LIETUVYBĖS IŠLAIKYMAS IR TV
Dr. Z. PRŪSAS
Kaip ir daugeliui mano kartos lietuvių, man teko užaugti lietuviškame kaime, tiksliau, vienkiemyje. Buvo mišrus ūkis. Tėvai augino pardavimui javų, bekonų, turėjo pustuzinį melžiamų karvių, o motina dar augino būrį vištų, ančių ir žąsų. Kai reikėdavo perėti ančiukus, mama nepasitikėdavo antimis. Sakydavo, jos prastos motinos. Nenori sėdėti ant kiaušinių, jos neprižiūri ančiukų ir negina jų nuo varnų. Vištos daug geresnės motinos, todėl joms ir patikėdavo ančiukų perėjimą ir auginimą.
Vištos pastangos išauginti ančiukus viščiukais man, vaikui, būdavo pats juokingiausias procesas visoje ūkio aplinkoje. Kiek ta vištelė nesistengdavo parodyti, kaip reikia kapstytis šiukšlyne, kad kokį grūdą ar slieką galėtų surasti, tiek ančiukai tuo visai nesidomėdavo. Blogiausia, kad jie kur buvę, kur nebuvę, vis puldavo į pro ūkį tekantį upelį. Višta iš proto kraustydavosi: prigers tie kvaileliai!
Kartais pagalvoju, kad lietuviai tėvai Amerikoje irgi gal kartais jaučiasi kaip ta nelaiminga ančiukus auginanti vištelė. Rodos, tiek pastangų įdedi, kad savo vaikus lietuviškai išmokytum. Vaikas kalba puikiausiai, netgi su suvalkietišku akcentu. Nebūtų gėda ir į Lietuvą nuvežti ir ten giminėms parodyti. O nei lietuviška veikla, nei Lietuvos problemomis ir jos ateitimi visai nesidomi. Į lietuviškus parengimus eina tik tėvų paragintas ar stumiamas. Dažnai tėvas ar motina gal pagalvoja: kur mes suklydom, ko nepadarėm, ką reikėjo kitaip padaryti?
Savaime aišku, kad išmokyti vaikus taisyklingai lietuviškai kalbėti yra labai svarbu (deja, daugelis ir to neįstengia padaryti). Bet tai tik vienas, bet ne vienintelis faktorius lietuvybės išlaikyme. Juk būdami Vokietijoje ir ten studijuodami neblogai pramokom vokiškai kalbėti. Kiti gal nė akcento beveik neturėjome, o vokeičiais nepasidarėme. Yra kitų faktorių, kurie gal nemažiau svarbūs, kaip mokėjimas lietuviškai kalbėti be amerikietiško akcento. Norėčiau į vieną iš jų trumpai pažvelgti.
Mano nuomone, amerikoniška televizija yra labai svarbus faktorius, neigiamai veikiantis vaikus išauginti lietuviais. Spėju, kad yra negatyvi statistinė koreliacija (tarpusavio ryšys) tarp valandų, praleistų vaiko amžiuje prie televizijos, ir vaiko lietuviškumo (būtų įdomi tema mūsų studentams, studijuojantiems pedagogiką ar sociologiją!). Sekančios priežastys, kurių šaknys yra televizijoje, gal prisideda prie vaiko atitraukimo nuo lietuviško kamieno, lietuviškos bendruomenės.
1. TV propaguoja ir vysto materializmą
Pavyzdžiui, imkime reklamas, kurios yra pritaikytos trijų metų vaiko mentalitetui. Vaikas gal ir nesidomi pačia programa ir žaidžia kitam kambary, bet viską mes ir puls prie televizijos, kai išgirs jo mėgstamą reklamą. Reklamos peršama mintis: pirk mūsų produktą ir būsi laimingas! Arba vadinamos “Quizz Show” pro-gramos. Ten vaikas mato, kaip tų programų dalyviai yra laimingi, kaip šokinėja iš džiaugsmo, jei laimi ar šaldytuvą, ar automobilį, ar apmokėtą kelionę ir atostogas Havajų salose. Per tas reklamas ir programas vaikas palengva susiformuoja hedonistinę gyvenimo filosofiją: gyvenimo vienintelis tikslas yra jaustis laimingu, o materialinės gėrybės yra pagrindinė, jei ne vienintelė, priemonė tam tikslui pasiekti.
