LIETUVIŠKOJI VIENYBĖ
VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE
Kovojančiam dėl savo krašto laisvės lietuviui apeliuoti į lietuviškų jėgų vienybę yra tiek pat natūralu, kaip geram krikščioniui šauktis Viešpaties vardo. Lietuviuose, atrodo, “vienybininkų” esama daugiau negu krikščionių, nes iki šiol prieš vienybę niekas nėra pasisakęs. Už ją pasisako visi: ir tie, kurie iš tikro ilgisi ir siekia sutartinos veiklos, ir kurie uždaruose posėdžiuose planuoja ir konspiraciškai vykdo lietuviškos vienybės ardymą.
Pirmieji lietuviškos vienybės ilgesį reiškia pastangomis suderintai vykdyti konkrečius tautinės misijos darbus, antrieji, dengdamiesi “vardan tos Lietuvos“ skydu, siekia lietuviškame gyvenime hegemonijos.
Bendruomenės ir Altos vienybė
Lietuvių Bendruomenės ir Amerikos Lietuvių Tarybos santykiai Amerikoje nuo pat LB-nės įsikūrimo nebuvo nuoširdūs. Tačiau, kol Altąi vadovavo senosios kartos veikėjai, idealistiškai nusiteikę lietuviškam darbui, tie santykiai buvo bent korektiški. Jų purkštavimus bent psichologiškai buvo galima pateisinti, nes į naujuosius ateivius jie žiūrėjo kaip į savo pastangų rezultatą ir iš jų laukė nuolankaus dėkingumo. Anomis dienomis daug kas tikėjo, kad su senųjų veikėjų pasitraukimu iš visuomeninės scenos tie santykiai pilnai sunormalės. Tačiau įvyko priešingai. Altos vadovybei perėjus į naujųjų ateivių rankas, prieita net prie “diplomatinių santykių” nutrūkimo, kai demokratiškais pagrindais susiorganizavusi Bendruomenė su laisvų ir visuotinų rinkimų keliu sudaryta vadovybe atsisakė tapti klusniu Altos vasalu.
Ilgalaikės LB-nės pastangos pasiekti su Altą išmintingo ir Lietuvos interesams naudingo susipratimo bei lojalaus lietuviško bendradarbiavimo rezultatų neatnešė. Dar blogiau, per tą visą laiką santykių pėgerinimo siekę LB-nės veikėjai susilaukė nepagrįstų kaltinimų ir puolimų, o pati Bendruomenė — agresyvių, kad ir nesėkmingų, pastangų ją suskaldyti. Esama tikrų davinių, kad šioje visoje negatyvioje veikloje buvo ir tebėra įvelti Altos vadovybės žmonės.
Lietuvių Bendruomenė turi atviras organizacines formas ir veiklos praktiką. Jos pagrindinių organų nutarimai detaliai skelbiami spaudoje ir posėdžių protokolai prieinami visiems. Amerikos Lietuvių Taryba, naudojant Stasio Rauckino žodžius, “yra pasidariusi daugiau uždara organizacija”. Greičiausiai dėl to uždarumo Altą vengia su Bendruomene pasikeisti ryšininkais, kad LB-nės atstovas nedalyvautų posėdžiuose ir to uždarumo nepažeistų. Bet, nors ir ilgai reikėjo laukti, tas uždarumas pagaliau tapo pralaužtas. Altos valdyboje atsirado su pakankamai jautria visuomenine sąžine žmogus, Jonas Talandis, kurio nuoširdžios pastangos palenkti Altos vadus su LB-ne bent garbingai kalbėtis nepasisekė ir kuris savo nemalonią patirtį išdėstė 1978 balandžio 19 laiške Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininkui dr. Kaziui Bobeliui.
“Nusikalstanti elgsena”
Minėtame laiške Jonas Talandis pateikia kai kuriuos faktus, kurie dėl Altos uždarumo lietuvių visuomenei iki šiol nebuvo žinomi. Šiame rašinyje, cituojant minėto laiško ištraukas, ne visos pavardės minimos, tikint, kad Bendruomenės pagrindiniai ardytojai susipras ir nutrauks savo pragaištingą veiklą, o naujoji Altos valdyba santykių su LB-ne sunormavimo procesą pasuks pozityvia kryptimi.
