Partizanai: Istorija ir dabartis

BENDRUOMENĖS KELIU: Teisinė tvarka ar anarchinė įtampa?

VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE

Šiandien vėl daug kalbam ir rašom Bendruomenės klausimais: kokia jos esmė ir paskirtis? ar tinkama jos santvarka? ar gerai ji vadovaujama? ką ir kaip reikėtų joje keisti?

Kadangi Bendruomenė esame “visi”, tad natūralu, kad ir nuomonės įvairuoja. Tačiau bėda yra ne nuomonių įvairybė, bet jų sprendimo būdai ir priemonės. Juk visais amžiais sąmoningas žmogus kovoja dėl savo įsitikinimų, stengdamasis juos įpiršti taip pat kitiems, kad bendromis jėgomis bei pastangomis jie būtų įgyvendinti. Daug laimėta: pripažįstam minties ir sąžinės laisvę, turim demokratiją, vertinam artimo meilę, gerbiam tiesą ir t.t. Daug dėl savo gyvybės ir egzistencijos taip pat yra kovojusi ir mūsų tauta. Tad didžiojamės jos herojine istorija. Be jos šiandien mūsų nebūtų: seniai būtume susiurbti arba lenkų, arba rusų, arba vokiečių. Iš kitos pusės, lietuvių tauta ilgoj savo istorijoj negalėjo tapti tuo, kuo ji galėjo ir turėjo būti. Dėl jos nelemto likimo kalti ne vien agresyvūs jos priešai kaimynai. Kaltės dalis, deja, glūdi pačioj tautoj.

Sprogdinančios įtampos

Nuo pat mūsų tautos istorijos pradžios niekad netrūko ją iš vidaus sprogdinančių įtampų. Kunigaikščių Lietuva valdymo reikalus sprendė jėga ir žudynėmis: buvo nužudyti Mindaugas, Kęstutis, Žygimantas ir daugelis kitų. Didikų ir bajorų Lietuva vertėsi tarpusavio kovomis, intrigomis, svetimųjų paramos ieškojimu, veto teise, džiaugėsi bei didžiavosi “aukso laisve” ir gyrėsi, kad “Bespublika laikosi netvarka”. Pražudę valstybę, jie patys buvo istorinio likimo nušluoti. Tik XIX a. pabudo pati tauta, radusi taip pat Lietuvos kelią. Po trejų metų bandro darbo “Aušroj” pastebėta, kad vienoj krūvoj neįmanoma išsitekti. Ėmė formuotis lietuviškos partijos. Natūralu, bet ir negerai, kad jų tarpusavio varžybos virto pirmeivių kovomis su atžagareiviais, bažnytininkų — su bedieviais ir t.t. Vėliau įtampos skaldė Petrapilio lietuvių seimą ir Lietuvos Tarybą. Kai turėjom nepriklausomą Lietuvą, joje taip pat kūrėsi atskiros “nepriklausomos” Raseinių, Perlojos ir kt. respublikos. Lietuvos seimokratiją 1926 gruodžio 17 perversmas jėga pakeitė vadistiniu režimu, dėl to ligi šių dienų suvedinėjamos tarpusavio sąskaitos. Patys tvarkydamiesi, mėgstame vaidinti poziciją ir opoziciją: pozicija — darbui dirbti, opozicija — kliudyti ir kenkti. Štai Steigiamojo Seimo 1922 Lietuvos konstitucija su katalikų kraštui būdinga religine fraze “Vardan Dievo Visagalio” tegalėjo būti priimta vien pozicijos, dviejų žydų ir vieno nepartinio atstovo balsais, o giedant Lietuvos himną, opozicija išėjo iš posėdžių salės. Arba dabar labai didžiuojamės nepriklausomos Lietuvos žemės reforma, bet jos įstatymas buvo priimtas tik krikščioniškojo bloko ir vieno nepartinio atstovo balsais, valstiečių liaudininkų ir žydų atstovai susilaikė nuo balsavimo, o socialdemokratai balsavo prieš. Lietuvos I Seimas niekaip negalėjo išrinkti prezidento, ir absoliutinės Seimo daugumos 1922 išrinktasis prezidentas opozicijos buvo nepripažįstamas, Seimą reikėjo paleisti, Mykolo Šleževičiaus vyriausybei opozicija mokėjo tuo pačiu: 1926 per šešis valdymo mėnesius buvo įteikta 12 interpeliacijų, kėlusių nepasitikėjimo klausimą. Dėl to Kazys Škirpa knygoj “Mykolas Šleževičius” nepagaili aštrių žodžių ir mūsų partijom, ir ypačiai Seimui, kur skandalingiausios obstrukcijos “posėdžius paversdavo į tikrą balaganą” ir kur “buvo kompromituojamas pats Seimas, kaip tautos atstovybė” (256). Po 1926 gruodžio 17 perversmo buvo prisiekta laikytis 1922 konstitucijos, deja, priesaika buvo sulaužyta. Toliau atsiminkim Vliko nesutarimus su diplomatijos šefu, tarp savęs kovojančius partinius blokus, kai kurių asmenų diskriminaciją, grupių pasitraukimus bei grįžimus ir kt. Dabar įtampa yra atėjusi Lietuvių Bendruomenei, į kurią dėjome pačias didžiausias savo viltis.

