EDMUNDAS ARBAS: AR GALIMAS RACIONALESNIS VEIKSNIŲ SUSITVARKYMAS?
Šio klausimo atsakymas neatsiejamas nuo mūsų išeivijos gyvenimo įvairių įtampų. Todėl pirmiausia pora pastabėlių apie tas įtampas.
Įtampa gali būti pozityvi ar negatyvi. Pozityvi įtampa tiek asmens, tiek bendruomenės gyvenime, tiek kultūros, tiek politikos veikloje yra kūrybingumo variklis, ieškant tinkamiausių būdų pasiimtam uždaviniui įvykdyti. Pozityvioji įtampa dažnai kyla, kai į tą patį tikslą pasirenkami skirtingi keliai, bet išlaikomas praktinės veiklos nuoširdus koordinavimas, išlaikoma pagarba tarpusavio santykiuose.
Negatyvioji arba piktybinė įtampa dažniausiai atsiranda dėl kai kurių žmonių savotiško charakterio. Tokie žmonės yra liguistai kritiški ir liguistai įtarūs kitų veikimui. Antrasis negatyvios įtampos šaltinis — ir labiausiai humaniškos valstybės politika. (Šia prasme yra būdingas “Chicago Tribune” 1977.IX.11 vedamojo tvirtinimas, kad “tie, kurie atvyko į šį kraštą ieškoti taikos, o siekia įamžinti savo skirtumus nuo šio krašto kitų žmonių, užmiršta, kad mūsų laisvė buvo sukurta dėl to, kad buvo užtikrinta vienybė. Jei kraštą įtakos etninės grupės ir separatistiniai judėjimai, tai ir laisvė nukentės”. Red.). Trečioji negatyvios įtampos priežastis — lietuviškas konservatyvumas. Lietuvis labai stipriai prisiriša prie to kas yra, ką jis turi, ir vengia naujovių. Tai tvirtina mūsų tautos istorija. Tas mūsų, jei taip galima išsireikšti, tautinis nesugebėjimas išlaikyti gyvenimo raidos tempą, neatsilikti nuo gyvenimo brangiai yra kaštavęs mūsų tautai ir brangiai kaštuoja mūsų išeivijai.
Ne be pagrindo ir ne be reikalo prof. Pakštas savo laiku šaukė, kad mūsų tauta savo laikrodį pavarytų 100 metų į priekį. Šiandien mūsų tautos laikrodis yra Maskvos valioje, bet mūsų išeivijos laikrodį kai kas net bando atsukti, kad rodytų padėtį, kokia buvo 1939. O vis dėlto privalome eiti su gyvenimo raida. O toji raida šaukte šaukia racionalesnio mūsų veiksnių susitvarkymo ir bent kai kurios piktybinės įtampos likvidavimo.
Todėl principiškai arba teoretiškai svarstant, atrodo, racionalesnis mūsų veiksnių susitvarkymas ne tik galimas, bet ir neatidėliotinai būtinas, ir vykdytinas labai paprastai: mūsų vyriausiasis veiksnys — Vilkas, pasitelkęs ekspertų iš įvairių sluoksnių, aptaria du klausimus: Lietuvos vadavimo programos klausimą, ir Lietuvos vadavimo organizacijos klausimą. Po to Vlikas, sukvietęs visų vadavimo veiksnių konferenciją,' savo su ekspertais prieitas išvadas pateikia šiai konferencijai sankcionuoti. Tokia veiksnių konferencija laikytina aukščiausiu išeivijos autoritetu Lietuvos vadavimo klausimam. Jos sprendimai privalomi. Jie daromi balsų dauguma. Nė vienas veiksnys neturi veto teisės. Kiekvienas veiksnys turi po du atstovus. Taip racionalesnio veiksnių susitvarkymo klausimas atrodo teoretiškai. Beje, JAV žydai tokią veiksnių viršūnę turi — The Conference of Presidents of Major Jewish American Organizations.
Tačiau klausimą pastačius praktiškoj plotmėj — jo sprendimas optimizmui pagrindo neteikia, nes sprendimui reikalinga veiksnių veikėjam gera valia, sugebėjimas asmenines ambicijas subordinuoti bendrajam reikalui, taip pat apdairi įžvalga išvengti pašalinių interesų poveikio. Taigi reikalingos tokios sąlygos, kurių bent šiuo laiku mūsų veiksniuose nesimato.