Jonas Talandis keturių su puse puslapio rašte pateikia faktus ir, juos susumavęs, daro tokią išvadą: matau mūsų Valdybos ir jos vadovybės visuomeniniam reikalui nusikalstančią elgseną”.
Faktų eilę jis pradeda 1977 vasario mėn. Altos valdybos posėdžiu, kuriame valdyba atmetė jo pasisiūlymą būti paskirtam ryšininku prie LB Krašto valdybos. Kovo mėn. posėdyje buvo sudaryta “LB reikalų sprendimui” speciali komisija, “ir nuo čia”, laiško autoriaus žodžiais, “prasideda ilga istorija, kuri, kaip sakiau, ir priveda Altos valdybą ir jos vadovybę prie atsakingumo dėl šių reikalų neišsprendimo ir uždelsimo”.
Iš laiške pateiktų faktų matyti, kad ta komisija į JAV LB Krašto valdybos pirm. Algimanto Gečio siūlymus tartis atsakinėjo išsisukinėjančiai, su nudelsimais, net pačius laiškus adresuodama “įžeidžiančiai”.
Laiško autorius rašo, kad 1977. X.9 įvykęs “ALTą sudarančių organizacijų pirmininkų susirinkimas”, kuriame “po kelių valandų diskusijų, apimančių reikalus su LB-ne, buvo vienbalsiai priimta rezoliucija, reikalaujanti derybų su LB-ne”. Bet ir vėl prasidėjusi delsimo taktika. 1977.XI. 1 “ALTos valdybos posėdyje mano iškeltas klausimas LB reikalais nebuvo leidžiamas diskutuoti”. 1977.XII. 14 LB-nės reikalų nagrinėjimas pavestas “visuomeninių reikalų komisijai”. Laiške aptariami komisijos nariai pavardėmis. Daugumas jų priešiškai nusistatę deryboms su LB-ne. “Aš, kiek pajėgdamas, protestavau dėl šio aktualaus klausimo atidavimo ‘vilkui į nasrus’. Mano pasisiūlymas dalyvauti šioje komisijoje buvo griežtai atmestas. Mano prašymas, kad Jūs (t.y. dr. Bobelis) paskirtumėte mane prie tos komisijos irgi buvo atmestas”.
Minėtas pavedimas Visuomeninių reikalų komisijai buvo padarytas 1977.XII.14, o ji pasiskardeno su savo pasiūlymais tik 1978.IV.5. Keturi komisijos nariai atėjo su trim pasiūlymais. Du komisijos nariai, dr. L. Kriaučeliūnas ir dr. J. Valaitis, siūlė “susitikti ir tartis dėl darbų koordinacijos, ryšininko ir Vasario 16 aukų”. Du kiti siūlė nesitarti — vienas iš jų “nesusitikti su šia LB valdyba ir laukti, kol bus nauja išrinkta”, antras — “tegu Bendruomenės (t. y. LB-nė ir reorgai) tarpe savęs pirma susitaiko, o tik tada mes su ja kalbėtume”. Pastarąjį siūlymą padaręs komisijos narys, kurį laiško autorius aptaria kaip “vieną iš stipriausių šulų, kurie privedė prie Bendruomenės skilimo, esamų ginčų ir privedimo net prie Amerikos teismų”.
Laiško autoriaus nuomone, Alte esama žmonių, kurie “optimistiškai šiuo reikalu nusiteikę ir kurie sudarytų pasitarimams su LB-ne palankią atmosferą, o “susitarimas tam tikrose srityse yra tuoj galimas ir artimas bendradarbiavimas ateityje neišvengiamas”.
Laiškas baigiamas žodžiais: “Aš esu įsitikinęs ir reikalauju, kad šį sąstatą (t.y. du asmenis) reikia skubiai pakeisti. Nuoširdžiai prašau Jus, Daktare, nedelsiant duoti šiam mano reikalavimui atitinkamą eigą”.