Gimstanti Bendruomenė Vokietijoje veikiantis Vlikas turėjo žmonių, gebančių žvelgti toliau ir giliau. Jie suprato, kad gerai susiorganizavusi tautiškai sąmoninga išeivija gali būti didelė ir patvari jėga dviem didiesiem uždaviniam vykdyti: lietuvybei svetur išlaikyti ir Lietuvos laisvei atgauti. Todėl Vlikas, jei ir nieko daugiau nebūtų atlikęs, tai vien Lietuvių Bendruomenės sukūrimu pasistatė išliekamą paminklą, V. Vaitiekūnas pagrįstai gretina du dalyku: “pasaulio lietuvių bendruomenės organizacijos kūrimas mūsų išeivijos lietuvybei palaikyti ir tautinei kultūrai ugdyti yra ne mažesnės reikšmės kaip ir žemės reforma Lietuvos nepriklausomybei”(“Draugas”, 1951 liepos 7). P. Maldeikis neseniai pasirodžiusioj Mykolo Krupavičiaus monografijoj lygiai pagrįstai teigia, kad “lietuvių bendruomenės suorganizavimas buvo ne kas kita, kaip Vliko atliekamų laisvinimo uždavinių pratęsimas . . . Tai organizacijai numatytas lietuvybės išlaikymo uždavinys reiškė pasipriešinimą okupanto pastangoms sunaikinti lietuvių tautų. Tuo būdu lietuvybės išlaikymo pastangos pasidaro tam tikra Lietuvos laisvinimo forma, jo darbo atsišakojimas. Išeiviams nulietuvėjant, nebūtų kas užsienyje siekia Lietuvos laisvės ir kovoja su Lietuvos okupanto užsimojimais surusinti lietuvius”(320).

Vokietijos tremty 1946 kovo 3-4 Hanau stovykloj formaliai gimusi Lietuvių Tremtinių Bendruomenė rūpinosi visais bendraisiais lietuvių reikalais — ne tik švietimu ir kultūra, ne tik socialiniais reikalais, bet ir Lietuvos laisvinimu. Ji sudarė Vlikui moralinę ir materialinę atramą. Jai rūpėjo ugdyti tautinį solidarumą, demokratinę sąmonę ir lietuviško darbo meilę. Ir atliko iš tikrųjų daug ir didelių darbų. Todėl Vlikui buvo įmanoma žengti tolimesnį žingsnį: sukurti ir 1949 birželio 14 paskelbti Lietuvių Char-tą ir ant jos idėjinių pagrindų sukurti formalią organizaciją — pasauly pasklidusius lietuvius jungiančią Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. Tai be galo didelė idėja, paremta ateities tautine vizija, kuriai išreikšti bene geriausiai tinka jos vykdytojo

M. Krupavičiaus šie žodžiai: PLB yra “vienatinė, svarbiausia priemonė išsaugoti išbarstytus tautos vaikus Lietuvai su visu išsineštu iš tėvynės lobiu’’(Krupavičiaus monografija, 325).

