KLERIKALIZMAS LIETUVOJE
Okupuotoj Lietuvoj 1970 Mokslų akademija išleido istorikės Aldonos Gaigalaitės knygą “Klerikalizmas Lietuvoje 1917 - 1940”. Tiražas 3000 egz. Aldona Gaigalaitė, g. 1927 Pakruojo vals., 1950 baigusi Vilniaus Pedagoginį institutą, nuo 1951 dirba Mokslų akademijoj (Istorijos institute). Partijai priklauso nuo 1957.
Jau nekalbant apie okupuotos Lietuvos tiksliuosius mokslus ir mokslininkus, ir visi humanitariniai mokslai ir mokslininkai yra pajungti okupanto tikslų tarnybai. Ypač kietai yra okupanto tikslų tarnybai pajungta Lietuvos istorija. Lietuvos istorijos faktai tegalimi aiškinti taip, kaip reikalauja okupanto interesai. Kaip tie senosios Kinijos mandarinų vaikai, kurių kojos buvusios apaunamos tokiais batais, kad negalėtų augti, taip ir okupuotos Lietuvos istorikai okupanto yra apauti Kremliaus gamybos Lietuvos istorijos interpretavimo “batais”. Ir vis tiek kuriame Lietuvos istorijos tarpsnyje lietuvis istorikas bevaikštinėtų, jo istorinė interpretacija visada bus kremliška. Todėl kiekvienas okupuotoj Lietuvoj išėjęs istorinio turinio veikalas primena prieš kelerius metus pasaulį sujaudinusias talidomido vaisto aukas — degeneruotus naujagimius.
Ir Gaigalaitės “Klerikalizmas Lietuvoje 1917 - 1940” negalėjo išvengti tų okupuotos Lietuvos istorikų darbus degeneruojančių, okupanto užkartų privalomų interpretacijų bei išvadų. Tik šiuo konkrečiu atveju istorikės Gaigalaitės veikalas, atrodo, ryšium su tais okup. Lietuvos istorikų kūrinius talidominuojančių prievartų poveikiais bus dar ir papildomai nukentėjęs ta prasme, kad autorė bus, kaip sakoma, pro pirštus leidusi ir pačių faktų tikslumą. Nors, kaip matyt iš autorės naudotų gausių šaltinių, jai buvo prieinami vadinami specfondai, bet pasitikslinti juose savo tvirtinimus autorei, matyt, menkai terūpėjo. Rezultatas — apstu netikslumų. Pvz. autorė tvirtina, kad “buvusį Lietuvos pasiuntinį Italijoje S. Lozoraitį popiežius pripažino Vatikano pasiuntinybės sekretoriumi ir priskyrė prie diplomatinio korpuso”. (17 p.). Faktiškai
Lietuvos pasiuntinybėje Vatikane 1947 pradėjo dirbti min. Lozoraičio sūnus, kuris nuo 1952 yra tos pasiuntinybės pirmasis sekretorius. Autorė tvirtina, kad “Susivienijimas lietuvių Rymo katalikų Amerikoje vėliau pasivadinęs Amerikos lietuvių Rymo katalikų federacija” (40). Faktiškai tai buvo ir tebėra dvi savarankiškos ir visai skirtingų tikslų organizacijos. Autorė tvirtina, kad krikščionių demokratų blokas “laimėjo daugumą steigiamojo seimo, I ir II seimo rinkimuose” (78). Faktiškai krikščionių demokratų blokas buvo laimėjęs daugumą tik steigiamojo ir II seimo rinkimuose. I seime krikščionių demokratų blokas iš 78 seimo atstovų teturėjo 38. Autorė neskiria ūkio banko nuo Centralinio ūkininkų banko (90, 91, 94). Faktiškai tai buvo du visai atskiri savarankiški bankai. Autorė tvirtina, kad po 1926 perversmo “iš krikščionių demokratų bloko į vyriausybę įėjo keturi žmonės” (112). Bet J. Jankevičius, kurį autorė priskiria krikščionių demokratų blokui, nei prieš perversmą, nei po perversmo krikščionių demokratų blokui nepriklausė, o priklausė santaros - ūkininkų partijai. Autorė tvirtina, kad dr. Antanas Milčius buvęs pašalintas iš savo partijos (114). Bet faktiškai dr. Milčius niekada nebuvo iš Darbo Federacijos pašalintas. Autorė tvirtina, kad “krikščionių demokratų valdymo metais jokių įstatymų socialinio draudimo srityje nebuvo priimta” (200). Faktiškai tuo laikotarpiu buvo išleisti: dvarų darbininkų samdymo ir atstatymo įstatymas, numatęs darbininkams paramą ligos atvejais; karių pensijų įstatymas; valstybės tarnautojų pensijų įstatymas; ligonių kasų įstatymas. Autorė lietuvių katalikių moterų organizacijų lydere šalia Galdikienės, Ladygienės ir kitų įvardina taip pat ir žinomą liaudininkų lyderę B. Novickienę (227).
Antra vertus, tas skaitytojas, kuris pajėgs pasitikslinti autorės tvirtinimų netikslumus ir kuris nesiduos klaidinamas okupanto užkartos Lietuvos istorinių faktų talidomiduotos interpretacijos, — ras knygoje apsčiai, kaip sakoma, pažintinės medžiagos. Tik iliustracijai, štai, keletas pavyzdžių.