Paimkime mūsų vyriausią veiksnį — Vliką. Pirmiausia, susidaro įspūdis, kad pats Vlikas savęs tokiu nelaiko. Pvz. Alto ir LB pažiūros kai kuriais klausimais veik diametraliai priešingos. Lietuvos vadavimo darbui tai yra žalinga. Bet dėl to vyriausias veiksnys tyli. Jokių direktyvų. Jeigu Vlikas tikrai būtų vyriausiu veiksniu, tai Altas ir LB turėtų būti jam pavaldūs, o jeigu jau ne pavaldūs, tai bent paklusnūs. Bet to nėra. Pvz. Vlikas prieš porą metų padarė su Altu susitarimą, kuriuo Altas buvo pripažįstamas vyriausiu veiksniu čia, Jungtinėse Valstybėse. Ar tas susitarimas tebegalioja — nežinau. Tik LB vadovybė tam nepritarė ir tas Alto vyresniškumas faktiškai pakibo tuščioje erdvėje. Tokie Vliko ėjimai jo autoritetą žemina, ne kelia. Neprideda Vliko autoritetui ir jo veiklos visiškas susmulkėjimas. Palyginkime rezultatus. Lietuvių katalikų religinės šalpos rėmėjai, daugiausia vieno kun. Kuzminsko pastangomis, 1974, 1975, 1976 išleido po stambų tomą Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos. Lietuvių Kunigų Vienybė tos pačios Kronikos atskiras numerius išleidžia anglų kalba. JAV LB valdyba jau eilė metų išleidžia “The Violations of Human Rights in Soviet-Occupied Lithuania”. Tai vis labai reikšmingi Lietuvos reikalui leidiniai. O ką išleidžia Vlikas? Knygą apie Steigiamąjį Seimą, ir tai labai nevykusią! Teisybė, savo laikais Steig. Seimas buvo Lietuvai labai reikšmingas. Bet šių dienų okupuotai Lietuvai, juo labiau Lietuvos išsivadavimo reikalui jis jau nieku negali padėti. Praeitimi gyvena tik seneliai bei istorikai.
Vlikas skelbiasi leidžiąs keliomis kalbomis ELTOS biuletenį. Bet kokie tų biuletenių padariniai atžvilgiu tų sluoksnių, kuriem jie skiriami? Pvz. galima labai abejoti, ar reikalingas ELTOS biuletenis lietuvių kalba, kai mūsų spauda, kaip žinome iš praktikos, išformacijas iš krašto gauna pirmiau už Vliką. Amerikiečių spaudoje ELTOS biuletenio citavimo neteko pastebėti. Gal anglų kalba ELTA siuntinėjama tik labai parinktiem adresatam, o gal angliškai kalbančiai Azijai ar Afrikai? Šiaip ar taip, bet anglų, ispanų, prancūzų kalba pasaulyje turi labai plačias auditorijas ir šiomis kalbomis ELTOS biuletenis bent teoretiškai turi racijos. Tačiau Italų kalba biuletenio auditorija ribojasi tik Italija, kurios pokarinė krikščionių demokratų vyriausybė vis dėlto neatstatė Lietuvos aneksijos nepripažinimo, o paliko galioti fašistų režimo sudarytą padėtį. Taigi Italija nėra Lietuvai draugingų valstybių skaičiuje, ir nėra vilties tokiam draugingumui laimėti, nes visi matome Italijoj nuolat augančią komunistų galią. Tad faktiškai italų kalba ELTOS vaidmuo susiveda tik į paramą Italijos krikščionim demokratam ir kitom dešinės partijom rinkimų kovoje su komunistais. Antikomunistiniu atžvilgiu tai be abejojimo yra tikslinga, bet Lietuvos padėčiai, Lietuvos okupacijos padėčiai tatai vargu ar turi kokios reikšmės. Tad kadangi italų kalba ELTA pirmiausia naudinga pačiai Italijai, Italijos krikščionim demokratam, ar nebūt praktiškiau ir Vlikui pigiau vietoj italų kalba ELTOS tą medžiagą paprastai perduoti Italijos krikščionim demokratam. Kodėl mūsų Vlikas kasmet turi išleist kelis tūkstančius dolerių, kad aprūpintų Italijos krikščionis demokratus antikomunistine medžiaga? Logiška būtų, kad Italijos krikščionys demokratai už tokią vertingą antikomunistinę medžiagą suteiktų Vlikui paramos.