LB idėja kasdienybės pilkumoj

Maironis bus teisingai pastebėjęs, kad “idėjos, jei didžios, nemirštąs kaip žmonės”.Vieną kartą gimusi Bendruomenės idėja taip pat nemirs. Ja žavėsis idealistai, jai dirbs tautiniai mūsų entuziastai. Tačiau taip pat aišku, kad nėra pasauly idėjos, kuriai visi pritartų. Tad ir su Bendruomenės idėja dėjosi ir dedasi tai, kas su Evangelijos sėjėju ir jo grūdais: tie grūdai, kurie nukrito į gerą žemę, davė ir gerą derlių: “vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą”, o tie, kurie nukrito ant kelio, ant uolų, tarp erškėčių, tuos arba atskridę paukščiai sulesė, arba jų daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo, arba juos nusmelkė išaugę erškėčiai.

Taigi, Bendruomenės kelias į gyvenimą nebuvo lengvas. O ypačiai sunkus Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Pagrindines sunkumų priežastis iškelia ir P. Maldeikis M. Krupavičiaus monografijoj: “Čia veikė daug organizacijų su bendrine Amerikos Lietuvių Taryba, kurios pagalba Krupavičius, organizuodamas

Bendruomenę, negalėjo pasinaudoti. Amerikos lietuvių bendruomenę, panašiai kaip ir kituose kraštuose, reikėjo sukurti iš naujųjų ateivių, tik nedaugeliui senosios kartos lietuvių teprisidedant”(328). Taip pat susidurta su “abejingumu, delsimu, atidėliojimu ir net neslepiamu nenoru”(329). Skersai kelio stojo partinis galvojimas: “To nenoro priežastis dažnai buvo politinis užkietėjimas: žiūrėjimas pro partinę prizmę daug kam padaro nepriimtiną ir pačią Bendruomenės idėją" (329). O organizacijų veikėjai prisibijojo, kad Bendruomenė sumenkins “jau veikiančių organizacijų vaidmenį ir kad atėję nauji veikėjai paverš iš jų visuomeninį vadovavimą”(330). Lietuvių katalikų vadai “ nenorėjo greta religinių organizacijų turėti nepasaulėžiūriniais pagrindais sukurtų ir įtakingų tautinę bendruomenę”(330). Žodžiu, pasak mūsų patarlės, “kas norėjo šunį mušti, tai ir lazdą rado”.Todėl M. Krupavičius 1950 balandžio 17 laiške rašė: “JA V-bėse PLB organizavimas eina atvirkščia tvarka. Jis nepradedamas nuo laikinojo organizacinio komiteto sudarymo, o nuo apylinkių. Ir, antra, apylinkė organizuojama ne krašto komiteto, bet ‘spontaniškai’, apačių veržlumu. Čia visa eina be jokių skyrimų, raginimų, tik vietos žmonių iniciatyva ... Ta minia— tai DP. Prie jų gali prisidėti ir eilinių amerikiečių. Jų vadai tuo tarpu nesukalbami”.(330).