Jei vaikas išaugs materialistu, puikus lietuvių kalbos mokėjimas bus beveik bevertis. Esu girdėjęs ne vieną Amerikoje išaugusį lietuvių tėvų vaiką sakant: kam man ta lietuvių kalba? Jei tai būtų ispanų, tai gal padėtų profesiniame darbe. Gal man kaip gydytojui, advokatui ar prekybininkui teks turėti reikalų su meksikiečiais ar portorikiečiais, nemokančiais angliškai. Tuo atveju ispanų kalba bus pliusas, konkuruojant su ispaniškai nemokančiais amerikonais. Lietuvių kalba būtų reikalinga tik turint biznį Chicagoje, Marquett Parke, kur nors apie Lithuanian Plaza, bet aš gi tenai tikrai negyvensiu. Tai kam man ta lietuvių kalba. Toks vaikas pramoks lietuviškai tik tiek, kad patenkintų tėvus kol išleis į mokslus, o po to trauks į Alabamą, Louisianą ar dar geriau — į Texas, kur daugiau galimybių praturtėti, kur klimatas ne toks šaltas, kaip Illinois ar Michigane.
2. TV ugdo egoizmą
Ir tie patys amerikiečiai jau pradeda kaltinti televiziją, kad ji yra prisidėjusi prie vadinamosios “megeneration” išauginimo. Atseit, generacijos, tesirūpinančios tik savo gerbūviu, tos, kuriai yra svetimas bet kokios formos altruizmas. Pažiūrėk populiaresnes TV programas, kaip Dalias, Dynasty. Pagrindiniai veikėjai pavaizduoti vienas už kitą didesniais egoistais, tik savo asmeniškos laimės tetrokštą. Nė trupinėlio idealizmo, altruizmo - charakterio bruožų, kurių buvo taip vertinami, mums augant Lietuvoje. Tipiškas pagrindinis TV dramų veikėjas rūpinasi tik savo asmeniškais planais kaip praturtėti ir pagarsėti. Atsiranda, aišku, kliūčių, bet “didvyris” jas nugali panaudodamas įstatymais leistinas priemones (ne taip jau svarbu, ar jos moralios ar nemoralios). Altruizmo ar idealizmo prošvaisčių pasitaiko tik jei paliečiamos ar juodųjų, ar žydų diskriminacijos, ar “moterų išlaisvinimo”, ar nusiginklavimo temos. Paskutiniuoju atveju “taikos apaštalai” yra piešiami šviesiomis spalvomis, o tie, kurie nori pasipriešinti rusiško komunizmo ekspansijai, parodomi kaip iškrypėliai ar nemokšos. Egoizmas propaguojamas nuolatiniu laimėtojų garbingumu ir sporte ir vadinamose “situacijų komedijose” ir dramomis pavadintuose vaidinimuose, kur pagrindinis veikėjas turi kokių nors grynai asmeniškų troškimų: ar tai turto, ar garbės, ar gražios žmonos. Jis visada nugali pasitaikiusias kliūtis. Vaikas, kuris nuolat žiūri televiziją, susidaro įspūdį, kad tas, kuris lipa kitiems per galvas, siekdamas grynai asmeniškų tikslų, yra didvyris ir pavyzdys kitiems. Nepasigailėk to, kuris grumtynėse suklumpa — ar dėl savo žioplumo, ar dėl kokių nelaimingų aplinkybių. Taip kaip romėnų gladiatorių kautynėse — mirtis pralaimėtojui! Jei dirbi kurios didesnės bendrovės pardavimų (sales) skyriuje, daryk viską, kad tu gautum visus užsakymus, o tavo konkurentas, atstovaujantis kitą bendrovę, negautų nė vieno. Nesvarbu, kad jį atleis iš darbo, kad dėl to nukentės jo šeima. Gyvenimas yra kaip tos futbolo rungtynės, o laimėjimas yra viskas. Visos priemonės yra geros, jei leidžiamos pagal įstatymus ir jei už tai nesodina į kalėjimą. Ne taip jau svarbu, ar jos yra moralios ar nemoralios.
Televizijos programose išgarbintas egoizmas kaip vėžys vis daugiau graužia amerikietiškas šeimas. Gyvendamas amerikietiškoje aplinkumoje, pastebėjau, kad ir šeimos, kaip ir biznis, vis daugiau pradeda tvarkytis konkurencijos (competition) pagrindais. Atseit, kuris kurį nugalėsim; kuris kurį priversim daryti taip, kaip aš noriu ar kaip man yra asmeniškai labiau priimtina. Tai žaidimas, kaip primesti savo valią kitiems šeimos nariams, kaip juos nugalėti kaip tose futbolo rungtynėse. Jei tėvas mėgsta meškerioti, o kiti šeimos nariai nemėgsta, vistiek užsispirs ir privers šeimą praleisti atostogas kur nors Kanados užkampyje, kur jie nuobodžiaus, kariaus su uodais ir keiks atostogas. Jei žmona mėgsta keliauti ir lankyti vadinamas istorines vietas, taip atostogas suplanuos, kad vyras grįš iš atostogų vos gyvas po važinėjimo automobiliu šimtus mylių kasdien, vis ieškant tų stebūklingų vietų, kur koks nors Amerikos Nepriklausomybės karų generolas ar koks indėnų vadas buvo nustojęs pusdieniui pailsėti ir pan.
