JUOZAS BRAZAITIS — ŽURNALISTAS

SIMAS SUŽIEDĖLIS

Simas Sužiedėlis, istorikas, Encyclopedia Lituanica redaktorius

Prieš trejus metus Juozui Brazaičiui, kaip žurnalistui, buvo įteikta Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos premija. Savo žodyje, pasakytam įteikimo iškilmėje, jis taip apibūdino laikraštinį darbą: “Žurnalistas įsipareigoja tarnauti trejopom vertybėm: tiesai, pažangai, visuomenės interesui. Tiesai tarnaus nei peikdamas nei girdamas asmenų ir jų darbų be rimto pagrindo. Pažangai tarnaus nesustingdamas senose gyvenimo idėjose ir formose . . . Visuomenei tarnaus jos neskaldydamas, bet stengdamasis suprasti kitaip galvojančius”. Tokius reikalavimus žurnalistui statydamas ir drauge nurodydamas galimas nuokrypas, rėmėsi ne kokia teorija, bet geru laikraštininko darbo pažinimu ir praktika.

Pirmasis laikraštis, kurio redakcijoje dirbo apie ketverius metus (1923 - 1927) dar studijuodamas, buvo “Lietuva”, valdžios leidžiamas Kaune dienraštis. Vyriausią jo redaktorių skyrė ministeris pirmininkas iš valdančios partijos asmenų. Šiaip jau redakcijos sąstatas perdaug nesikeitė: jį sudarė gana įvairių pažiūrų antriniai redaktoriai ir bendradarbiai. Brazaitis buvo vienas iš pagalbinių redaktorių, rūpinęsis kultūrinių įvykių apžvalgom. Jis turėjo prigimties dovaną keliais taupiais sakiniais užgriebti dalyko esmę. Brazaitis nemėgo pilstyti iš tuščio į tuščią. Jo žurnalistinis stilius buvo dalykiškas, glaustas, neornamentuotas.

Prof. Juozas Brazaitis ir dr. Vytautas Vardys — buv. "Į Laisvę” redaktoriai

Baigęs studijas (1927), “Lietuvos” dienraštyje neužsiliko, nes nė nemanė tapti profesiniu žurnalistu; tačiau ir neatitolo nuo spaudos darbo. Spauda, jo žodžiais, “buvo lietuvių tautinės sąmonės gaivintoja nuo pat Valančiaus leidžiamų Prūsuose brošiūrų ir slapta gabenamų į Lietuvą dar prieš pirmuosius mūsų laikraščius”. Su mūsų laikraštija yra suaugę vardai Basanavičiaus, Kudirkos, Tumo-Vaižganto, Jakšto Dambrausko, Antano Smetonos ir eilės kitų literatų, kultūrininkų, mokslininkų, visuomenės veikėjų. Jie nebuvo žurnalistai profesionalai, kaip ir Brazaitis, kuris įsirikiavo iš naujos generacijos. Jo vaikystę temdė nelaisvė, bet brendimas vyko jau nepriklausomybės švytėjime. Išbudusi tautinė sąmonė nebebuvo reikalinga kudirkiško “Varpo” žadinimo, bet ją reikėjo grūdinti, lenkti į kultūrinę pažangą, kreipti į našų kūrybinį darbą. Brazaitis čia įsijungė visas: su savo literatūros studijom, jaunuomenės ugdymu, paslauga įvairiem leidiniam ir laikraščiam. Štai, jį randame, kad ir trumpai, redaguojant “Jaunimo Vadą”, pavasarininkų žurnalą, skirtą organizacinio darbo metodikai ir jaunimo vadų ugdymui. Vienerius metus (1928 - 29) redagavo “Ateitį”, moksleivių ateitininkų žurnalą, o Šiaip jau nemažai jame rašė. Devynerius metus buvo vienas iš pagrindinių kultūros žurnalo “Židinio” bendradarbis, paskelbęs keletą originalių studijų ir eilę apžvalginių straipsnių.

Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį minint (1938), Brazaitis “Židinyje” parašė reikšmingą straipsnį vasaros numeriui (Nr. 5-6). Kai kiti rašę apžvelgė lietuvių tautos laimėjimus politikos ir kultūros srityse, Brazaitis atskleidė dvasinį lietuvio veidą nepriklausomoje Lietuvoje. Taip buvo pavadintas tas straipsnis. Įprastu jam įžvalgumu nurodė įvykusius pakitimus visuomeniniuose sluoksniuose bei jų santykiuose, pažiūrose į savo valstybę, kultūrą, gyvenimo prasmę; pastebėjo, kad yra atsiradęs jau ir lietuviškas mieščioniškas luomas. “Jame rasime iš dalies valdininkų, net aukštųjų; rasime tarnautojų, laisvosios profesijos žmonių, pusinteligenčių ir kitokių. Visus juos jungia menkas intelektualinis, estetinis lygmuo; visus jungia pasyvus dalyvavimas viešuose reikaluose, hedonistiniai interesai gyvenime . . . Juk maloniau pasinerti mažo ratelio, kompanijos, šeimos ar net profesijos džiaugsmuose, nekaip kvaršinti sau galvą viešais reikalais”. Kai dabar skaitome tuos žodžius, atrodo, lyg būtų rašyti ne prieš 40 metų ir ne ano meto laisvos tėvynės miesčioniškajai šviesuomenei, bet dabar, mums, pabirusiem po svetimus kraštus, pavargstantiem kovoti dėl savojo krašto ir savo tautybės — dėl tų viešų reikalų, kurie kvaršina galvas ir drumsčia mažojo, uždaro draugų ratelio džiaugsmą puošniose rezidencijose. Iš tikrųjų, namų pastogės užsklęsta ramuma niekada nėra buvusi kultūrinės pažangos veiksniu. Nepriklausomoje Lietuvoje prieš tokį sotų snaudulį kėlė balsą budrios asmenybės, kiek joms tai leido vieši tvarkos sargai. Čia reikėjo ir sugebėjimo ir lankstumo rasti savo mintim ir veiksmam deramą formą.

Šia linkme buvo redaguojamas “Naujosios Romuvos” žurnalas, ėjęs paskutinį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį (1931-40). Apie save jis buvo sutelkęs šalininkų būrį, kuris savo susirinkimuose svarstydavo politinio ir kultūrinio gyvenimo aktualybes. Brazaitis buvo vienas iš to žurnalo bendradarbių ir pasitarimų dalyvių. Žymiai vėliau, jau tremtyje, jis to laikraščio kryptį aptarė tokiais lakoniškais žodžiais: “kova prieš svetimybes už tautinę kultūrų, prieš susiskaldymą už konsolidaviją, prieš sustingimų už kultūrinę dinamikų . . . Iš kovos su svetimybėmis aštriausia buvo prieš kultūrbolševizmų, t.y. garbinimą kultūrinių reiškinių, kurie ėjo iš Sovietų Sąjungos”. Prieš tas ir kitas dvasinio mūsų gyvenimo kreives laikraštis propagavo tautinę kultūrą, atremtą į vakarietišką krikščionišką ideologiją. “Naujosios Romuvos” bendradarbių sambūryje subrendo ir ta pagarsėjusi deklaracija Į organiškos valstybės kūrybą, sukėlusi spaudoje aštrias diskusijas dėl valstybinės santvarkos ir krašto valdymo principų.

Dar tampriau negu su anuo žurnalu, Brazaitis buvo susirišęs su “XX Amžiumi”, to dienraščio redakciniu kolektyvu. Jį sudarė jaunų katalikų inteligentų grupė, pradėjusi plyšti nuo ją ugdžiusios krikščionių demokratų senesnės generacijos, bet dar ne tiek, kad kartų spraga būtų jau kartinusi ir kliudžiusi bendrauti. Moderniškai redaguojamam dienraštyje Brazaitis rašė vedamuosius būdingu jam Servus slapyvardžiu; lotyniškai tai reiškė tarnas, atseit, tarnas tiesos, pažangos ir visuomenės gerovės — tų trijų vertybių, kuriomis jis saistė savo žurnalistinį darbą. Savo kituose straipsniuose sugebėjo taip subtiliai pasakyti tiesą, kad nekliūdavo nei valdinei spaudos kontrolei. Ir kai buvome arti agonijos, kuri artėjo su Lenkijos ultimatumu, Klaipėdos užgrobimu ir Raudonosiom bazėm, — tokiais dramatiškais momentais apibūdinti susidariusią padėtį, kad nesukeltum panikos ir neužtrauktum grūmojusio priešo didesnės rūstybės, reikėjo lanksčios ir apdairios žurnalisto plunksnos — Brazaičio talkos. Taip išgyventa kokti dviguba okupacija ir paskui vargana bėgtis iš savo namų.