Šie vadai manė bendruomenę turį jų vadovaujamų organizacijų pavidalu. Apačios norėjo daugiau — visuotinės ir demokratinės bendruomenės, kuriai galėtų priklausyti kiekvienas lietuvis su aktyvia ir pasyvia organų rinkimo teise. Kaip jau sakyta, tokiai Bendruomenei idėjinius ir teisinius pagrindus padėjo Vlikas, o jo pirmininkas M. Krupavičius su jam būdingu principingumu buvo įsitikinęs, kad “DP turi eiti grynai lietuviškuoju keliu be jokių atodairų”ir “kad čia svyruot negalima’’(330). Bet “vienas vyras— ne talka’’.Todėl jis atsidėjęs ieško Bendruomenės idėjos, organizacijos ir darbo talkininkų, juos judina, įtikinėja. Jam rūpi rasti Bendruomenės klausimu sukalbamų žmonių. Jis taip pat klabena ir įtakingesnių veikėjų duris. Didelis laimėjimas buvo prel. Jono Balkūno suradimas, ir 1951 pradžioj susidarė jo pirmininkaujamas Laikinasis Organizacinis Komitetas — Lokas. Lokas tais pačiais metais priėmė JAV LB statutą, paremtą visuotinumo ir demokratinės santvarkos principais, lapkričio 18 New Yorke surengė oficialias Bendruomenės steigimo iškilmes, ją inkorporavo Connecticuto valstybės sekretoriate, vykdė organizacinius darbus ir kt. Deja, netrūko taip pat pastangų Bendruomenės organizavimą paraližuoti, stabdyti, pajuokti, atmesti. Loko pirm. prel. Balkūnas po kelerių metų sunkaus darbo 1954 balandžio 10 Bendruomenės konferencijoj New Yorke šnekėjo: “Dar Bendruomenė buvo net negimusi, o jau pasipylė prieš jų šmeižtų kampanija. Įvairiausi įtarinėjimai, pasmerkimai ir pan. mirgėta mirgėjo mūsų spaudoje. Atminkim, kad Altas su teisininkais ir be teisininkų dvejus metus nenoromis svarstė ir pagaliau palaimino pačių idėjų. Altas sutiko, bet visi ‘keturi’ (vykdomojo komiteto nariai) pareiškė nepritariu . . .” (Loko 1955 apyskaita). O tautinės padėties buvo stengiamasi “nematyti”, ir ją prel. Balkūnas ryškino tokiais klausimais:    kokį kultūrinį

darbą dirba SLA ir LRKSA? kokį kultūrinį darbą dirba partijų kuopos? ar ta kultūrinė veikla neapsiriboja šokiais ir išgėrimu klube? nurodykite man knygynus, skaityklas, na, nors ir sales su paskaitomis? Ir išvada: “Dvasios elgetos būdami, norime pasitenkinti tokia savo bendruomene ir tokia jos veikla. Toji bendruomenė, išsisklaidžiusi po miestus ir kaimus, net negali jungtis su esamomis įstaigomis, ir todėl reikia ieškoti kitų būdų ir kitokių kelių vėl susirišti su tauta” (Apyskaita). Naujus būdus ir naujus kelius žadėjo Bendruomenė, ir prel. Balkūnas “Lietuvybės silpnėjimo priežastyse” 1950 rašė: “Pasaulio Lietuvių Bendruomenei skiriu pirmų vietų, stiprinant JAV lietuvybę”.

Ar atsuksime laikrodį atgal?

Nors ir trukdomų bei tramdomų, tačiau rados pakankamai jėgų, pakreipusių Bendruomenės kelią visuotinumo, demokratizmo ir lietuvybės linkme. Kiekvienam apsisprendusiam lietuviui Bendruomenė palikta atvira. Kiekvienam sudarytos sąlygos joje rinkti ir būti renkamam į jos organus. O lietuvybe remiasi visa išeivijos lietuvių veikla — ir švietimas, ir kultūra, ir Lietuvos laisvinimas. Sąmoningąją lietuvybę Bendruomenė supranta plačiąja prasme: tai ne tik lietuvių kalbos vartojimas bei branginimas, ne tik lietuvių kultūros pažinimas bei puoselėjimas, ne tik tautinių papročių laikymasis, bet ir tautinės lietuvio misijos suvokimas bei valstybinės nepriklausomybės siekimas. Gyvasis lietuvis, nešiojąs, pasak poeto, “tėvynės vardą, jos gyvybę ir jos garbę širdyje”,— štai Bendruomenės veiklaus nario idealas. Gilesnės prasmės tautinio švietimo ir tautinės kultūros darbas iš tikrųjų turi remtis valstybinės nepriklausomybės siekimu, nes “valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga” (Lietuvių Charta).