Nesvarbu, kad vyrui tai nei šilta, nei šalta, kad jam būtų daug maloniau praleisti atostogas kur nors prie ežero ar pajūryje. Dėlto nenuostabu, kad šeimos, paremtos individualiu narių egoizmu ir konkurencija dažnai virsta mažu pragaru, o gal kartais ir išyra. Nesvetima tai ir Amerikoje įsikūrusioms lietuvių šeimoms. Sunku tikėtis, kad tokioj šeimoj išaugęs vaikas pasiliktų lietuviu.
Netikslu būtų tvirtinti, kad egoizmas yra vien TV padarinys. Bet TV yra prie to prisidėjusi. Be abjeo, ji prisideda ir prie lietuvių vaikų asmenybės suformavimo. O egoistas nesirūpina Lietuva, nes tai nėra pelninga.
3. TV propaguoja “Vieno pasaulio” idėją
Ne paslaptis, kad visos pagrindinės Amerikos TV stotys yra stiprioje vienos tautos įtakoje. Yra duomenų, rodančių, kad ši tauta yra gerokai prisidėjusi prie bolševizmo primetamo buvusiai Rusijos imperijai. Viso pasaulio suvienijimas po komunizmo vėliava buvo įpirštas kaip pagrindinis bolševizmo tikslas. Kada Stalinas tos tautos įtaką Sovietų Sąjungai labai apmažino, fiziniai sunaikindamas tūkstančius labiau prasikišusių jos narių, universalizmo idėja pradėjo koncentruotis į JAV ir į Jungtines Tautas. Šios galvosenos apaštalai niekina patriotizmą ir jį laiko nacizmo liekana. Mažos tautos apkaltinamos kaip karų šaltinis. Pagal šią galvoseną, kas kita būtų, jei būtų tik kelios didelės valstybės, o dar geriau — jei tik viena valdžia viską tvarkanti socializmo pagrindais. Tautiškumą bandoma suplakti su šovinizmu. Vietoj tautiškumo yra peršamas universalizmo idealas: svarbiausia yra žmogus, o ne jo tautybė; svarbiau yra individas ir jo laisvė, o ne kurios tautos laisvė. Todėl jie nenori Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir nerusų tautų atsiskyrimo nuo Rusijos. Per TV jie subtiliai indoktrinuoja ne tik jaunimą, bet ir pensininkus. Pastebėjau, kad galvosena ir kai kurių lietuvių pensininkų palengva “amerikonėja” ir liberalėja, jei jie daug valandų praleidžia prie televizijos. Blogiausia, kad televizija universalizmo mintis jau pradeda pumpuoti subtiliai ir rafinuotai dar mažam vaikui — per vaikiškas programas ir per programas, skirtas daugiau suaugusiems. Programų veikėjai dažnai randa progų šią mintį vis prakišti žiūrovams. Rezultatas: jauno žmogaus galvosena yra suformuojama dar prieš universitetą. Kaip tipišką pavyzdį norėčiau papasakoti apie vieną pokalbį, kurį turėjau prieš keletą metu su jauna studente, kurios tėvas yra žydas, gimęs Lietuvoje, bet iš ten išvažiavęs dar vaiku būdamas. Motina vengrė. Tada buvo mada Amerikoje “jieškoti savo šaknų”. Tai ta studentė lyg ir norėjo pasidaryti lietuvaite. Lankė prof. R. Šilbajorio lietuvių literatūros paskaitas Ohio valstybės universitete, pramoko kiek lietuviškai. Ji pasipiktino keletu lietuvių poetų, ypač Maironiu. Sakė, jis ne poetas, bet paprastas šovinistinis propagandistas. Vis patriotinės temos, o patriotizmas ir tėvynės meilė yra degeneracinės emocijos, todėl netinkamas poezijai. Spėju, kad TV žiūrėjimas tiesioginiai ar netiesioginiai prisidėjo prie tos merginos tokios galvosenos susidarymo. Taip ji ir nepritapo prie lietuvių. Maironis atbaidė. Apsisprendė už vengrus: išmoko gerai vengriškai kalbėti ir rašyti, praleido pusantrų metų komunistinėje Vengrijoje ir dabar baigia rašyti dizertaciją ekonomikos doktoratui Berkeley universitete, Kalifornijoje Vengrijos ūkio tema.