Vidaus ir užsienio reikalų ministerijų archyvuose autorė rado duomenis, kad 1930 _ 1932 metais “už politinę, antivyriausybinę veiklą buvo teistas 101 kunigas”; kad “iš 964 kunigų agitacijoje prieš vyriausybę dalyvavo 146, t. y. 15.14 proc.”; kad “76 bylose kunigai buvo nubausti, 27 — išteisinti, o 152 bylos 1932 m. dar nebuvo išspręstos”; kad vien nuo 1930 lapkričio iki 1931 kovo “buvo iškeltos bylos 76 kunigams” (120 p.). Buvo iškelta byla ir vysk. Reiniui už pamokslą Veiverių bažnyčioje. “Byla buvo numatyta svarstyti 1932 m. gruodžio 21 d., tačiau ji buvo atidėta, nes ‘sirgo’ Kazlų Rūdos taikos teisėjas, o vėliau pamažu numarinta” (176). “Kai kurie katalikų bažnyčios aukštesniosios dvasininkijos atstovai pasisakė prieš fašistinio seimo (1936) rinkimus, dauguma neagitavo nei už, nei prieš rinkimus ir tik keturi kunigai, žvalgybos duomenimis, kvietė parapijiečius dalyvauti seimo rinkimuose” (181).
Knygoje nemaža konkrečių duomenų apie nepriklausomos Lietuvos religines, kultūrines, karitatyvines, visuomenines organizacijas. Pvz. apie Krikščionių darbininkų sąjungos padėtį 1940 pateikiami tokie duomenys: “Sąjungoje buvo daugiau kaip 8000 narių, iš jų apie 1000 jaunuolių, veikė 60 sąjungos skyrių, 15 jaunųjų darbininkų grandžių, sąjunga turėjo 18 sporto komandų, veikė 18 skaityklų, 12 taupomųjų - savišalpos kasų, 8 sporto aikštelės” (202). (šie duomenys ypač tų dėmesio verti, kuriem vis neaišku, kokiu visuomeniniu pagrindu Krikščionių darbininkų sąjunga yra atsiradusi apsijungusiame Vlike).
“Komunistai dalyvavo klerikalinėse organizacijose — darbo federacijoje, šv. Juozapo, šv. Zitos, — labdarybės draugijose ir kitur,... kad galėtų stiprinti jose Komunistų partijos įtaką” (280).
“Komunistų partijos vadovai, matydami, kiek daug darbo žmonių yra tikinčių, nenorėjo aštrinti religijos klausimo, kad neatstumtų jų nuo partijos įtakos” (284). Užtat savo religinei veiklai uoliai naudojosi “buržuazinio ateizmo” priemonėmis. Apie 1924 Šiauliuose suorganizuotą Laisvamanių etinės kultūros draugiją pateikiami tokie duomenys: 1938 ji turėjusi 114 -123 skyrius ir 2143 narius. Daugiausia skyrių buvo Alytaus (15) ir Šiaulių (12) apskrityse. “Iš eilinių narių 89 buvo komunistai, 3 socialistai revoliucionieriai, 25 socialdemokratai, 39 liaudininkai” (267). Centro ir skyrių valdybose buvo 49 (iš 98) komunistai, 34 liaudininkai, 14 socialdemokratų ir 1 socialistas revoliucionierius. Kiti centro ir skyrių valdybų nariai buvo liaudininkų arba komunistų įtakoje. Draugijos leidžiamos “Laisvosios Minties” tiražas buvo 5000 egz. Aktyviausias bendradarbis buvo M. Untulis — J. Laisvūnas (267 - 68). Plačiai aprašomas “Kultūros” žurnalo ir Kultūros tarybos vaidmuo (275).
Įdomi citata iš kun. Antano Mackevičiaus, vieno iš 1863 sukilimo vadų Lietuvoje, laiško. Dėl Lietuvos kunigų nusistatymo sukilimo atžvilgiu Mackevičius rašė: “Negalėjau panaudoti taip pat kunigų: mačiau, jog daugelis iš jų yra fanatiškai neapkenčiantieji lenkiškumo bei šlėktos ir pasiryžę viską aukoti Lietuvai” (24 p.).
Remdamos “Problem Litwy podczas wojny” (Vilnius, 1918, p. 21), autorė aiškina, kad “Rusijoje gyvenanti lietuvių buržuazija mėgino sudaryti sąjungą su baltarusių buržuazija. 1915 m. gruodžio 19 buvo suorganizuota vadinamoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacija. Jos nutarime, pavadintame Universalu, buvo pabrėžta, kad Lietuvos ir Baltarusijos žemės, kurios pirmiau įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį, vokiečių okupuotos, susidėjus naujoms istorinėms aplinkybėms, turi būti atskirtos nuo Rusijos, priklausyti vienai Lietuvos ir Baltarusijos valstybei, užtikrinant pilnutines teises visoms toje teritorijoje gyvenančioms tautoms” (48). Kas ta per lietuvių buržuazija buvo, autorė nepaaiškina, tik pripažįsta, kad lietuvių politinės partijos tuo sumanymu nesidomėjusios. Vasario 16-sios akto signataras istorikas Petras Klimas yra pastebėjęs, kad “Lietuvių Tarybos Prezidiumas (iš 5 žmonių) tuojau (po tarybos sudarymo 1917 - Red.) pradėjo tartis su mažumų atstovais dėl įstojimo į Tarybą bendram krašto tvarkymo darbui. Bet nei žydai, nei lenkai, nei gudai greito ir aiškaus atsakymo į tas pastangas nedavė. Vieni, krypdami į Rusus, antri į Lenkus, treti vėl manydami apie bendrą Gudų ir Lietuvos valstybę”. (Plg. “Pirmasis Lietuvos Dešimtmetis”, Kaimas, 1930, p. 8). Tad pagal Klimą apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederaciją galvojo tik gudai.
Vt. Vt.