Bendruomenės visuotinumas, demokratizmas ir tautiškumas — tai tie trys pagrindai, kuriais remiasi ir visa kita: organizuotumas, tautinis solidarumas, savitarpio pagalba ir parama, pakanta ir pagarba minties ir įsitikinimų įvairybei. Reikia visiems suvokti, įsitikinti ir nusiteikti, kad mūsų Bendruomenė bus tiek stipri, solidari, patraukti ir veikli, kiek bendromis pastangomis jai išsiauginsim moralinių ir legalinių autoritetų, kiek išmoksim laikytis teisinių normų ir visuomeninių principų, kiek apskritai nedarysim kitiems to, ko nenorim, kad mums darytų.

Ar tokiu keliu iš tikrųjų einam?

Pastangų ir nemažų yra. Kai kurių laimėjimų pasiekta. Deja, taip pat gyvos tradicinės destrukcinės užmačios, dabar besireiškiančios nauju variantu teisinę tvarką pakeisti anarchine įtampa. Šit Čikagoj atsirado ambicingų vyrų, kurie, niekieno neįgalioti ir nepavesti, Altos 1974 sukviestame Amerikos Lietuvių Kongrese ėmė reikštis “JAV LB vardu” — sveikinti ir t.t, (o Altos vadovybė, tam pritardama, tokias sąlygas jiems sudarė!). Kai viešai buvo priminta, kad jie, taip darydami, “nušneka”, atsirado “reorganizacinė LB”. Iš tikrųjų buvo logiškiau. Bet logiškiausią žingsnį žengė viena “reorganizuota pirmininkė”, atsiribodama nuo JAV LB ir paskelbdama kad “Reorg. LB visiškai nesiekia perorganizuoti dabar veikiančią bendruomenę naujais pagrindais”, nes “kiekvienas žmogus turi teisę laisvai apsispręsti, dėl to mes visai nemanome su priešingai galvojančiais eiti į prievartinę kovą”(“Naujienos”, 1975 birželio 25). Iš tikrųjų kas kam gali laisvės krašte ką drausti nauja steigti? Tik reikėtų ir atitinkamą vardą pasirinkti. Atpultų reikalas JAV LB laikrodį atsukti atgal. Ir ožka liktų sveika, ir vilkas būtų sotus!

Nepatikimi misininkai Tačiau šitokią optimizman linkusią nuotaiką tebedrumsčia nepatikimi mūsų misininkai, įsikalbėję, kad jų uždavinys, didžiojo Don Kichoto žodžiais, “saugoti teisingumą ir ginti skriaudžiamuosius”. Vienas toks misininkas nepriklausomą Lietuvą norėjo “perorganizuoti” atentatu prieš jos ministeri pirmininką, vėliau jis “reorganizavo” Ispaniją, ginklu kovodamas dėl komunistinės jos santvarkos, dabar “reorganizuoja” Amerikos lietuvių išeiviją, visus savo likusių sugebėjimų išteklius nukreipęs prieš Bendruomenę. Jis dabar rašo “Naujienoms”, tad pravers bent iš vieno tokio vedamojo pacituoti kelis sakinius:

Girdi, Amerikon atvažiavo “maža lietuvių politikų grupelė”, kuri, pasimokiusi “iš žiaurių ir suktų Italijos bei Vokietijos politikų”, ryžosi tais pačiais būdais“užkariauti Ameriką”— “paimti savo kontrolėn didžiausių Amerikos lietuvių organizacijų iždus ir valdybas”. Jie taip pat “atvežė Vokietijoj sukurtą Lietuvių Bendruomenę ir tikėjosi josios priedanga paimti savo kontrolėn visas Amerikos lietuvių organizacijas". "Jie tikėjosi įsakymais viską padaryti” ir tuos, kurie neklausė, “šalino iš Bendruomenės, kol ten liko viena maža grupelė". O kad ji“galėtų išsilaikyti vadovybėje, tai griebėsi klastos ir apgaulės”. Ji“pagal reikalą kaitaliojo apygardas ir pagal išskaičiavimą klastojo rinkimus, pagaliau pradėjo klastoti net pačius pagrindinius garbės teismo nuostatus”. Ji“uždarinėjo apylinkes, priešakiu sodino mažai grupelei ištikimus žmones, organizavo kitas apygardas, iškreipė kiekvienų svarbesnį nutarimą ir savo lapeliuose šmeižė lietuvių daugumų”. Ir t.t.(1975 birželio 3).