Eiga neduota
Pagal šio laiško autoriaus informaciją, Altą sudarančių organizacijų pirmininkai vienbalsiai priimta rezoliucija 1977.X.9 pareikalavo pradėti derybas su LB-ne. LB-nė pakartotinai derybas siūlė. Tačiau 1978 metų gale derybos dar nepradėtos. Tiesa, ALT Visuomeninių ryšių komisijos pirmininkas dr. L. Kriaučeliūnas sava iniciatyva 1978.1.29 padėtį aiškinosi su LB Krašto valdybos pirmininku Alg. Gečių. Tos pačios komisijos pavedimu, du komisijos nariai, dr. L. Kriaučeliūnas ir dr. J. Valaitis, birželio 18 Rochesteryje tarėsi su LB atstovais, Alg. Gečiu ir Alg. Gurecku. Šį pasitarimą dr. L. Kriaučeliūnas Altos suvažiavime Čikagoje aptarė taip:
“Po draugiškų ir nuoširdžių išsikalbėjimų buvo sutarti punktai, kuriuos turėjome pristatyti savo valdyboms patvirtinti. Liepos 21 Altos valdybos posėdyje buvo padarytas pranešimas apie įvykusį susitikimą su JAV LB atstovais ir buvo pateiktas mūsų susitarimo projektas svarstymui”. Deja, Altos valdyba vėl ėmėsi delsimo taktikos ir visuomenei pranešė, kad svarstymas nukeliamas kitam posėdžiui, nors LB Krašto valdyba susitarimą tuoj pat patvirtino.
Kas liūdniausia visame šitame reikale — tai parodyta visiškai atvira nepagarba lietuvių visuomenei, ją įžūliai apgaudinėjant. Altos informacija ir dr. L. Kriaučeliūnas Altos suvažiavime 1978.X.21 tvirtina, kad Rochesteryje padaryti susitarimai Altos valdyboje nesvarstyti, o pats Altos pirmininkas dr. K. Bobelis tame pačiame suvažiavime tvirtina priešingai — kad svarstyti. Jis kalbėjo:
“Kas liečia pasitarimus su Bendruomene, visuomeninių reikalų komisija, kiek tai liečia Altą, pasitarimus turėjo. Tuos principus, kur parvežė iš Rochesterio, nebuvo Amerikos Lietuvių Tarybos principai, tai buvo Bendruomenės pasiūlyti tame suvažiavime principai, kurie buvo diskutuojami mūsų valdybos posėdyje, ir valdybos posėdis nutarė, kad tie principai neatstovauja Altos linijos, Altos tikslus. Mes turime pasiūlyti kitus principus, nes tie principai, kurie buvo pasiūlyti, yra visiškai nepriimtini Altai”.
Kas tie
“nepriimtini principai”?
Nors ir pats Saliamonas, po tokių prieštaraujančių tvirtinimų, negalėtų pasakyti, ar Altos valdyba Rochesteryje pasiektus susitarimus svarstė, ar ne, ir kokių priėjo išvadų, tačiau yra jau žinomi klausimai, dėl kurių LB-nės ir Altos atstovai Rochesteryje buvo priėję vieningos nuomonės. O tame pasitarime sutarta:
L ALTa ir JAV LB-nė dirba naudingą darbą Lietuvos laisvinimo byloje.
2. ALTas ir JAV LB-nė, siekdamos laisvinimo veiklos derinimo, pasisako už glaudesnį šių dviejų veiksnių bendradarbiavimą, tarporganizacinę informaciją, darbų koordinaciją ir ateities laisvinimo žygių planavimą. Tam tikslui abiejų veiksnių valdybos pasikeičia ryšininkais.
3. Glaudesniam bendradarbiavimui ir veiklos derinimui nutarta kasmet šaukti ALTos ir JAV LB-nės atstovų pasitarimus.
4. Sudarant delegaciją pas JAV prezidentą, viceprezidentą ar valstybės sekretorių, kviečiami ALTos ir JAV LB-nės valdybų atstovai.
5. Nutarta sudaryti komisiją ištirti galimumams ALTos ir JAV LB-nės Visuomeninių reikalų tarybų apsijungimui ar eventualiam ALTos ir JAV LB-nės susijungimui.
Štai ‘principai’, kurie, ALTos pirmininko žodžiais, “neatstovauja ALTos linijos, ALTos tikslus”. Taigi, ALTos valdybai nepriimtini, o Lietuvių Bendruomenei priimtini. Ar jie nepriimtini ir už Lietuvos laisvę kovojančiai lietuvių visuomenei?
J. Kj.