Vlikas taip pat skelbiasi išlaikąs lietuvių kalba transliacijas per Madrido, Romos, Vatikano radijus. Kol neturėjome Laisvės radijo lietuvių kalba laidų, šios Vliko išlaikomos lietuvių kalba laidos iš Madrido, Romos ir Vatikano turėjo racijos ir atliko tam tikrą vaidmenį. Bet dabar, padėčiai pasikeitus, gal tik Vatikano lietuvių kalba laidos, kaip daugiau specialaus religinio turinio, tos racijos nėra praradusios, o Madrido ar Romos laidų tęsimas yra nesusipratimas.
Tad Vlikas turi labai atsidėjęs peržiūrėti savo veiklos planus ir darbų programas, jei nori savo autoritetą atstatyti bent į tokį lygį, kokiame tas Vliko autoritetas visuomenės akyse buvo tremties metais Vokietijoje.
Pirmasis žingsnis į racionalesnį veiksnių susitvarkymą turėtų būti Alto ir LB tarpusavio santykių išlyginimas. Tačiau Altas, atvirai kalbant, to vengia.
Antrasis žingsnis į galimą “racionalesnį veiksnių susitvarkymą turėtų būti atsipratinimas nuo dvejopo vertinimo masto savo veikimui ir kito veiksnio darbam pagal žinomą taisyklę “jis ir aš”. Jei jis ar jo vadovaujama organizacija nieko reikšmingesnio nenuveikė, tai neišmanėliai, apsileidėliai ir tolygūs; jei aš ar mano organizacija, tai dėl per didelio darbų krūvio, dėl bendradarbių trūkumo, dėl visuomenės abejingumo. Jei jis ar jo vadovaujama organizacija veikli, rodo iniciatyvą — tai niekam nenaudingas ar net kenksmingas veržimasis pro atviras duris, o jeigu aš ar mano vadovaujama organizacija — tai šaunus veiklumas, vadovų sumanumas ir visais atžvilgiais būtina veikla. Jeigu jis gina savo ar savo organizacijos pozicijas — tai užsispyrimas, partiškumas, diktatoriškumas, o jeigu aš — tai tvirtas nusistatymas, tai žinojimas, kur eiti, kas veikti, tai bendro tautinio reikalo gynimas. Jeigu jis atvirai rėžia tiesą į akis — tai akiplėša, cinikas, neaptašytas, storžievis, bet jeigu aš — tai visuomenės balsas, tiesos balsas, etc.
Ir trečiasis žingsnis į racionalesnį mūsų veiksnių susitvarkymą turėtų būti atidesnis ir intensyvesnis įsiklausymas į sovietų pavergtos mūsų tautos pulsą, jos sąmonę, lūkesčius. Ne čia yra vieta svarstyti mūsų veiksnių bendravimo su pavergtąja tauta sąlygas, priemones ir konkrečias galimybes. Tai pačių veiksnių vidinis uždavinys. Tik jo sėkmingas atlikimas neabejotinai privalo visų veiksnių tarpusavio susipratimo ir vieningų pastangų.
Nors, kaip minėjau, mūsų veiksnių racionalesnio susitvarkymo klausimo palankiam ir juo labiau veikiam sprendimui optimizmo nesimato, vis dėlto mes neturime liautis to reikalo judinę, nes, anot mūsų patarlės, lašas po lašo ir akmenį pratašo.
Antra vertus, kol mūsų veiksniai suras savo racionalesniam susitvarkymui bendrą pagrindą ir formulę, esančiomis sąlygomis gal būtų teisingiausia paremti kiekvieno veiksnio kiekvieną Lietuvai ar išeivijai naudingą iniciatyvą, vengiant gilinti jų tarpusavio susipratimą skiriančius griovius. Man pačiam arčiausiai širdies LB organų veikla. Bet aš esu laimingas ir dėl kiekvieno Lietuvai naudingo žingsnio, kurį padaro Vilkas, Altas, rezoliucijų komitetas ar mūsų jaunimas.
Ar ne laikas būtų pagalvoti apie naujo rezistencinio sąjūdžio organizavimą, apie kovingą rezistenciją priešui, esančiam mūsų tarpe, apie rezistenciją mūsų apsileidimui, ištižimui, išsigimimui. Turim kalbėti aiškiai: nauji ateiviai, kurių vaikai jau tekalba angliškai, yra savos tautos išdavikai. Ar mes turime juos slėpti?
Leonardas Dambriūnas
Jaunąją kartą išauginti lietuvišką galima. Svarbiausias tautinio auklėjimo veiksnys yra šeima. Žymi dalis tėvų savo pareigos neatlieka, ir todėl turime ne vaikų, o tėvų problemų. Visa tautinė bendruomenė turi dėti pastangas užkirsti šiai blogybei kelią.
Leonardas Dambriūnas