Veltui čia ieškotum kokio nors kad ir mažiausio faktelio: kas, kada, kur ir kaip tai padarė? Tad kyla klausimas, kuriuo tikslu ir kieno labui šie plepalai, šis minčių jovalas yra rašomas. Metų metais, iš vieno numerio į kitą. Bet tai dabar yra Altos ir jos remiamos “reorganizuotos LB” oficialus balsas. Jų pirmininkai ir šalininkai juo džiaugiasi, iš džiaugsmo rankas trina ir padėkas bei paramą siunčia. Dėl to ir visiems kitiems pasidaro linksmiau. Kai buvau jaunas, man visados taip pat džiaugsmą ir pasigėrėjimą juk kėlė Ispanijos riteris, daužantis vėjo malūnus ir ietimi badantis avis. Miela naivi vaikystė!

Turim ir kitą nė kiek nemenkesnį “aukšto laipsnio dorybių” gynėją. Taip pat misininką. O kad pasauly niekad netrūksta tokių, kurie į dorybes kėsinasi, tad ir jis atsidėjęs jas gina. Šit 1975 birželio 5 “Laisvojoj Lietuvoj” jis rašo: JAV LB dabartinė “Taryba išrinkta suklastotais rinkimais, dėl to neteisėta, o Valdyba negalioja dėl to, kad sudaryta tos neteisėtos Tarybos valios pareiškimu”.Vėl dairais šio “teisėtumo” ir “neteisėtumo” faktų. Jų nėra. Teduotas plikas tvirtinimas. Ne taip, kaip turėtų būti elgiamasi kultūringoj visuomenėj, kur tokiais atvejais sprendimus daro teismai ir kiti kompetentingi organai. Dėl to esame linksminami ir toliau: šį straipsnį persispausdino “Naujienos”, jis buvo padaugintas atskirais lapais ir platinamas, vėl džiaugėsi pats autorius ir jo šalininkai. Bendru džiaugsmu gyvenome ir visi kiti.