Taigi, nereikia stebėtis, jei lietuvių tėvų studentas, augintas vaikystėje ne tiek lietuvių tėvų ir lietuviškų organizacijų, kiek televizijos, negali atsispirti spaudimui savo amerikiečių kolegų, kurių galvosena gal dažnai panaši, kaip tos mano minėtos studentės. Nors ir moka lietuviškai, jis pasidaro abejingas lietuvybei ir įsilieja į amerikiečių studentų masę. Nenuostabu, jei jis pradeda save klausti, kas jam svarbiau: Lietuva ar Alabama?
4. TV griauna tėvų autoritetą
Mums išaugusiems Lietuvoje griežtesnėje tėvų kontrolėje, dažnai atrodo, kad amerikiečiai tėvai yra perdaug nuolaidūs savo vaikams. Jų vaikai žino, kad jei užsispirs, tėvai anksčiau ar vėliau nusileis. Ir vaikų psichologai sako, kad negalima vaikų polėkių tramdyti. Kitaip suluošinsi jų psichiką visam gyvenimui. Tą žino ir TV programų kūrėjai. Todėl jie perša savo programas ir reklamas per vaikus. Sudomink vaiką, o jis suras priemonių, kaip savo tėvus priversti, kad tą programą žiūrėtų. Viena iš priemonių sudominti vaiką — tai jį parodyti gudrų, o tėvus atsilikėliais ir kvailokais. Ypač tėvą. Tėvas negalės užprotestuoti, jei bus darbe ar išėjęs į kokį susirinkimą. Bus juoko ir vaikui, o kartais ir mamai, jei tėvas bus parodytas kaip karikatūra, kaip žioplys, kuris išvengia didesnių nelaimių tik vaiko, paauglio ar mamos dėka. Kaip pavyzdį galima paminėti programą “Too Close For Comfort”, bet yra dešimtys ir kitų. Toks indoktrinuotas vaikas visai nekreipia dėmesio, jei tėvas bandys jį pabarti už nekalbėjimą lietuviškai ar už atsisakymą vykti į lietuvių vaikų stovyklą.
Žinoma, TV yra tik vienas iš daugelio faktorių, nulemiančių, ar sūnus-duktė pasiliks lietuviškoje visuomenėje, ar ištirps amerikoniškoje. Daug nulems ir ar vaikas lankys šeštadieninę mokyklą, ar dalyvaus vasaros stovyklose, ar priklausys lietuviškoms organizacijoms, ar augs didesnėje lietuvių kolonijoje. Amerikos lietuviai profesionalai dažnai apsigyvena vietovėse, kur lietuvių kaip ir nėra. Dažnai kai kuriems pasirinkimas yra arba eiti paprastu darbininku į fabriką kur nors prie didesnės lietuvių kolonijos ar apsigyventi toliau nuo lietuvių. Tokį sprendimą dažnai turi padaryti agronomai, miškininkai, veterinoriai (jei nenori užsiiminėti vien tik kačių ir šunų gydymu), universitetų ir kolegijų dėstytojai ir kiti. Tai pliusas lietuviško ambasadoriavimo atžvilgiu. Juk daugelis ir mokslus baigusiųjų amerikiečių dar sumaišo “Lithuanian” su “Lutheran”. Bet išsibarstę lietuviai pamatys, kad beveik reikia stebuklo, kad išaugintumėm vaikus lietuviais.
Nelengva atsakyti į klausimą, kodėl vieniems tėvams pavyksta vai-kus išauginti lietuviais, besisielojančiais Lietuvos ateitimi, o kitiems mažiau ar visai nepavyksta. Gal tą problemą reikėtų išstudijuoti metinėje Lietuvių Fronto bičiulių stovykloje ar per Los Angeles ruošiamus sausio mėnesio simpoziumus. Būtų naudinga išgirsti, ką darė Damušiai, Kojeliai, Kisieliai, Razmos, Volertai, Gečiai ir kiti, kurie išaugino vaikus ne tik puikiai lietuviškai kalbančius, bet ir daug dirbančius Lietuvos labui. Dar geriau būtų išgirsti iš pačių vaikų — kurie faktoriai nulėmė, kad jie išaugo lietuviais. Būtų įdomu išgirsti ir jų nuomonę apie televizijos įtaką. Gal ir šeštadieninėse mokyklose reikėtų nuvogti vieną kitą pusvalandį nuo gramatikos pamokų ir paaukoti diskusijoms apie neigiamas TV ir aplamai apie amerikoniškos aplinkos įtakas bei pasvarstyti apie altruizmo ir idealizmo pranašumą prieš egoizmą ir materializmą.
Mielas Skaitytojau,
Pastabas apie šį “Į Laisvę” numerį prašau siųsti iki 1985 m. kovo 30 d.
