JAUNIMAS VISUOMENĖJE IR LIETUVOS LAISVĖS DARBUOSE
ANTANAS RAZMA
Kaip prieiti prie amerikiečių su lietuvių ir Lietuvos bylos reikalais?
Esu matęs daugelį savo draugų ir vyresnių, kurie yra bandę per laikraščius, laiškus, politiką ir kitokiais būdais pasiekti Amerikos mases. Dažniausiai tokios pastangos eina pro šalį: amerikiečiai arba visiškai nepastebi, arba jiems mūsų reikalai nerūpi. Jei kada pavyksta, tada sėdime patenkinti rezultatais. Bet iš tų tūkstančių, net milijonų, kurie yra retkarčiais paliesti mūsų propagandos, kiek atsimins straipsnį ar kitokią pastangą už savaitės, už mėnesio? Turime stengtis kuo galima ilgiau išlaikyti savo plakatą prieš žmonių akis. Juo ilgiau stovėsime jų akivaizdoje, tuo giliau mūsų mintys įsikals į jų galvas.
Tai pasiekti, mano manymu, galime tik per asmeniškas draugystes. Jeigu mes kokį amerikietį vadiname savo draugu, tai turėtumėm stengtis jam pasakoti apie savo kraštą, jo žmones ir apie jo dabartinę padėtį. Žmogus daug giliau priims tokį pasisakymą iš draugo, kaip iš šalto laikraščio puslapių. Vieną dieną galėtum išaiškinti savo papročius, kitą — truputį išdėstyti istoriją. Ir taip pamažu, pamažu mūsų draugas pasisavins gilų supratimą apie Lietuvą. Susitikęs su tavim, jis ir nenorėdamas pagalvos apie Lietuvą. Ir jeigu jis kur nors girdės arba skaitys apie Lietuvą, tą pranešimą seks su dėmesiu, nes jau bent truputį žinos apie tą kraštą. Net ir kitiems savo draugams jis gali pradėti pasakoti arba aiškinti apie lietuvius. Kodėl? Pirma, norės pasirodyti gudrus, (gerai apsiskaitęs), antra, gal net gaus asmeninio džiaugsmo iš tokio informacijos skleidimo.
Būtų naudinga nuvežti savo amerikiečius draugus į lietuviškus renginius, ir šį siūlymą daugiausia taikysiu jaunimui, nes geriau jį pažįstu. Pakviesk juos į tautinių šokių programas, gal pamatyti Balzeko muziejų Čikagoje, ar net dalyvauti mūsų lietuviško jaunimo baliuose. Jeigu draugas domisi muzika arba menu, pristatykim jam mūsų geriausių kūrėjų darbus — Čiurlionio ir kitų kūrybą. Nuveskim jį į lietuviškas krautuves, kad turėtų progos susipažinti su lietuvišku gintaru, medžio drožiniais, juostomis ir kitais mūsų daugiausia branginamais meno darbais. Būtinai neužmirškime supažindinti jį su tautiniu maistu, arba pakviečiant pavalgyti pas save namuose, arba nuvedant į lietuviškus restoranus ir maisto krautuves. Ypatingai neužmirškim pasinaudoti tokiomis specialiomis progomis, kaip Šokių Šventė, kai mūsų tautos dalis išeivijoj turi teisę išpūsti krūtinę ir garbingai pasirodyti viso pasaulio akyse.
Man atrodytų, kad Amerikos universitetuose reikia mažiau lietuvių kalbos ir daugiau Lietuvos istorijos ir kultūros kursų. Žinoma, gerai, kad mūsų ir amerikiečių jaunimas gali nueiti į tokius kalbos kursus ir pasilavinti lietuvių kalboj. Bet kiek amerikiečių dabar studijuoja arba kada nors planuoja išmokti mūsų kalbą? Labai mažas procentas. Bet jei būtų isotrijos, literatūros ar kultūros kursai anglų kalba, irgi dėstomi tuose pačiuose universitetuose? Esu tikras, kad daug studentų užsirašytų į juos. Kodėl? Pirma, dėl įvairumo, naujumo (kaip jūs visi žinote, amerikonams studentams labai patinka bet koks egzotinis dalykas). Antra, mes turėtume užsitikrinti, kad šituos kursus dėstytų tik geriausi ir įdomiausi profesoriai, kuriuos galime gauti. Aš pažįstu daug studentų, kurie išsirenka kursus, ne tiek žiūrėdami į turinį, kiek į mokytoją — įdomūs profesoriai visados turi pilnas klases studentų, nežiūrint kokią temą jie bedėstytų. Trečia, (mūsų svarbiausias tikslas yra kiek galima didesnį skaičių studentų supažindinti su Lietuva) — turėtum reikalauti iš profesorių, kad pats kursas būtų įdomiai dėstomas. Mokytojai naudotų moderniausius mokymo būdus, — ekskursijas, diskusijų ratelius, neformalius pašnekesius profesoriaus arba studentų namuose, “independent study” galimybes ir daugelį “visual aids”. Turėtum prižiūrėti, kad kursai nebūtų per sunkūs (studentai labai bijo blogo pažymio) ir ne per lengvi — tada studentai nesistengs mokytis. Jei mes galėtume tokius kursus suorganizuoti, tai tuose universitetuose studentai ir profesoriai giliau susipažintų su mumis ir greitai neužmirštų mūsų bylos.
