo Damušio, Vytauto Volerto, dr. Kazio Eringio, Balio Gaidžiūno ir kitų, redaktorius būtų nemažoje bėdoje. Bendradarbius iš jaunesniosios kartos galima suskaityti ant pirštų: Linas Kojelis, Gintė Damušytė, dr. Augustinas Idzelis, Linas Rimkus ir iš pačių jauniausių Dabšys, Bureikaitė, Navickaitė, Polikaitis, Stančikaitė, Grušas, Trotmanaitė (visi Juozo Kojelio paskatinti). Mūsų bendradarbiai veteranai, kaip dr. Maceina, dr. Girnius, dr. Vardys yra apsikrovę kitais darbais, taip kad mūsų žurnalui nebeturi nei laiko, nei energijos.
Metant žvilgsnį į ateitį, LFB taryba, kuri yra atsakinga už mūsų žurnalo leidimą, Centro valdyba ir redaktorius, turėtų gerai apsvarstyti žurnalo “ĮL” padėtį ir nuspręsti, ar jį leisti tokios pat apimties, sumažinti ar padidinti dažnumą, ar nereikėtų įvesti spaudos apžvalgos ir komentarų skyrių, ieškoti naujų bendradarbių, ypač iš jaunesniosios kartos ir jiems mokėti nors mažutį honorarą iš LFB fondo ar iš kun. J. Prunskio dovanos ir t.t. Administracija, sambūriai ir pavieniai bičiuliai turėtų padidinti pastangas surandant naujų skaitytojų.
V. Rociūnas