Anom tikro negando dienom Brazaitis rašė straipsnius ir atsišaukimus pogrindžio laikraščiuose, iš kurių nacių laikais vyravo jo perkrikštytas žurnalas “Į Laisvę”, vėliau ir redaguotasis. Tam rezistenciniam laikraščiui tuojau po 1941 sukilimo buvo parinktas “Laisvės” vardas, bet Brazaitis ištaisęs jį į “Į Laisvę”, pastebėdamas, kad dar tiktai žengiama laisvės linkui. Laikraščio vardą pailginęs, kitu atveju organizacijos pavadinimą sutrumpino: Lietuvių Aktyvistų Frontas, išleidus vidurinį terminą, tapo tiesiog Lietuvių Frontu. Jei frontas yra prieš ką nors nukreiptas, jis negali būti neaktyvus. Ir čia pasirodė Brazaičio menas rasti idėjom taiklias glaustas formules.

Brazaitis liko aktyvus laikraščių redakcijose ir tremties dienomis. Jos atnešė nerimą, netikrumą, neviltį — tokias neigiamas nuotaikas, kurios instinktyviai prasiverždavo nesutarimu, kivirčais, aitria polemika. Brazaitis nešūkavo užgauliom frazėm, nemalė nieko į dulkes ir neliaupsino tuščia panegirika. Jis rašydavo ramiai ir santūriai, remdamasis konkrečiais faktais ir logiškom jų išvadom; nevengė atsikreipti ten, kur matė grubų prasilenkimą su tiesa, kur buvo laužomi moraliniai principai, kur apgaulė šiepėsi iš tariamai nekalto veido. Dar taip neseniai, prieš ketverius metus, jis rašė Lietuvos ateities klausimu: “Laisvės galimybė vis toliau nustumiama. Šios krašto vyriausybės detente politika vis tvirčiau palieka pavergtus kraštus pavergėjų malonei” .

“Darbininko" redakcija prieš 1962: (iš kairės) Paulius Jurkus, Simas Sužiedėlis (vyr. redaktorius, dabar Encyclopedia Lituanica red.), tėv. Modestas Stepaitis, O.F.M. (miręs 1962) ir prof. Juozas Brazaitis (miręs 1974)

Dirbdamas “Darbininko” redakcijoje (1952 - 74) Brazaitis rūpinosi politinėm žiniom ir spaudos apžvalgom, o paskutiniais metais vis dažniau pasirodydavo ir jo vedamieji. Nė vienas kitas lietuviškas laikraštis šiame krašte nėra turėjęs tokios išsamios ir geros informacijos. Brazaitis labai gerai pažino didžiuosius Amerikos laikraščius ir žurnalistus, jų ideologinį nusistatymą. Nors ir sakoma, kad amerikietis žurnalistas tetarnaująs informacijai, atseit, piliečių “teisei viską žinoti”, bet ką eilinis pilietis turi žinoti ir kas reikia nuo jo nuslėpti, priklauso nuo tos laikraščio linijos. Brazaitis atskleisdavo užkulisius, sugretindamas įvairių laikraščių ir komentatorių pateiktus prieštaraujančius faktus. Visam tam reikėjo pašvęsti daug laiko, ir jis neskaičiuodavo nei dienų nei valandų, apsikrovęs spaudos kauge ligi gilių išnaktų. Jeigu jam būtų tekę rašyti sindikatinius straipsnius, jis būtų pasistiepęs pro aukštai iškeltas šio krašto kolumnistų galvas.

Iš kur velionis sėmėsi tiek energijos, ištvermės, uolumo tam darbui, kuris iš tikrųjų nebuvo jam nei pasirinktinis nei profesinis? Brazaitis buvo lietuvių literatūros kritikas ir istorikas, ir tai jam padėjo stipriau pasireikšti ir laikraštiniam darbe. Tačiau tikrasis jo pasiaukojimo lietuviškajai spaudai akstinas buvo šis:

“Tegaliu prisipažinti,— rašė prieš 20 metų “Į Laisvę” žurnale (1953), — kad krašto rezistencijos šviesiausi didvyrių pavyzdžiai man, kaip ir daugeliui tremtyje, stovi prieš akis nuolatos; jie gaivina pasiryžimą visas jėgas skirti kovai už tėvynės laisvę, palaiko tvirtą tikėjimą, kad kruvinais keliais, didelėm aukom, lėtu žingsniu, bet toji laisvė, laisvė visom tautom artėja, kaip nesulaikomas saulės patekėjimas". Štai kas gaivino ir palaikė trapų, stoišką vyrą, užsisklendusį savyje, bet, rodos, apglėbusį visą lietuvių tautą, kad ją išneštų iš sutemų į saulės patekėjimą.