Antras klausimas — Lietuvių pastangos pasiekti amerikiečių mases per spaudą, radiją, televiziją, šių pastangų kritika ir sugestijos.
Reikia suprasti, kad, atsakydamas pirmą klausimą, neniekinau šių kelių. Mes turėtume dažnai atskleisti savo reikalus Amerikai, ir kartais mums tai yra pavykę, kai turėjome progos milijonams prabilti. Aš tik noriu pabrėžti, kad tokie dideli darbai turėtų būti surišti su mažesniais, kitaip visos mūsų milžiniškos pastangos bus nevertingos. Amerikiečiai turi nepaprastai trumpą atmintį, reikia vis kalti jiems į galvą. Mūsų žinios visados turi būti įdomios, tad nerašykim į laikraščius tol, kol tikrai neturim ko nors įdomaus pranešti, kas pagautų skaitytojo dėmesį. Pati blogiausia padėtis susidarytų, jei, paskaitę arba išgirdę lietuvių vardą, instinktyviai jaustų nuobodžio reakciją. Amerikiečiams patinka spektakliai, tai nedėkim į laikraštį žinučių apie šeštadienines mokyklas arba kavutes, bet apie Šokių šventes, Jaunimo Kongresus, tautinių šokių ansamblių pasirodymus. Neminėkim Kalėdų eglučių, bet aprašykim mūsų aukščiausio lygio kultūrinius parengimus — operas, vaidinimus, geriausių menininkų parodas. Jiems patinka sportas, tai ir dėkim straipsnius apie per pasaulį keliaujančias tinklinio ir krepšinio komandas. Jeigu koks nors lietuvis užsitarnauja aukštos garbės, (valstijos, krašto arba pasaulio mastu), tai ir platinkim jo vardą. Ir kuo galima daugiau demonstruokim masiškai viešumoj, nes amerikiečiams yra labai patrauklūs jėgos pasirodymai. Mes galim dėti visokius straipsnius į jų laikraščius, bet neužmirškim, kad geriau įdomi kokybė, kaip kiekybė, kuri yra nuobodi. Mes norim, kad lietuvius laikytų gudriais, įdomiais, vertais pažinti, tai ir rašykim gudriai, įdomiai ir vertingai.
Paskutinis klausimas: neseniai turėjom Jaunimo Kongresą, bet kodėl neprasiveržėm į amerikiečių mases?
Organizatoriai turėjo sudaryti didelį “focal point” Kongreso metu Čikagoje. Reikėjo suorganizuoti didelę demonstraciją, pagerbimą ar kitokio pobūdžio įvykį Kongreso pradžioj, kuriame būtų dalyvavę Čikagos ir kitų miestų tūkstančiai lietuvių, vyresnių ir jaunesnių. Taip būtumėm atkreipę Čikagos spaudos dėmesį. Jeigu pakankamai žmonių dalyvauja spektaklyje, yra užtikrinta, kad atvažiuos spauda ir televizija. Atvykę ir radę geros medžiagos, jie būtų grįžę dar kartą. Kai spauda užsikabina, nepaleidžia tol, kol neparuošia įdomių straipsnių. Vėl pabrėžiu: turėjom suorganizuoti tokį specialų įvykį pačioj Kongreso pradžioj. Tur būt, skaitytojai pasipriešins, nes Šokių Šventė tai išpildė. Aš tik atsakyčiau: Šventė būtų buvusi labai geras įvadas demonstracijai, bet pati Šokių Šventė buvo visiškai atskira nuo Kongreso. Mums reikėjo įvykio, kuris būtų buvęs tiesiai surištas su Kongresu ir jo dalyviais. Nebuvo to, ir praradom spaudą.
Mano paskutinė pastaba: turėjom pasisamdyti gerą žurnalistą, kuris Kongreso metu būtų rašęs tik apie Kongreso dalyvius ir jo įvykius. Tas reporteris turėjo būti tikras profesionalas, mokąs rašyti geru stiliumi, priimtinu Amerikos spaudai, bet ne išplatinti tik banalius “press-releases”. Tokios žinios retai patenka į laikraščius. Jis galėjo atiduoti savo laiką, rašydamas “human interest” straipsnius. Jeigu mums panašus projektas pasisektų ateityj, toks žurnalistas galėtų būti “roving correspondent” ir gal pajėgtų įdėti kasdiem bent mažą straipsnį į laikraščius. Bet vėl: reikia surasti tokį profesionalą ir žiūrėti, kad jo straipsniai būtų tikrai įdomūs ar juokingi, o ne pilni užmigdančių statistikų ir vardų (kuriuos mes vis randame savo lietuviškoj spaudoj ir kurie mums yra seniai nusibodę skaityti).