Iš aukštybių į žemę

Kad ir labai malonu paskrajoti “didžiųjų dorybių” džiaugsmo sparneliais, bet reikia grįžti į pilkąją žemę, kur valgome kasdieninę duoną ir dirbame savo darbus. Čia dabar, kaip sakyta, susiduriame su “reorganizacine LB”, išdidžiai besiskelbiančia, kad ji “jau atstovaujanti daugumui lietuvių”. Matome, kokiais metodais ir priemonėmis ji kuriama. Aš pats nuo pirmųjų dienų priklausau JAV LB apylinkei, kuri lojaliai laikosi Bendruomenės įstatų. Bendruomenės rinkimai čia vykdomi visados tvarkingai: sudaromi rinkikų sąrašai, balsai skaičiuojami viešai, balsų skaičiavimo lapai pasirašomi, surašomas rinkimų protokolas ir t.t. Mano apylinkės pirmininkas man taip pat sako: visa saugojama, jei nori — gali atvykti kad ir visa Čikaga patikrinti. Bendruomenės apylinkė ir Altos skyrius čia randa bendrą kalbą ir susitaria dėl darbų. Kiek girdžiu ir iš spaudos matau, taip yra ir daug kur kitur. Tad kodėl dabar visa tai ir mes visi kiti turėtume pradėti niekinti, neigti, keisti? Tik dėl to, kad vienam kitam lietuviškam rėksniui kilo donkichotiškas noras atmesti teisines normas ir visuomeninius principus ir bendruomeninį savo gyvenimą pasukti anarchinių įtampų kryptimi? Ne, tokios “prabangos” sau leisti negalim. Tad tie, kurie negali išsitekti Bendruomenės ribose, tesusikuria tai, kas juos patenkintų. Bet jie negali kurti “valstybės valstybėje”. Valstybė juos sudrausmintų savo turimomis priemonėmis. Juk ir Lietuvoj netrūko tokių, kurie norėjo “versti valdžią”, kad ji buvo “negera”, “neteisėta” ar “nepatinkama”, bet turėjo paklusti teismo, įstatymų, jėgos autoritetui. O kaip elgiamės Bendruomenėj: vienas sugalvoja ir sauvališkai skelbiasi LB Tarybos pirmininku, kitas — Krašto Valdybos pirmininku ir t.t. Arba LB apylinkės pirmininkas, narių prašomas, turi šaukti susirinkimą, bet nešaukia. Arba mažuma, išėjusi iš salės, išsirenka savo valdybą, nors žino, kad teisėta tegali būti daugumos rinkta valdyba. Ir t.t. Tad kur atsidursime, ėmę eiti tokiais keliais? O atsiranda žmonių, dar besiskelbiančių teisininkais, kurie tokius veiksmus teisina ir gina. Tuo tarpu Antanas Smetona yra teisingai pastebėjęs, kad anarchiją tegalima vaizduotis tik Robinzono saloje, kur jis vienas ir gali daryti ką nori. Visuomenėje gi reikia laikytis jos saugomų normų: “Kas saugo tvarką ir jos žiūri, kas veda tokį darbą, tas yra autoritetas, to reikia klausyti” (Pasakyta, parašyta, II. 76). Mūsų atveju autoritetas yra nustatyta tvarka renkama JAV LB Taryba ir vėliau jos sudarytieji organai. Kito teisingo kelio nėra. Jei kam atrodo, kad minėtų LB organų autoritetas nėra reikiamoje aukštumoje, jį vėl reikia tikrinti naujų rinkimų tvarka. Galima, jei reikia, tikrinti ir rinkimų teisėtumą.

Tai nereiškia, kad Bendruomenėje jau yra visa tobula, lygu ir sklandu. Kad jos darbuotojai tokie balti kaip dangaus angelai. Bet nė tokie juodi, kokius piešia obstrukciniai opozicininkai. Jie balsavimų būdu atrinkti“ iš tos pačios medžiagos”, kuri yra bendra mūsų pačių daugumai. Galima skirtingai galvoti dėl Bendruomenės esmės ir uždavinių, dėl jos organų sudarymo tvarkos ir sudėties, dėl rinkimų būdų ir t.t., bet neleistina kėsintis į tai, kuo laikosi pati jos egzistencija. O ji laikosi ypačiai dviem pagrindais — tautiniu solidarumu ir teisine sąmone. Todėl ir šiandien visiems mums aktualūs tebėra prof. Stasio Šalkauskio žodžiai:

Juk aišku, kad negali būti tikru visuomenininku tas, kas nenuvokia, kad visuomeninis gyvenimas savo visumoje yra pagrįstas solidariais interesais, ir kas neturi supratimo, kad visuomenės tvarka ir įvairūs, kartais priešingi, interesai privalo būti atremti į teisės pagrindų(Ateitininkų ideologija, 101).

Solidarumas turi reikštis tarpusavio pagalba, pakanta, siekimų derinimu, bendros atsakomybės prisiėmimu, o teisinė sąmonė — teisinių normų ir principų lojaliu laikymusi, pareigų ir uždavinių uoliu vykdymu ir demokratinės santvarkos rūpestingu saugojimu. Tai galima aukštos kultūros bendruomenėj. Ten, kur jos pagrindai griaunami, jų neatstos nė skambiausios patriotinės frazės, kuriomis dabar savo sauvaliavimą mėgina dangstyti “reorganizacinės LB” steigėjai.

Teisinės sąmonės reikšmę teisingai suvokė senieji romėnai: dura lex, sed lex — žiaurus yra įstatymas, bet vis dėlto įstatymas! Ja turi taip pat remtis mūsų Bendruomenė, jei nori būti stipri, sveika ir kultūringa.

Stasys Barzdukas